2025-05-04, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1497

Gintaras Songaila. Atviras laiškas prof. Landsbergiui

Redakcija
-
1

Jau praėjo pakankamai laiko po Andriaus Užkalnio birželio 13 d. rašinio „Rinkimų siaubas tik prasideda“, kuriame jis pasidalino tiek savo sapnais, tiek asmeniškomis „žiniomis“ apie Sąjūdžio istoriją.

1988-jų metų vasarą visą Lietuvą prikėlę Sąjūdžio pirmeiviai šiame rašinyje yra išvadinti „lunatikų prieglauda“, o Jūs apibūdintas kaip išskirtinis veikėjas tarp tų keleto asmenų, kurių „blaivus protas“ tais „beprotybės“ ar „keistumo“ laikais atvedė į Nepriklausomybę, nepaisant šių lunatikų, kurie tada šiam jūsų tikslui tik trukdė.

Autoriui tų laikų keistumą įrodo „keistos tetos pūkinėmis skaromis (t. y. Meilė Lukšienė), sugalvojusios tautinės mokyklos koncepciją“, kurios esą tada niekas nesuprato (pirmiausia, žinoma, pats autorius).

Autorius gi norėtų, kad „Dievulis“ visus „paklaikėlius iš anų laikų“ jau būtų „pakvietęs pas save“, tačiau baisėdamasis konstatuoja, kad taip dar nėra, ir visokie „vurdalakai“ (t. y. vilkolakiai) ir „zombiai“ esą vėl ateina.

Vienas iš tokių, pasak opuso autoriaus, yra Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys filosofas Arvydas Juozaitis, kuris esą „mūsų nepriklausomybės pasirinkimą pavadinęs istorine klaida“ ir esą reikalavęs „kad Mažeikių Nafta atitektų rusams, o ne vakariečiams“, ir t. t.

Visą literatūrinę retoriką A. Užkalnis paskyrė Arvydo Juozaičio apšmeižimui ir suniekinimui, lygia greta apjuodindamas ir visą 1988 m. Atgimimą.

Jūs, profesoriau, buvote vienas iš tų 1988 metais birželio 3 d. Mokslų Akademijos salėje išrinktų Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių.

Jūs tada nebuvote nei Sąjūdžio organizatorius, nei plačiau žinomas visuomenės veikėjas ar kūrėjas, tačiau savo kalboje palaikėte „Liaudies fronto“ Estijos pavyzdžiu steigimą, todėl ir birželio 3 d. susirinkimo dalyviai Jums išreiškė pasitikėjimą, nepaisydami to, kad paskubėjote išvykti, nė nelaukdamas susirinkimo pabaigos. Puiku, kad tada palaipsniui įsijungėte į Sąjūdžio veiklą.

Jūs turėtumėte prisiminti tuos nepilnus penkis mėnesius iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo, kai Lietuva pasikeitė neatpažįstamai.

Po masinių Sąjūdžio renginių bei akcijų tauta morališkai išsivadavo iš sovietinės totalinės priespaudos, visoje Lietuvoje įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupių tinklas, visur suplevėsavo trispalvės, drauge su Tautine giesme suskambėjo ir partizanų dainos.

Įsibangavo „dainuojanti revoliucija“, o Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai nuolat keliavo po šalį, steigdami rėmimo grupes, tarsi laimindami tautos laisvės siekio prasiveržimą, istorinės tiesos ir tautinio orumo sugrįžimą į viešą gyvenimą ir į daugelio lietuvių širdis.

Laiminga yra karta, kuriai teko išgyventi šį nuostabų virsmą. Atgimimo banga kažkokia iškreipta forma pasiekė net ir jaunąjį Andrių Užkalnį, kuris šį tą iš anų laikų tarsi ir atsimena, nes, pasak jo, „anais laikais nebuvo lengvai prieinamų stiprių narkotikų“.

Jūs turėtumėte prisiminti nepalyginamai daugiau už A. Užkalnį. Antai, tikriausiai atsimenate ir tai, kad Arvydas Juozaitis dar birželio mėnesį Iniciatyvinėje grupėje gynė trispalvės iškėlimo reikalą, kad buvo vienas iš didžiųjų Sąjūdžio akcijų iniciatorių, kad tapo Roko maršo po Lietuvą siela (būtent to maršo, kuris išplatino trispalvės pakilimą visoje Lietuvoje ir kuriame A. Juozaitis pirmasis iš Sąjūdžio pirmeivių viešai įvardino Nepriklausomybę kaip aukščiausią Sąjūdžio tikslą).

Norėtųsi tikėti, kad gerbiate kitų Iniciatyvinės grupės narių bei daugelio sąjūdininkų gerus darbus, išsaugojote suvokimą apie VISŲ bendrą indėlį Lietuvos laisvėjimo ir išsivadavimo labui.

Tačiau Jūs neradote reikalo reaguoti į A. Užkalnio rašinį nei dėl Sąjūdžio bendražygių menkinimo, nei dėl tikrovės neatitinkančių teiginių apie „istorinę klaidą“ ar apie reikalavimus Mažeikių Naftą atiduoti rusams. Kas kas, o Jūs tai puikiai žinote, kad pats asmeniškai nebuvote „mūsų nepriklausomybės pasirinkimas“, nes Lietuvos pasirinkimas nebuvo nei V. Landsbergis, nei A. Brazauskas, nei kas nors kitas.

Tada rinkomės pačią Nepriklausomybę, o ne paskirus asmenis. Kad Jūs tada laikinai vadovavote Sąjūdžio tarybai, buvo tik takas į Jūsų šlovės valandą, bet dar ne išskirtinis nuopelnas. Kiti Sąjūdžio lyderiai (minėtini – Romualdas Ozolas, Justinas Marcinkevičius, Arvydas Juozaitis, tačiau neskaitant Vytauto Petkevičiaus, kuris Sąjūdyje įtakos neturėjo) vardan bendro reikalo ar iš etikos sumetimų su Jumis stumdytis tiesiog nenorėjo.

Kai po 1990 m. rinkimų jus išrinko LSSR (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, Jūs drąsiai, nuosekliai ir išradingai vykdėte Sąjūdžio daugumos valią, drauge su kitais bendražygiais daug nusipelnėte, apginant Nepriklausomybės reikalą ir siekiant atkurtos Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo.

Nuo tada Jūsų vardas tautos sąmonėje buvo tvirtai susietas tiek su Kovo 11-osios Nepriklausomybės stebuklu, tiek su šita didžiąja Sąjūdžio pergale, tiek ir su visu Atgimimo Sąjūdžiu, kurio ryškiausia žvaigžde jūs tuomet tapote.

Algirdas Brazauskas, atstovaudamas sovietų (tarybų) valdžiai, daug nusipelnė jau vien tuo, kad neatskilo nuo Nepriklausomybės kelio ir amortizavo priešpriešą su Kremliumi. Tačiau jis nebuvo Atgimimo simbolis ir negalėjo juo tapti, nors ir buvo Atgimimo šviesos nušviestas.

Deja, taip susiklostė, kad ir Jūs netapote neginčijamu visos tautos Nacionalinio išsivadavimo autoritetu.

Daug kas nė nesuprato, kad buvote nuolat puolamas ne tiek dėl asmeninių savybių, ne tiek dėl tikrų ar netikrų „Sąjūdžio valdžios“ kalčių, bet jau kaip valdančio Sąjūdžio simbolis.

Be jokios abejonės, Kremliaus okupantams buvo naudinga sugriauti šį simbolį, o tuo pačiu ir tautos pasitikėjimą Sąjūdžiu bei Sąjūdžio dauguma Aukščiausioje Taryboje, sėti nusivylimą net ir pačia Nepriklausomybe. Itin blogai buvo tai, kad Atgimimo Sąjūdis tuomet ėmė siaurėti iki Sąjūdžio valdžios.

Tačiau blogai ir tai, kad Jūs pats nejučia ėmėte visą Sąjūdį tapatinti vien su savimi asmeniškai. Ėmėte sąmoningai naudotis ir tuo, kad visa kritika jūsų atžvilgiu galėjo būti pateikta kaip vandens pylimas ant okupantų kėslų malūno.

Šis metodas, žinoma, veikė, bet tik todėl, kad svarbiausias dalykas daugeliui buvo Nepriklausomybė, o ne Jūsų paties politinis vaidmuo.

Todėl šis metodas buvo ganėtinai sėkmingas tiktai iki tarptautinio Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo. Vėliau menamų Kremliaus agentų įvardinimo ir oponentų diskreditavimo, kad jie tarnauja Kremliaus interesams, taktika veikė, regis, jau tiktai Sąjūdžio pasekėjų vėliavą iškėlusių konservatorių rėmėjus. Lietuva buvo suskaldyta į tikruosius, neabejotinus patriotus bei visus kitus, kurie kelia įtarimą ir tik laukia „demaskuojančio“ pateptųjų verdikto.

Tai kelia Lietuvai pavojų, nes didžioji tautos dalis ima simpatizuoti tiems viešiesiems veikėjams, kuriuos Jūs ekskomunikuojate, ir šitaip gali atsitikti net ir tais atvejais, kai jie iš tiesų būtų susiję su putinistinės Rusijos interesais.

Jūs jau daugelį metų nesikuklinate savintis viso Sąjūdžio. Sąmoningai naudojotės tuo, kad tauta natūraliai jūsų asmenį susiejo su Sąjūdžio kulminacija, su Nepriklausomybės atkūrimu ir gynimu. Turbūt manote, kad politiniai tikslai pateisina manipuliacijas inertiška masine sąmone.

Tačiau Jūs lyg niekur nieko, tarsi pats būtumėte visai niekuo dėtas, tebesišildote ant šio pjedestalo net ir dabar – tuo metu, kai paties Sąjūdžio tikslai ir vertybės jau yra metami į šiukšlyną drauge su visa Lietuvos ateitimi.

