Ukrainos pajėgos surengė smūgius dronais agresoriaus kontroliuojamoje teritorijoje. Atakuoti taikiniai Riazanės, Tulos, Oriolo srityse. Pastarojoje srityje smūgiuota Bolchovo puslaidininkių gamyklai, sėkmingai atakuotos gamybinės patalpos. Gamykla gamina elektroniką rusijos karinei ir kosmoso pramonei (pvz. čia gaminama elektronika naudojama „Su“ šeimos orlaiviuose, raketose „Iskander“ ir „Kinzhal“). Dieną dronai atakavo Kaluga, Vladimiro, Ivanovo, Maskvos sritis, t. y. iš esmės „neįveikiamą“ Maskvos oro gynybos rajoną. Dėl smūgių grėsmės uždaryti šių miestų oro uostai.
Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 76 dronais Shahed bei dronais-masalais. Ukrainos pajėgos teigia numušusios 22 dronus, 41 dėl EW veiklos nukreiptas nuo taikinių. Tuo pačiu pasirodė informacija apie vakarykštį agresoriaus smūgį balistine raketa Sumy srityje esančiame poligone kovinius šaudymus vykdžiusiam Ukrainos kariuomenės vienetui. Teigiama, kad vieneto vadas ignoravo informaciją apie rajone veikiantį žvalgybinį rusų droną ir vis tiek vykdė pratybas. Po smūgio 6 kariai žuvo, 10 sužeista. Pradėtas tyrimas, vieneto vadas nušalintas nuo pareigų.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Mūšiai tęsiasi, esminių pakitimų nefiksuota.
Kharkivo kryptis. 13-os brigados „Chartia“ štabo viršininkas teigė, kad rusai Lyptsi sektoriuje telkia pajėgas. Ukrainoje (tikėtina – ir ne tik) žiniasklaida paskubėjo šiuos žodžius interpretuoti kaip perspėjimą apie rusų rengiamą grandiozinį puolimą Kharkivo kryptyje. Ukrainos karininkų ir karių vietoje teigimu tokia interpretacija neatitinka nei štabo viršininko žodžių, nei realybės. Esmė paprasta – rusai (kaip ir ukrainiečiai) visur bando telkti pajėgas, nes reikia papildyti praradimus, pabandyti pakovoti už iniciatyvą. Kharkivo kryptyje rusai rengia atakas, tačiau apie jokį grandiozinį puolimą kalba neina. Tas „telkimas“ – tai kasdieninė rutina.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Kontaktinėje linijoje toliau sąlyginis štilis. Daugiau darbo abiejų pusių artileristams ir dronistams.
Lyman. Tęsiasi sunkūs mūšiai visoje kontaktinėje linijoje. Rusų atakų skaičius per parą nežymiai auga, tačiau Ukrainos pajėgos sugeba išlaikyti pozicijas ir kontratakuoti.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Agresorius toliau vysto sėkmę vakariniame Toretsko flange. Jie išplėtė pozicijas šiaurinėje kelio Pokrovsk – Konstyantinivka dalyje Nova Poltavka – Novoolenivka ruože, bei perėmė dalį čia esančių svarbių aukštumų. Siekdamas gilinti pleištą agresorius toliau intensyviai veržiasi link Popiv Yar, mūšiai gyvenvietės prieigose.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Panašu, agresorius pradeda spręsti pietvakarinio flango logistinę problemą, kadangi baigia išlyginti kontaktinę liniją Novooleksandrivka – Nadezhdynka ruože sau naudinga linkme. Pleišto smaigalyje rusų placdarmo plotis ir toliau ne itin pakitęs ir siekia apie 7–10 km, tačiau 10 km pleišto gilumoje jo plotis jau išsiplėtė iki 14 km. Tai leidžia rusams kiek laisviau vykdyti pajėgų aprūpinimą ir rotacijas. Žinoma, bėdų rusai vis dar turi, nes pietvakarinio flango pleištas ir toliau atakuojamas kryžmine dronų ir artilerijos ugnimi, tačiau jau problema rusams nebe tokia didelė, kaip buvo prieš mėnesį ar du. Tikėtina, tai tik suintensyvins rusų pastangas apeiti Pokrovską iš pietvakarių.
Konstyantinopil. Ir toliau neaiški padėtis Bahatyr. Labai tikėtina, kad Deep State žemėlapyje rodoma kontaktinė linija yra labiau optimistinė, nei reali. Negalima teigti, kad Ukrainos pajėgos pilnai kontroliuoja visą Bahatyro gyvenvietę. Apie tai rašo kiti Ukrainos karybos ekspertai/kariai.
Zaporizhia kryptis.
Ukrainiečiai rengia kontratakas vakar/užvakar prastose pozicijose prie Zelen Pole (Velyka Novosylka sektorius), pakitimų kontaktinėje linijoje nefiksuota.
Neatsimenu šimtmečio sulaukusių muzikų. Ir dar mąstančių, bendraujančių. Gegužės 12-ąją į Vilniaus rotušės sceną lipo muzikų pamėgtas kontrabosininkas Zigmas Žukas. Su lazdele, bet pasitempęs, besišypsantis. Lietuvos muzikų sąjunga iškilmes surengė nesulaukusi tikrojo gimtadienio – liepos 14-osios.
Visi šį dabartiniam jaunimui jau menkiau pažįstamą maestro vadino tiesiog Zigmu. Jis buvo visų ansamblių, kuriuose grojo, siela: tvarkingas, elegantiškas, pasiruošęs patarti, padėti, sukurti kontaktą.
Z. Žuko giminė susibūrė Švėkšnoje. Tarsi Kėdainių krašte gimęs tėvas – vargonininkas Kazimieras Žukas – XX a. pirmaisiais metais atklydo iš Ramygalos. Apsistojo Kalneliuose. Pirmojoje santuokoje susilaukė penkių vaikų. Būdamas našlys, 1919 m. vedė antrą kartą. Gimė dar trys palikuonys. K. Žukas tarnavo parapijiečiams, mokytojavo gimnazijoje, vedė chorą. Buvo ryški, aktyvi asmenybė.
Z. Žuko vaikai, kaip ir krašto geradario grafo Pliaterio vaikai, mokėsi Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje. Tėvas čia vaikus mokė muzikos, organizavo chorą, prisidėjo prie pilietinių Švėkšnos iniciatyvų. Zigmo mama tarnavo grafo ūkyje, buvo puiki šeimininkė.
Fragmentas iš koncerto Lietuvos televizijos studijoje
XX šimtmetis nuolat atskleisdavo vis kitą visuomenės vystymosi etapą, vis kitą Lietuvos istorijos puslapį. Vaikystė – protingo grafo šešėlyje. Nepriklausoma Lietuvos valstybė jau bandė atverti jaunuoliams kelius į viliojantį muzikos pasaulį. Į Kauną pas jau susiformavusį vargonininką brolį Joną Žuką Zigmas atvažiavo studijuoti vargonavimo. Nebuvo žaliukas: muzikoje jau gerai įkirtęs. Brolis mokėsi pas Juozą Naujalį, Paryžiaus konservatorijoje Marcelio Dupre klasėje. Buvo visų gerbiamas muzikas, puikus improvizatorius, lietuvybę skleidė ir pasitraukęs į JAV. Tačiau nelemtas karas Zigmo svajones sutraiškė. 1943 m. hitlerininkai uždarė aukštąsias mokyklas, jaunuolius šaukė darbams į Vokietiją. Zigmas grįžo į tėviškę, nes vokiečiai jaunuolius jau gaudė į kariuomenę. „Tekdavo ir ant šieno pramiegoti; rudenį, kai suveždavo iškultus rugius ar kviečius, įsirengdavom slėptuves ir ten keletą naktų pabūdavom“.
