Apie du Panevėžyje besidarbuojančius meno kūrėjus – panevėžietę Vaidą Andrijauskaitę ir iš Prancūzijos atvykusį menininką bei fotografą Dan‘ą Hermouet‘ą „Pozicija“ jau rašė. Pasakojome apie jų darbus „Vandens veido“ galerijoje. Tačiau tai – tik vienas iš šio kūrybingo dueto įgyvendintų projektų. Kitas, ne mažiau svarbus, yra susijęs su buvusios legendinės Panevėžio „Ekrano“ gamyklos“ istorija.
Ši įmonė nebeveikia jau keliolika metų, jos vietoje įsikūrę kiti gamybiniai objektai, tačiau iš panevėžiečių atminties ji neišnyksta ir niekada neišnyks. Mat tai – svarbi šio miesto istorijos dalis, susijusi su dažno jos gyventojo praeitimi. „Ekrano“ gamykloje nuo 1962 iki 2006 metų darbavosi ištisos panevėžiečių kartos. Tai buvo vienintelė įmonė Baltijos šalyse, gaminusi spalvinius kineskopus Sovietų Sąjungos ir Vakarų Europos rinkai, joje triūsė daugiau kaip 4000 darbuotojų.
Norėdami įamžinti buvusios reikšmingos įmonės didybę, Vaida Andrijauskaitė ir Dan Hermouet sugalvojo įdomų būdą. Jiedu ėmėsi meninio – istorinio projekto, itin aiškiai atskleidusio tą laikmetį, kai įmonė gyvavo ir klestėjo.
Buvo užrašyti buvusios gamyklos darbuotojų prisiminimai. Papasakotas autentiškas istorijas į techninius įrenginius savo balsu įrašė profesionalus aktorius, taigi dabar kiekvienas, norintis plačiau susipažinti su ne tokia jau sena, tačiau nuo mūsų vis labiau tolstančia praeitimi, gali nesunkiai tą padaryti. Tereikia vieno dalyko – užsukti į buvusią „Ekrano“ gamyklos teritoriją ir išmaniuoju telefonu nuskenuoti joje esantį QR kodą.
Kodas padės pasinerti į gyvų, betarpiškų, emocingų žmonių prisiminimų jūrą. Tiesa, šie praeities vaizdiniai jus lydės tik buvusios įmonės ribose, einant nuo vienos meninės iliustracijos prie kitos. O šios iliustracijos – tai daugiausia įamžinti buvusių gamyklos darbuotojų žvilgsniai, į mus žvelgiantys nuo įmonės pastatų sienų.
…Projekto autorių lydimi, traukiame nuo vienos freskos prie kitos. Ką pasakoja štai šios Dan‘o Hermouet‘o sukurtos freskos herojus? Pasiklausykime.
„Turėjome miniatiūrinę valstybę valstybėje. Daugiau tokių nebėra, ir matyt, jau nebebus. Ilgiau kaip 40 metų gyvavusioje „Ekrano respublikoje“ buvo įgyvendintos kone utopinės idėjos, o ji pati paliko beveik idealaus „burbulo“ pėdsaką. Čia darbavosi talentingi žmonės.
Atrodytų, kad dabar vienintelis išlikęs šios valstybės valstybėje įrodymas – pastatų fragmentai. Tačiau juk pats svarbiausias palikimas – žmonių prisiminimai. Čia dirbusieji buvo sukūrę klestėjusią sistemą. 49 hektarų plote tilpo viskas: ir skalbykla, ir keturios valgyklos, kavinė, bufetai, net sava benzino kolonėlė buvo. Šiltnamiuose auginome agurkus ir pomidorus, kurie kainavo pigiau negu mieste.
Kiekviename ceche buvo įrengtos pirtys, kai kur – netgi su baseinais. Apsipirkdavome savoje maisto produktų parduotuvėje, kirpomės savoje kirpykloje, kepinius mums tiekė sava kepyklėlė. Įmonėje dirbo laikrodininkas, batsiuvys, veikė didžiulė biblioteka ir skaitykla su naujausiais laikraščiais ir žurnalais.
Žmonės iki šių dienų nepamiršta tų poilsinių kelialapių, kuriuos apmokėdavo įmonės profsąjungos (o jų buvo ne viena), ir tų išvykų, kurias jos reguliariai organizuodavo visiems norintiems. Galiu garantuoti, kad buvo išvažinėtos visos sąjunginės respublikos, o vėliau, atsivėrus sienoms, ir nemaža užsienio šalių.
Gamyklos turistų klubo nariai pėsčiomis, dviračiais ir valtimis apkeliavo teritoriją nuo Karelijos iki Kamčiatkos. Didžiavomės nusipelniusiu Dainų ir šokių ansambliu, estradine grupe, pučiamųjų orkestru, džiazo kolektyvu. Apskritai meno saviveiklai gamykloje buvo skiriama daug dėmesio. Pačiame Panevėžio centre išdygę „Ekrano“ kultūros namai buvo dovana visam miestui. O linkusieji į sportą įmonės darbuotojai žaidė futbolo, krepšinio, stalo teniso komandose, treniruodavosi puikiai aprūpintame sporto klube“.
Gal žmogus, kurio prisiminimus girdime, buvo linkęs į pagyras? Prieiname prie kitos freskos, vėl „atsidarome“ QR kodą ir vėl klausomės. Prisiminimų autorius neabejoja, kad valstybės valstybėje principas galėjo galioti dar ir todėl, kad įvažiavimas į įmonės teritoriją sovietiniais laikais buvo labai akylai saugomas.