Apstulbino ne tik tylus Jūsų solidarumas su A. Užkalniu bei A. Tapinu, kaip ir tas antrinimas patyčių bei niekinimo kultūrai apskritai, bet ir jūsų vieši išsireiškimai, kad š. m. birželio 3 d. perpildytoje Lietuvos Mokslų Akademijos salėje įvykęs Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės išrinkimo 30-mečio minėjimas – tai esą yra „antisąjūdis“, nors jame dalyvavo dauguma Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių, kiti sąjūdininkai, atvykę iš visos Lietuvos.

Kas gi Jums suteikė teisę šitaip žeminti ir įžeidinėti kitus Nepriklausomybei nusipelniusius žmones bei kitus piliečius? Juo labiau kad tuo pat metu sąmoningai surengėte alternatyvų „suvažiavimą“ bažnyčioje. Ar tame suvažiavime dalyvavo nors vienas birželio 3 d. išrinktos Iniciatyvinės grupės narys, išskyrus Jus patį? Kas Jums sutrukdė dalyvauti Mokslų Akademijos salėje, kas ten negero buvo pasakyta?

Apginti Sąjūdžio garbę laiko neradote, tačiau esą gindamas Seimo pirmininką, kurį savo kalboje Seime pats suniekinote, suradote laiko apšaukti savo buvusius bendražygius ir gausius Tautos forumo dalyvius „trijų žmonių sąjūdžiu“.

Kodėl Jūs manote, kad jūsų parinkti asmenys į „Sąjūdžio“ tarybą, net jei dauguma jų yra nuoširdūs Lietuvos patriotai, vieninteliai atstovauja Sąjūdžio tradicijas? Ar vien tik todėl, kad yra susieti bei patys save sieja išimtinai su Jūsų asmeniu?

Netgi jeigu pripažintume, kad „dabartinio Sąjūdžio“ ištakas iš tiesų galima sieti su Atgimimo Sąjūdžiu, ar Jums neatrodo, kad itin ciniškai elgiatės, tvarkydamasis su šia garbinga vėliava, kaip su savo asmenine nuosavybe?

Savajame interviu LRT televizijai iš bažnyčios citavote a. a. monsinjorą Alfonsą Svarinską, taigi, rėmėtės jo autoritetu. Bet juk būtent Jūsų siūlymu monsinjoras prieš pat mirtį buvo pašalintas iš dabartinės, Sąjūdžio vardą turinčios asociacijos. Pasak jūsų pasiūlyto sprendimo: „jis laikomas pasitraukusiu iš Sąjūdžio“. Po viso šito, Jūsų kvietimas birželio 4 d. kalboje Seime „turėti sąžinę“ skleidė negerą veidmainystės kvapą.

Ar suprantate, kad žaidžiate savo partinio spjaudymosi žaidimus maro metu? Kur dėjosi Jūsų sąžinė, kai dešimt metų jūsų politinis patikėtinis Andrius Kubilius nuolat kartojo, kad piliečių emigracija yra gėris, o socialinė ir regioninė atskirtis susitvarkys savaime? Kai dešimtmečiais nebuvo žengta jokių žingsnių dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos (dėl atsijungimo nuo Rusijos energetinės sistemos žiedo BRELL)?

Kai buvo drastiškai naikinama Krašto apsauga? Kai rinkos principu buvo niokojamas Lietuvos švietimas, žalojama Lietuvos istorinė sąmonė, įskaitant ir Birželio sukilimo, kuriame dalyvavo Jūsų tėvas, atminimą? Kai buvo siekiama sudaryti TS-LKD koaliciją su Tomaševskio jedinstvininkais ir KGB karininkais?

Kai verslo grupės, įskaitant ROSATOM ir INTER RAO, darė įtaką TS-LKD lyderiams? Kai palaikėte laisvą Lietuvos žemės pardavimą, nepaisant diskriminacinių sąlygų, kurios susidarė Europos Sąjungai neįvykdžius savo įsipareigojimų dėl išmokų žemdirbiams sulyginimo visose ES valstybėse narėse? Kai remiate neoliberalią eurofederalistinę kryptį konservatoriais pavadintos partijos, kurios garbės pirmininkas esate?

Geopolitinė Vakarų kryptis visada buvo Jūsų pagrindinis principas. Tačiau kur ta „europinės integracijos“, o iš tiesų – Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo riba, už kurios Rusijos letenos jau bus nebebaisios? Kodėl nekritikuojate ES pareigūnų eurofederalistų, kurie svaičioja apie bendrą europinę erdvę „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“?

Negi galvojate, kad iš pastarojo TS-LKD suvažiavimo rezoliucijos išbraukus žodžius, jog partija sieks „kuo glaudesniais federaciniais ryšiais paremtos Europos Sąjungos“, niekas nebematys, kad TS-LKD viršūnėlės slapta siekia išsižadėti savo valstybės, jos suverenumo, nors Europos Sąjunga puikiausiai gali veikti kaip tėvynių ir valstybių sąjunga, taigi, konfederaciniais pagrindais?

Kodėl norite sugriauti tai, ką gero padarėte savo šaliai?

Jei manote, kad nepriklausomai nuo dabartinės Jūsų veiklos liksite istorijoje kaip Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo tėvas, ar vienas iš tėvų (tokio vardo Jūs išties esate vertas), tai galite ir suklysti. Jūsų biografijoje gali būti parašyta ir taip:

„Vėliau atsitraukė nuo Sąjūdžio vertybių, išsižadėjo Lietuvos Nepriklausomybės idealų, manipuliuodamas Sąjūdžio vardu ir tradicijomis siekė nedemokratiškai apeiti konstitucines valstybės nuostatas, įtraukiant Lietuvą į Europos Sąjungos federalizacijos projektą be visos tautos pritarimo, privalomo pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Ėmė aktyviai neigti ir kitų Europos Sąjungos tautų bei valstybių teisę laisvai spręsti savo likimą. Priklausė tam Sąjūdžio sparnui, kuris pagrindiniu tikslu laikė vien Lietuvos grįžimą į Vakarų civilizacinę erdvę ir kuriam Lietuvos valstybingumas nebuvo pagrindinis principas. Tai buvo pats ryškiausias iš atkurtos Lietuvos Respublikos politinių veikėjų, slapta pasukusių globalistinio išvalstybinimo keliu ir galiausiai visai nusigręžusių nuo egzistencinių tautos ir valstybės ateities uždavinių.

Politinėje veikloje pasižymėjo nuolatiniais oponentų kaltinimais tarnavimu Rusijai, nors jo paties remtas ilgametis konservatorių partijos lyderis Andrius Kubilius buvo susijęs su ROSATOM ir kitais Rusijos interesais.

Garsėjo pikta, niekinančia retorika, taip prisidėdamas prie slogios patyčių ir menkinimo atmosferos plėtros Lietuvos viešojoje erdvėje. Sąjūdžio bendražygius išvadino antisąjūdžiu. Metams bėgant, išryškėjo polinkis visus nuopelnus dėl Nepriklausomybės atkūrimo priskirti sau vienam.“

Sąjūdžio 30-mečio išvakarėse neišdrįsote susitikti su Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais, nors kvietėme pasikalbėti geranoriškoje, neįpareigojančioje aplinkoje.

Rašau šį viešą laišką, nes pažindamas Jus tebetikiu, kad nepaisant visko, Jums vis dar nevėlu atsikvošėti ir pagaliau atsijungti nuo tų saldžių nuodų, kuriuos Jums, lyg lietuviškos pasakos veikėjui, pikta ragana nuolat lašina į ausį.

Gintautas Vaitoška: „Plinta naratyvas: jei tau liūdna, pasikeisk lytį“

Redakcija
-
0

Apibūdinimas, tiesą sakant, skamba daug stipriau, – rašytojas Liudvikas Jakimavičius ES konstruojamą žmogų be tautos, be Dievo, be Tėvynės, be lyties yra pavadinęs tokiu pat komunistiniu monstru, tik su prasegtu klynu. Niekas taikliau nėra pasakęs apie ištvirkavimą, kuris Europoje legalizuojamas įstatymais, bandant juos primesti visoms ES valstybėms ir net sudarant įspūdį, kad vos ne viena svarbiausių šiandien – lyties tapatybės problema. Čia neleis klysti ir pastarojo meto ženklai – triumfuojantis „MeToo“ žygis, radęs sau dirvos ir Lietuvoje, VU rektoriaus mėginimas suteikti universiteto vardą LGBT organizacijai, pagaliau dviprasmiška Stambulo konvencija, kurią prastumti siekia ir mūsų valstybės vadovė. Šitoks fonas verčia psichoterapeutą, Santuokos ir šeimos studijų programos Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje vadovą Gintautą Vaitošką klausti:

– Ką psichoterapeutas pasakytų apie esybę, kuri vakar prisistatė esąs vyras, šiandien tikina esanti moteris, arba dar geriau – nė vienas iš jų, o tiesiog „gender“, minimas Stambulo konvencijoje?

– Rimtai kalbant, tai yra tas atvejis, kai žmogus nepriima savęs tokio, koks jis yra. Savęs nepriėmimas – giluminė psichologinė problema, kuri iš tikrųjų susiklosto labai anksti vaikystėje ir ne dėl tėvų kaltės. Tiesiog emocinė vaiko raida sutrinka, ir po kiek laiko vyras ar moteris giliai savyje ima nebejausti meilės sau. Tokiais atvejais imama ieškoti kelių, kaip save patobulinti. Dabartiniu metu dėl ideologinių poslinkių visuomenėje vienas iš tokių savęs pagerinimo būdų tapo lyties keitimas. Aišku, pakeitus kūną, situacija nepagerėja, nes tai ne kūno problema (esmė juk yra žmogus, kuris nemyli savęs).

