Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. davė pradžią galingam tautiniam judėjimui, kuris galų gale nuvertė okupacinę sovietų valdžią ir atvėrė kelią atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tuomet, po kelių mėnesių, spalio 22–23 d., įvyko ir Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas.
Bet šiandien, minint Iniciatyvinės grupės susikūrimo 37-ąsias metines, pastebėkime, kad ją sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės, o iš jų 17 priklausė Komunistų partijai. Jos lyderiai sumaniai prisišliejo prie šio Liaudies fronto, kad liktų prie valdžios lovio. Dar ir šiandien pasigirsta balsų, kad būtent LKP, vėliau pasivertusi socialdemokratine partija, o ne kokios ten beformės masės su savo lyderiais – filosofais ir muzikantais, vedė Lietuvą nepriklausomybės keliu. Straipsnis parengtas prieš 11 metų skelbtos ir vėliau atnaujintos publikacijos „Kaip LKP Sąjūdį į pergalę vedė…“ pagrindu.
Kaip mes įtariai bevertintume lietuviškųjų komunistų, visą okupacinį laikotarpį buvusių okupacinės „kagėbė“ politiniu instrumentu, valdymą, reikia pripažinti, kad 1989 m. gruodžio 19-23 dienomis Vilniuje vykusiame 20-jame LKP suvažiavime priimtas sprendimas atsiskirti nuo tuometinės Sovietų Sąjungos Komunistų partijos buvo drąsus žingsnis. Istorikai šį žingsnį vertina kaip svarbią nacionalinio išsivadavimo iš sovietų okupacijos stadiją, ieškant „politinio kompromiso“.
„Ir užsienis pamatė ir atkreipė dėmesį. Tai buvo drąsus politinis žingsnis. Siūlyčiau paimti paskaityti deklaraciją, kurią mes priėmėm prieš 15 metų, kad Lietuvos komunistų partija kovos už Lietuvos nepriklausomybę“, – per LKP atsiskyrimo nuo SSKP 15-metį pabrėžė tuometinis LSDP lyderis, premjeras Algirdas Brazauskas. „Tai buvo pirmas ryžtingas žingsnis atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos“, – 2004-aisiais jam pritarė žurnalistas, vienas LKP 20-ojo suvažiavimo dalyvių Algimantas Čekuolis. „Žiūrint iš istorinės perspektyvos, LKP atsiskyrimas nuo SSKP buvo toks pat pozityvus žingsnis kaip ir Michailo Gorbačiovo „perestroika“, – kalbėjo ir buvęs sovietmečio disidentas Vytautas Bogušis.
Netrukus po LKP atskilimo, 1990 metų sausį, tuometinis SSKP generalinis sekretorius M. Gorbačiovas trims dienoms buvo atvykęs į Vilnių, nesėkmingai mėgindamas „atvesti į protą“ lietuvius. LKP lyderiai, kaip ir dera, maloniai sutiko ir dar noriau išlydėjo savo patroną, kuris išvyko it musę kandęs. O iki kruvinojo Sausio buvo likę lygiai metai…
Susitikimuose dalyvavęs žurnalistas Juras Jankevičius „Gimtojo krašto“ puslapiuose po 20 metų pasakojo, kad „gorbį“ sausio 11 d. oro uoste pasitiko vadinamosios savarankiškos LKP pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. Netoliese savo patrono laukė būsimo Sausio perversmininko Mykolo Burokevičiaus vadovaujami „platformininkai“, po gruodį įvykusių partinių skyrybų pareiškę liekantys SSKP sudėtyje. Abiejų grupių laukė rimtas išbandymas – tiek vieni, tiek kiti aukštajam svečiui siekė įrodyti, kad būtent jie atstovauja tikrosioms Lietuvos žmonių nuotaikoms ir siekiams.
Varžybos buvo nelengvos: LKP jau buvo pelniusios Sąjūdžio palydovės, o gal ir lyderės, vaidmenį, o raudonieji „ant platformos“ šliaužiojo ant kelių prieš Maskvą ir vykdė Kremliaus nurodymus – neleisti Lietuvai atsiskirti, įvesti tiesioginį Maskvos valdymą arba bent suteikti jai ribotą suverenitetą. Padėtis buvo komplikuota, nes ir Vakarai mindžikavo, nežinodami, ką remti. Antai, pirmąją M. Gorbačiovo vizito dieną „Izvestijos“ paskelbė iš „The New York Times“ perspausdintą Roberto Shefferio straipsnį „Patarimas separatistams“. Jame Amerikos politologas aiškino, kad Lietuvos nepriklausomybės siekiai kelia grėsmę visam SSRS demokratizavimo procesui, ir neslėpė abejonių, ar laisvę iškovojusios Baltijos kraštų tautos pačios sugebėtų sukurti demokratinę visuomenę.