Zigmas laiko veltui neleido. Kurmių kaimo mokyklėlėje pradėjo mokyti vaikus muzikus, organizavo chorą, visai neblogai grojo fortepijonu, vargonais. Atsirado mokytojo vieta ir Švėkšnoje, mokytojavo. Tačiau Zigmas norėjo tobulėti.
1947-aisiais Z. Žukas vėl pravėrė Kauno konservatorijos duris. Dar pusmetį veikė profesoriaus Nikodemo Martinonio klasė. Sovietų valdžia vargonų specialybę paskelbė kenksminga visuomenei, katedrą uždarė. Studijas tęsė dėstytojo Kajetono Leipaus kontraboso klasėje. Studentiškos dienos gena linksmus prisiminimus. Džiaugėsi laimėdavę prieš Dailės instituto komandą. Vakarais tai šen, tai ten vis grodavo. Įprato būti korektišku, inteligentišku ir restorano aikštelėje, ir kino teatro avanscenoje, ir grodamas šokiams Karininkų namuose, dabartinėje Prezidentūroje.
1948 m. Lietuvos valstybinė konservatorija buvo perkelta į Vilnių ir 1953 m. Žukas ją baigė tapdamas solistu, orkestro artistu. Kompozitorius Balys Dvarionas nustebęs klausėsi, kaip kontrabosininkas Zigmas baigiamajame koncerte grojo jo elegiją „Prie ežerėlio“. „Juk ją parašiau smuikui! Tačiau skamba ir kontraboso virpinama“, – stebėjosi Dvarionas.
Jaunas vyras, šeima, reikia buto… Darbai Zigmą kvieste kvietė. „Beprotiškai daug dirbau. Ir nevalgęs, ir nemiegojęs, ir sušalęs…“, – sakė. Visur jis buvo reikalingas: Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre, Operos ir baleto teatre, Sauliaus Sondeckio vadovaujamame Lietuvos kameriniame orkestre, Jurgio Gaižausko kapeloje, su kvartetais rengiamuose koncertuose. Tačiau jo siela liko 1958 m. įkurtame Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestre. Buvo puikus visų besikeičiančių dirigentų pagalbininkas: Jono Vadausko, Aloyzo Končiaus, Rimvydo Racevičiaus, Jaroslavo Cechanovičiaus, Tomo Leiburo… Išsiskyrė sulaukęs 76-šerių.„Žukas – puikus instrumentalistas. Turėjo absoliučią harmoninę klausą. Girdėjo visą orkestrą“, – sakė Mašanauskas.
Zigmas Žukas su Jonu Mašanausku
Jonas Mašanauskas paakino Zigmą prisišnekinti Algirdą Ločerį, puikų akordeonininką, kartu pagroti. Pramoginė nostatalgiška jų trio atliekama muzika užpildydavo ištisas radijo valandas. Daug muzikos įrašė kvartetas – Romualdas Azguridis, Jonas Cijūnėlis, Henrikas Larionovas, Zigmas Žukas. Keitėsi kartos, o Zigmas vis grojo, mokėjo prisitaikyti ir prie klasikinės muzikos, ir prie džiazo prieigų ar lengvų melodijų ritmų.
Šiandien daug kas pasikeitė. Technologijos patobulėjo, į sceną įžengė elektronika. Stebėjau klausantį maestro garbei surengto koncerto. Jaunimas dabar pasaulį jau pamatė ir groja neįsivaizduojamais būdais. Juk Žuko jaunystėje niekas įsivaizduoti negalėjo, kad kontrabosas gali būti scenoje, solisto vaidmenyje. O dabar?
Buvę Z. Žuko mokiniai, jų mokiniai scenoje atliko savo kompozicijas ir puikiai akompanavo partneriams, dainininkams Kęstučiui Alčiauskiui, Gintarei Skerytei, Dainiui Puišiui. Muzikavo Povilas Jaraminas, Jaroslavas Cechanovičius, Mantas Stundžėnas ir būrys kontrabosininkų (Donatas Bagurskas, Dainius Rudvalis, Donatas Butkevičius, Augustinas Treznickas, Aušvydas Kriščiūnas ir kiti.
Zigmas Žukas su J. Cechanovičiumi
Nuo 1949 m. Z. Žukas mokytojavo. Dėstė Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar M. K. Čiurlionio menų mokykla). Pradžioje pianistu akompaniatoriumi-koncertmeisteriu, vėliau brandino kontrabosininkus. Apie 50 metų kontraboso specialybę dėstė J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Vilniaus konservatorija). Buvę mokiniai, kolegos orkestruose dirba ir šiandien: Vytautas Jacunskas, Oliveris Ramonas, Jonas Paulikas, Vytis Nivinskas, Saulius Zubrys, Giedrius Bendoraitis, Arnoldas Gurinavičius, Petras Simaitis ir kiti.
Mokėjo su vaikais, paaugliais bendrauti. Keistu būdu neklaužadoms, patinginiaujantiems sugebėdavo įkvėpti meilės muzikai ir darbui. Gal kad pats buvo darbštus, rodė pavyzdį?
Tik vaikų muzikos nemokė: sunkus jis, alinantis gyvenimas… „Vaikui nereikia uždėti kryžiaus“, – sakė.
Tačiau ir sūnus, ir dukra muziką pamėgo, daug jos girdėjo. Matė tėvo darbo valandas ir jo pražūtį gastrolėse. Su įvairiais kolektyvais Z. Žukas visą Lietuvą ne kartą apvažiavo. Koncertavo Pietų Afrikos Respublikoje, Austrijoje, Vokietijoje. Su Mstislavu Rostropovičiumi – Prancūzijoje ir Ispanijoje. Įsimintinos gastrolės Švedijoje, Belgijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Įrašyta daug įvairių žanrų muzikos plokštelėse.
„Lengvoji muzika – labai įdomus pyragas. Juodukų muzika. Europoje skambėjo baroko įmantrybės veržėsi prancūziškos manieros. Viską įdomu groti. Kontrabosas – sunkus instrumentas. Kol gerą garsą išgauni, reikia su tuo „didžiuliu smuiku“ paišdykauti. Pažaboti, kol pasiduos“, – sakė Žukas.
O dabar žiūri ir klauso Mezzo kanalo. Ten skamba daug geros muzikos. Z. Žuką stebina muzikuojančiųjų meistrystė. Palinkėkime šimtmečiui palaimos klausant muzikos ir nostalgiškai galvojant apie praeitį.
Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojai. Kazimieras Žukas trečioje eilėje pirmas iš dešinės
Kaip sugriauti Respubliką? Kaip nuginkluoti ir pavergti laisvą tautą?
Tereikia laiko ir seniai išmėgintų „aktyviųjų priemonių“, – teigė Tomas Schumanas, arba Jurijus Bezmenovas, rusų „žurnalistas“, 1970-aisiais pabėgęs į Vakarus ir čia 1984-aisiais, Orwello metais, paskelbęs „Meilės laišką Amerikai“, o 1993-iaisiais netikėtai miręs nuo širdies smūgio.