Praėjus pirmajai euforijai („aš tai padariau!“), pasibaigus visiems interviu ir sveikintojų entuziazmui, žmogus lieka pats su savimi ir jaučiasi susidūręs su naujomis problemomis. Nei tikru vyru, nei tikra moterimi po operacijos netampama, nes tai yra neįmanoma, o praėjus tam tikram laikui tokie žmonės kenčia dar labiau. Sveikata esti sugadinta, nes lyties keitimo operacija, mediciniškai kalbant, yra žmogaus žalojimas (vyras kastruojamas, moteriai nupjaunamos krūtys ir pan.), vaisingumas sunaikintas ir kas blogiausia – santaikos su savimi problema liko neišspręsta. Švedų tyrimas parodė, kad praėjus 10 metų savižudybių skaičius tarp lyties operaciją pasidariusių žmonių yra 19 kartų didesnis, negu tarp tų, kurie nėjo operuotis. Gaila, kad psichologinio raštingumo lygis mūsų visuomenėje yra toks žemas…

– Lietuvos psichologų sąjungos neraštingumu neapkaltinsi, tačiau…

– Sakyčiau, yra dvi priežastys, kodėl jie pasisako už lyties keitimą ir panašiai. Psichologai, psichoterapeutai yra atjaučiantys žmonės ir nori padėti kenčiančiam žmogui. Ne taip lengva su pacientu išlaikyti draugišką terapinį ryšį ir kartu pasakyti, kad noras keisti lytį nėra geriausias sprendimo būdas, t.y. jį nuvilti, – juk tyrimai rodo, kad tai nepadaro žmogaus laimingu. Tam reikia drąsos ir gebėjimo išlaviruoti, kad ir nepataikaujant pacientui išliktų gana geri santykiai su juo. Juk pataikauti žmonėms, sakant tai, ką jie nori girdėti, yra daug lengviau.

Kita priežastis – tarptautinės organizacijos, kurios spaudžia daryti sprendimus šia linkme. Šiandien egzistuoja subjektyvistinė, jei nepavadinus jos hedonistine, pažiūra į žmogų: visa, ką jis tikrai jaučia, ko jis tikrai nori, yra gerai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo labai gražu, tačiau jei žmogui, pavyzdžiui, norisi būti su viena koja, ir jis tą koją nusipjauna, klausimas, kiek tas veiksmas neša gėrio, yra gan aštrus. Lietuvoje mes dar taip toli „nenuprogresavome“, tačiau literatūroje yra aprašytas atvejis, kai vienas JAV mokslininkas iš pradžių pasikeitė lytį ir „tapo“ moterimi, paskui atsisėdo į invalido vežimėlį, nes tam, kad gerai jaustųsi, sielos gilumoje jam norėjosi būti paralyžiuotam. Ir tai dar ne viskas: dabar jam norisi operacijos, po kurios jis iš tikrųjų negalėtų valdyti kojų…

– Skamba beprotiškai ir perša mintį, kad psichoterapijos prašosi ne tik tie, kurie keičia lytį, bet ir tie, kurie jiems pritaria…

– Taip, skamba beprotiškai, bet juk gyvename subjektyvizmo epochoje, kada tiesa yra tai, kas tau pačiam patinka. Bėda tik ta, kad, anot vieno humanistinės psichologijos kūrėjo A.Maslou (Maslow), taip pranyksta blogis, tu paneigi blogio egzistavimą. Jeigu tiesa yra tai, kaip žmogus autentiškai giliai jaučiasi, vadinasi, tiesa triumfuos ir tuo atveju, jei jis giliai autentiškai užsimanys kitam nupjauti galvą?.. Gyvename tokioje keistoje epochoje…

– …kai neegzistuoja normos, ribos, kai žmogus siekia gyventi be draudimų ir be Dievo?

– Ką jau čia apie Dievą bekalbėti… (Juokiasi.) Jis išvis persona non grata, reikėtų jį nubausti už nekorektiškai politiškus požiūrius… Čia mes kalbame ne tik apie susvetimėjimą su Dievu, bet ir su pačiu savimi, savo kūnu. Kai manoma, kad su juo gali daryt ką nori, perkirpt, perpjaut, susiūt, tarsi tai nebūtų tavo dalis. Kai jo nebejauti kaip savo dalies.

– Žmogus nebesusivokia kas esąs?

– Seksualinė galia, gimties galia (aš vartoju Vydūno terminą, nes jis labiau atspindi, apie ką tas reiškinys yra) – reiškia, kad vyras ir moteris yra skirtingi, bet vyras gali tapti tėvu, moteris – motina. Tas gimtinis lytinis ilgesys išsipildo kaip jungtis (geriausiu atveju) su mylimu žmogumi; jųdviejų vaikas tą jungtį tiktai sustiprina. Susijungimo, bendrystės ilgisi kiekvienas žmogus, – tai giliausias žmogaus troškimas. Jei jam nelemta pildytis, seksualinė galia suaktyvėja ir bendrystės alkį labai dažnai bandoma užpildyti seksualinėmis emocijomis, suteikiančiomis susijungimo iliuziją. Seksualiniais potyriais žmogus bando kompensuoti vidinę tuštumą, kylančią iš to, kad jis neturi ryšio su žmonėmis. Apskritai šiais laikais visiems sunku išgyventi bendrystę visų pirma dėl tikėjimo praradimo. Juk net norint sukurti darnią santuoką, manau, reikia Dievo pagalbos, nes iš tikrųjų nelengvas uždavinys suderinti asmenybes…

– Ir tada visuomenei, išgyvenančiai bendrystės vakuumą, pakišama socialinės lyties idėja, pateisinanti visų „jungtį“ su visais?

– Su visa pagarba vienos iš žymiausių feminizmo ir lyčių teorijos kūrėjų Juditos Batler (Judith Butler) protui, pasakyčiau, kad jos sukurta „gender“ sąvoka, buvo suponuota jos pačios gyvenimo patirties: homoseksuali moteris ilgą laiką buvo vadovaujančiuose tarptautinės gėjų ir lesbiečių organizacijos postuose. Nėra teisinga, sako ji, identifikuoti save kaip moterį, nes tai reikštų, kad tave turėtų traukti vyras (tada turėtum užimti moterišką poziciją), bet taip pat nėra teisinga save identifikuoti ir kaip vyrą, – jos nuomone, neteisinga apriboti save tik savo lyties žmonėmis. Lytis, anot jos – nestabili kategorija ir neapsiribojantis viena jų žmogus turėtų būti „gender“.

– Ir tokios dvasios Stambulo konvenciją siūloma pasirašyti Seimui?

– „Gender“ į lietuvių kalbą iš pradžių mėginta versti „socialinė lytis“. Dabar mėginama aiškinti, kad „gender“ lietuvių kalba reiškia socialinius lyčių vaidmenis. Be abejo, socialiniai lyčių vaidmenys iš tiesų egzistuoja, kadangi yra kas priimta laikyti vyriška, kas priimta laikyti moteriška (gali būti perlenkimų, gali būti ir adekvatu), bet toks paaiškinimas niekaip nesutampa su „gender“ ideologija. „Gender“ yra „fluxus“ – lietuviškai nepatvarus, nepastovus, t.y. „gender“ – kintamoji lytis, lytis, kuria esą tu tuomet jautiesi…

– Kuo šita konvencijos autorių klasta pragaištinga?

– Sunku pasakyt, kur suka Vakarų civilizacija, bet gal kiek per anksti apie jos pabaigą kalbėti, nors vokiečių filosofas O. Špengleris (Oswald Spengler) praėjusiame amžiuje rašė apie jos saulėlydį. Tačiau Europos civilizacijos krizė akivaizdi, ją ištikusi demografinė žiema tiktai gilės, jei valstybės pakurstys iliuziją, kad viskas tvarkoje, jei vyras jaučiasi ne vyras, o moteris jaučiasi ne moteris, – kad jie gali jaustis bet kokia lytimi. Žmonėms, kuriuos kankina savęs nepriėmimo problema, bus pasakyta, kad tai yra gerai, – sunku netikėt valstybe, kuri daugumai asocijuojasi su protingais įstatymais ir saugumu. Dauguma nesubrendusių, ypač jaunų žmonių, net vaikų gali būti suklaidinti, – juk ir šiandien socialiniuose tinkluose plinta madingas naratyvas: jei tau kas nors negerai, jei tau liūdna, neramu, pasikeisk lytį, ir viskas bus gerai. Išsikastruok ir būsi laimingas. Įnorminus tokius dalykus, kaip ir visam pasauly, nelaimių tik daugės.

– Turbūt tai dar vienas smūgis šeimos prestižui?

– Be abejo. Žiūrėkit, kaip įdomiai viskas pasisuko – vyras „tapo“ blogu žmogumi. Gana juokinga, bet įdomu skaityti XIX a. Engelso veikalą „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“, kur rašoma, jog pirmasis išnaudotojas pasaulyje buvo vyras, o pirmasis proletaras, kurį jis išnaudojo, buvo moteris. Engelso nuomone, kuri visiškai neatitinka antropologinių tyrinėjimų, aukso amžius buvo matriarchatas, kai žmonės nežinojo, kaip vaikai pradedami ir kaip jie atsiranda, ir visi gyveno su visais…

– Atrodo, į tokį „aukso amžių“ ir keliaujame…

– Marksistinė linija feministinėse pažiūrose tebėra matoma ir šiandien. Praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmetyje buvo feminisčių, kurios labai aiškiai reiškė nuostatas, esą socialinė revoliucija nepanaikino moters priespaudos: kaip proletariatas perėmė į savo rankas produkciją, taip moterims reikia iš to blogo žmogaus, kuris yra vyras, perimti į savo rankas reprodukciją, kad revoliucija būtų sėkminga. Tas šiandien ir vyksta – reprodukcija perimta tam tikra prasme podraug su abortais, kontracepcija ir tradiciniu vyro vaidmeniu, – moteris gali identifikuotis su juo.