Nemenkinant atskyrusios LKP reikšmės, verta pasakyti, kad jos lyderiai vėlesniuose prisiminimuose nesibodėjo kone visus nuopelnus prisiimti sau. Vienas iš LKP šulų Vladimiras Beriozovas, 2014 m. išleidęs knygą „Ėjau minų keliu: prisiminimai“, žurnalistams gyrėsi, kaip jo partija drąsiai žengė per politines minas. „Mes, žinodami, kad partija – tai svarbiausia grandis, kuri laiko visą respubliką Tarybų Sąjungoje, darėme visus žingsnius, kad nutrauktume tuos ryšius“, – rašė jis. Paskui pajuto nuoskaudą: „Ir aš labai nustebau, kai atėjau į vieną uždarą Sąjūdžio susirinkimą ir pasakiau, kad mūsų visi balsuos už nepriklausomybę: niekas neapsidžiaugė – tik vienas suplojo…“
2006-aisiais, dar būdamas Vyriausybės vadovu ir kupinu jėgų valdančiosios socialdemokratų partijos pirmininku, vertindamas savo gyvenimo rezultatus, A. Brazauskas rėžė: „Aš penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai“. Visus savo nuopelnus ir pagyras jis sudėjo į kitais metais išleistą knygą „Ir tuomet dirbome Lietuvai“. Patikėtume, jei tai nebūtų veidmainiška.
Štai vienas humoristinis portalas surinko ne tik tostus ir politinius juokelius, bet ir kai kuriuos A. Brazausko pasisakymus nepriklausomybės išvakarėse, kai jau šurmuliavo visa Sąjūdžio pakelta Lietuva. A. Brazauskas apie trispalvę: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“ (išsireiškimas Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje 1988 m., išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją Maskvoje,). „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“ (interviu savaitraščiui „Argumenty i fakty“, 1989, Nr.47). „Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina“ (straipsnis „Žodis Lietuvos komunistams“, žurnalas „Komunistas“, 1989, Nr.9). „Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini“ (kalba „Vilmos“ įmonėje, „Tiesa“, 1989 m. kovo 3 d.)… Ir taip toliau… Pastebėkime, kad šie žodžiai pasakyti, jau įsisiūbavus Sąjūdžio idėjai…
Senas A. Brazausko bendražygis partijoje, profesorius Bronislovas Genzelis savaitraštyje „Atgimimas“ 2004-ųjų gruodžio 21 d. neištvėrė ir išklojo visą tiesą apie LKP atskilimo nuo SSKP aplinkybes. Jį papiktino vienpusiškas šio įvykio traktavimas tada pasirodžiusioje A. Brazausko knygoje „Apsisprendimas“.
Profesorius rašė, kad komunistų partijoje tilpo įvairiausių pažiūrų žmonės: nuo aiškių kolaborantų iki nepriklausomos valstybės atkūrimo šalininkų, nuo „laukinio kapitalizmo“ adeptų iki socialdemokratų, tačiau jos gretose buvo nemažai sąžiningų ir tautiškai nusiteikusių žmonių. Dalis jų, ypač intelektualai, pradėjo jungtis į neformalius klubus ir judėjimus, kurie 1988 m. birželio mėn. 3 d. išsiliejo į vieningą Sąjūdžio srovę.
Tai padėjo išvengti konfrontacijos tarp nomenklatūrinės partijos ir Sąjūdžio aktyvistų. Sąjūdžio vadovybė ieškojo ryšių su liberaliai nusiteikusiais partinio aparato veikėjais, kurie dar buvo valdžioje, o šie suprato, kad įsukti į tautinio atgimimo verpetą nepajėgs išsaugoti senos sistemos ir savo kailio. Iš tikrųjų, jie jau nebevaldė situacijos. Kaip rašė B. Genzelis, tuometinis LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila, nesuvokęs prasidėjusio šalyje tautinio ir demokratinio judėjimo ir bandęs jį palaužti jėga (jo nurodymu rugsėjo 28 dieną Vilniuje milicija šiurkščiai išvaikė mitingą, įvyko vadinamasis „bananų balius“), buvo priverstas atsistatydinti ir spalį pasitraukti į pensiją. LKP vadovu tapo A. Brazauskas.
