Niūriomis priešžiemio dienomis, kai švino pilkumo dangus slėgte slegia savo svoriu ir, atrodo, nėra jokios vilties išvysti saulės blyksnį, užsukime į pačiame sostinės centre, Gedimino prospekte, 12-uoju numeriu paženklintą daugiaaukštį. Liftu pakilę į viršų, pasijusime patekę į šviesos ir spalvų pasaulį. Čia įsikūrusi Indijos Respublikos ambasada visiems dovanoja dalelę savo šalies šilumos, įsikūnijusios surengtos tekstilės parodos eksponatuose. Akys gėrėsis margaspalviais rankų darbo audinių raštais, žvilgsnį glostys šilko blizgesys, medvilnės švelnumas, brokato ištaigingumas.
Indija – valstybė, kurioje tekstilės gamybos tradicijos gyvuoja tūkstančius metų, ir labai džiugu, kad su jomis supažindinti mūsų visuomenę nusprendė šios šalies ambasados darbuotojai. Kaip papasakojo šios įspūdingos parodos iniciatorius, Indijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Devesh Uttam, kiekvienas jo gimtosios šalies regionas pasižymi savita, tik jam vienam būdinga tekstile, kuriai įtakos turi ir vietovės klimatas, ir jos materialiniai ištekliai, ir amatininkiški įgūdžiai, perduodami iš kartos į kartą. Žinoma, prakalbus apie indiškus audinius, europiečių vaizduotėje pirmiausia iškyla sariai – labiausiai žinomi indžių moterų drabužiai, tačiau šie giliai simboliniai gaminiai – tik dalis didžiulio šios šalies tekstilės paveldo.
Ir gyventojų apranga, ir buityje naudojama tekstilė skiriasi audimo technikos savitumais, nepakartojama raštų, spalvų ir atspalvių įvairove, dažymo, siuvinėjimo technika, įvairiais puošybos elementais…
Šia tema per parodos atidarymą kalbėjęs ponas Devesh Uttam akcentavo būtinai norėjęs Lietuvos gyventojams parodyti tekstilės eksponatų iš įvairių Indijos regionų. Indijos tekstilės ministerijai remiant, tą padaryti pavyko, ir už tai norisi tarti nuoširdų ačiū visiems, kurių dėka gavome galimybę pajusti dalelę šios svetingos šalies grožio. Indijos tekstilės istorija išties nepaprasta, daugiau kaip 5000 metų senumo, siekianti Indo slėnio civilizacijos laikus. Archeologai yra aptikę audimo įrankių bei dažytos medvilnės pluoštų pėdsakų, rodančių, jog jau Senovės Indijoje buvo vystoma tekstilės gamyba. Meistrų gaminiai peržengdavo šalies sienas, keliaudavo į Senovės Mesopotamiją, Egiptą, vėliau – į Romą. Indiški audiniai visais laikais ir visur buvo itin vertinami dėl savo minkštumo, spalvų ir patvarumo.
XVII ir XVIII amžiuje Indija buvo tapusi pirmaujančia tekstilės gamintoja pasaulyje. Ji buvo užėmusi daugiau kaip ketvirtadalį pasaulinės tekstilės gamybos ir prekybos rinkos. Puiki indiška medvilnė, spalvingas šilkas ir subtilus muslinas buvo mėgstami visoje Europoje, Afrikoje ir Azijoje. Muslinas apskritai buvo apibūdinamas kaip austas oras. Kurgi ne – pavyzdžiui, Dakos muslinas buvo toks plonytis, kad daugiau kaip trys metrai audinio galėdavo pralįsti pro… adatos skylutę, o visa ši atraiža sutilpdavo į degtukų dėžutę. Deja, atsiradus pramoninei tekstilės gamybai, tokio plonumo audinio mašininės technikos pagalba nebuvo įmanoma išausti, ir XVIII pabaigoje jo nebeliko…
Kiekvienas indiškos tekstilės gaminys turi savą istoriją, susijusią su to krašto, kuriame buvo išaustas, ypatumais, vietos bendruomenės tradicijomis bei medžiagą gaminusių meistrų vaizduote. Tradicinės tekstilės gamybos žinios ir įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą, kaip neįkainojamas giminės palikimas. Ką ir besakyti, audimas – ne tik profesija, tai – gyvenimo būdas.