Žinoma, tiek vyrai, tiek moterys skriaudžia vieni kitus, išnaudoja ir žeidžia, – mes visi vieni kitus žeidžiam, lyg tie dygliuoti ežiai, problema tik ta, kad bloga paskelbta tik viena pusė. Vyriškumas sutapatintas su blogiu. Be abejo, seksualinis priekabiavimas, gašlumas, aš sutinku, blogai, bet dabartinio vyro idealas – „emoboy“, t.y. toks „emocijų berniukas“, jautrus vyras, kuris kartais nori paverkti, padėjęs galvą merginai ant peties, merginoms, kaip rašė su jomis kalbėję „Der Spiegel“ žurnalistai, taip pat nelabai patinka. Viename žurnale mačiau taiklią karikatūrą: joje laukinis mačo nešasi ant pečių moterį, kuri kalba: „aš žinau, kad jis įkūnija viską, ką aš niekinu – ir būtent todėl negaliu jam atsispirti…“ Kiti laukiniai, prisidengę kailiais, stovi užvertę galvas, žiūrėdami į tolimas žvaigždes. Po karikatūra yra prierašas: vyrai sumojo, kad jiems neduota suprasti moters ir nukreipė žvilgsnius į visatos paslaptis… (Juokiasi.)

– Vadinasi, demografinė žiema tiktai gilės…

Parengė Danutė Šepetytė.

Marius Kundrotas. Krikščionio atsakymas broliui Žygimantui

Redakcija
-
0

Žygimantas Pavilionis, žinomas savo siekiais atgaivinti Lietuvoje taip trūkstamą konservatizmą, tvirta euroatlantine pozicija ir net kartkartinėmis užuominomis apie tautiškumą, žavi dažną Lietuvos pilietį, labiau linkusį mąstyti dešiniuoju smegenų pusrutuliu. Užtai nuvilia jo bandymai sugrąžinti lietuvius į seniausiai išgyventą ir gal be reikalo primirštą religinių kovų laiką. Būtent kovų, nes karų, kuriais liepsnojo daugelis Europos valstybių, Lietuva išvengė. Dėl mūsų tautai būdingo pakantumo ir pagarbos kitam, kitokiam. Bet kovų būta.

Straipsnyje „Pasitinkam popiežių? Atsakymas pseudopagonims“ jau pats pavadinimas šokiruoja tiek lietuvį, tiek krikščionį. Pasak Žygimanto, jau pats kito tikėjimo bendruomenės pripažinimo svarstymas popiežiaus vizito išvakarėse įžeidžia krikščionių Dievą. Vien iš pagarbos popiežiui (kažkodėl privalomos ir pagonims) Romuva raginama atsisakyti purvino antikrikščioniško žaidimo – tai yra, siekio į valstybės pripažinimą, kuriuo jau džiaugiasi dešimt krikščioniškų, dvi judėjiškos ir viena musulmoniška bendruomenė.

Taip mąstant jau pats kitokio tikėjimo egzistavimas, kitų dievybių garbinimas gali įžeisti krikščionių Dievą. Greičiausiai taip ir yra. Bet ar tai – politikų reikalas? Ar krikščionių Dievas toks silpnas, kad Jam reiktų politikų užtarimo ar pagalbos? O gal pačių krikščionių tikėjimas toks silpnas, kad jį sužlugdys kito tikėjimo egzistavimas? O gal krikščionių argumentai tokie silpni, kad jų vietoje tenka veikti politinėmis galiomis, grasinant konstitucinių dvasių teismais?

Nesijaudinkime. Paskutiniojo teismo dieną visi atsakysime už savo darbus ir savo tikėjimą. Ir dar kažin, kaip ten pasirodys kai kurie krikščionys ir kai kurie pagonys. Laiške romiečiams apaštalas Paulius rašė, kad pagonys, gyvenantys be formalaus Dievo įstatymo, bet besilaikantys sąžinėse įrašyto įstatymo, patys sau – įstatymas (Rom 2:14). O Evangelijoje pagal Matą pats Jėzus Kristus kalba, kad kai kurie Karalystės vaikai bus išmesti į tamsybes (Mt 8:12).

Pretenzija spręsti kitų žmonių santykius su Dievu už patį Dievą yra pretenzija į Dievo vietą. Dėl šios pretenzijos angelas Liuciferis tapo Šėtonu. Broliui Žygimantui vertėtų apmąstyti šią krikščioniškosios tradicijos istoriją. Nors geriau būtų semtis gerumo ir išminties iš savo bendravardžio, Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto, istorijos. „Nesu jūsų sąžinės valdovas“ – sakė jis tuo metu kovojusiems katalikams ir protestantams.

Žinoma, Žygimantas gali atsakyti, kad jis – už tikėjimo laisvę, tiktai prieš valstybės pripažinimą senovės baltų tikėjimo bendruomenei. Tik tai vargu, ar įtikintų po anksčiau išsakytų motyvų apie antikrikščionišką avantiūrą ir popiežiaus vizitą. Valstybės pripažinimas taptų blogiu tik tuo atveju, jei pati bendruomenė būtų akivaizdus blogis. Tokių abejonių kiltų dėl tokių religinių organizacijų, kurios skatina smurtą, ištvirkavimą, žaloja psichiką ar moralę.

Nejau Žygimantas turi duomenų, kad Romuva darytų ar skelbtų ką nors panašaus? Vargu. Jo argumentas – kad Romuvos tikėjimas pretenduoja į visą baltiškąjį dvasinį paveldą, kas užgauna lietuvius, kurie tą paveldą sieja su krikščionybe ar šiaip supranta jį kitaip, nei Romuva. Tačiau toks argumentas yra tiesiog demagogiškas. Kuo Romuva pretenduoja į baltų paveldo monopolį? Gal tik paties Žygimanto fantazijomis arba kelių pagonių radikalų svaičiojimais, kurie vargu, ar kuo nors susiję su oficialiais Romuvos pareiškimais ar sprendimais.

O jei galvojame, kad pats baltų tikėjimo bendruomenės pripažinimas valstybės lygiu reiškia jos monopolį į visą baltų tapatybę, tai tada šį argumentą tektų perkelti ir į krikščionių kontekstą. Tada išeina, kad Romos katalikų bažnyčia pačiu valstybės pripažinimu – ir dar aukštesniu statusu, nei tas, į kurį pretenduoja Romuva – šiurkščiai monopolizuoja kitų krikščioniškų konfesijų bei denominacijų teises į krikščioniškąjį tikėjimą. Ypač tų, kurios dar nėra sulaukusios valstybės pripažinimo.

Ši kylanti painiava tik darsyk parodo, kad pats valstybėje veikiančių religinių bendrijų skirstymas į valstybės pripažintas ir kitas yra diskriminacinis pačia savo esme. Visos bendrijos, sulaukusios valstybinės registracijos, turėtų būti pripažįstamos lygiomis teisėmis ir pareigomis. O destruktyvūs kultai turėtų tiesiog likti už registracijos ribų.

Žygimantas bando tikėjimo laisvės ir piliečių lygybės prieš įstatymus temą sieti su politinių partijų kova, tik jam sunku apsispręsti, su kuo jis kovoja – tai su valstiečiais, tai su tautininkais. Nes vienas Romuvos vaidilų – tautininkas, o pripažinimą siūlo Ramūnas Karbauskis. Apsidairykite aplinkui, Žygimantai. Viena Romuvos vaidilių – ilgametė Jūsų partijos narė. O tautininkų ir valstiečių gretose pilna krikščionių. Kam taip viską supaprastinti? Geriau surenkite bendrą diskusiją tarp savo paties partijos tikinčiųjų. Rezultatai gali nustebinti.

Neslėpsiu, rimtai ketinau už Jus balsuoti Lietuvos prezidento rinkimuose. Tik va, po tokių straipsnių ir teiginių vis labiau tuo abejoju. Nors esu krikščionis. O gal būtent dėl to. Nes pats Dievas gerbia žmogaus laisvę, į kurią dabar kėsinamasi. Būti krikščionimi tai reiškia būti visiems lygiai teisingu. Jei Lietuvoje valstybės pripažinimą gali turėti judėjų ir musulmonų bendruomenės, tai baltų tikėjimo bendruomenės palikimas užribyje – nusižengimas teisingumui.

Ne taip svarbu, kiek tas tikėjimas – autentiškas. Apie tai turėtų diskutuoti religijotyrininkai. Ne politikai. Prasidėjus politiniams debatams gali paaiškėti ir kai kurių krikščioniškų bendrijų – o gal net jų daugumos – atotrūkis nuo krikščioniškojo tikėjimo pamatų. Ir kas bus, jei krikščionys tarpusavio santykius ims spręsti politinėmis priemonėmis? Svarbiausia tai, kad Lietuva, pagaliau, taptų tikrai demokratine, laisvų piliečių asociacija, gerbiančia kitą požiūrį.

Juk būtent tokia tvarka veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose, į kurias orientuojamės. O gal mes klystame ir Žygis už Lietuvą dabar vyksta Rytų kryptimi, kur disidentinės religinės bendrijos diskriminuojamos, o kai kurios – jau ir draudžiamos?

Prof. Povilas.Gylys. DĖMESIO! RINKOS FANATIZMAS YRA GRĖSMĖ LIETUVOS EKONOMINIAM SAUGUMUI !

Redakcija
-
0

Būkit atsargūs, kai Laisvos rinkos institutas rūpinasi jūsų pinigais. Nes iš tiesų jis visada rūpinasi tik turtingųjų , pavydžiui, bankų, pensijų fondų ir t.t., pinigais. Ir tokiam rūpinimuisi, natūralu, jis turi DAAAAUG pinigų.

