D. Trumpo ir Xi Jinpingo statymai. Kaip viršūnių susitikimas gali pakeisti JAV ir Kinijos konkurencijos eigą

Kurtas M. Campbellas

Vienos kovos – ritualizuotų dvikovų vienas prieš vieną dėl milžiniškų statymų – praktika siekia antikos laikus. „Iliadoje“ Achilas ir Hektoras stoja į dvikovą, simbolizuojančią platesnį konfliktą tarp didžiulių kariuomenių. Hebrajų Biblijoje pasakojama apie Dovydą ir Galijotą, kurių vienintelis mūšis nulemia augančio konflikto tarp izraelitų ir filistinų baigtį.

Viduramžių Europoje dvikova tapo teisine praktika, paremta tikėjimu, kad dieviškasis įsikišimas atskleis teisėtąją pusę, o Japonijoje legendinė samurajų dvikova tarp Musashi ir Kojiro 1612 m. tapo kultūriniu etalonu, šimtmečius formavusiu japonų požiūrį į verslą ir strategiją.

Vienos kovos žavesys slypi įsitikinime, kad didesni ir sudėtingesni kariniai ar politiniai konfliktai tarp civilizacijų ar klanų gali būti išspręsti individualiais drąsos, įžvalgumo ir teisėtumo išbandymais. Kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Kinijos lyderis Xi Jinpingas šią savaitę susitiks Pekine, tai bus moderni akistata su akivaizdžiais simbolinės dvikovos bruožais.

Viršūnių susitikimai dažnai būna mažiau istoriškai reikšmingi, nei apie juos skelbiama, tačiau šis primena geopolitinę sunkiasvorių kovą. Santykiams atsidūrus kryžkelėje, kiekvienas lyderis prie derybų stalo ateina turėdamas itin mažai institucinių suvaržymų, didelę asmeninę veikimo laisvę ir aiškias ambicijas formuoti kitą JAV ir Kinijos santykių etapą.

D. Trumpas iš esmės nutildė, nustūmė į šalį arba ignoravo Kinijos ekspertus, o Xi Jinpingas yra absoliutus pirmasis tarp lygiųjų Kinijos komunistų partijos Nuolatiniame komitete. Nuo istorinio Richardo Nixono susitikimo su Mao Zedongu 1972 m. nė vienas abiejų šalių lyderis neturėjo tiek asmeninės galios sprendžiant santykių ateitį.

Įtampą dar labiau sustiprina tai, kad abu vyrai patys primygtinai siekė šio susitikimo, nors Irane teberusenantis konfliktas kiekvienam politiškai nepatogus. D. Trumpui Iranas vis labiau primena Artimųjų Rytų smėlį, kurio jis žadėjo vengti, o Xi Jinpingas šiltai priima lyderį, kuris ką tik puolė vieną artimiausių Kinijos partnerių. Nepaisant to, abu lyderiai pasiryžę išbandyti savo ryžtą geopolitiniame mūšio lauke, kuriame sprendžiama pasaulinė technologinė viršenybė, galimos JAV karo su Iranu kryptys, regioninė galios pusiausvyra Azijoje ir Taivano statusas.

Vis dėlto išlieka nemažai neaiškumų, ar šis susitikimas bus tik formalumas, ar taps lūžio tašku. Skirtingai nei ankstesni JAV ir Kinijos viršūnių susitikimai, kuriuos dažnai lydėdavo perteklinis išankstinis planavimas ir kruopšti diplomatinė choreografija, šis susitikimas, bent jau JAV pusėje, krypsta priešinga kryptimi.

Daug kas priklausys nuo pačių lyderių, o svarbiausi veiksniai bus ne techniniai ar procedūriniai dvišalės darbotvarkės aspektai, bet pačių vyrų charakteris ir patirtis. Ypač D. Trumpas išlieka nenuspėjamas, todėl kai kurie baiminasi, kad jo neprognozuojama Kinijos politika gali netyčia paskatinti Jungtines Valstijas vienašališkai nusileisti ir parodyti silpnumą. Stebėtojai, kaip ir visais panašiais istorijos momentais, vertins kiekvieną gestą, laikyseną ir pasisakymą, ieškodami ženklų apie už uždarų durų patirtus smūgius ar pasiektas pergales.