Žvalgyba sudaro vos 15 nuošimčių KGB darbo, 85 nuošimčiai – tai „aktyviosios priemonės“, skirtos priešų visuomenėms sugriauti, – sakė Bezmenovas. Ir aprašė keturis „ideologinio perversmo“ etapus.
Tokio „perversmo“ metu visuomenės turimas tikrovės suvokimas pakeičiamas taip, kad žmonės grėsmės akivaizdoje nebegeba priimti išmintingų, jų asmeninius ir tautos interesus atitinkančių sprendimų. Nebegeba būti laisvi, nusiginkluoja ir pasiduoda.
Pirmas etapas – Demoralizacija
Pirmas etapas – Demoralizacija – trunka 15–20 metų.
Svarbiausias šio etapo taikinys – idėjos, pasaulėžiūra
Religija supolitinama, sukomercinama, paverčiama pramoga. Pasekmė – gyvenimo prasmės praradimas.
Švietimas niveliuojamas, jo turinys tampa reliatyvus, santykinis ir nepajėgia jaunam žmogui suteikti gyvenimo koordinačių. Pasekmė – visuomenės neraštingumas.
Žiniasklaida monopolizuojama, manipuliuojama, diskredituojama. Pasekmė – trumparegystė, nesusivokimas, negebėjimas matyti asmeniui ir tautai kylančių grėsmių.
Kitas Demoralizacijos etapo taikinys – institucijos, struktūros
Teisės ir tvarkos srityje didinamas atotrūkis tarp įstatymo ir moralės, o socialiniuose santykiuose pabrėžiamos teisės, o ne pareigos. Pasekmė – sumenkusi piliečių asmeninė atsakomybė.
Saugumo srityje pakertamas pasitikėjimas visomis tarnybomis: žvalgyba, policija, kariuomene. Pasekmė – visuomenę persmelkęs nesaugumo, neapginamumo jausmas.
Vidaus politikoje pasiekiama susmulkėjimo ir tuščio varžymosi. Pasekmė – susiskaldymas ir susvetimėjimas.
Užsienio politikoje ima vyrauti nepatikimi partneriai. Pasekmė – izoliacija, priešiška aplinka.
Trečias Demoralizacijos etapo taikinys – kasdienis žmonių gyvenimas
Siekiama sutraukyti ištikimybės, įsipareigojimų, pasitikėjimo ryšius, kurie jungia žmones į šeimas, į bendruomenes, į visuomenę. Stengiamasi sužlugdyti esamus elitus, supriešinti visuomenės grupes tarpusavyje dėl menkiausių dalykų. Pasekmė – visuomenę apėmusi neapykanta, žmones ištikusi atskirtis.
Antras ideologinio perversmo etapas – Destabilizacija
Antras ideologinio perversmo etapas – Destabilizacija – trunka 2–5 metus.
Jo metu kova dėl valdžios tampa savitikslė. Šioje kovoje nebelieka jokių kitų tikslų ir atsakomybės. Pasekmė – žmonės ima geisti Didžiojo Brolio ir stiprios jo rankos.
Ekonomikoje nutrūksta sutartys ir griūva prekybos santykiai. Pasekmė – vis noriau atsiduodama Didžiojo Brolio valiai.
Kinta visuomenės būklė ir tvarka – į valstybės gyvenimą iš minios tiesiogiai įsiveržia aktyvios grupės. Pasekmė – minios valdžia, arba mobokratija.
Trečias perversmo etapas – Krizė
Trečias perversmo etapas – Krizė – trunka vos 2–6 mėnesius.
Jo metu „radikalai“, sąmoningi ir nesąmoningi agentai bei kitos manipuliuojamos grupės jėga paima valdžią ir pakeičia pačią valdymo sąrangą.
Jei sėkmingai bus įgyvendintos pirmo ir antro etapų „aktyviosios priemonės“, didžioji visuomenės dalis turėtų būti visiškai dezorentuota: ji nesugebės pasipriešinti, o gal net sveikins perversmą.
Ketvirtas perversmo etapas – Normalizacija
Ketvirtas perversmo etapas – Normalizacija – gali trukti ir neribotą laiką.
Pavergtą ir kontroliuojamą šalį galima „normalizuoti“ ilgai, labai ilgai. Vis dėlto šio etapo pradžioje kai kuriuos darbus padaryti būtina: privalu sunaikinti tuos, kurių rankomis buvo įvykdyta diversija.
Visus šiuos susinaikinimo etapus, – pastebi Bezmenovas – Respublikos piliečiai įveikia patys: iš šalies pakanka tik stumtelėti, pavedėti, palydėti…
Sykiu jis tikina, kad laisva tauta visada gali atsikvošėti, atmesti jai primestus scenarijus, pajusti ir apsibrėžti ribas, pradėti sąmoningai ir valingai savo likimu rūpintis.
Iki 1940-ųjų lietuviai savo Respublikoje atsikvošėti, deja, nespėjo… Ar spėsime dabar? Ar spės amerikiečiai?
Po daugiau nei trejus metus trukusių derybų antradienį Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) sprendimus priimančioje metinėje asamblėjoje buvo priimtas istorinis nutarimas dėl kovos su būsimomis pandemijomis.
„Nematau jokių prieštaravimų. Rezoliucija priimta“, – nurodė posėdžiui pirmininkavęs Filipinų sveikatos apsaugos ministras Tedas Herbosa.
PSO susitarimu dėl pandemijų siekiama, kad ateityje būtų išvengta tokio nesuderinto reagavimo ir tarptautinės sumaišties, kuri pasireiškė per COVID-19 krizę, gerinant pasaulinį pandemijų koordinavimą ir priežiūrą bei galimybes gauti vakcinas.
„Tai istorinė diena“, – po balsavimo naujienų agentūrai AFP pareiškė PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesus (Tedrosas Adhanomas Gebrejesusas).
Galutinis susitarimo tekstas buvo suderintas praėjusį mėnesį po ilgų intensyvių derybų.
JAV pasitraukė iš šių derybų po to, kai prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad jo šalis traukiasi iš PSO. Šis procesas gali užtrukti iki vienerių metų.
„Šiandien pasaulis yra saugesnis dėl mūsų valstybių narių lyderystės, bendradarbiavimo ir įsipareigojimo priimti istorinę PSO pandemijos sutartį“, – sakoma PSO vadovo išplatintame pranešime.
„Šis susitarimas yra visuomenės sveikatos, mokslo ir daugiašalių veiksmų pergalė. Jis užtikrins, kad mes visi kartu galėsime geriau apsaugoti pasaulį nuo būsimų pandemijų grėsmės, – priduriama jame. – Tai taip pat yra tarptautinės bendruomenės pripažinimas, kad mūsų piliečiai, visuomenės ir ekonomikos negali būti palikti pažeidžiami ir vėl patirti tokių nuostolių, kaip per COVID-19 pandemiją.“
„Pasaulis vis dar yra vieningas“
Naujausio PSO susitarimo tikslas – geriau nustatyti pandemijas ir kovoti su jomis, didinant tarptautinį koordinavimą ir priežiūrą bei užtikrinant teisingesnę prieigą prie vakcinų ir gydymo.
Derybos buvo įtemptos dėl nesutarimų tarp turtingų ir besivystančių šalių. Pastarosios teigė, kad COVID-19 pandemijos metu joms buvo sunku gauti vakcinų.