Tie, kurie rūpinasi neturtingų pinigais, irgi natūralu, tokiam rūpinimuisi pinigų neturi. Todėl beveik nėra girdimi ir matomi…

P.S. Net aš – ekskomunistas žinau, kad krikščionis turi ginti vargšus. Todėl nejaukiai jaučiuosi kiekvieną kartą, kai pasitikrinęs turiu konstatuoti- katalikų bažnyčios vyskupas įeina į laisvos rinkos instituto tarybą.

 

Andrius Švarplys. Garliavos aktyvistai su Maskvos „patepimu”gali įtakoti JAV kongresmenus?

Redakcija
-
1

Kaip jums naujausias elitistų sutrikimas?

Ilgametis Lietuvos draugas, JAV kongresmenas, staiga stojo N.Venckienės pusėn. Matyt, galingas pedofilų medžiotojų, Venckienės palaikymo klanas pasirodė už Atlanto ir netgi įtakoja JAV Kongresą. Bet kita vertus, kažkaip neįtikinamai skamba. „Čeres čiur – biškį” per daug skonio. Na, tai tuomet lieka Rusija.

Samuelis Jonson‘as 18a. sakė, kad patriotizmas yra paskutinis niekšų prieglobstis. Dabar reikėtų truputį „updatinti”: Rusija yra paskutinis lietuviško elitistinio patriotizmo prieglobstis.

(Galbūt daug kas jau neatsimena, bet verta prisiminti, kad tuomet, rutuliojantis įvykiams, „Lietuvos ryto“ laikraštis ir asmeniškai tuometinis vyr.redaktorius R.Valatka rašydavo apie paslaptingą ir itin galingą teisininkų Venckų klaną, gebantį šokdinti valstybę. Vėliau Stankūnaitę, Milinių šeimą irgi pradėjo persekioti ir grasinti galinga pedofilus medžiojanti organizacija. Todėl reikėjo slėptis užsienyje.

Toje pirminėje gelbėjimosi stadijoje visuomenės bruzdėjimo išsigandusiems elitistams-„valstybininkams“ reikėjo sukurti ir viešoje erdvėje nuolat palaikyti sąmokslo teorijas, kad sujaukti bet kokią galimybę nuosekliai patikimai versijai. Prie „košės maišymo“ natūraliai prisidėjo komercinių interesų turinti žiniasklaida. Baimė, visuotinis sąmokslas, mirtys, pikantiškos detalės, ašaros, versijos, „faktai ir fakteliai“ – kone tobulas kokteilis viešajam dėmesiui ir TV bizniui.

Valstybės institucijos turėjo eliminuoti turgaus atmosferą savo skaidriais ir atvirais sprendimais, bet užuot tai padariusios, jos tik dar labiau gilino nepasitikėjimą. Galutiniame etape, kai jau buvo reikiami teisiniai sprendimai, prasidėjo baigiamosios, jau rišlios sąmokslo teorijos įtvirtinimas viešoje erdvėje. Mitas virto faktu. Natūraliu, savaime suprantamu, vadovėliams paruoštu pasakojimu. Vartotojai patenkinti nuėjo dirbti ir gyventi toliau. Na, o visi dabartiniai nesklandumai, kaip dabar su JAV kongresmenu, yra gesinami Rusijos nuoroda. Taip kad ši iš nuotraukos tamsos sklindanti melo turbina tuoj užvaldys JAV Kongresą.

Šitai lietuviškai sąmokslo teorijai savo mastu gali prilygti kita – Žygaičių kaimo. Žygaičių kaimas 2013 m. pasipriešino skalūnų dujų išgavimui Lietuvoje ir tai be abejo buvo Rusijos užsakyta ataka prieš JAV kompanijos nešamas investicijas ir saugumą mūsų šalyje (pagal 1999m. analogą su konservatorių „Williams”).

Kai Prancūzijos Konstitucinis Teismas tų pačių metų spalio mėn. paliko galioti draudimą skalūnų dujų išgavimui, neliko jokių abejonių, kad Žygaičių kaimo įtaka (su Rusijos pinigais) pasiekė ir Eliziejaus laukus.

Taip kad nėra reikalo stebėtis, kad Garliavos aktyvistai su Maskvos „patepimu” ir Čikagos lietuvių bendruomenės agentais gali įtakoti JAV kongresmenus.

Tai štai tokie keli štrichai iš lietuviškų sąmokslo teorijų gyvenimo. Respektabilių, ne patvorinių.

 

Algimantas Rusteika. Apie tautą ir buivolus

Redakcija
-
2

Kauno forumas

Kodėl suaugęs buivolas, užpultas liūtų, ginasi ir neretai apsigina, o šimto buivolų, kurių kiekvienas sveria kaip BMW, banda ramiai stebi arba pabėga, kai užpuola jauniklį ar silpnesnįjį, nors keliasdešimt galingų bandos patinų tuos kelis plėšrūnus galėtų sumalti į miltus ir sutrypti į blynus? Arba lygiai taip tūkstantinė stiprių elnių banda – prieš keletą vilkų?

Kodėl numirėlių vienybė žydi, o gyvieji tokie pasimetę, vieniši ir bijantys ką nors įžeisti, kai juos dergti niekas nesibijo? Kodėl sakyti visiems matomą tiesą yra gėda, nepatogu ir nemandagu, nors melo upės liejasi laisvai ir menkystos neišlipa iš ekranų? Kodėl kiaurą parą pliaukšti niekus ir apsimetinėti svarbiais yra svarbu, o kalbėti apie tai, kas svarbu, yra nesvarbu ir jokie patriarchai dėl to nepareiškia jokių susirūpinimų?

Kur dingo šviesuoliai ir švyturiai, valdę protus ir širdis, intelektualinis ir kūrybinis tautos žiedas, nejaugi tik tie keli vis persekiojami, slapta žlugdomi, apspjaudomi ir nutylimi autoritetai beliko? Kur tos knygos, skolinamos vienai nakčiai, filmai ir spektakliai, aptariami darbovietėse ištisą savaitę? Kur žmonės, svarstantys, ką ir kaip reikia daryti, kad gyventi būtų šviesiau – ar tik tuos keliasdešimt įtūžusių komentatorių po tekstais turim? Ir dešimtis tūkstančių, besidalinančių nemokšos stilistės paistalais?

O gal ligoniui tereikia morfijaus – kad geriau miegotų ir neskaudėtų? Gal sugebam tik kartą per metus pagiedot ant piliakalnių ir pasigraudenę vėl laukti Senelio Godo su maišu, kuriame iš mūsų pačių pavogtos dovanos? Atėjus valandai jie klaupiasi ten, kur bebūtų – gatvėse, parduotuvėse, paplūdimiuose – ir atsisuka nusilenkti į Meką. Prieš ką klaupiamės ir kam galime nusilenkti mes, nebetikintys niekuo, net savimi?

Kodėl pavertėm savo šventyklas laisvalaikio objektais, tikėjimą – tradicija, panašia į cepelinų valgymą, o tikrumą ir meilę, netikrumą ir neapykantą – laisvu pasirinkimu? Kodėl kas per amžius buvo kvaila, dabar protinga, o kas protinga ir amžina, laikoma blogybe? Kur išsigimimo riba, kurią peržengus sudrebėtume pajutę, kaip bedugnė žvelgia į mus? Kodėl visi keleiviai žiūri pro langus, bet nemato, kad už stiklo jau Mėnulio peizažai?

Todėl, kad pasiaukštinę, pigūs ir apsvaigę nuo dūmų, kad užmiršom savo tėvus ir protėvius. Todėl, kad numirti lengviau ir gyvųjų niekam, net gyviesiems, nereikia. Todėl, kad pasidavėm be kovos ir pralaimėjimas mūsų širdyse. Mes esam laisva, galinga, didvyriškai amžinybėn žengianti buivolų tauta.

kaunoforumas.wordpress.com

Vytautas Radžvilas. Negalima kurti iliuzijų, jog Lietuvą gali išgelbėti vienas žmogus

Redakcija
-
2

Nors už lango įsisiūbavo vasara, o dalis tautiečių įsitraukė į Pasaulio futbolo čempionato aistras, grupė neabejingų savo valstybei piliečių atėjo į rajono viešąją biblioteką susitikti su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės steigėju, Vilniaus universiteto dėstytoju, filosofu Vytautu Radžvilu. Čia jis susirinkusiems pristatė savo naujausią publicistinę knygą „Kiek kartų gali atgimti tauta?“

Susitikimo pradžioje renginio moderatorius politologas Dovilas Petkus prieš pristatydamas prelegentą bei jo knygą pabrėžė, jog „nors šiemet Sąjūdis ir mini 30-tąsias įkūrimo metines, šis susitikimas nebus įprastinis prisiminimų vakaras“. Kalbėdamas apie naujausią profesoriaus rinktinę jis pastebėjo, jog į ją sudėti tekstai, mintys, straipsniai, analizuojantys reikšmingiausius 30-ties metų įvykius Lietuvoje. Pasak politologo, Vytautas Radžvilas – netipinis filosofas. „Jis mėgsta eiti į žmones, yra suaugęs su Lietuvos valstybės reikalais ir susijęs su tomis aktualijomis, kuriomis mes gyvename šiandien“. Pabrėžęs viešumo vaidmenį dabartiniame pokyčių etape, jaunasis politologas pristatė renginio svečią, profesorių Vytautą Radžvilą.

Filosofas prisipažino, jog jau senokai lankėsi Alytuje, „turbūt prieš gerą 30-metį“ ir padėkojo atvykusiems į susitikimą. Pristatydamas savo rinktinę jis pajuokavo, jog „ji išėjo tada, kada reikia. Nes ta knyga yra apmąstymas, trukęs nuo 1990-ųjų metų, analizuojant, kokios buvo mūsų Sąjūdžio klaidos ir, svarbiausia, ar iš jų būtų galima pasimokyti“.