STILIUS PRIEŠ STRATEGIJĄ

Greitas D. Trumpo ir Xi Jinpingo palyginimas atskleidžia du lyderius, kurie, nors ir veikia labai skirtingose politinėse sistemose, turi panašių instinktų valdžios, nacionalizmo ir pasaulinės konkurencijos klausimais. Tačiau jie smarkiai skiriasi stiliumi, valdymo filosofija ir ilgalaikėmis ambicijomis. D. Trumpo asmeninis stilius grindžiamas improvizacija, konfrontacija ir kartais nepolitiškai tiesmuku bendravimu.

Jo vadovavimo modelis akcentuoja trikdymą: normų laužymą, institucijų kvestionavimą ir pasitikėjimą savo instinktais labiau nei biurokratiniais procesais ar tradiciniais tarpininkais. Nors Azijos pašnekovai dažnai ieško paslėptos strategijos už kiekvieno D. Trumpo manevro, jo elgesį dažniau paaiškina transakcinis mąstymas ar temperamentas. MAGA judėjimas labiau grindžiamas nuostata nei nuoseklia architektūra.

Xi Jinpingas, priešingai, įkūnija itin disciplinuotą, uždarą ir centralizuotą vadovavimo stilių, suformuotą dešimtmečių griežtos Kinijos komunistų partijos sistemos. Jo viešasis įvaizdis kruopščiai kuriamas taip, kad perteiktų stabilumą, autoritetą ir ideologinį nuoseklumą. Xi Jinpingas komunikuoja oficialiomis kalbomis, partiniais dokumentais ir kontroliuojamais žiniasklaidos kanalais, pabrėždamas vienybę ir tęstinumą, o ne trikdymą.

Jo valdymas atspindi leninistinį modelį – hierarchinį, metodišką ir giliai institucinį. Jei D. Trumpas klesti nenuspėjamume, Xi Jinpingas siekia kontrolės – informacijos, politinių veikėjų ir visuomeninių naratyvų kontrolės. Jo nuoseklus valdžios konsolidavimas, įskaitant kadencijų ribojimo panaikinimą ir „Xi Jinpingo minties“ išaukštinimą, rodo sąmoningas pastangas įtvirtinti save kaip transformacinę figūrą Kinijos istorijoje.

Vis dėlto, nepaisant milžiniškų skirtumų, abu lyderiai tvirtai tiki centralizuota valdžia, skeptiškai – o kartais net priešiškai – vertina liberalų internacionalizmą ir yra įsipareigoję ginti nacionalinius interesus vis labiau hobsiškame pasaulyje. Asmeniniai D. Trumpo ir Xi Jinpingo santykiai taip pat svarbūs jiems ruošiantis akistatai.

Per pirmąją D. Trumpo kadenciją jų santykiai svyravo tarp draugiškumo ir konfrontacijos. D. Trumpas dažnai palankiai atsiliepdavo apie Xi Jinpingą asmeniškai, net ir politiniams nesutarimams stiprėjant bei galiausiai sprogus per COVID-19 krizę. Xi Jinpingas pradžioje atrodė kiek sutrikęs per pirmuosius susitikimus, tačiau ilgainiui parodė gebėjimą paveikti D. Trumpą meilikavimu ir simboliniais gestais, kartu išlaikydamas tvirtą poziciją esminiais klausimais, tokiais kaip Taivanas.

Azijos diplomatijoje paprastai labiau vertinami metodiški ir nuoseklūs strategai nei impulsyvūs improvizatoriai. Pakanka prisiminti daugelį metų kruopščiai kurtus glaudesnius ryšius tarp JAV partnerių – Japonijos, Pietų Korėjos ir Australijos – taip pat neseniai atgaivintą Keturšalį saugumo dialogą Indo-Ramiojo vandenyno regione. Vien šiuo požiūriu Xi Jinpingas turi pranašumą. Nuo atėjimo į valdžią prieš beveik penkiolika metų jis nuosekliai vykdo aiškų investicijų ir pasirengimo planą karinės parengties bei technologijų plėtros srityse. Xi Jinpingas tvirtai tiki, kad Kinijos iškilimas yra istorinis neišvengiamumas, o Jungtinių Valstijų nuosmukis tęsis.

