Lyderiais visada laikiau tuos žmones, kurie geba jiems brangiomis idėjomis uždegti kitus ir kartu su jais siekti tų idėjų įgyvendinimo. Ir niekada lyderiais nelaikiau tų, kurie tyliai laukia, kad nebūtų pajudinti.
Pokalbyje su A. Ramanausku Vytautas Sinica, prisistatantis Nacionalinio susivienijimo pirmininku, tvirtina, jog jis nepradėjo jokio kultūrinio karo, kad nepakenktų santarvei visuomenėje, t. y. nekėlė jokio abortų, Stambulo konvencijos ar partnerysčių klausimo. Tik pasakytų, kad nepritaria, jei tokie klausimai pasiektų Seimą.
Nors mano išsilavinimas labiau medicininis, bet minėti klausimai, mano supratimu, ideologiniai, o ne kultūriniai. Ir jei jie pasiektų Seimą, tai iš jiems nepritariančio organizacijos lyderio tikėčiausi aktyvios kovos, net jei Seime jis neturi kitų savo partijos atstovų.
Manau, kad tikras lyderis turėtų kviestis savo bendražygius, jaunus ir energingus žmones, kad šie darytų spaudimą Seimo nariams stovėdami su plakatais prie Seimo, kaip tai darė Tapino „kultūrininkai“.
Bet atrodo, kad lyderystės pakaks tik pasakyti „aš nepritariu“, žinant, kad balsuojant jo balsas greičiausiai nebus lemiamas. Bent jau taip nuteikia skelbiama interviu ištrauka.
Jei frazė apie nepradėtus kultūrinius karus dar kažkiek būtų tikusi rinkiminės kampanijos laikotarpiu, kai jos autorių kalbinęs tas pats A. Ramanauskas siūlė atimti vaikus iš klausančių rusiškos muzikos (tada V. Sinica nepaprieštaravo, tik kukliai šypsojosi, gal nežinojo, kas labiau patiktų rinkėjams), tai kalbant apie partnerystę ir Stambulo konvenciją, ji visai ne į temą. Tai ideologiniai klausimai, o TSPMI absolventas, filosofijos mokslų daktaras turėtų skirti kultūrą nuo ideologijos.
Klausimai apie partnerystę ir Stambulo konvenciją, pasak A. Ramanausko ir jam pritariančio V. Sinicos, nesvarstytini iki Ukrainos pergalės. O jei karas užtruks?
Istorijoje būta ir dešimtmečiais besitęsusių karų. Įsileidę kartu su Stambulo konvencija „socialinės lyties“ sąvoką, sukursime sąlygas „lyčiai neutraliems“ tualetams, užsakymams būti vadinamais ne biologinės lyties įvardžiu, nepilnamečių brendimo blokavimams, lyties keitimo operacijoms bei įvaikinimui vienalytėse porose. Ar bus taip paprasta tai sutvarkyti po Ukrainos pergalės?
Kas atlygins žalą nukentėjusiems fiziškai ar morališkai iki sutvarkymo?
Manau, kad didesnę grėsmę visuomenės sanglaudai kelia ne diskusijos dėl Stambulo konvencijos (šiuo klausimu visuomenė gana vieninga), o masinis imigrantų atvykimas. Jei praktiškai kas dešimtas žmogus Lietuvoje dabar yra kitos kultūros, tai ta sanglauda jau gerokai atskiesta. Bet gal ir šito klausimo nereikėtų kelti iki tebelaukiamos Ukrainos pergalės? Ar iki artimiausių rinkimų, kad rezultatams nepakenktų?
O Lietuvos naikintojai nėra pacifistai ir nieko nelaukia. Jie kariauja ir puola nesustodami. Nesidangsto jokia Ukraina ir siekia savo.
Tik ką Seime įteisino raštvedybą nelietuvių kalba. Čia jau ne tik ideologinis, bet ir kultūrinis kalbinis karas prieš lietuvių tautą. V. Sinica turėjo kelti triukšmą ir kviesti balsavimo dieną partiečius prie Seimo viešai protestuoti. Bet jis tylėjo kaip pelė po šluota ir gražiai balsavo už lietuvių kalbos valstybinio statuso naikinimą.