Svečias prisiminė, jog Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje jam teko būti atsakingam už tris veiklos sritis. „Buvau laikomas vienu iš jų ideologų (bent Maskva taip manė), koordinavau Sąjūdžio rėmimo grupių steigimą Lietuvoje ir buvau tokio neformalaus intelektualų klubo prie „Atgimimo“ laikraščio simboliniu vadovu. Tas klubas ir rengė pagrindinius Sąjūdžio programinius dokumentus. Todėl viską mačiau iš vidaus“, – atviravo jis.

Anot profesoriaus, prasidėjus Sąjūdžiui pradžioje vyravo džiugi nuotaika, tačiau pirmieji nerimo signalai buvo juntami jau pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo metu. „Mes pakėlėme tautą, bet tie plojimai rodė, jog tas pakilimas yra labai paviršutiniškas. Penkiasdešimt metų mūsų tautinė ir valstybinė sąmonė buvo nuožmiai ir nuosekliai naikinama. Ir nors mes atėjome į Sąjūdį truputį geresnės būklės negu baltarusiai, kurie net gėdijosi savo kalbos, bet tai nereiškia, jog mes atėjome į Sąjūdį su tokia tautine ir valstybine sąmone, kokią, pavyzdžiui, išlaikė lenkai ar vengrai. Nes net ir būdami sovietų satelitais, jie vis dėlto, tam tikra prasme, buvo ir valstybės“.

Kitas nerimą keliantis dalykas, pasak Vytauto Radžvilo, buvo vietos konfliktai ir rietenos, kildavusios dėl teisės būti delegatais bei prasidėjusi nuožmi kova dėl valdžios. „Ir nors 1989 m. dar iš inercijos ritosi Atgimimo banga, mus jau buvo ištikusi milžiniška krizė, kurią išgelbėjo Baltijos kelias“, – prisiminė jis. „Tikroji problema, ką aš supratau, buvo ta, jog nepriklausomybę paskelbti lengva, bet nežmoniškai sunku sukurti tikrą valstybę. Ir ta patirtis man sakė, jog tam mes dar nepasiruošę: nei intelektualiai, nei moraliai“.

Profesorius paatviravo, jog tuo metu jam iškilo svarbi dilema: ar ir toliau reiks gyventi grumiantis prie lovio, pataikauti kažkam, kad įtrauktų į kokį nors sąrašą, ar dirbti tai, ką jis moka. Ruošti studentus ir rašyti knygas bei straipsnius, tikintis, jog kažkam to prireiks. „Nes dabartiniu metu mes esame prie milžiniško lūžio slenksčio, kai viskas priklausys tik nuo to, ar pajėgsime laiku susiorientuoti. Sąjūdžio dėka mes tapome politine tauta, o iki tol buvome tik etninė grupė, nes papročiai ir tradicijos dar nedaro žmonių tauta. Tauta – tai politinės organizacijos forma. Mąstyti apie valstybę ir apie save – yra du skirtingi dalykai. Ir kai kalbame, jog emigrantai finansiškai padeda Lietuvai – tai yra grynas nonsensas. Nes jie nepadeda mums. Jie padeda savo artimiesiems“.

Filosofas nuogąstavo, jog ištrūkę iš prievartinės kolektyvizacijos rėmų, patekome į kitos ideologijos traukos lauką – individualizmą. „Mes negebame sutelkti kolektyvinė valios. Per trisdešimt metų tapome labiausiai nuniokota ES šalimi, greičiausiai nykstančia Europos tauta, nes nesugebame fiziškai reprodukuotis. Vienintelis patikimas valstybės būklės rodiklis – yra demografinė dinamika, nes prabangūs dangoraižiai yra ne tik Vilniuje, bet ir Afrikoje. Todėl kai man kas nors sako, jog Lietuva yra puiki šalis, mano atsakymas būna toks: pavažiuok nuo Vilniaus centro kelis kilometrus į vietą, kuri vadinasi oro uostas ir pasižiūrėk į masiškai emigruojančius žmones, kurie ir yra tikrasis Lietuvos padėties veidrodis. Nes kai važiuodamas per Lietuvą regiu užkaltus namų langus, suprantu, jog matydamas tai, aš prarandu ir dalelę savęs“.

Susitikimo metu profesorius paneigė dažnai jam primetamą euroskeptiko etiketę, nes, kaip pats prisipažino, „iš principo“ jis visuomet buvo už Europos Sąjungą. Jam tik nepatinka Lietuvos keliaklupsčiavimas prie Briuselį ir kalbėdamas apie ES negailėjo pagiriamųjų žodžių Lenkijai ir Vengrijai, kurioms „savo tautų interesai yra brangesni už europinius“.

Kritikos strėlių neišvengė ir Lietuvoje veikiantys užsienio bankai, kurie didindami įkainius su „mumis elgiasi kaip su aborigenais“, nors, anot jo, vien „Swedbank“ už praėjusius metus gavo 117 milijonų eurų grynojo pelno“. Jis pabrėžė, jog turėtume būti politiškai aktyvesni, nes vienintelis veiksnys galintis išgelbėti tautą ir valstybę yra jos piliečiai.

„Tad ir knyga buvo parašyta kaip tam tikri apmąstymai, kurių paskirtis duoti suvokimą, kokioje padėtyje mes esame atsidūrę ir ką toliau galėtume daryti. Nes norint ką nors pakeisti, nebeįmanoma mąstyti ar man gerai, ar blogai. Reikia mąstyti, o kas laukia tautos? Knygos pavadinimas ir išreiškia šią mintį, nes mes jau merdime ir intelektualiai, ir moraliai, o norėtųsi, jog ši knyga įkvėptų norą gyventi“.

Renginio pabaigoje susirinkusieji turėjo progą padiskutuoti įvairiais nūdienos klausimais. Neišvengta ir kitąmet vyksiančių prezidentinių rinkimų temos. Nors, anot profesoriaus, Lietuva iki šiol negalėjo turėti tikro prezidento, „nes tai buvo neįmanoma dėl 50 metų trukusio valstybės neturėjimo bei politinės sąmonės sunaikinimo“, šaliai reikalingas vadovas, turintis aiškią viziją, o to jis pasigendąs iš dabartinių kandidatų.

„Ponas Gitanas Nausėda – Skandinavijos bankų statytinis, o Aušra Maldeikienė, nors ir gana aštriai kalba socialiniais klausimais, yra globalistė, neturinti jokios tautinės valstybinės sąmonės. Saulius Skvernelis atėjęs iš jėgos struktūrų, o represinės struktūros visuomet pasižymi tam tikru mentalitetu. Vygantas Ušackas – nepaprastai ištikimas Briuselio patikėtinis, panašus į dabartinę prezidentę Dalią Grybauskaitę. Žygimantas Pavilionis – vienas nuosekliausių Lietuvos valstybingumo neigėjų, o Visvaldas Matijošaitis – verslininkas, neturintis aiškaus valstybinio mąstymo. Arvydas Juozaitis turi sąjūdinės dvasios, tautines valstybines apraiškas, bet ką jis toliau darys – sunku pasakyti, nes jis nei su Vilniaus forumu, nei su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubu nesikonsultavo“.

Filosofas pastebėjo, jog Arvydo Juozaičio kandidatavimas būtų naudingas tautinių valstybinių idėjų aktualizavimo atžvilgiu, „tačiau net to nenorėdamas jis gali tapti naujos rūšies gelbėtoju, kurio kandidatūrą rems žmonės, nieko nenorintys daryti dėl Lietuvos“. Anot profesoriaus, problema ta, jog prezidentas negali veikti be jį remiančių jėgų. „Priešingu atveju, jis bus apstatytas tais žmonėmis, kuriais reikia, kaip savo laiku buvo apstatytas ir Valdas Adamkus“, – baigdamas susitikimą pareiškė Vytautas Radžvilas, ir pridūrė, kad „negalima kurti iliuzijų, jog Lietuvą gali išgelbėti vienas žmogus“.

Parengė Arnoldas Šatrauskas.

Prof.habil.dr. Gediminas Merkys. SKAIDRŪS KTU REKTORIAUS RINKIMAI? MISIJA NEĮMANOMA

Redakcija
-
0

Šių metų liepos mėnesio viduryje iš vienuolikos užregistruotų kandidatų turi būti išrinktas naujas Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius. Ankstesnis rektorius P. Baršauskas dėl plagiato paliko pareigas anksčiau laiko, neteko mokslo laipsnio. Visi, kas nežino savo istorijos, amžinai lieka vaikais. O istorija tokia, kad net keli paskutiniai KTU rektoriaus rinkimai – 2011m. ir 2016 m. – nebevyko skaidriai. 2011 m. P. Baršauskas, būdamas LR Aukštojo mokslo tarybos pirmininkas, praktiškai pats pasiskyrė savo būsimus rinkikus. Pats rekomendavo Švietimo ir mokslo ministrui, ką skirti į tuometinę KTU tarybą…

2016 m. universiteto steigėjas Seimas, jo mokslo švietimo ir kultūros komitetas protokoliniu sprendimu nurodė jam pirma išsirinkti naują KTU tarybą, kadangi jos kadencija jau baigėsi, ir tik tada rinkti rektorių. Deja, P. Baršauskas ir jo kišeninė taryba steigėjo valiai nepakluso. P. Baršauskas buvo neskaidriai perrinktas antrai kadencijai. Daugybinius KTU tarybos veiklos ir rektoriaus rinkimų pažeidimus net keliuose savo sprendimuose patvirtino LR Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius. Pažeidimus konstatavo ir Valstybinė Lietuvių kalbos inspekcija. Mat pseudo-rinkimai buvo „tarptautiniai“. Kalbos inspekcija tąsyk oficialiai įspėjo, kad rektorius privalo mokėti valstybinę kalbą, priešingu atveju bus nuolat baudžiamas. Prokuratūra atsisakė ginti viešą interesą ir P. Baršauskas savo pozicijas atstovėjo. Lietuvoje eilinį kartą suveikė ydingas principas: jei turi politinį, o ir verslo, tarp jų Seimo tyrime dabar viešai linksniuojamo MG Baltic koncerno, užnugarį, jei laikaisi be galo ciniškai ir įžūliai, įstatymus pažeidinėti galima, nieko už tai nebus… Vėliau netgi galėsi tyliai susidoroti su savo kritikais…

Panašu, kad ir šį kartą KTU rektoriaus rinkimai vėl pažymėti pažeidimais, cinizmu ir panieka demokratiniam viešajam valdymui. Egzistuoja demokratinės taisyklės, kad, rinkimų tvarka pačių rinkimų metu negali būti keičiama. Kitaip tariant, paskelbus rinkimus, pradėjus procedūras, rinkimų tvarka tų pačių rinkimų atžvilgiu keičiama būti nebegali. Rinkimų tvarką galima tobulinti, bet padaryti jos pakeitimai galioja tik dar kitiems rinkimams.

