Daiva Urbonavičiūtė. Kaip per kalbą išardoma atmintis

Šiuolaikinė propaganda veikia ne per atvirą draudimą ar cenzūrą, o per reikšmių rekonstrukciją. Ji nekeičia faktų vietomis – ji pakeičia jų svorį.

Šio proceso esmė nėra melas, o lyginimas, kuriuo istoriškai nevienareikšmiai dalykai paverčiami lygiaverčiais, o tai, kas turėjo normatyvinę, moralinę ar egzistencinę reikšmę, ištirpinama bendrame „nuomonių“ lauke.

Desakralizavimas prasideda nuo kalbos. Istoriniai simboliai, ypač susiję su pasipriešinimu okupacijai ar kolektyvine trauma, pervardijami taip, kad nebeįmanoma atskirti adresato.

Kai pasipriešinimo ženklas apibūdinamas kaip „agresija“, „neapykantos forma“ ar „emocinis perteklius“, jis atplėšiamas nuo istorinės prievartos konteksto. Tokiu būdu neigiama ne pati istorija, o jos moralinė kryptis. Okupantas nustoja būti subjektu, o atmintį saugantis žmogus tampa problema.

Šiame etape pasitelkiama viena veiksmingiausių manipuliacinių priemonių – melaginga simetrija. Ji leidžia traktuoti istorinę priespaudą ir dabartinį politinį nesutarimą kaip tos pačios kategorijos reiškinius. Skirtumas tarp struktūrinio smurto ir nuomonės, tarp egzistencinės grėsmės ir politinės pozicijos ištrinamas. Taip sukuriama iliuzija, kad bet koks ryškesnis istorijos artikuliavimas savaime yra „radikalus“, o pati atmintis – skaldanti.

Desakralizavimas niekada neveikia vienas. Jį lydi moralinis apvertimas, kai istorinės atminties gynėjai apibūdinami kaip neva keliantys grėsmę demokratijai, o pati demokratija redukuojama iki procedūrinio „laisvo žodžio“ rėmo. Šiame rėme viskas tampa vienodai leistina, bet kartu ir vienodai nereikšminga. Kai viskas yra „nuomonė“, nelieka nei aukos, nei kaltės, nei atsakomybės.

Ypač ciniška manipuliacija atsiranda tuomet, kai pasipriešinimas sovietinei ar rusiškai okupacijai retoriškai prilyginamas „rusiškiems metodams“. Tai nėra loginė klaida, o sąmoninga semantinė operacija, kuria siekiama diskredituoti patį pasipriešinimo faktą.

Tokiu būdu kova su imperine prievarta pateikiama kaip jos atkartojimas, o istorinė gynyba – kaip tariamas autoritarizmas. Ši technika leidžia perimti moralinę aukštumą be jokios atsakomybės už praeitį.

Neatsiejama šių procesų dalis – vietos nuvertinimas per banalizaciją. Tokios erdvės kaip Lukiškių aikštė tampa ypač patogiu taikiniu, nes jos savaime neša istorinę įtampą. Kai represijų ir egzekucijų kontekstas pakeičiamas „miesto gyvenimo“, „poilsio“ ar „neutralios saviraiškos“ kalba, istorija nėra paneigiama – ji išplaunama. Vieta paverčiama fonu, kuriame galima daryti bet ką, nes ji nebeturi reikalavimo prisiminti.

Desakralizavimas veikia ir per istorinių simbolių universalizavimą. Sausio 13-osios ženklai, kurie istoriškai žymi valstybės gynybą ir lūžį, praranda savo išskirtinumą, kai pradedami taikyti bet kokiam politiniam konfliktui. Taip dabartiniai ginčai įgauna istorinės traumos aurą, o pati trauma tampa kasdienybės dalimi. Rezultatas – istorija nustoja būti kriterijumi, pagal kurį vertinama dabartis.

Galutinis šių priemonių tikslas nėra uždrausti atmintį. Tikslas – padaryti ją nepatogia, perteklinė, per emocinga, kad ji pati pasitrauktų iš viešosios erdvės. Kai atmintis paverčiama etiketo klausimu, o istorinė patirtis – „tonacijos problema“, desakralizavimas jau yra įvykęs.

Tokioje situacijoje kova vyksta ne dėl konkrečių sprendimų ar simbolių, o dėl to, ar istorija išliks normatyvine jėga, ar taps dekoratyvine nuoroda, kurią galima perstatyti pagal politinį poreikį. Visuomenė, praradusi gebėjimą atskirti istorinę prievartą nuo politinio ginčo, tampa lengvai valdoma ne per prievartą, o per kalbą.

Desakralizavimas niekada neatsiranda staiga. Jis įvyksta tada, kai viskas atrodo per daug „protinga“, per daug „subalansuota“, per daug „neutralu “. Būtent tuomet atmintis nustoja saugoti – ir pradeda trukdyti.

Kas turi ausis – teklauso.“
(Evangelijos pagal Matą 11,15; taip pat Mk 4,9)