Šis susitarimas taip pat sulaukė prieštaravimų iš tų, kurie manė, kad jis pažeis valstybių suverenitetą.
Dabar šalys turi iki 2026 metų gegužės susitarti dėl prieigos prie patogenų ir naudos pasidalijimo (PABS) mechanizmo detalių.
PABS mechanizmas nustato taisykles, kaip šalys gauna prieigą prie patogenų, galinčių sukelti pandemijas, ir kaip vėliau pasidalijama iš jų gauta nauda – vakcinomis, testais bei gydymo priemonėmis.
Kai PABS sistema bus galutinai patvirtinta, susitarimas galės būti ratifikuotas. Tam, kas jis būtų ratifikuotas, reikia bent 60 valstybių sutikimo.
Pietų Afrikos ambasadorė Precious Matsoso (Prešes Macoso) ir Prancūzijos pasaulinė sveikatos ambasadorė Anne-Claire Amprou (En Kler Ampru) bendrai pirmininkavo deryboms.
„Siekiama sukurti taisyklėmis pagrįstą, ateities poreikius atitinkančią sistemą, kuri išlaikytų laiko išbandymą. Ji nepažeidžia ir nepažeis šalių suvereniteto, – pirmadienį sakė Prancūzijos ambasadorė. – Geopolitinių įtampų ir didžiulių pokyčių laikais šis susitarimas yra įrodymas, kad pasaulis vis dar yra vieningas.“
Susirūpinę dėl Konstitucinio Teismo nutarimų, disidentai, autoritetingi akademinės bendruomenės nariai ir visuomenininkai gegužės 20 d. kreipėsi į LR Prezidentą ir LR Seimą dėl tautos suvereniteto, demokratijos ir teisinės valstybės apgynimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo veikla pastaruoju metu tapo politine Lietuvos valstybės ir visuomenės problema. Sau priskyręs Konstitucijoje nenumatytas teises, Konstitucinis Teismas iš garbingo Konstitucijos normų saugotojo tapo įstatymų leidimo institucija, taip perimdamas Seimo kaip įstatymų leidybos institucijos funkciją. Savo kompetenciją viršijantis Konstitucinis Teismas ne tik pažeidžia valdžių padalijimo principą, bet ir paneigia Tautos kaip suvereno teises.
Suverenitetas priklauso Tautai
Lietuvos valstybę kuria Tauta ir suverenitetas priklauso tik Tautai. Pašauktas saugoti Konstituciją teismas nėra jos kūrėjas. Tik suverenas gali tarti galutinį žodį apie jo paties įsteigtą konstitucinę normą. Kilus ginčui dėl Konstitucijoje įtvirtintos normos ir jos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, jį išspręsti gali tik suverenas.
Konstitucinis Teismas, suteikdamas Konstitucijos normoms naują prasmę, paneigia Konstituciją kaip visuomenės sutartį
Konstitucija išreiškia visuomenės sutartį – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtą įsipareigojimą. Kaip visuomenės sutartis, Konstitucija autentiškai aiškinama tik tada, kai tokiu aiškinimu nėra paneigiamos vertybės bei akivaizdžios tiesos, kuriomis vadovaudamasi Tauta referendume pritarė Konstitucijai. Kai Konstitucinis Teismas Konstitucijos normoms suteikia naują, anksčiau nebuvusią ir nežinotą prasmę, kuriai dauguma piliečių referendume nebūtų pritarę, taip aiškinama Konstitucija nustoja būti visuomenės sutartimi ir tampa siauros grupės įkaite.
Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų įtvirtinti žmogaus prigimtį ignoruojančios „lyčiai neutralios“ šeimos sampratos
Pritardama Konstitucijos nuostatai, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, Tauta kaip politinis suverenas vadovavosi akivaizdžia tiesa, kad šeimos santykių pagrindas yra prigimtinis lyčių papildomumas. Ši savybė prigimtinę šeimą išskiria iš visų kitų žmonių bendro gyvenimo formų. Konstitucinis Teismas savo nutarimais Lietuvą įtraukė į prigimtinės tvarkos nepaisymo eksperimentą.
Stiprėja demokratijai ir teisinei valstybei pavojingos tendencijos
Neteisėtai plėsdamas savo galias Konstituciją aiškinti tik pagal jam priimtinus standartus, Konstitucinis Teismas skatina valstybės, tautos suvereniteto ir demokratijos autoriteto menkinimą. Kai įstatymų leidžiamoji valdžia sumažinama iki kelių piliečių tiesiogiai nerinktų Konstitucinio Teismo teisėjų, demokratija nustoja būti tikra demokratija ir tampa „valdoma demokratija“, kontroliuojama teisininkų oligarchijos.
Konstitucinio Teismo reformos poreikis
Konstitucija įtvirtina Tautos ir kiekvieno piliečio teisę priešintis konstitucinės tvarkos pažeidimams. Susidariusi situacija kelia grėsmę Lietuvių Tautos suverenitetui ir pačios Konstitucijos viršenybei. Todėl, kreipiamės į LR Prezidentą ir LR Seimą, prašydami inicijuoti Konstitucinio Teismo reformą. Ji turėtų užtikrinti Tautos suverenitetą ir užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams Konstitucijos aiškinimo galia keičiant Konstitucijos normų prasmę. Konstitucijos autentiškos prasmės saugojimas negali būti paaukotas grupiniams interesams ir tapti vyriausybės bei partijų įrankiu, leidžiančiu apeiti demokratinį procesą.
Kardinolas J. Em. Sigitas Tamkevičius SJ
Disidentas, Laisvės premijos laureatas Petras Plumpa
Prof. dr. Alvydas Jokubaitis
Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė
Prof. habil. dr. Tatjana Aleknienė
Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius
Prof. habil. dr. Vita Lesauskaitė
Prof. habil. dr. Angelija Valančiūtė
Atsargos generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas
Mūsų tautos istorija parodė, kad okupacijos ir teroras nepajėgė palaužti mūsų tautos, sunaikinti jos tapatybės bei vertybių. Kadangi net pačiais tamsiausiais laikotarpiai lietuviai turėjo stiprią dvasinę atramą – Katalikų Bažnyčią.
Todėl nenuostabu, kad ji buvo vienas pagrindinių visų užkariautojų taikinių, tiek carinės, tiek sovietinės priespaudos metais. Mūsų tautos pavergimas buvo suprantamas ne tik kaip teritorinės bei politinės okupacijos klausimas, bet ir dvasinio, vertybinio tautos stuburo perlaužimo būtinybė, kuri visuomet prasidėdavo nuo kovos su Bažnyčia.
Nepaisant grėsmių, mūsų dvasininkai ir tikintieji rinkosi tiesos kelią
Caro valdžios bei represijų nepabūgęs vyskupas Motiejus Valančius padėjo pamatus 1918 Vasario 16-ajai, kadangi suprato, kad lietuvių kalba ir katalikiška tapatybė – tai tautos stuburas. Todėl jis drąsiai priešinosi oficialiai Rusijos imperijos nutautinimo, stačiatikinimo bei alkoholizmo skatinimo politikai, įkūrė Blaivybės sąjūdį, organizavo bei finansiškai rėmė knygnešių veiklą, ragino tautiečius laikytis lietuvių kalbos, tikėjimo, papročių.