Jis atsidūrė tarp dviejų įkaitusių akmenų: dar A. Sniečkaus laikais išugdytas nomenklatūrinis savisaugos instinktas reikalavo paklusnumo M. Gorbačiovui, tačiau Sąjūdžio banga privertė prisitaikyti, plaukti pasroviui, ir LKP nusprendė, kad įprastuose komunistų partiniuose ataskaitiniuose susirinkimuose dalyvautų aktyvūs sąjūdininkai, kad jie patektų į LKP vietos organizacijų valdymo organus.
Bet laviruoti nesisekė. B. Genzelis atskleidė, kad konservatyvių LKP veikėjų iniciatyva 1988 m. lapkričio mėn. 4 d. buvo įkurta priešiška Lietuvos valstybingumui organizacija „Jedinstvo”. LKP vadovai vaizdavo, esą jie balansuoja tarp Sąjūdžio ir „Jedinstvo”, ieško kompromisų, nenori supykdyti Maskvos ir t. t. Bet kai 1989 m. kovą į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą iš 42 deputatų buvo išrinkta maždaug trečdalis sąjūdininkų, kurie netruko sudrebinti Kremliaus suvažiavimų rūmus, LKP lyderiai galutinai suvokė, kad pasirinkimo nebėra.
Tai nulėmė ir 20-ojo LKP suvažiavimo atmosferą. A. Brazauskas neprieštaravo, kad sąjūdininkai ir aiškūs nepriklausomybininkai būtų išrinkti į LKP CK biurą. Dėl tokios elgsenos galimos kelios versijos, rašė B. Genzelis: pirma, A. Brazauskas, jausdamas, kad šiam jo žingsniui nebus pritarta, siekė prieš M. Gorbačiovą išlaikyti gerą veidą; antra, gavo M. Gorbačiovo patarimą pamėginti taip pristabdyti atsiskyrimo procesą. Galų gale reikia pripažinti, kad LKP lyderis buvo ne tik geras inžinierius ir ūkio organizatorius, bet ir įžvalgus politikas: jis nepasidavė Maskvos spaudimui, nes galinga tautinė srovė jį jau nešė prie Kovo 11-osios slenksčio… Reikėjo skubėti: juk kovo 12-ąją Maskvoje prasidėjo Liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame M. Gorbačiovas būtų gavęs įgaliojimus paskelbti nepaprastąją padėtį Lietuvoje. Tuomet M. Brazauskas sukirto rankomis su prof. V. Landsbergiu.
Taigi, visi pokyčiai Lietuvos komunistų partijoje vyko dėl to, kad ją veikė Sąjūdžio idėjos – ne LKP stimuliavo Sąjūdžio gimimą, o Sąjūdis – LKP atsiskyrimą nuo metropolinės struktūros, daro išvadą savo dabar jau 23 metų senumo straipsnyje profesorius B. Genzelis. Susiformavus Sąjūdžiui LKP reikėjo apsispręsti – su tauta ar su kolonizatoriais. Taip, A. Brazauskas ir jo bendrininkai kito pasirinkimo neturėjo, ir apgailėtinas „platformininkų“ likimas įrodė, kad tas pasirinkimas teisingas…
Todėl įrodinėti, kad savarankiška tapusi LKP tiesiu keliu vedė tautą į nepriklausomybę, gali tik koks „ant platformos“ pasilikęs buvęs nomenklatūrininkas. Beje, yra ir kitų versijų. Pasak disidento, buvusio Lietuvos laisvės lygos vadovo Antano Terlecko, Sąjūdį sukūrė KGB, kad „nuleistų garą“ tautiniam atgimimui. Tai mitas. 2013-aisiais Sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui žurnalistų Virginijaus Savukyno ir Astos Einikytės sukurtas dokumentinis filmas „Liaudis tampa tauta. Sąjūdžio kelias“ tarsi atsakė į šį klausimą: taip, sovietinis saugumas stengėsi įterpti į jį savo žmones, panaudoti kaip nacionalizmo propaguotoją, bet paskui, po permainų Maskvoje, pasiliko tik stebėjimo funkciją. Visi, neišskiriant ir „lietuviškųjų“ komunistinių patriarchų, galvojo, kaip iš šio tautinio sprogimo išnešti sveiką kailį… ir atgimti vėl, jau nepriklausomybės laikais, „prichvatizuojant“ kolūkių turtą, nykstančias įmones, darant karjerą valstybės įstaigose, įsiterpiant į valdymo struktūras, į valdžią, paliekant tautiečio sąmonėje kuo nekaltesnį įvaizdį.