Kolonijiniu periodu daugelis tradicinių audimo centrų nustojo veikti, o jų vietą užėmė mašininės tekstilės įmonės. Laimei, nepaisant šių pokyčių, ne visos rankų darbo tradicijos šalyje išnyko. O išliko todėl, kad audimas nėra vien tik verslas: tai ir kultūrinės tradicijos, ir šeimų palikimas, ir individualumo išraiška. Taigi šiandien rankų darbo Indijos tekstilės sektorius vėl gyvuoja ir yra plačiai žinomas dėl savo grožio ir tvarumo. Dizaineriai, menininkai ir jaunieji indų verslininkai atnaujino senąsias tekstilės technologijas ir pritaikė jas šių dienų skoniui.
Indijos tekstilė ne tik meniška, bet ir ekologiška: šios šalies audėjos naudoja medvilnės, šilko, vilnos, džuto, bambuko pluoštą, o išaustas medžiagas dažo natūraliais dažais, pagamintais iš gėlių, lapų, mineralų ir net prieskonių. Radžastane ir Gudžarate rasime nuostabiai dažytų audinių, kurie praskleidus sužiba įvairiausiais atspalviais. Varanasio audėjai gamina prabangius brokatus, naudodami auksinius ir sidabrinius siūlus. Anksčiau tokie audiniai būdavo skiriami išskirtinai karališkajai šeimai. Bengalija garsėja švelnia, natūralia medvilne, tuo tarpu Odišos, Andra Pradešo ir Telanganos regionai plačiai žinomi savo išskirtinai gražiais, vadinamaisiais ikatiniais, audiniais, kurie marginami, tikslia seka prieš audimą dažant siūlus. Šie raštai kartais primena paveikslus. Itin sudėtingas prabangus šilko audinys – dvigubas ikatas, iš abiejų pusių turintis tą patį raštą ir reikalaujantis labai tikslios audimo technikos. Tradiciškai jis audžiamas tik keliose pasaulio šalyse: Indijoje (Patane), Japonijoje (Okinavoje) ir Indonezijoje (Balyje).
Pirmoje nuotraukoje saris iš Vakarų Bengalijos su įaustais mitologiniais ir literatūriniais siužetais ant lygaus blizgančio šilko. Dekoratyvus audinio pakraštys – kultūrinio paveldo atspindys.
Seniau mėlynos spalvos audinys buvo laikomas ritualiniu, dabar gi jį renkasi visi, kam tik jis patinka.
Rankomis išmarginta medvilnė.
Ryškiomis spalvomis ir klasikinių motyvų raštais traukia akis Kančipuramo šilkai iš Tamilnado valstijos.
Iš didelės šilko audinių įvairovės ypač išsiskiria Eri šilkas – vienintelis, kurį gaminančios šilkverpių lervos išsirita natūraliai, be prievartinių žmogaus veiksmų. Taigi šis audinys ir etiškas, ir nepaprastai tvarus.
Puiki Kašmyro vilna, įskaitant garsiąją pašminą, šildo žmones per šaltas himalajiškas žiemas.
Pristatydamas turtingą savosios šalies tekstilės paveldą, ambasadorius Devesh Uttam pabrėžė, jog sparčios automatizacijos epochoje itin svarbu išsaugoti tradicinę rankų darbo kultūrą. Amatininko prisilietimas, audimo staklių dūzgimo ritmas, audėjo kantrybė ir kūrybiškumas skliste sklinda iš kiekvieno rankų darbo gaminio! Toks audinys kalba apie šalies kultūrinį palikimą, apie jos gyventojų norą džiaugtis ekologiška, etiškai pagaminta produkcija, tęsiančia pasaulines ekologinio tvarumo tendencijas.