Atrodo, kad D. Trumpo komanda strateginį dviprasmiškumą pakėlė į naują lygį

Priešingai, D. Trumpo požiūrį į Kiniją ir JAV strategiją kylančios supervalstybės atžvilgiu galima apibūdinti kaip nepastovų – svyruojantį tarp Kinijos kaip patrauklios partnerės ir pavojingos priešininkės suvokimo. Nuspėti, kuris D. Trumpas pasirodys Pekine, yra sudėtinga. Jį akivaizdžiai traukia stiprūs autokratai; jis žavisi, o gal net pavydi Xi Jinpingo negailestingo elgesio su vidaus oponentais ir žiniasklaida.

2025 m. gruodį D. Trumpas panaikino dvišalius apribojimus kai kurių pažangiausių dirbtinio intelekto technologijų eksportui į Kiniją – žingsnį, kurį daugelis stebėtojų laikė pavojingu vienai iš nedaugelio sričių, kuriose Amerika dar išlaiko konkurencinį pranašumą technologijų lyderystės lenktynėse.

D. Trumpo retorika taip pat atgaivino „G-2“ JAV ir Kinijos santykių sampratą – idėją, kad Vašingtonas ir Pekinas kartu priima sprendimus Azijoje, stipriai veikiančius JAV sąjungininkų interesus. Be to, privačiuose pokalbiuose telefonu su Xi Jinpingu D. Trumpas reiškė norą koordinuoti veiksmus ar net ieškoti kompromisų dėl būsimos JAV saugumo paramos Taivanui.

Tačiau kartu D. Trumpas gruodį paskelbė apie vieną didžiausių JAV ginklų pardavimo paketų Taivanui istorijoje, į kurį įtraukti tiksliojo smūgio šaudmenys ir bepiločiai orlaiviai, sukurti remiantis karo Ukrainoje patirtimi.

Trumpo administracija taip pat ėmėsi ryžtingų veiksmų siekdama sugriauti Kinijos monopoliją kritinių mineralų ir retųjų žemių magnetų srityje – įsigijo tiesioginių akcijų JAV kasybos bendrovėse ir paskelbė apie 12 mlrd. dolerių vertės strateginių atsargų kaupimo iniciatyvą. Be to, nors ir remdamasis skirtingais bei nuolat kintančiais argumentais, D. Trumpas inicijavo karinius veiksmus, kurie pašalino dviejų svarbių Kinijos partnerių – Irano ir Venesuelos – lyderius.

Visi šie veiksmai kartu rodo, kad D. Trumpas gali laikytis vadinamojo strateginio dviprasmiškumo Kinijos atžvilgiu versijos. Ši sąvoka, pirmiausia reiškianti ilgalaikį neapibrėžtumą dėl to, ar Jungtinės Valstijos suteiktų karinę pagalbą Taivanui ginkluoto išpuolio atveju, turi ilgą ir sudėtingą istoriją JAV ir Kinijos santykiuose. Tačiau ši strategija leido Jungtinėms Valstijoms išlaikyti sudėtingą balansą: bendradarbiauti su Pekinu ir kartu palaikyti neoficialius ryšius su Taivanu.

Dabar atrodo, kad D. Trumpo komanda strateginį dviprasmiškumą perkelia į naują lygį. Kol kas neaišku, ar JAV prezidentas pasuks Kinijos link, ar telksis su tradiciniais sąjungininkais ir partneriais, siekdamas priešintis Kinijos spaudimui ir agresijai Indijos ir Ramiojo vandenynų regione. Todėl šis viršūnių susitikimas tampa pirmuoju tikruoju D. Trumpo strateginės krypties išbandymu vis labiau susiskaldžiusioje ir konkurencingoje Azijoje.