Europos Sąjungos Teisingumo teismas tik ką įpareigojo visas ES valstybes pripažinti kitose šalyse sudarytas vienalytes santuokas. J. Olekui pasirodė maža tą pačią dieną pareikšti, kad Lietuva ne tik privalo vykdyti sprendimą. Jis jau dega nekantrumu Seimo pavasario sesijoje galutinai išspręsti vienalyčių partnerysčių reikalą.
Pacifistas V. Sinica ir vėl sėdės sudėjęs rankas, palauks iki balsavimo Seime ir vėl „nepritars“? Vėl, nes karas Ukrainoje nebus pasibaigęs. Arba vis tiek išliks pavojus, kad Rusija bet kada puls ir po paliaubų.
Pasakys, kad Lietuvoje ir toliau reikės visuomenės santarvės. Iki Ukraina įstos į NATO ir jai nebekels grėsmės rusiška meška. O iki tų saugių ir laimingų laikų, kurie kada nors gal ir ateis, ir vėl niekaip neišeis nebūti kultūriniu pacifistu, nors tu ką.
O po teisybei, tas pacifizmas yra tik dūmų uždanga ir akių muilinimas. Juk taip norisi po ukrainiečių nelaimės priedanga sprukti iš ideologinio mūšio lauko ir ramiai sau tūnoti seimūno kėdėje „nepritariant“ leftistiniams eksperimentams, bet nieko nedarant.
Kuo V. Sinica prastesnis už tokius patyrusius kultūrinio pacifizmo vilkus kaip Ažubalis, Kasčiūnas, Rakutis? Jie juk irgi „nepritaria“ savo „vertybiniais balsavimais“ ir kaskart skuba apie juos pranešti tautai.
Todėl ir kyla klausimas: tai kuo V. Sinicos atstovaujamas NS leftistinis kultūrinis pacifizmas skiriasi nuo L. Kasčiūno įkūnijamo prisitaikėliško konservatoriško leftizmo?
Daiva Jakubonienė yra Tautos forumo ir Nacionalinio susivienijimo narė.
Teismo laimėti nesitiki, tai bent naująjį NS pirmininką bando kaip nors dergti. Nepavyks, nabagai.
Kaip ta Daiva gali būti vienu metu skirtingose partijose, organizacijose? Kažkokio tautos forumo ir NS narė
Citata iš Daivos tekstuko :”Manau, kad tikras lyderis turėtų kviestis savo bendražygius, jaunus ir energingus žmones, kad šie darytų spaudimą Seimo nariams stovėdami su plakatais prie Seimo, kaip tai darė Tapino „kultūrininkai“.” O TAI JUK ŠITA DAIVA JAKUBONIENĖ BUVO PRIEŠ VISUS ŠEIMOS MARŠUS, NEPALAIKĖ JŲ, O DABAR JAU NORI, KAD KAŽKAS ORGANIZUOTŲ MITINGUS ŠEIMOS MARŠO PRINCIPU? KAS PONIUTEI NELEIDŽIA TO DARYTI? KO RADŽVILAS BŪDAMAS 5 METUS PIRMININKU NIEKO NEORGANIZAVO? AR TIK VIAUKSĖTI MOKAT, KAD VA ANIE TAI NIEKO NEDARO?
Kodėl LGBT nekentėjai nenori pripažinti, kad LGBT patys nesidaugina ir juos gimdo normalūs žmonės? O jei kartais gimdo užsimaskavę LGBT, tai normaliems tik blogiau, kada tarp jų vaikų šmižinėja maži elgebetukai. Kada LGBT nematys reikalo apsimetinėti normaliais, jie patys savo noru išmirs visų mūsų ir LGBT palaikomi. Manote tiems LGBT taip jau malonu būti LGBT?
O ką daryti, jeigu Lietuva, priešiška Rusijai ir nesutarianti su ES idėjiškai ir kultūriškai, negali išsikelti į kokią tuščią salą, kur nors N.Zelandijos kaimynystėje? Ba su Madagaskaru jau vėlu. Tarkim, esame vieningi viduje (su 10 proc svetimųjų, beje), bet susipriešinę ir su Rusija ir su ES? Kas toliau?