Vėlgi baigsiu savo buvusio filosofijos dėstytojo, profesoriaus B. Genzelio straipsnio žodžiais, kurie aktualūs ir šiandien: „Vėliau A. Brazausko grupuotei pavyko iš LKP (vėliau ir LDDP) vadovybės eliminuoti sąjūdininkus, iš dalies išsaugoti nomenklatūrą, nesvarbu, ar ji liko tos partijos gretose, ar ne. Kai pajunta valdžios skonį, ji atsiranda ten, kur reikia. Vienu metu nomenklatūrininkai depolitizuojasi, kitu metu vėl partizuojasi. Nomenklatūros liekanos įgijo gražų veidą, kurį LKP ir gavo susijungdama su LSDP“.
***
Šiandien buvusiuosius teisti per vėlu. O ir patys visuomeniniai teisėjai turi būti politiškai tyri it krištolas. Tad belieka tik pastebėti, kad tikroji atkurtos nepriklausomybės autorystė priklauso Tautai, o kartu – ir sąžiningiems jos vedliams, savo atsidavusiu darbu nusiplovusiems komunistinio režimo purvą. Deja, vis dar atsiranda veikėjų, kurie nori apjuodinti Sąjūdžio vardą…
Kaip galima suprasti, V. Landsbergis, išlikęs CCCP komunistų partijos nariu įkūrė konservatorių partiją?
Jone, tik turint vištos „supratimą”, „Lansbergis išlikęs CCCR komunistų partijos nariu įkūrė konservatorių partiją..”
Lansbergis Vycka pokario laikais, kai „partizanai liejo kraują” pokario miškeliuose, su 5 draugais būdamas Konservatorijos komjaunimo biuro nariu, vadovavo komjaunimo organizacijai.. Baigęs koncervatoriją, pramokęs groti ant „klepo”, niekur negrojo, o parašęs keletą rašinėlių apie Čiurlionį sau susiveikė tarybinio „profesoriaus” vardą su atitinkančiomis privilegijomis, kuriam partija ir KGB patikėjo studentams dėstyti „mokslinį komunizmą”.. Už gerą tarybinį darbą ir aktyvią „visuomeninę veiklą” (šauniais devyniasdešimtaisiais „politiniai” oponentai spaudoje „pletkino”, kad Vycka KGB buvo „žinomas” kaip „dėdulė”, iš Vyckos KGB bylos kažkokiu tai „nesuprantamu” būdu buvo išplėšta ir pradingo 100 lapų..), slaptu Lietuvos kompartijos CK nutarimu gavo „nusipelniusio meno darbuotojo” vardą su visomis vardą lydinčiomis tarybinėmis privilegijomis… Lansbergis Vycka „kūrė” koncervatorių partiją, kaip jis „kūrė” perestroijkinį sąjūdį… su tuometine „dešine ranka” KGB kapitonu V. Čepaičiu, šiandieniu „šviesuliu” KGB pulkiniku Čekuoliu dirbusiu „patriotinį darbą” su lietuvių išeivija… Lansbergio Vyckos privatizuotų sklypų „patriotinį” biznį ir tai Vyckai padarė „anūko” žmonos tėvas… Pasekoje suženino anūką „Gabrielių su Austėja ir tokiu būdu susigiminiavo….
Broliai ir sesės, suremkim pečius ir pabandykime atrasti atsakymą į klausimą, prie kokiame pastate buvusios rūbinės ir tualeto durų buvo „išrinktas” Sąjūdžio pirmininku prof. V. Landsbergis? KGB rūmuose? LKP CK rūmuose? Kažkokios kitos įstaigos pastate? Radžvilai, gal padėsi?
Kokia Sąjūdžio Seimo tarybos dalis dalyvavo pirmininko „rinkimuose”? Vien tik Sąjūdžio Seimo tarybos KGBistai?
„Pasak disidento, buvusio Lietuvos laisvės lygos vadovo Antano Terlecko, Sąjūdį sukūrė KGB, kad „nuleistų garą“ tautiniam atgimimui. Tai mitas.”