CHAOSO TEORIJA

Tiems, kurie ieško aiškumo XXI amžiaus geopolitikoje, strateginis dviprasmiškumas Kinijos politikos kontekste kelia ypač daug frustracijos. Tačiau toks požiūris turi ir privalumų. Galiausiai jis verčia Kiniją spėlioti apie Vašingtono ketinimus. Per pirmąją D. Trumpo kadenciją nebuvo nė vienos valstybės, kuri būtų prasčiau pasirengusi susidoroti su politikos nenuspėjamumu nei Kinija.

Iškalbingas momentas įvyko Xi Jinpingui pirmą kartą lankantis pas D. Trumpą 2017 m. Kai Kinijos lyderis atvyko į Mar-a-Lago, Jungtinės Valstijos pradėjo didelio masto raketų smūgius Sirijoje; Kinijos delegacijos nariai nepatogiai laukė savo lėktuve, bandydami suprasti JAV karinių veiksmų laiką ir prasmę.

Antrosios D. Trumpo kadencijos metu Xi Jinpingas turi tvirtesnį pagrindą. Į vadinamuosius D. Trumpo „Išsivadavimo dienos“ tarifus jis reagavo beveik chirurginiu tikslumu, veiksmingai išryškindamas Amerikos pažeidžiamumą ir, regis, išgąsdindamas administraciją. Vis dėlto, nors Kinijos pareigūnai tyliai demonstruoja pasitikėjimą savo ilgalaikėmis pasaulinėmis perspektyvomis D. Trumpo valdymo laikotarpiu, jie išlieka susirūpinę dėl to, ką D. Trumpas gali padaryti iš impulsyvumo ar spaudimo. Jie pripažįsta jo nenuspėjamumą ir galimą gebėjimą padaryti rimtos žalos, todėl Xi Jinpingas tikėtina veiks taip, kad maksimaliai išnaudotų trumpalaikį pranašumą, kartu vengdamas reakcijos, galinčios pakenkti platesniems Kinijos tikslams.

Strateginis dviprasmiškumas turi ir vidaus politikos pranašumų D. Trumpui. Kapitolijaus kalvoje toks požiūris suteikia pakankamai erdvės išlaikyti trapų respublikonų vieningumą, nepaisant kritikos dėl tariamo švelnumo Pekino atžvilgiu. Pačioje Trumpo administracijoje požiūriai į Kiniją labai įvairūs – nuo pareigūnų, siekiančių pirmiausia komercinių susitarimų, iki tų, kurie Kiniją laiko egzistencine grėsme Jungtinėms Valstijoms.

Nors vidinės kovos gali skatinti biurokratinį neefektyvumą ir asmeninius konfliktus, jos taip pat leidžia išlaikyti visas galimybes atviras. Gali būti, kad D. Trumpas, mėgstantis supriešinti savo komandos narius, šią dinamiką suvokia kaip tam tikrą hėgelišką dialektiką, kurioje konfliktas būtinas galutinei Kinijos politikos krypčiai suformuoti. Tokiu požiūriu strateginis dviprasmiškumas tėra tarpinė stotelė pakeliui į aiškesnę strategiją.

Vis dėlto ši strategija gali kelti daugiau rizikų nei naudos. Platesniame JAV ir Kinijos santykių kontekste strateginis dviprasmiškumas didina JAV sąjungininkų ir partnerių nerimą, kad Vašingtono politika gali peraugti į prisitaikymą ar net nusiraminimą vis ambicingesnės Kinijos atžvilgiu.

Joe Bideno administracijos laikotarpiu, kurioje dirbau, JAV strategija Indijos ir Ramiojo vandenynų regione buvo orientuota į sąjungininkų solidarumo stiprinimą ir pakankamų karinių bei technologinių pajėgumų kūrimą, kad būtų galima atsverti Kinijos mastą ir spaudimo galimybes. Jei Jungtinės Valstijos atsitrauktų nuo šių pastangų, jų partneriai liktų be atramos ir su ribotomis alternatyvomis.

Todėl D. Trumpo ir Xi Jinpingo susitikimas yra kur kas daugiau nei įprastas diplomatinis įvykis. Tai kol kas svarbiausia dviejų lyderių akistata, kurių asmeninis stilius, politiniai imperatyvai ir pasaulinės ambicijos jau pakeitė tarptautinius santykius.