Ši kryptinga kultūrinė ir religinė gynyba formavo žmonių savimonę. O Blaivybės sąjūdis buvo pirmas masinis judėjimas, leidęs lietuviams suprasti, kad jie yra bendruomenė, turinti galią veikti – kurti savo valstybę.
Sovietmečiu, kai kalbėti tiesą reiškė rizikuoti gyvybe, Bažnyčios balsas taip pat nenutilo
Vienas ryškiausių pasipriešinimo simbolių – palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis. Jis buvo tris kartus kalintas už atsisakymą bendradarbiauti su sovietų valdžia, o grįžęs iš lagerių, net ir sekamas KGB, toliau dirbo tiesos darbus. 1962 m. po kratų jo bute jam buvo suleista neaiškios kilmės injekcija – po kelių dienų vyskupas mirė.
Arkivyskupas Mečislovas Reinys – intelektualas, diplomatas, tarpukario užsienio reikalų ministras ir vėliau arkivyskupas – 1947 m. buvo suimtas už „antisovietinę veiklą“, nes atsisakė kolaboruoti su režimu. Kalintas Vladimiro kalėjime Rusijoje, jis ten ir mirė 1953 m. po daugybės sunkių fizinių ir psichologinių kankinimų.
Vyskupai, kunigai, vienuoliai buvo tremiami, kalinami, žudomi – kartais atvirai, kartais per inscenizuotas nelaimes (kaip kun. Bronius Laurinavičius ar kun. Juozas Zdebskis). Tačiau jų vieton vis stodavo kiti, pasiryžę liudyti tiesą.
Sigitas Tamkevičius SJ
Vienas jų – kunigas Sigitas Tamkevičius SJ ėmė leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Tai buvo pogrindinis leidinys, dokumentavęs tikinčiųjų persekiojimą, sovietinės valdžios vykdytus žmogaus teisių pažeidimus. Kronika pasiekdavo Vakarus ir veikė kaip informacinė bomba – sklaidė sovietinę propagandą ir kartu kėlė okupacinio režimo įtūžį.
Dvasininkai veikė ne tik pogrindyje, bet ir viešai. 1978 m. įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas reikalavo, kad sovietų įstatymai atitiktų tarptautinius įsipareigojimus, kuriuos Sovietų Sąjunga buvo prisiėmusi. Komiteto įkūrėjai – kunigai Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas – tapo ne tik režimo priešais, bet tautos sąžinės saugotojais, padėję išlaikyti tiesos ir laisvės trokštančią tautos dvasią iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.
Nepriklausomybė atkurta, tačiau dvasinė kova už tiesą tęsiasi
Marksistinė-komunistinė ideologija niekur nedingo ir toliau tarpsta su ja kadaise sėkmingai kovojusiose Vakarų visuomenėse prisidengdamos demokratijos teikiamomis galimybėmis, įgavusios naujus „modernius“ pavidalus ir iš pagrindų naikindamos Vakarų civilizacijos pagrindus.
Neatsitiktinai šviesios atminties popiežiai Benediktas XVI ir Pranciškus šiuos procesus pavadino „reliatyvizmo diktatūra“ ir „ideologine kolonizacija“.
O J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, savo gyvenimą paskyręs kovai už tiesą komunistinio melo ir priespaudos sąlygomis, puikiai atpažįsta šiuos reiškinius šiandienoje ir konkrečiai įvardina kaip tai reiškiasi šiame laikmetyje: „ Politikų siekis įteisinti visuomenėje pasirenkamą lytiškumą, homoseksualius santykius, negimusios gyvybės žudymą yra pavojingas siekis ištrinti lietuvio sąmonėje krikščioniškos šeimos sampratą. Iš tikrųjų, tai dvasinė okupacija, ir ji pavojingesnė už fizinę, nes pastarąją lengviau pastebėti“.
Paradoksalu, tačiau nepaisant istorinės patirties tragizmo, dabartinių grėsmių, dalis nepriklausomos Lietuvos politikų pasiduoda šiai ideologijai ir bando įgyvendinti marksistines-komunistines idėjas praktiškai.
Šiemet Gavėnios metu, kai krikščionys minėjo svarbiausią savo tikėjimo įvykį, Šv. Velykas – Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą, „atsitiktinai“ viena paskui kitą sekė gyvybės kultūrai ir prigimtinei šeimai priešingos iniciatyvos bei sprendimai.
Balandžio 10 d. pasirodė Konstitucinio Teismo (KT) galutinis ir neskundžiamas nutarimas, leidžiantis dirbtinį apvaisinimą vienišoms moterims – taip paminama kiekvieno vaiko prigimtinė teisė gimti biologinių tėvų šeimoje bei palengvinamas būdas susilaukti vaikų homoseksualių moterų poroms, sudaromos sąlygos surogatinei motinystei.
Tas pat KT balandžio 17 d. (Didįjį Ketvirtadienį) galutine ir neskundžiama nutartimi paskelbė, jog pagal LR Konstituciją partnerystę privaloma leisti sudaryti tos pačios lyties poroms.
2025 balandžio 17 d. (Didįjį Ketvirtadienį) Seimui pateiktas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, kuriuo būtų dar labiau liberalizuota nėštumo nutraukimo procedūra, o aborto prieinamumas būtų didinamas kompensuojant jį iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Galima stebėti, kad dažnai tokias Bažnyčios mokymui prieštaraujančias iniciatyvas lydi ir komunikacinės kampanijos, kurios cente – puolimas prieš Katalikų Bažnyčią – instituciją ir dabar aiškiai apibrėžiančią gėrį ir blogį bei viešai ne kartą aiškiai pasisakiusią prieš aukščiau minėtas iniciatyvas .
Įdomu, kad puolant Katalikų Bažnyčią „atsitiktinai“ naudojami net tie patys propagandos metodai, kuriuos buvo įvaldę sovietai. Štai keli pavyzdžiai:
Bene geriausiais žinomas propagandos metodas – etikečių klijavimas.
Šis metodas taikomas metant viešus melagingus kaltinimus tam, ką norima diskredituoti ir patraukti iš viešos erdvės. Svarbu svaidytis kuo skandalingesniais kaltinimais.
Kas iš tikinčiųjų šiandien negirdėjo, kad, pavyzdžiui, nepritardami vienalytėms partnerystėms jie remia Rusijos karą Ukrainoje? Ir kad krikščioniškos vertybės šiandien yra putiniškos vertybės, inspiruotos Kremliaus?
Nesvarbu, kad Bažnyčios mokymas siekia daugiau nei 2 tūkstančius metų – Lietuvos viešoje erdvėje dominuoja naratyvas, neva, esi prieš vienalytes partnerystes, surogatinę motinystę ar abortų liberalizavimą – automatiškai tampi rašistu ir Putino sąjungininku.
Beje, propagandistai, kurie taip mėgsta sieti krikščioniškas vertybes su Putino Rusija, pamiršta paminėti statistiką. Rusija – viena bedieviškiausių šalių pasaulyje, kurioje net per Šv. Velykas į cerkves ateina vos keli procentai tikinčiųjų, o patriarchas yra valdžios ruporas, bet ne ganytojas. Žinoma, jie ignoruoja ir faktą, kad Rusijos stačiatikių cerkvė neturi nieko bendra nei su Romos Katalikų Bažnyčia, nei su Konstantinopolio patriarchatu. Beje, abortai pirmą kartą legalizuoti ne kur kitur, bet sovietų Rusijoje.
