Bradley Jaye. Krikščionys visame pasaulyje Velykų sekmadienį švenčia Jėzaus iš Nazareto prisikėlimą

Krikščionys visame pasaulyje Velykų sekmadienį švenčia Jėzaus iš Nazareto prisikėlimą – įvykį, nutikusį beveik prieš 2000 metų, praėjus vos trims dienoms po Jo mirties ir palaidojimo.

Velykų šventės metu daugybę kartų nuskamba šūksnis: „Jis prisikėlė!“ Tačiau ką iš tiesų reiškia šie žodžiai? Kodėl krikščionys taip garbina žiaurų Kalvarijos kryžiaus vaizdą?

Daugelis yra girdėję istoriją apie Jėzų, kuris buvo nukryžiuotas Didįjį penktadienį ir po trijų dienų prisikėlė iš kapo. Tačiau krikščionys tiki, kad šio įvykio esmė nėra vien dieviškosios galios prieš mirtį demonstravimas – Jo prisikėlimo reikšmė daug gilesnė.

Evangelijose pasakojama, kaip ankstų sekmadienio rytą dvi Jėzaus sekėjos atėjo prie Jo kapo. Luko evangelijoje (24, 2–8) rašoma:

„Jos rado nuo kapo akmenį nuritintą, o įėjusios nerado Viešpaties Jėzaus kūno. Joms apie tai galvojant, staiga prie jų atsistojo du vyrai, vilkintys drabužiais, žibančiais tarsi žaibas. Išsigandusios moterys pasilenkė veidu į žemę, o vyrai joms tarė: ‘Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Jo čia nėra – Jis prisikėlė! Prisiminkite, ką Jis jums sakė, dar būdamas Galilėjoje: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas, nukryžiuotas ir trečią dieną prisikelti.’ Tuomet jos prisiminė Jo žodžius.“

Jėzus iš tiesų buvo pranašavęs savo mirtį ir prisikėlimą. Iš pradžių užuominomis – kaip liudija Jono evangelija, Jis kalbėjo apie šventyklos atstatymą per tris dienas, – vėliau tiesiai apie tai pasakė apaštalams. Morkaus evangelijoje (8, 31–33) rašoma:

„Jis pradėjo juos mokyti, kad Žmogaus Sūnus turi daug kentėti, būti atmestas vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Įstatymo mokytojų, būti nužudytas ir po trijų dienų prisikelti. Jis kalbėjo atvirai, bet Petras, paėmęs Jį į šalį, ėmė Jam priekaištauti. Atsisukęs ir pažvelgęs į mokinius, Jėzus sudraudė Petrą: ‘Pasitrauk nuo manęs, šėtone! Tu galvoji ne apie Dievo, bet apie žmonių reikalus.”

Jėzus žinojo, kad turi mirti – ir kodėl. Būdamas klusnus Sūnus, Jis pakluso Tėvo valiai.

Tačiau Jis taip pat žinojo, kokios kančios Jo laukia. Luko evangelijoje (22, 39–44) aprašomas Jėzaus sielvartas naktį prieš suėmimą:

„Jėzus išėjo į Alyvų kalną, kaip įprasta, o mokiniai sekė paskui. Ten atėjęs Jis tarė: ‘Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą.’ Atsitraukęs per akmens metimą, Jis atsiklaupė ir meldėsi: ‘Tėve, jei nori, paimk nuo manęs šią taurę, bet tebūnie ne mano, o Tavo valia.’ Tuomet Jam pasirodė angelas iš dangaus ir sustiprino Jį. Kankindamasis, Jis meldėsi dar karščiau, ir Jo prakaitas kaip kraujo lašai krito ant žemės.“

Tačiau Tėvas neatėmė šios taurės – ir Jėzus savo noru priėmė pažeminimą bei skausmingą kryžiaus mirtį.

Po trijų dienų akmuo buvo nuristas, o Jėzus išėjo iš kapo – vis dar su žaizdų žymėmis.

Mirtis buvo nugalėta. Tai – ne tik nuostabi istorija. Tai – esminė žinia.

Krikščionys džiaugiasi ne vien dėl to, kad Jėzus prisikėlė. Jie taip pat džiaugiasi Jo mirtimi.

Kaip rašoma 1 Petro laiške (2, 24), cituojant Izaijo pranašystę:

„Jis pats savo kūnu ant kryžiaus prisiėmė mūsų nuodėmes, kad mirtume nuodėmei ir gyventume teisumui; Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti.“

Per savo mirtį Jėzus sumokėjo kainą už mūsų nuodėmes. Ir kaip Kristus prisikėlė, taip ir mes galime nugalėti mirtį – jei priimsime Jo auką ir atgailausime už savo maištą prieš Dievą.

Apaštalas Paulius Laiške romiečiams (6, 8–9) rašo:

„Jei esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo. Žinome, kad Kristus, prisikėlęs iš numirusių, daugiau nebemirs – mirtis Jo nebevaldo.“

Mirtis neturi viešpatauti ir mums. Todėl Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra tokie reikšmingi visiems, kurie tiki. Jis ne tik išsivadavo iš kapo, bet ir kviečia mus į tą pačią laisvę – kad per amžius garbintume Jį Jo karalystėje.

Tad kai per Velykas išgirstate „Jis prisikėlė!“, atminkite – tai ne tik frazė. Tai esminė žinia apie tai, ką Dievas siūlo mums per savo Sūnų.

Ir tai – priežastis švęsti.

Bradley Jaye yra „Breitbart News“ politikos redaktoriaus pavaduotojas. 

breitbart.com