Norint suprasti tikrąją šio susitikimo reikšmę, reikia žvelgti ne tik į oficialius pareiškimus ar ceremoninius gestus, bet ir į gilesnius strateginius signalus, slypinčius jų sąveikoje. Čia kalbama ne tik apie konkrečius sprendimus ar susitarimus, bet apie pozicionavimą, svertus ir pačią didžiųjų valstybių konkurencijos trajektoriją pasaulinėje arenoje. Tai – viena kova technologijų amžiuje.

ARBATŽOLIŲ SKAITYMAS

Susitikimo tonas ir choreografija bus itin iškalbingi. D. Trumpas istoriškai į diplomatiją žvelgia asmeniškai ir transakciškai, dažnai akcentuodamas įvaizdį, demonstruojamą jėgą ir sandorius. Xi Jinpingas, priešingai, veikia daug labiau kontroliuojamoje ir hierarchinėje sistemoje, kur simbolika ir protokolas turi didžiulę reikšmę. Pusiausvyra tarp neformalumo ir griežtos kontrolės – ar susitikimas atrodys atsipalaidavęs ir improvizuotas, ar kruopščiai surežisuotas – gali parodyti, kuri pusė turi pranašumą.

Kūno kalba ir vieši pareiškimai taip pat bus svarbūs signalai. D. Trumpas dažnai naudojasi viešomis erdvėmis dominavimui ar nepasitenkinimui demonstruoti, o Xi Jinpingas kalba kruopščiai sukalibruota kalba, atspindinčia platesnius strateginius naratyvus. Jei D. Trumpas pasirinks taikesnį toną, tai gali reikšti norą stabilizuoti santykius dėl ekonominių ar politinių priežasčių.

Priešingai, aštresnė retorika gali rodyti bandymą išgauti nuolaidų arba patraukti griežtesnės linijos JAV auditoriją. Xi Jinpingo pareiškimai, ypač užuominos, kad Kinijai nereikia pažangių JAV lustų ar amerikietiškų technologijų, signalizuotų augantį pasitikėjimą Kinijos technologiniu savarankiškumu. Tuo tarpu pažadas vėliau šiais metais apsilankyti Jungtinėse Valstijose galėtų reikšti, kad Xi Jinpingas jaučiasi užtikrintas dėl savo gebėjimo toliau valdyti santykius su D. Trumpu.

Viršūnių susitikimas taip pat gali tapti erdve, kurioje abu lyderiai išbandys konkurencijos ribas ir atsargiai ieškos sambūvio galimybių. Prekyba ir ekonominė politika išliks svarbios, tačiau pagrindinė konkurencija vyksta ne tarifų ar rinkos prieigos lygmenyje. Tikroji kova vyksta technologijų, tiekimo grandinių ir standartų nustatymo srityse.

Puslaidininkių kontrolė, telekomunikacijų infrastruktūra ir ypač dirbtinis intelektas yra platesnės kovos dėl būsimos pasaulinės technologinės lyderystės simboliai. Signalai apie dirbtinio intelekto saugumo koordinavimą, Kinijos bendrovių pašalinimą iš JAV eksporto kontrolės sąrašų ar susitarimus vengti papildomų eksporto ribojimų kritinių mineralų ir technologijų srityse reikštų sambūvio, o ne eskalacijos kryptį.

Susitikimo tonas ir choreografija bus labai iškalbingi

Kita neišvengiama susitikimo dimensija – saugumas. Įtampa dėl Taivano, Pietų Kinijos jūros ir platesnės karinės laikysenos išlieka kertine dvišalių santykių dalimi. D. Trumpas atvyksta į susitikimą tuo metu, kai svarbūs JAV kariniai pajėgumai Indijos ir Ramiojo vandenynų regione yra nukreipti į Artimuosius Rytus. Dėl to kyla rimtų klausimų apie susilpnėjusias JAV atgrasymo galimybes Rytų Azijoje, kurias Xi Jinpingas gali mėginti išnaudoti.