Deja, jau paskelbus rektoriaus rinkimus, KTU taryba pakeitė rinkimų tvarką ir šią tvarką neteisėtai pritaikė būtent dabartiniams rinkimams. Maža to, KTU taryba padarė dar kelis žingsnius, kurių, viešo demokratinio valdymo požiūriu kitaip, kaip kvailystėmis nepavadinsi.

Pirma, Taryba patvirtino tvarką, jog rektoriaus rinkimus vykdys privati (!) personalo atrankos bendrovė, kuri paprastai atrinkinėja vidutinio ar aukščiausio lygio vadovus privačioms verslo organizacijoms. Šitaip taryba – Seimo įsteigto viešo juridinio asmens aukščiausias kolektyvinis valdymo organas – iš dalies nusišalino nuo pagrindinės savo prievolės – išrinkti rektorių. Įstatymai nenumato, kad valstybinio universiteto rektoriaus rinkimų procese dalyvautų kokie nors tretieji juridiniai asmenys, juolab privačios bendrovės. Rektorius yra viešai renkamas viešas vadovas. Jei tokią KTU tarybos neapdairiai primestą atsiprašant „inovaciją“ priimtume už gryną pinigą, turėtume kuriozišką rezultatą. Tada ir daugelį kitų šalies viešųjų lyderių galėtų rinkti pasamdytos personalo atrankos bendrovės. Privačios bendrovės rinktų, arba turėtų didelius įgaliojimus išrenkant, tarkime, Vyriausios rinkimų komisijos pirmininką, Valstybės Kontrolės vadovą, Lygių galimybių kontrolierių, Seimo Kontrolierių ir pan. Visus viešus asmenis, viešus vadovus, kuriuos renka ir/arba tvirtina, tarkime, savivaldybės taryba, taip pat būtų galima rinkti, pasitelkus privačias personalo atrankos bendroves. Deja, čia jokia autonomija nekvepia, nei universiteto, nei vietos savivaldos. Čia yra ne kas kita, o viešojo demokratinio valdymo profanacija.

Antra, KTU taryba sugalvojo vienašališkai pratęsti kandidatų į rektorius registravimo terminą, jau prasidėjus pačiai rinkimų procedūrai. Galbūt tai leistina, kuomet privataus verslo akcininkai ieško vykdomojo direktoriaus. Pratęsinėja terminą, kol pamato, jog yra potencialus kandidatas. Deja, viešojo sektoriaus lyderiai šitaip nerenkami. Viešų rinkimų procedūromis ir terminais vienašališkai manipuliuoti negalima. Rinkimus reikia vykdyti iš tiek kandidatų, kiek jų iki nurodyto termino užsiregistravo, juolab, kad neteisėto terminų pratęsimo metu registruotų kandidatų į rektorius jau buvo 5-6. Jei nepavyksta išrinkti, skelbiami nauji rinkimai.

Išdėstyti pažeidimai rodo, kad KTU taryba, kurią aktyviai formavo buvęs rektorius P. Baršauskas, visiškai nesuvokia savo viešos misijos, dalyvavimo viešajame valdyme specifikos ir elgiasi vienašališkai, tarsi būtų privačios bendrovės akcininkai….

Patarlė sako: „bėda viena nevaikšto“. Pasirodo, kad LR Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) yra pradėjusi patikrinimus dėl kandidato į rektorius R. Krušinsko, taip pat dėl KTU tarybos narių R. Dargio ir M. Katino galimai padarytų privačių ir viešų interesų derinimo pažeidimų. Problema ta, kad minėti asmenys nedeklaravo įstatymų numatyta tvarka savo viešųjų ir privačių interesų ir galimai nusižengė. Vaizdelis ne koks. Pažeidimuose galimai prasmegę veikėjai, pasitelkę privačią bendrovę, dabar „rinks viešą lyderį – rektorių. Rinks jį iš kandidatų, kurie taip pat yra pažeidžiami…. ir galimai nėra nepriekaištingos reputacijos, kaip to reikalauja Mokslo ir studijų įstatymas, bei universiteto statutas.

Niekam ne paslaptis, kad pagrindinis kandidatas į rektorius yra dabartinė laikinoji rektorė J. Šiugždinienė. Ji buvo studijų prorektore P. Baršausko administracijoje. Būtent J. Šiugždinienei galimai simpatizuoja buvusio KTU rektoriaus paskirta kišeninė taryba. Kaune kalbama, kad Šiugždinienė yra susigiminiavusi su G. Landsbergiu… Panašu, kad Šiugždinienė neišvengiamai turėjo dalyvauti, priimant sprendimą dėl privataus universiteto ISM akcijų įsigijimo. LR STT šį sandorį įvardino, kaip „korupcijos riziką“, neigiamai pasisakė ir LR Valstybės Kontrolė. P. Baršauskas ir jo administracija aktyviai piktnaudžiavo dengdami rektoriaus plagiato pažeidimus. Tai patvirtino VTEK. Buvo persekiojami mokslininkai, kurie viešino korupcinio pobūdžio KTU vadovybės pažeidimus, kreipėsi dėl plagiato į Akademinės etikos kontrolierių. Tuo tikslu buvo pasitelktos neskaidrios atestacijos, administracinis resursas… Kas paneigs, kad tuose procesuose nedalyvavo J. Šiugždinienė? Kodėl laikinoji rektorė leido KTU tarybai darkyti rektoriaus rinkimų procedūrą, kodėl „stovėjo po medžiu“? Gal turi negerą interesą? Juk pati tuose rinkimuose dalyvauja. Skaitome dabar šios kandidatės į rektorius rinkiminę programą ir nerandame nei žodelio atgailos, klaidų pripažinimo. Tad dėl jos nepriekaištingos reputacijos galima būtų kelti aibę klausimų. Išrinkus šią personą, panašu, demagogijos ir cinizmo subkultūra valstybiniame universitete būtų pratęsta dar 5-10 metų…

Išdėstyti faktai ir argumentai rodo, kad pažeidimais ir profanacija paženklinti KTU rektoriaus rinkimai nebus nei skaidrūs, nei tvarūs. „Ex injuria jus non oritur“ – iš neteisės jokia teisė nekyla. Klaidų ir profanacijos akivaizdoje faktiškai KTU rektoriaus rinkimai turėtų būti, visuomenės atsiprašius, skelbiami iš naujo. Viešo intereso gynimo justicijos bylą dabar galės inicijuoti bet kuris mokesčių mokėtojas, profsąjunga ar pan. Juk KTU yra vienas stambiausių viešųjų darbdavių šalyje. Jo steigėjas – Seimas. Ši viešoji įstaiga už valstybės lėšas, už mokesčių mokėtojų pinigus teikia edukacines paslaugas, kurios yra viešųjų paslaugų atmaina. KTU metinis biudžetas yra didesnis už Kėdainių savivaldybės, kurioje yra bemaž 50 tūkst. gyventojų, biudžetą. Teisė ir netgi pilietinė prievolė domėtis KTU reikalais kyla ne tik kiekvienam akademinės bendruomenės nariui, bet ir kiekvienam mokesčių mokėtojui. Reikalauti, kad KTU rektoriaus rinkimai būtų skaidrūs yra mūsų visų teisėtas lūkestis. Kur žiūri valstybinių universitetų savininkas – LR ŠMM? Kur žiūri valstybinių universitetų steigėjas LR Seimas ir jo Švietimo ir mokslo komitetas? Kas ir kada nutrauks teisinio nihilizmo ir demokratinio viešojo valdymo profanacijos konvejerį valstybiname universitete?

K. A. Stoškus. LYDERIŲ SPINDESYS IR SKURDAS

Redakcija
-
0


Lyderiavimas

Jau seniai aimanuojama, kad Lietuvoje nėra lyderių. Ir visai be reikalo. Yra kaip tik atvirkščiai: jų turime daug. Net perdaug. Kiekviena partija ir organizacija, kiekvienas būrelis, kiekvienas klanelis, klasė mokykloje, komanda aikštelėje ar stalas kavinėje turi savo lyderį, apsuptą priekabių konkurentų. Ir visi jie tokie dideli, taip ryškiai žvelgia iš aukšto žemyn, kad Lietuvoje net nesutelpa. Todėl daug jų jau įsikūrę už Lietuvos ribų. Ir iš ten siunčia pamokymus, kaip gyventi pasilikusiems Lietuvoje.

Prasčiau yra nebent su intelektualiniais lyderiais. Ypač humanitarinių ir socialinių mokslų. Jų tikrai mažoka. Vieni išmirė, kiti metėsi į verslą, o treti emigravo. Todėl tokios retos ir skurdokos jų diskusijos. Bet čia kalba ne apie juos.Daugiausia rūpesčių kelia politiniai lyderiai. Nors jų netrūksta. Jiems stinga tik deramos kultūros.