Po visą gamyklos plotą patruliavusi apsauga aplinką stebėjo labai atidžiai. Čia buvo įvesta pasienį primenanti saugos sistema: mat tai buvo sąjunginio pavaldumo įmonė, tiesiogiai atsakinga Maskvai, liaudyje tokios buvo vadinamos „pašto dėžutėmis“. Dalis produkcijos buvo gaminama SSRS karinei pramonei, žinoma, apie tai nebuvo priimta kalbėti…
Apie visa tai prabylantis žmogus atvirai sako, jog „anais laikais“, nepaisant griežčiausio režimo, vis vien pasitaikydavo ir grobstymų, ir išgėrinėjimų, ir pravaikštų. Iš šitiekos tūkstančių darbuotojų visuomet pasitaikydavo pretendentų patekti į draugiškųjų teismų posėdžių bylas. Taip, įmonėje veikdavo tokie teismai, turėdavę teisę ir pinigines baudas skirti, ir atostogų trukmę mažinti, ir prasižengusiųjų pavardes viešai skelbti įmonės laikraštyje „Ekranietis“. Šis daugiatiražio leidinio skyrelis visų būdavo perskaitomas pirmiausia.
Apžiūrinėjančiam menines fotografijas ant sienų ir QR kodo dėka per savo išmanųjį telefoną besiklausančiam prisiminimų žmogui nereikia jokio gido. Atsidarius kodą, atsiranda žemėlapis, nurodantis, kuria kryptimi eiti, kur yra tolesnės meninės instaliacijos. Maršrutą galima sukarti ir dviračiu, ir automobiliu, nes savomis kojomis išmatuoti kilometrinius plotus ne visiems pagal jėgas.
„Freskose, kurias sukūrė mano partneris, pavaizduoti skirtingi žmonės, ir jų patirtys labai skirtingos,“ – sako Vaida Andrijauskaitė, Panevėžio S. Eidrigevičiaus menų centro kultūros projektų vadovė. Išties, netrukus prieiname atvaizdą vyriškio, pasakojančio apie tai, kokia graži kadaise buvo šios įmonės aplinka, kaip buvo sodinami medžiai, gėlynai. „Ekranas“ rūpinosi savo darbuotojų sveikata – įmonės teritorijoje veikė profilaktoriumas su masažiniais, fizioterapiniais įrenginiais ir net 4 odontologijos kabinetais.
„Ką ir besakyti, gamykla sovietiniais laikais buvo labai geidžiamas darbdavys, – tęsė savo pasakojimą projekto kūrėja. – Informacijos apie įmonę mes pirmiausia ieškojome žmonių prisiminimuose. Sutikite, juk dabartiniam lankytojui ne tiek rūpi, koks kada cechas iškilo ar kokie buvo jo gamybiniai pajėgumai, o tai, kaip buvę patys darbuotojai vertina čia prabėgusius metus. Juk daugelis panevėžiečių čia pradėjo dirbti, vos baigę profesines ar aukštąsias mokyklas; čia prabėgo jų jaunystė, buvo išeiti svarbiausi profesinės karjeros etapai. Ne vienas čia sutiko ir savo antrąją pusę. Taigi ryšiai su gamykla buvo labai stiprūs, ir, kaip bevertintume praeitį, jie visada išliks nostalgiški“.
Įmonės teritorijoje dabar kabo 15 meninių iliustracijų. Jos puošia skirtingų pastatų sienas. Dabar gamyklos pastatai yra virtę privačiomis valdomis, kiekvienas statinys priklauso skirtingam savininkui. Kokių tik firmų čia nepristeigta: ir autoremonto įmonių, ir lentpjūvių, ir sandėlių bei garažų…
Įdomu, kas dabar šeimininkauja tame ceche, kuriame praėjusio amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo gaminami krištolo dirbiniai? Taip, buvo toks etapas, kai sovietmečio laikų vadovybės įsakymu visoms įmonėms buvo liepta dar papildomai gaminti ir plataus vartojimo prekes, kurių šalyje labai stigo.
„Ekranas“ tąsyk pasiryžo įvaldyti krištolo gamybą. Sekėsi labai nelengvai. Sprendžiant iš vienos buvusios graverės, taip pat žvelgiančios nuo vienos sienos, prisiminimų, visame pasaulyje krištolo gaminiai tais laikais buvo gaminami naudojant šviną, o panevėžiečiai įvaldė kitą technologiją – pasitelkiant varį. Savo metodiką jie ilgai tobulino, ieškojo tinkamiausios temperatūros, medžiagų santykio ir kt. Užtat kai pagaliau pavyko, produkcija dėl savo aukštos kokybės tapo tvirta eksporto preke. Ant vienos sienos kabanti iliustracija kaip tik ir vaizduoja dalį ano laikmečio krištolo gaminių.
O štai freska, pasakojanti apie agitbrigadą. Šmaikštūs jos dalyviai negailėdavo kritikos niekam – nei apsileidusiems cechų viršininkams, nei mėgstantiems išlenkti vieną kitą burnelę spirito (jis buvo naudojamas gamybinėms reikmėms).
… Po buvusios įmonės teritoriją vaikštinėjome, lydimi labai skirtingų iš meninių iliustracijų į mus žvelgusių akių žvilgsnio. Vienur jis buvo mįslingas, kitur- melancholiškas; vienos akys žvelgė iš padilbų, kitos – klausiamai. Sukurtos eksperimentinio projekto, finansuoto Lietuvos kultūros tarybos, Panevėžio miesto savivaldybės ir plėtros agentūros lėšomis, rėmuose, freskos puoš gamybinę teritoriją tol, kol leis galimybės. Palankiai sutiko projektą ir čia veikiančių firmų savininkai. Tai rodo, kad meno ir gamybos sintezė mūsų visuomenėje vis plačiau įsitvirtina.