Labai panašus ir vadinamasis „supuvusios silkės“ metodas, kuris pasitelkiamas siekiant diskredituoti tikinčiuosius, ypač, kontraversiškų politinių iniciatyvų fone. Šio propagandos metodo esmė – tai ne šiaip svaidytis etiketėmis, bet pateikti tokį kaltinimą, kuris būtų kuo bjauresnis, šlykštesnis ir nenuplaunamas, ir visai nesvarbu, kad tas kaltinimas netikras ar jame tik dalis tiesos. Net jį paneigus, pirminė itin negatyvi informacija pasilieka ilgam.
Na, pavyzdžiui, seksualiniai dvasininkų nusikaltimai puikiai suveikia kaip „supuvusi silkė“, kuri išteplioja ir pasilieka nenuplaunamą kvapą visai Katalikų Bažnyčiai.
Tokio propagandos triuko naudotojai „pamiršta“ pasakyti, kad turbūt nėra didesnės organizacijos, politinės partijos ar verslo įmonės, kurioje nepasitaikytų tokių atvejų. Katalikų Bažnyčia čia, deja, jokia išimtis. Tačiau būtent į jos narių nuklydimus kreipiamas didžiausias dėmesys. Viena vertus, tai suprantama, juk žiūrima ne tik į Bažnyčios mokymą, bet ir į jos atstovų elgesį, kuris turėtų jį reprezentuoti.
Deja, Bažnyčia nėra šventųjų sambūris žemėje ar rojaus prieangis. Ją sudaro paprasti, nuodėmingi žmonės, ateinantys iš šeimų, mokyklų, universitetų. Kokius dorinius ir etinius pagrindus ten gauna, tokius atneša ir į bendruomenę. Ir kunigai ar vyskupai čia jokia išimtis. Jie irgi žmonės, neretai klystantys ir nuodėmingi. Ir privalantys už savo nusižengimus atsakyti pagal teisės ir/ar moralės normas.
Nereiktų pamiršti ir fakto, kad sovietmečiu KGB aktyviai verbavo dvasininkus, apie tai liudija ir J. Em. kardinolas S. Tamkevičius: „nelemtas dalykas buvo KGB verbavimas. Jie verbavo ir kunigus, ir klierikus. Vieniems žadėjo aukso kalnus, kitiems grasino. Manau, kad šie varžymai buvo svarbiausi.“
Priklausymas Bažnyčiai niekada nebuvo ir nėra jokia indulgencija. Tačiau ar dėl jos tarnų nuodėmių pats Bažnyčios mokymas tampa mažiau vertingas?
Taip, viešinti nusikaltimus ir nusižengimus būtina, tai padeda apsaugoti žmones ir nubausti kaltuosius. Tačiau ką matome žiniasklaidoje? „Žinomų žmonių“ pasipiktinimą, nuomones, bei emocijas.
Tokios publikacijos puikiai atitinka kitą propagandinį metodą, liudijimą, kai „žinomo žmogaus“, „eksperto“ ar „autoriteto“ nuomonės pateikiamas tik tam, kad sustiprintų paskleistos žinutės patikimumą. Neapykantos ar pasibaisėjimo srautas paprastai nukreipiamas ne aiškintis konkrečią situaciją, bet juodinti visą organizaciją.
Pavyzdžiui, šiemet prieš pat Šv. Velykas vyko tikra komunikacinė kampanija. Kontraversiškos, prieštaraujančios gyvybės politinės iniciatyvos nesulaukė jokio kritiškesnio „ekspertų“ vertinimo (pavyzdžiui, ar tikrai moterims sudaromos lygios galimybės, siūlant nemokamą abortą, bet ne psichologinę, socialinę pagalbą?) tačiau geriausiose portalų vietose, skaitomiausiu laiku publikuotos žinutės, skirtos aptarti atskirų kunigų nejautrius pasisakymus.
Bandos jausmas – dar vienas propagandinis metodas, kuriuo siekiama eliminuoti savarankišką mąstymą. Tai socialinio spaudimo forma.
Koks doras žmogus šiandien norės būti apkaltintas Putino agresijos rėmimu? Arba tamsumu, atsilikimu, neapykantos skatinimu? Ir matyti savo pavardę valkiojamą visose žiniasklaidos priemonėse pačiuose kontraversiškiausiuose kontekstuose? Tuomet ir savo nepritarimą vienalytėms partnerystėms, aborto ar dirbtinio apvaisinimo vienišoms moterims ar vienalytėms poroms finansavimui iš savo sumokėtų mokesčių turi pasilaikyti sau ir apie tai jokiu būdu garsiai ir viešai nekalbėti.
Kai 2022 metų kovą Nepriklausomybės akto signatarė Z. Šličytė Seime Kovo 11-osios minėjimo metu Seime piktinosi, esą visuomenei bandoma įteigti, kad LGBT eitynės Kaune yra grožio paradas, o „Šeimų maršas“ Vingio parke yra tamsuolių sambūris, ji sulaukė išskirtinio medijų puolimo.
Čia visa plejada „žinomų žmonių“ ir „ekspertų“ komentavo, kodėl gi taip galvoti ir kalbėti nevalia.
Taigi, buvo pasitelktas ne tik bandos jausmo, bet ir baimės žadinimo bei etikečių klijavimo propagandiniai metodai.
Baimės žadinimas – dar vienas iš sovietmečio atėjęs propagandistų triukas, kai bauginama galimais neigiamais padariniais, jei nebus imtasi tam tikrų veiksmų arba nebus pritarta siūlomai idėjai. Pamenate liaudies priešo sąvoką? Juk visi žinojo, apie ką ir kaip reikia kalbėti ir apie ką ir kaip – negalima.
Panašu, grįžtame į cenzūros ir savicenzūros laikus. Ir kaip anuomet, taip ir šiandien, Katalikų Bažnyčia tampa kliuviniu ir todėl antikrikščioniškos propagandos taikiniu.
Juk dauguma Lietuvos gyventojų turi aiškų savo tapatybės suvokimą, jų pasaulėžiūrą suformavo krikščioniška Vakarų civilizacijos etika, kur lemiamą vaidmenį apibrėžiant dorinę ir etinę žmogaus teisų sampratą turėjo būtent Katalikų Bažnyčia ir jos mokymas.
Beje, ypač aktyvūs Katalikų Bažnyčios ir jos narių puolėjai yra buvę komunistai šiandien tapę progresyviais šio laikmečio mainstream‘o apaštalais.
Jiems kaip carinės ir sovietinės okupacijos metais, taip ir dabar, norint sulaužyti žmonių vis dar turimą tiesos ir gėrio supratimą, būtina diskredituoti jį suformavusią ir palaikančią Katalikų Bažnyčią.
Ir šiandien Lietuvoje pagrindinė problema yra ne tik vienas ar keli įstatymai, kuriems nepritaria dauguma visuomenės, bet ir politikų bei žiniasklaidos angažuotumas vienam požiūriui, kitus stumiant į paraštes bei marginalizuojant.
Tai jau ne atviros ir laisvos visuomenės požymiai, tai regresyvus grįžimas į ideologinės cenzūros laikus. Ir kuo ilgiau vadinsime sąžinės kontrolę laisve, žmogaus prigimties niekinimą – žmogaus teisėmis, tuo sunkiau bus išvengti pasekmių.