Xi Jinpingui Taivanas yra esminis nacionalinis interesas, o jo susivienijimą su žemynine Kinija jis sieja su Kinijos komunistų partijos legitimumu. Jis gali bandyti išnaudoti D. Trumpo polinkį improvizuoti susitarimus šiuo ypač jautriu klausimu. Todėl net menkiausi signalai – dabartinės politikos patvirtinimas ar subtilūs kalbos pokyčiai apie Taivano nepriklausomybę – gali turėti rimtų pasekmių regiono stabilumui.

Stebėtojai taip pat turėtų atkreipti dėmesį į tai, kas nebus pasakyta ar padaryta. Aukšto lygio diplomatijoje tylėjimas ir neveikimas dažnai yra sąmoninga strategija. Bendrų pareiškimų nebuvimas, tam tikrų temų ignoravimas ar konkrečių rezultatų nepaskelbimas gali būti tokie pat reikšmingi kaip ir aiškūs susitarimai. Jei tokie potencialiai konfliktiški klausimai kaip technologijų kontrolė, regioninis saugumas ar Kinijos bendradarbiavimas su Iranu ir Rusija liktų nepaminėti, tai galėtų reikšti arba abipusį įsitvirtinimą, arba sąmoningą deeskalaciją bei užkulisinį prisitaikymą.

AR JUMS NE PRAMOGA?

Dviprasmiškas D. Trumpo požiūris Pekine bus rimtai išbandytas. Galiausiai atrodo, kad Kinija siekia išlaikyti D. Trumpo politikos lankstumą pažangių technologijų srityje, tuo pat metu įtraukdama jį į sudėtingas pastangas politiškai susilpninti demokratinę Taivano valdžią. Kol kas D. Trumpo komanda daugiausia signalizavo siekį gauti trumpalaikių rezultatų vidaus politikos poreikiams tenkinti – didesnį žemės ūkio produktų eksportą, gyvulininkystės produkcijos ir „Boeing“ lėktuvų pardavimus bei fentanilio gamybos ribojimą.

Jei mainais į Kinijos sojų pupelių pirkimą ir abejotinus pažadus riboti narkotikų srautus Jungtinės Valstijos nusileistų Taivano ar technologijų klausimais, tai reikštų, kad strateginis dviprasmiškumas buvo tik priedanga JAV pritarimui augančiai Kinijos galiai ir ambicijoms.

Sąjungininkai ir partneriai Europoje bei Azijoje itin atidžiai stebės tokius signalus. Jei susitikimas paskatintų JAV ir Kinijos santykių atšilimą ar net reikšmingą posūkį G-2 modelio link, tai galėtų paskatinti spartesnį gynybos išlaidų didinimą ir glaudesnį vidutinių karinių valstybių bendradarbiavimą. Priešingai, augančios konkurencijos ženklai galėtų sustiprinti esamus JAV aljansus Azijoje, net jei kartu paskatintų Kinijos kaimynes ir prekybos partneres aktyviau draustis nuo nestabilumo.

Galiausiai šio susitikimo reikšmė slypi ne konkrečiuose susitarimuose, o signaluose apie būsimą JAV ir Kinijos santykių kryptį bei suvokiamą abiejų lyderių padėtį. Čia atsiskleidžia pagrindinis „vienos kovos“ paradigmos paradoksas. Per visą istoriją tokios simbolinės dvikovos beveik visada buvo skirtos žiūrovams – publikai, kuri vėliau priima rezultatą kaip galutinį.

Kai Achilas tempė Hektoro kūną už savo vežimo, Trojos likimas jau buvo nulemtas. Todėl vienas klaidingas vieno lyderio žingsnis ar neteisingas apskaičiavimas gali tapti lemtingas, o patyrusios ir gerai aprūpintos valstybės lieka nuošalyje. D. Trumpui žengiant į areną Pekine, pasaulis stebės, laukdamas, ar abu lyderiai iš jos išeis kartu viename vežime, ar vienas temps kitą paskui save.

KURTAS M. CAMPBELLAS yra „The Asia Group“ pirmininkas ir vienas iš įkūrėjų. Joe Bideno administracijoje jis dirbo valstybės sekretoriaus pavaduotoju bei Nacionalinio saugumo tarybos Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono koordinatoriumi.

link.foreignaffairs.com