Kaip paprasta. Parašai „tai mitas” ir važiuoji toliau.
Perestroikę pradėjo Kompartijos viršūnėlė su pačiu pačiausiu – Generaliniu sekretoriumi drg. Gorbiu priešakyje, vadinasi, kariuomenės ir KGB grietinėlė tam pritarė – nepritarė Anglijos baronienė. Taip, baronienė, anot prezidento Miterano, nežinot? O tie, kurie nepritarė – su jais vyko kova ir Gorbis tą naktį nemiegojo, o grūmėsi su nepritariančiaisiais, kitaip viskas čia būtų buvę nušluota ir kraujas upeliu būtų tekėjęs. Būtų visi išsilakstę. Jokios apačios ar koks tai viduriukas apie jokią Perestroikę negalvojo ir nesapnavo, nes jiems patiko ta gerovė, privilegijos ir viršenybė mūsų atžvilgiu, kurias teikė okupacija. Iki Gorbio prie tų super-duper ultra patriotų arba Dubnos veselnykų (vestuvininkų) tereikėjo prasitarti apie Lietuvių valstybės atsikūrimo galimybę, arba netyčia Kapsukėje ar kur nors kitur išsižioti ir iškart pas baltąsias meškas būtum pasiųstas – patekęs. Tokie tad buvo tie lietuviškieji, tskant Ške, patriotai. Tiesa, mano kelyje buvo vienas toks drąsus docentas iš R.P. raidžių, kuris su keliais studentais visgi drįso prakalbti pavojinga tema, mus netyčia nugirdęs 1982 metais. Pagarba jam. Aukštąją matematiką kurį laiką dėstė disidentas, sausai ir nelabai aiškiai, bet jis su mumis neatviravo ir suprantama kodėl, ir teisingai darė. Štai va tokie tie Gorbio perestroikės politiniai – istoriniai etiudai.
Kažkaip niekas nekalba apie sausio įvykius. Ne 1991 m., bet 1990 m. ir ne Lietuvoje, o Azerbaidžano sudėtyje buvusioje autonominėje respublikoje, kuri pirmoji TSRS teritorijoje paskelbė nepriklausomybę. Nepriklausomybė buvo nušluota, tekėjo kraujo upės. 134 lavonai, 600 sužeistų.
Česlovas Iškauskas. Ar Sąjūdis, ar LKP vedė tautą į pergalę?.. Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės SUSIKŪRIMAS (cha cha cha) 1988 m. birželio 3 d. davė pradžią GALINGAM TAUTINIAM JUDĖJIMUI (chi chi chi), kuris galų gale NUVERTĖ OKUPACINĘ SOVIETŲ VALDŽIĄ ir atvėrė kelią atkurti Lietuvos nepriklausomybę…”
Tarybinis propagandistas net ir pakeitęs tarybinio propagandisto „fufaikę” į amerikinio indėno labdarinius mokasinus vis tiek vietos runkeliams varo tarybinę propagandą ir agitaciją.. Palyginimui su Iškauskų Česiuko straipsnelio „patriotiniu”, tarybiniu patrysčiojimu, viena kita ištrauka apie tą pat vieno tiesioginio dalyvio, viską mačiusio savo akimis iš vidaus, kai Iškauskų Česiuko nebuvo matyti net „už horizonto”…
…………….Ieškodami privilegijų, buvę Sąjūdžio veikėjai dabar išsiblaškė po visokiausias partijas, klubus sąjungas. Jie vis dar mitinguoja, riečia uodegas, dalinasi nebūtus laimėjimus ir nuopelnus, wsvarsto, kas iš iš ko ką pavogė, kuris buvo pirmasis, kuris antrasis, bet taip ir nedrįsta vyriškai prisipažinti, kad tikrieji to judėjimo pradiniankai buvo ne jie, bet saugumo generolas E.Eismuntas, sumanęs šią greitomis suplaktą organizaciją supriešinti su idėjiškai užgrūdintais disidentais, kurie dainuojančiųjų tučtuojau buvo išjuokti, sutrypti ir iki šiol dar nepritampa prie to neobolševikinio kurso.