Juk lietuviai visuomet gindavo laisvę, nes turėjo dorovinį ir vertybinį pamatą. Kaip ginsime laisvę šį kartą, kai tą pamatą paplausime ir sunaikinsime patys?
Audrius Globys yra Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas
Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 108-iais dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 35 dronus, 58 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Ukrainiečiai tęsia atakas Tiotkino ruože. Nors agresorius jau gerą savaitę „triuškina“ Ukrainos pajėgas, tačiau tuo pačiu pripažįsta, kad ukrainiečiai toliau bando nukirsti Tiotkino ruožo įsikišimą. Tokiu būdu ukrainiečiai išlaiko puolimo potencialą. Tuo pačiu ir toliau atakuojama rusų logistika ir rotacijos. Savo ruožtu agresorius aviacija ir dronais atakuoja Ukrainos pajėgų logistiką ir rotacijas.
Kharkivo kryptis.
Tęsiasi lokalios rusų atakos Vovchansko sektoriuje. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Be pakitimų.
Lyman. Sunkios kautynės tęsiasi, rusai atakuoja visoje kontaktinėje linijoje. Savo ruožtu Ukrainos pajėgos kontratakuoja Torske.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Problemos vakariniame Toretsko flange tęsiasi. Nors agresorius nesugebėjo išplėsti savo pozicijų šiaurinėje kelio Pokrovks – Konstyantinivka pusėje (Malynivka – Popiv Yar – Nova Poltavka), tačiau rusai plečia šio pleišto flangus. Rusai įžengė į Yelizavetivka (vakarinis flangas) bei pasistūmėjo link Hnativka (rytinis flangas).
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk.
Miesto gynybą rytiniame flange komplikuoja minėta rusų sėkmė prie Yelizavetivka (Vakarinis Toretsko flangas). Iš esmės rusų operacijos Pokrovsko rytiniame flange (Myroliubivka) susilieja su jų veiksmais Toretsko vakariniame flange.
Pietvakariniame flange agresorius savo pastangas koncentruoja Novooleksandrivka – Kotliarivka ruože. Jie bando išlyginti kontaktinę liniją tarp pietvakarinio pleišto ir jo pietinio ruožo su tikslu apeuti Pokrovsk iš pietvakarių. Ukrainiečiai išlaikė pozicijas.
Konstyantinopil. Tęsiasi labai sunkios ir permainingos kautynės Bahatyr – Odradne ruože. Rusai veikia Bahatyr, tačiau bent kol kas jiems įsitvirtinti nepavyksta. Tęsiasi labai sunkios kautynės.
Zaporizhia kryptis.
Velyka Novosylka sektoriuje rusai suintensyvino atakas. Jie įžengė į Zelene Pole. Pati gyvenvietėje yra žemumoje, šiauriau dominuojančios aukštumos, kurias vis dar kontroliuoja ukrainiečiai. Tad šis rusų pasistūmėjimas nemalonus, tačiau ne katastrofinis.
Vienu pirmųjų svarbių savo pontifikato paskyrimų popiežius Leonas XIV pakeitė Popiežiškojo Jono Pauliaus II instituto prezidentą, kurį 2019 m. paskyrė popiežius Pranciškus.
Kaip šiandien paskelbė Šventojo Sosto spaudos tarnyba, Leonas XIV paskyrė kardinolą Baldassare Reiną Popiežiškojo Jono Pauliaus II teologinio instituto santuokos ir šeimos mokslams didžiuoju kancleriu. 2024 m. gruodžio mėn. kardinolu tapęs Reina yra Romos vyskupijos generalinis vikaras, prieš tai dvejus metus ėjęs šios vyskupijos pagalbininko pareigas.
54 metų kardinolo paskyrimas yra pirmoji svarbi naujojo popiežiaus nominacija įvairiose Romos kurijos tarnybose, kurią palankiai vertina gyvybės gynėjai. Nors pastaraisiais metais jo viešasis vaidmuo daugiausia buvo susijęs su Romos vyskupijos kurijos reikalais, manoma, kad jo veikla gyvybės apsaugos klausimais yra ortodoksiškesnė nei ankstesnio instituto vadovo.
Nuo 2016 m. institutui, dažniau vadinamam Jono Pauliaus II institutu, vadovavo arkivyskupas Vincenzo Paglia. Popiežius Pranciškus paskyrė Paglia taip pat eiti ir Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidento pareigas. Abiejose šiose institucijose popiežius Pranciškus ir Paglia atliko drastiškus pertvarkymus.
Jono Pauliaus II instituto naikinimas prasidėjo 2019 m., kai buvo atleistas jo prezidentas monsinjoras Livio Melina ir nedelsiant nušalinti visi profesoriai. Vėliau buvo atrinkti darbuotojai, kurie pasisakė už moralines pozicijas, priešingas toms, kurias anksčiau gynė institutas, pavyzdžiui, naujieji darbuotojai gynė homoseksualumą ir kontracepciją.
Pranciškaus įvykdytas Jono Pauliaus II instituto išnaikinimas sulaukė didelio teologų ir etikos specialistų iš viso pasaulio pasipriešinimo, kurie buvo susirūpinę dėl Vatikano įstaigos pasirinktos krypties. Iš tiesų instituto panaikinimas dar ir šiandien įvardijamas kaip viena didžiausių Pranciškaus pontifikato kontroversijų.
Panašios scenos vyko ir Popiežiškojoje gyvybės akademijoje. Akademija buvo apibūdinta kaip persmelkta „eretiško gnosticizmo“ po to, kai nuo 2016 m. Pranciškus ją pertvarkė. Popiežius 2016 m. lapkritį paskelbė naujus akademijos įstatus, kuriuose iš narių nebebuvo reikalaujama pasirašyti deklaraciją, kad jie laikosi Bažnyčios mokymo už gyvybę, taip pat išplėsti akademijos įgaliojimai, įtraukiant aplinkosaugos tematiką.
Bėgant metams pats Paglia tapo vis labiau prieštaringai vertinamas dėl savo komentarų įvairiais su gyvenimu ir šeima susijusiais klausimais. Jis susilaukė pasipriešinimo dėl pastabų, kuriose gynė eutanaziją ir pasisakė už kontracepciją. Be to, arkivyskupas buvo įsivėlęs į kaltinimus didele finansine korupcija – labdaros lėšas nukreipė ne pagal paskirtį savo butui Vatikane remontuoti.
Vis tik labiausiai Paglia pagarsėjo tuo, kad savo katedroje užsakė nutapyti homoerotinę freską, kurioje tarp nuogų figūrų buvo ir jis pats. Dailininkas buvo homoseksualus argentinietis, žinomas dėl savo specializacijos vaizduoti vyriškus kūnus.
Nors Paglia buvo atleistas iš pareigų, Jono Pauliaus II instituto prezidentas, kuris yra pavaldus Didžiajam kancleriui, lieka savo poste. Nuo 2021 m. šias pareigas eina monsinjoras Philippe’as Bordeyne’as, kurio pažiūros į tradicinę katalikų moralę ir homoseksualumo propagavimą taip pat daugeliui kėlė nerimą. Be to, Paglia vis dar liko Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininku.
