Įsivaizduokite, einate gatve, o iš už kampo prišoka žmogysta ir sako:
– Žinote, o mes su jumis turime problemą, kurią mums reikia išspręsti.
– Mes? Kokią gi?
– Jūs dar neatidavėte man savo pinigų.
– Aš? Jums? Kodėl turėčiau jums atiduoti savo pinigus?
– Na štai, matote, juk sakiau – turime problemą. Patikėkite, kuo greičiau ją išspręsime, tuo greičiau su palengvėjimu pajudėsime pirmyn.
– O tai kaip gi mums tą „problemą išspręsti“?
– Labai paprastai: atiduokite man savo pinigus, ir problema bus išspręsta.
Po galais, ką daryti? Bandai paspartinti žingsnį – žmogysta iš paskos. Stumteli šalin – vėl prišlyja. Iškviesti policiją? Bet nėra dėl ko. Smogti į žiauną? Tada pats būsi pradėjęs smurtauti, ir policiją galės kviesti jis.
Šauktis pagalbon praeivių? Bet žmogysta nesutrinka ir ima praeiviams aiškinti apie mūsų turimą „problemą“, kurią mums reikia „išspręsti“, ir pasirodo, beje, kad anaiptol ne visi praeiviai palaiko tavo pusę…
Padėtis darosi kebli. Supranti, kad problemą tikrai jau turi, ir ima atrodyti, kad gal tikrai būtų visai neblogai ją išsprendus ir ėjus sau. Tada prikimusiu balsu paklausi:
– Dešimt eurų gana?
– Dvidešimt, – ramiai atkerta žmogysta.
Ką gi, išsitrauki piniginę, atlauži jam 20 E banknotą ir sparčiu žingsniu sprunki šalin. Bet štai iš už kito kampo vėl išnyra žmogysta. Apsidairai, o prie kiekvieno kampo jau tyko po žmogystą, įsmeigusią į tave šaltas geliančias akutes, iš kurių žvilgsnio aišku, kad dvidešimties eurų nebeužteks.
Nes jie suprato, kad su tavimi galima „spręsti problemas“. Ir nuoširdžiai ketina „išspręsti“ jas visas, ligi paskutinio kraujo lašo.
Kaip girios plėšrūnai, užuodę auką. Kaip virusai, radę sutrikusią imuninę sistemą.
Lygiai taip Lenkija „išsprendė“ trijų raidelių įteisinimo Lietuvos piliečio pase „problemą“. O dabar ketina „išspręsti“ visų lenkiškų rašmenų įteisinimo Lietuvos piliečio pase „problemą“.
Tada – lenkiškų vietovardžių, gatvių pavadinimų, lenkiškų mokyklų, lenkiškos žiniasklaidos (oi, šitos gal jau „išspręstos“?). Galiausiai liks „išspręsti“ Lenkijos pilietybės ir Lenkijos teritorijos Lietuvoje įteisinimo „problemas“.
Nes tikroji „problema“ yra ta, kad Lenkijai nepavyko galutinai polonizuoti visos Lietuvos, tarpukariu nepavyko likusios okupuoti ginklu, tik trečdalį su sostine Vilniumi, kurį paskui vėl prarado. Tad bus daroma viskas, atkakliai ir beatodairiškai, kad šita „problema“ galų gale vienąsyk būtų „išspręsta“. Jeigu įmanoma, taikiai…
Panašią „problemą“ Rusija nuo seno turi Ukrainoje. Pastaraisiais dešimtmečiais prie jos irgi grįžo, iš pradžių irgi ją bandė „spręsti“ taikiai, palaipsniui. Paskui įsidrąsino ir atplėšė Krymą, įsikando Donbaso. O tada pamanė, kad su Ukraina galima „išspręsti problemas“ visas iš karto!
Bet ukrainiečiai, pasirodo, žinojo slaptą užkeikimą, galingą mantrą nuo tokio „problemų sprendimo“. Vos ją ištarė, ir maskolių kreiseris flagmanas nugarmėjo į vieną vietą…
Šiandien radijas man eilinį sykį priminė, kad Lietuvoje vis dar „neišspręsta“ vienos lyties šeimų „problema“.
Kas dar turite kokią „problemą“, nesnauskite! Nes lietuviai labai jau įsitraukė į ukrainiečių kovą – jeigu persiims laisvės dvasia ir išmoks mantrą (ne žodžius, o esmę), bus per vėlu.
O būtų tikras visų problemų sprendimas. Vien pasvajojus širdis sušyla…
Dainius Razauskas-matematikas ire literatas, Moka pateikti problemos esmė ją logiškai pagrįsdamas. Kiek žinau, liberlizmu garsėjanti Prancūzija neturi kitos tautybės savo piliečiams -tik prancūzų ir mokyklose dėstoma tik prancūzų kalba. Omes turbūt sulauksime tų laikų, kai gruzinai savo pavardes pasuose ražys gruzinį abėcelės raidėmis, o japonai ir kinai-ieroglifais. Nežinau, kodėl netenkina paso antras puslapis, kuriame galėtų būti irašyta pavardė kokia tik nori kalba, Sumokant už tai kokį dešimt eurų.