Ambasadorius nuoširdžiai padėkojo renginio kuratorei Živilei Fornari, kurios išmintingos įžvalgos, meninis jautrumas ir gilus indų tekstilės tradicijų išmanymas labai padėjo organizuojant šią neeilinę parodą.
Džamdami šilko saris iš Bengalijos regiono. Jo audimo technika išsiskiria įmantriai išaustais figūriniais ir geometriniais raštais, matomais iš abiejų audinio pusių.
Tas sario gražumas…
Saryje iš Odišos rankomis siuvinėti motyvai perteikia liaudies pasakas ir kaimo gyvenimo scenas, o spalvos primena natūralų regiono kraštovaizdį.
…Apžiūrinėdama nuostabius indiškus audinius, bandžiau įsivaizduoti jais pasipuošusias moteris. Beje, parodos metu netrūko puikiais sariais vilkinčių dailiosios lyties atstovių. Parodos svečius pasitikusios ambasadoriaus sutuoktinės Ruchi Uttam saris atrodė tiesiog nuostabiai, taigi su kolege neiškentėme nepasiteiravusios, iš kokio šalies regiono šis puikus rūbas kilęs. Pasirodo, tokios rūšies audiniai gaminami keliuose Indijos regionuose, daugiausia – Patoloje. (Beje, apie Patolos tekstilę buvo plačiai kalbama ir parodoje demonstruotame dokumentiniame filme). Tai – gryno šilko, prabangios medžiagos.
Ponia Ruchi Uttam papasakojo, jog Indijoje tradiciškai dėvimi šešių arba devynių metrų ilgio audinio sariai. Tokio dalyko, kaip sarių mada, čia nesama, tačiau kiekvienas šalies regionas turi savus šio rūbo dėvėjimo būdus. Indijos kultūroje daug dėmesio skiriama sarių spalvoms, kurios turi ir simbolinės prasmės. Populiariausios spalvos – raudona ir geltona. Raudona neabejotinai pati reikšmingiausia, juk būtent raudoną sarį per vestuves vilki nuotaka. Geltona spalva – populiari įvairių švenčių apdarų, taip pat dvasininkų rūbų spalva. Visos kitos sarių spalvos pasirenkamos individualiai, kaip kam patinka. Dabar nesama ankstesnio griežto požiūrio į spalvas, o juk anksčiau net mėlyna ir žalia medžiagos buvo laikomos ritualinėmis, o rožinių sarių niekas net neįsivaizdavo. Šiais laikais, išsiplėtus sarių spalvų gamai, galima išvysti pačius įvairiausius jų derinius. Pavyzdžiui, baltos ir šafrano geltonumo. Seniau tradiciškai balta spalva buvo laikoma taikos simboliu, ją, kaip ir geltoną, rinkdavosi dvasininkai. Balta ir juoda spalva iki šių dienų tebėra ritualinės; juodai vilkima laikantis gedulo, o baltai kartais rengiamasi išskirtinėmis – šventinėmis – progomis.
Su kolege neiškentėme nepasmalsavusios, kiekgi sarių ponia Ruchi turi savo garderobe. Moteris nusišypsojo, sakydama neskaičiavusi, bet tikrai nemažai, iš kiekvieno šalies regiono. „Jeigu suskaičiuočiau, gal reikėtų nustoti pirkti, o juk audinių grožiui sunku atsispirti“…
Beje, rankomis išausti sarių audiniai yra brangūs, kartais net labai daug kainuoja, tuo tarpu pramoniniu būdu pagaminti nepalyginamai pigesni. Žinoma, kaina priklauso ir nuo to, kokio sario norima: iš gryno šilko, medvilninio, lininio, vilnonio, iš bambuko, su įaustais metalizuotais siūlais ir pan.
Rasos Aleksaitės nuotraukos