Po vakar įvykusio telefono pokalbio tarp D. Trumpo ir V. Putino bei po komentarų iš Kremliaus ir Baltųjų rūmų tenka dar kartą pripažinti, kad Trumpas yra problema. Ne Putino ir Rusijos. O Ukrainos, Europos saugumo, Vakarų ir demokratinių šalių Rytų Azijoje bei kituose pasaulio regionuose. Gal ir JAV.
Nebuvo dar iki šiol kito tokio JAV prezidento, kuris taip intensyviai daužytų skyles Vakarų ir partnerių bendrame laive ir dar reikalautų pripažinti, kaip protingai jis viską daro, koks jis gudrus ir sumanus.
Nežinau, ar Trumpas žino ką nors iš istorijos pamokų apie Miuncheno sandėrį ir po to sekusį Hitlerio-Stalino paktą, apie Stalino ultimatumą Suomijai ir Baltijos valstybėms, apie tai, kaip bendrai Europos bei pasaulio saugumui atsiliepė tai, kad tada dar Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Vašingtonas pasirinko politiką, jog biznio darymas su diktatoriais (tiek su Hitleriu, tiek su Stalinu) buvo svarbiau už geopolitiką. Bet negali atsikratyti minties, jog istorija ir vėl, deja, stipriai kartojasi.
Tada JAV pasirinko taip vadinamą neutralumo politiką. Palaikė D. Britanijos ir Prancūzijos sprendimą, atiduodant Hitleriui dalį Čekoslovakijos, pasiekti taiką Europoje, tada Vašingtonas galvojo, kad Europos saugumas yra tik Europos reikalas.
Šiandien NATO ir Europos saugumas kartu su JAV dar laikosi, tame tarpe ir dėl stiprios Valstybės sekretoriaus Marco Rubio pozicijos, bet negali būti jau taip stipriai užtikrintas Europos saugumu, kaip anksčiau, kada supranti, kad JAV vadovauja asmuo, kuriam pinigai svarbiau už bet kokią geopolitiką ir tas asmuo bėgs glėbesčiuotis su arabų, rusų kitų kraštų diktatoriais, jei prieš akis sušmėžuos milijardai. Ir užmirš ankstesnius, demokratinių šalių partnerius, jeigu šie neturės tų daugybės milijardų.
Tai suprato Putinas. Todėl su Trumpo komanda pasiuntė derėtis Dmitrijevą, o ne Lavrovą, o į Stambulą atsiuntė tokį pat pseudo istoriką Medinskį, kokius Putinas mėgsta, nes pats dažnai geopolitiką šiandien dėlioja pagal principą aplenkti pagal didybę Petrą I, Jekateriną II ir Staliną.
Medinskis atvyko į Stambulą, kad pažeminti Ukrainą ir perskaityti ultimatumą. Dmitrijevas tapo labai reikšminga figūra Kremliaus diplomatijoje, kad pasiūlyti Trumpui per jo komandos žmones milijardus, pavyzdžiui, Arktikoje ar dar kur nors.
Greičiausiai Kremlius, rengdamas atsakymą ir pasiūlymus Trumpui, dar turi būrį psichologų, ypač tų, kurie įsigilinę į tai, kaip elgtis su asmenimis, turinčiais stipriai progresuojantį narcizo sindromą.
Remiantis tais pareiškimais, kuriuos po šio telefono pokalbio padarė ir Putinas, ir Trumpas, galima nesunkiai suprasti, jog tai galėjo būti tiesiog mokomoji medžiaga tokius psichologinius nukrypimus tiriantiems specialistams. Įdomi ne tik politologams ir politikams. Abu, matyt, turi ryškų narcizo sindromą. Tik vienas iš jų dar yra labai gudrus ir klastingas, nes praėjęs KGB mokyklą ir kai ką pasisėmęs iš banditų laikotarpio Peterburge metodų, o kitas įsitikinęs, jog yra geriausias pasaulyje komercinių sandėrių meistras.
Todėl nekeista, kad tas gudrus ir klastingas iš pradžių padėkojo vakar Trumpui už taikos pastangas, vėliau pažymėjo lyg tai, kad Trumpas turi labai gražią žmoną, pasveikino su 11-ąja anūke. Tada iš karto pasiūlė tikrus ar tariamus milijardus, jeigu Trumpas atnaujins prekybą su Rusija bei paprašė, matyt, palikti taikos klausimą su Ukraina pačiam tam gudriam ir klastingam išspręsti vienas ant vieno su tuo atseit sunkiu žmogumi Zelenskiu, kurį Trumpas taip ir įvardina viešojoje erdvėje. O Putinas yra, aišku, geras žmogus ir nori tik taikos.
Išgirdęs tokius malonius žodžius iš to gudraus ir klastingojo pusės bei pasiūlymą apie milijardus iš prekybos su Rusija tas kitas pokalbio dalyvis atrodo, kad užmiršo, ko skambino. Juk buvo skelbiama, kad bus griežtai pareikalauta iš Putino nutraukti ugnį kare prieš Ukrainą, aiškinant, kad, jeigu tai nebus padaryta, tai grės labai griežtos jungtinės Vakarų šalių, įskaitant JAV, sankcijos.
Bet Putinas įtikino, jog nutraukti ugnį neįmanoma, neaptarus prieš tai daugybės ugnies nutraukimo detalių ir Trumpas liko patenkintas, matyt, regėdamas prieš akis daugiau Rusijos milijardus, nei baisias geopolitinės pasekmes Ukrainos ir bendrai Europos saugumui, jeigu Ukrainai bus įpiršta taika pagal Putiną ir rusų pasaulį.
Ar galima spėti, kad po šio telefono pokalbio Trumpas paliks reikalus su Ukraina spręsti Putinui su Ukraina vienas ant vieno? Matyt, kad taip.
Ir visiškai suprantamas nerimas Ukrainoje bei kitose Europos šalyse, išskyrus Orbano Vengriją ir Fico Slovakiją. Bet nemažiau svarbus klausimas yra kitas: jeigu Trumpas karo eigą prieš Ukrainą palieka spręsti geram žmogui Putinui (kaip Trumpas jį vadina), tai klausimas, ar pasitraukimas nuo Ukrainos reikalų reikštų ir JAV ekonominės, karinės pagalbos (tegu ir už pinigus, naudojant tam susitarimą dėl retųjų mineralų Ukrainoje) bei žvalgybinės informacijos nutraukimą, o gal Trumpas, kaip verslininkas, būtų nieko prieš dar išnaudoti ir šį instrumentą, kaip vėzdą prieš Putiną, siekdamas patogesnių sąlygų išmušti iš Rusijos dar milijardų Ukrainos kovos už laisvę sąskaita.
O Europos šalims reikia labai rimtai galvoti apie stiprią lyderystę savo žemyne ir ne tik kalbomis, bet ir veiksmais. Juo labiau artėjant rudeniui ir Rusijos karinėms pratyboms Zapad 2025. Kol kas, deja, panašu, kad nepaisant tam tikrų vilčių po susitikimų Vatikane ir telefono pokalbių su Trumpu, demokratinių Europos šalių ir kitų Vakarų demokratinių šalių lyderiai stengiasi bėgti šį nelengvą kelią kartu su Ukraina, o Trumpas akylai žvalgosi, ar nebėgti jam kitur, kur spindi milijardai.
Ir tokios bjaurios politikos šachmatų žaidimas, kai partnerystė keičiama pinigais, artėja prie Lietuvos…