Daugelis Sąjūdžio veiklos tyrinėtojų stebisi, iš kur iniciatyvinėj grupėj taip staiga ir tiek daug atsirado iki tol niekam nežinomų ir jokioj visuomeninėj veikloj nepastebėtų žmogeliukų ? Kodėl jų veikla buvo tik epizodinė ir kodėl, jiems išnykus iš politinės arenos, jų niekas nepasigenda ? Tačiau nė vienas iš jų neatkreipia dėmesio į tai, kokiu būdu 1988 metų birželio 3 dieną, tarsi įjungus galingą prožektorių, tos vienadienės plaštakėlės netikėtai susispietė į vieną krūvą ? Kodėl iki tol vienas kito nepažinoję naujai iškepti tautos žadintojai taip greitai susiuostė, taip energingai vienas kitą rėmė, kėlė į renkamąją grupę arba tyliai braukė jiems nepatinkančiuosius ? KOdėl tame susirinkime sekretoriavo ne koks garbingas to meto veikėjas, bet iš nežinios ištrauktas Zigmutis Vaišvila ? Tuo labiau, kad tas susirinkimas vyko Mokslų Akademijoje ir jam vadovavo akademikas E. Vilkas, taip pat ne iš dangaus nukritęs…
Tuo metu panašiems susirinkimams leidimus duodavo vyriausias ideologas L. Šepetys. Kiekvieną prašymą jis suderindavo su KGB ir kartu numatydavo datą, kad specialiosios tarnybos turėtų laiko apsiruošti. Šiuo atveju susirinkimas buvo atidėliojamas keturis kartus, kol pagaliau atsirado « reikiamas jaunimas » ir būsimai veiklai buvo buvo surastas tinkamas pavadinimas. Iš kelių žodžių- draugija, organizacija, sąjunga, judėjimas, forumas, lyga,- buvo pasirinktas mažiausiai pretenzijų turintis « sąjūdis ». Prie jo vėliau buvo lipdomi politiniai tikslai : sąjūdis visuomenei aktyvinti, partijai padėti ir pagaliau – Sąjūdis persitvarkymui remti. Judėjimas turėjo būti ne formalus, visuomeninis ir būtinai nepartinis, kaip to reikalavo iš Maskvos atsiųsta instrukcija, kai 1987 metais visoje TSRS oficialiai buvo leista steigtis savaveiksmėms organizacijoms.
K. Prunskienė tą instrukciją, jau detalizuotą Lietuvos sąlygoms, pavadino « Juoduoju scenarijumi » ir kažkodėl jo autorystę perleido V. Lansbergiui, nors puikiai žinojo, kad šitas dokumentas tarp mūsų pasklido slapta, « nusižiūrėjus » kai kuriuos V.Čepaičio ir A. Čekuolio popierius. Taip, scenarijus kelis kartus keitėsi, tačiau pagrindinė idėją kas kartą išlikdavo ta pati : » Saugumas per savo žmones privali įtakoti visus naujai atsirandančius judėjimus ir palengva, metodiškai perimti jų veiklos iniciatyvą į wsavo rankas. Galimi įvairūs žodiniai ir lozunginiai nukrypimai, net perlenkimai, tačiau tiesioginiai veiuksmai turi būti suderinti… »(Kas ir vyko po Gorbačiovo ir « perestroijkos architekto » Jakovlevo vizito į Vilnių susipažinti su pavyzdiniu visuomeniniu judėjimu Gorbačiovui ir perestroijkai remti. Kitų tokių pačių perestroijkinių respublikinių judėjimų Gorbačiovas neaplankė…)
Šiam darbui buvo pradėta ruoštis dar gerokai prieš paskelbiant visas persitvarkymo laisves. Su E.Eusmunto pirmtako J. Petkevičiaus parašu į kelias įkalinimo vietas buvo išsiuntinėti raštai apie kai kurių disidentų galimybę prieš laiką išeiti laisvėn. Tarp tų laimingųjų pateko P.Pečeliūnas ir A. Terleckas. Kadangi pastarasis prieš pirmą įkalinimą dirbo KGB padalinyje « Glavlite », todėl ir buvo numatytas planuojamame dvigubame žaidime (« Glavlitas » buvo KGB padalinys cenzūrai)…..
Viskas, kaip ir rašė GOJUS savo komentaruose.
O GOJUS rašė, kad atgimimo pradininkai, ledlaužiai buvo Šepetys, Čekuolis ir V. Petkevičius (ar Prašaliečio paminėtas J. Petkevičius buvo V. Petkevičiaus giminaitis, nežinau). Čekuolis ir V. Petkevičius buvo tik vykdytojai, kurie jau 1986 m. viešai pirsteldavo pirmuosius laisvės gūsius tik viską Šepečiui suderinus su partija ir KGB.
GOJUS rašė, kad 1988 m. birželio 3 d. Iniciatyvinės sukūrimas buvo KGB operacija. Oficialioje tos dienos istorijos versijoje rašoma, kad buvo daug baimės, įtampos, kad visi pasižadėję skelbti iniciatyvinės kūrimą, pakalbėję tam nesiryždavo. Rašoma, kad Ozolas neišlaikęs įtampos net išėjo iš salės. Ko buvo bijota, kai prieš tai estų KGBistai savo Liaudies frontą įkūrė tiesioginės TV transliacijos metu? Turbūt buvo didžiulė baimė būti demaskuotiems.
Taip pat GOJUS rašė, kad Sąjūdis buvo įkurtas pagal Kremliaus „metodyčkes”. Šioje citatoje rašoma „pagal Maskvos instrukcijas”.
Turbūt daug kas buvo užmiršęs, kad Terleckas dirbo Glavlite. Turbūt daug kas užmiršo ir Terlecko legendinį posakį „jei žinočiau, kad Landsbergis buvo KGB, čierkos su tokiu negerčiau”. Bet manau Terleckas viską puikiausiai žinojo.
Iš ne vieno esu girdėjęs, kad Zigmas Vaišvila buvo KGB agentas slapyvardę „studentas”. Tuo ir pats galutinai įsitikinau, kai per pastaruosius 4 m., vieną kartą Zigmutis vienu klausimu, visų nuostabai, aršiai stojo ginti prof. Landsbergio.
Zigmutis, vienas iš veselnykų, kuriam Dubna nuskilo. Bet už tad kitiems dviem, oho, kas nuskilo, ypač vienam dabar. Jis viršininkauja pačioje ES viršūnėlėje.
Galutinį jėgų pasiskirstymą lėmė 1992 metų Seimo rinkimai. Juos laimėjo tautos daugumos palaikomi brazauskininkai, kurie teisėtai užbaigė jau ir taip jų naudai vykusią užgrobtinę turto privatizaciją. O Sąjūdinė partija, Konservatoriai , tvirtai liko silpnesnė jėga , lyginant su paskui po kelias partijas pasklidusiais komunistais (komjaunuoliais, mafijozais ir kt).
Tokioje Lietuvoje ir gyvename, o lėmė per 50 metų valdant komunistams nori nenori prie komunistinės tvarkos įvykęs tautos prisitaikymas. Ir pakrikimas sukirmijusiai tvarkai griūvant. Už pasekmes komunistinė propaganda atsakomybę „dosniai” priskyrė „ne taip” reforma pradėjusiam Sąjūdžiui , nor kaip atrodė tas mistinis „taip”, niekas iki šiol neišaiškino. Kaip bebūtų, brazauskininkai, išsidalinę Lietuvą, tapo tvirtais Lietuvos patriotais, pasisukusiais nugara į Maskvą ir veidu į dotacijas privačiam verslui dalinančią ES.
Lėmė Potsdame 1945 metais suteiktas avansas barbarizmui, kuris dabar ir išsiskleidė visu gražumu. Lietuva „Perestroikės” nepradėjo – nei Landsbergis, nei AMBalas ir jos istorija dar negreitai bus parašyta. Ją turi parašyti ne apsišaukėliai apie save pačius. Lėmė tai, kad Amerika-Anglija savo pagrindinei sąjungininkei Rusijai atidavė pusę Europos, o šiais laikais nuginklavo Ukrainą ir tapo to karo kaltininkais pagal Ženevos ir Hagos konvencijas. Jos, Amerika-Anglija, padarė karą neišvengiamu. Jei baigei Kapsukę raudonu diplomu arba buvai pirmūnu, deziuko zubryla, – šito nesuprasi.
Iškauskai, gali mane sušaudyti !!!
Sąjūdis buvo parazitų irštva, kitaip mes nebūtume atsidūrę ten kur esame šiandien. TAŠKAS.
Iš Ž-TSRS į EžS.
Iš kruvino internacionalizmo į mankurtišką globalizmą.
Iš proletaro diktatūros į genderizmo teisę ir įteisintus papirkinėjimus plačiąja prasme.
Visi žinome kad esame per geri savo Lietuvai – bet teks pakentėti. Ba kitokios Lietuvos (ES) nėra imti iš kur Nebent vėl atgal į Rusiją.