Lyderiai, kurie valdo

Jiems sunkiai sekasi išlaikyti išbandymus valdžia. Ne dėl to, kad Lietuvoje jie būtų per daug sudėtingi ir painūs. Dažniau painūs būna lyderių interesai, charakteriai ir gyvenimo principai. O tai reiškia, kad nei jų moraliniai principai, nei bendravimo kultūra, nei pilietinė branda, nei išprusimas neatitinka vis griežtėjančių viešųjų reikalavimų. Nors oficialiai skelbiama, kad tauta yra suverenas, o lyderiai jų tarnai, jiems daug labiau patinka valdyti.

Mat valdyti – tai naudotis ir mėgautis savo galia ir pranašumais: privilegijomis, užtikrintomis pajamomis ir didėjančiu pasitikėjimu savo jėgomis. Todėl jie trokšta valdžios ir taip brangina savo įgytą patirtį, kad net užmiršta valstybės reikalus ir savo ydas. Nors viešai ir plaka Rusijos prezidentą, tačiau mielai seka jo pavyzdžiu, jeigu tik pavyksta įsirengti kokias landas ir nesukliudo konstituciniai apribojimai.

Kompromitacija

Kad ir kaip lyderis maskuotųsi, per valdžią neblogai paaiškėja, koks žmogus yra iš tikrųjų. Per ją pirmiausia atsiveria jo požiūris į visuomenę, jo ydos ir dorybės, jo teisingumas ir atsakingumas, nuoširdumas ir klastingumas, skirtumas tarp to, ką jis rodo (reklamuoja, vaidina, simuliuoja) ir kokia jo tikrovė.

Ne paslaptis, kad šiandien mūsų lyderius labiausiai kompromituoja 1) atitrūkimas nuo visuomenės ir privilegijų troškimas, 2) abejingumas žmogui ir tautos likimui, 3) vergiškumas ir vengimas ginti savo valstybės, visuomenės ir jos piliečių interesus, 4) saviškių protegavimas ir polinkis į oligarchinius ryšius, 5)tušti pažadai ir nesilaikymas duoto žodžio,6) apsimetinėjimas neklystančiais ir vengimas atsiprašyti nuo valdžios sprendimų nukentėjusių žmonių, 7) trumparegiškumas ir neatsakingumas priimant sprendimus ir nesugebėjimas iš mirties taško išjudinti valstybės demografinės krizės, 8) nesugebėjimas remtis kvalifikuočiausiais šalies specialistais ir visuomene, 9) reagavimas ne į proto argumentus, bet į fizinės jėgos demonstravimą, 10) vienpusiška autoreklama, intrigavimas ir konkurentų žeminimas ir kt. Vien jau to užtenka, kad gyvenimas Lietuvoje pasidarytų nemielas, kartus ir atstumiantis.

Oligarchinės atodangos

Kad ir kaip oligarchinės grupuotės stengtųsi užmaskuoti prasidėjusių permainų reikšmingumą, tai kas įvyko šiais metais, yra pats didžiausias įvykis po Nepriklausomybės atkūrimo ir įstojimo į Europos Sąjungą. Ji kai kuo panaši net į Nepriklausomybės stebuklą.

Kad ir ką sakytų įtariamieji lyderiai, didžiausią poveikį padarė ir turbūt dar ilgai darys atidengtos VSD kortos. Dar iki teismų prabudimo atsivėrė požeminės kloakos, kurias iki tol buvo galima numatyti tik iš gausybės padarinių.

Skeptikai murma: kas to nežinojo, čia nieko nauja. Ne visai taip. Vienas dalykas – spėti, numatyti, iš tipiškų faktų daryti išvadas ir kitas – žmonėms išgirsti ir perskaityti pačių faktų liudijimus. Čia buvo apnuoginta nemaža dalis tos oligarchinės sistemos, kurią prieš 9 metus buvo viešai įvardinusi pati Prezidentė. Bet tada ji ne tik niekam nepaaiškino, ką ji vadina oligarchais (daug kam tai atrodė panašu į italų mafiją), bet greitai ir ji pati nutilo.

Dabartinis išviešinimas sukompromitavo beveik visą partinę sistemą, jos užsimerkusius lyderius, dalį verslo ir centrinę dalį tos oficialiosios žiniasklaidos, kuri visą laiką jautėsi beveik Dievo vietoje, t.y. visagalė ir nepakaltinama.

Šokas

Reikia tikėtis, kad nepaisant teismų rezultatų ir oligarchus vis dar dangstančios žiniasklaidos, visuomenės pilietinis praregėjimas prasidėjo. Tam nemažos įtakos turėjo ir gana dviprasmiški šimtmečio ir Sąjūdžio šventiniai renginiai. Gana apgailėtinoje padėtyje čia atsidūrė patys politiniai lyderiai, sutikę organizuoti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio jubiliejų. Jiems atrodė, kad čia užteks sukviesti minią pramogaujančio jaunimo, sukurti 100 laužų, padėti gėlių ant J. Basanavičiaus kapo, kariškai pagerbti trispalvę vėliavą, na dar padaryti iš tų spalvų vaikiškų žaidimų, ir šventinė misija bus atlikta.

Bet čia susibūrė ir tie žmonės, kuriuos papiktino politinis Nepriklausomybės trynimas iš žmonių atminties, kuriems Nepriklausomybė buvo ne kažkoks archajinės Lietuvos epitetas, o tikrasis laisvės ir šalies orumo išsaugojimo garantas, reikalaujantis iš lyderių kasdienės politinės atsakomybės. Dar griežtesnis ir įsakmesnis pilietinis nusistatymas buvo parodytas per Sąjūdžio šventinį minėjimą.

Jis daug kuo priminė sesers N. Sadūnaitės kalbą, pasakytą Seime gerokai anksčiau Laisvės premijos įteikimo proga. Čia pirmą kartą taip tvirtai ir vienareikšmiškai buvo pareikalauta tiesos ir atsakomybės už akivaizdžias lyderių klaidas ir nusižengimus. Taip buvo išreikšta pilietinė opozicija ne tik oligarchinei, bet ir su ja susitaikiusiai, ją įteisinusiai politinei sistemai su visais jos idealizuotais lyderiais. Lyderiams tiesiai į akis pasakyta ir gana daug skaudžių, bet oficialiosios žiniasklaidos nutylėtų ir vis dar nutylimų dalykų.

Lyderiai šiandien su viskuo yra apsipratę, todėl dar nesuvokia viso padėties rimtumo. Daugelį faktų jie vis dar neigia, jų „neatsimena“, numoja į juos ranka arba perpasakoja taip, kad jie pasidarytų visai neatpažįstami. Kuriasi įvairiausi judėjimai, atsiranda naujos svetainės, kunkuliuoja socialiniai tinklai, neįprastos iniciatyvos randasi net ten, kur anksčiau jos buvo visiškai neįmanomos.

Reakcija

Politinės sistema, „nepastebėjusi“ oligarchinės sistemos atsiradimo, t.y, ją palaikiusi ir įteisinusi, spazmiškai ginasi. Ji jau nebeieško argumentų, bet demonstruoja savo pyktį ir įtūžį. O įtūžis užtemdo protą, todėl nebijo net išsiduoti, kad veikia viename fronte su atidengtais oligarchais.

Suprantama, nemalonu prarasti tiek metų saugotą šiltą vietą, valdymo galią ir ją lydintį prestižą. Bet politinei sistemai derėtų suprasti, kad jų palaikomi ginasi ir patys oligarchai. Juk artėja rinkimai. Kas jau kas, o politinė sistema tikrai jiems neabejinga.

Kai grupė žmonių pakvietė Arvydą Juozaitį dalyvauti prezidento rinkimuose, sistema krūptelėjo. Tuoj pat ji ėmėsi aiškinti, kad šį asmenį kelia LAF‘o likučiai.

Bet neskubėkite, ponai! Pirma, privalu gerokai patikslinti jūsų įrodymus. Iš 52 sąrašo žmonių Lietuvos ateities forumo judėjime yra dalyvavę tik 3.

Antra, reikia jums padėkoti, kad primenate jau visai užmirštą A. Juozaičio nuopelną. Matydamas, kaip skeldėja Sąjūdis, o jo lyderiai vis labiau aštrina pilietinę nesantaiką, net palaiko jau Chruščiovo nutrauktos „klasių kovos“ recidyvus, tikrai daugiausia prisidėjo prie Lietuvos ateities forumo įkūrimo.

Trečia, net šiandien jūs mėginate sudaryti įspūdį, kad tai buvo kažkokia gėdinga, pavojinga organizacija. O iš tikrųjų tai buvo pirmoji konstruktyvi pilietinė opozicija Nepriklausomoje Lietuvoje, nuosekliausiai gynusi taikaus perversmo idėją ir pilietinį susitaikymą, kurį visada puoselėjo ne tik Gandis, bet ir krikščionybė, o šiandien nuolat kartoja popiežius Pranciškus.

Bendraminčiai

Panašiai kaip Lietuvos Sąjūdis, taip ir Lietuvos Ateities forumas buvo įspūdingas tuo, kad į vieną frontą suvedė tokius skirtingus žmones, kurie kitomis sąlygomis niekada nebūtų nei susitikę, nei susipažinę. Jame užsimezgė ir subrendo pati nuostabiausia ir nuoširdžiausia sąšauka, bendravimas ir bendradarbiavimas tarp kelių pačių tauriausių, šviesiausių bei išmintingiausių Lietuvos dvasininkų ir įvairaus plauko pasauliečių.

Svarbiausia čia buvo tai, kad visi pasijuto lyg seni bičiuliai ir draugai, nes nuo pat pradžių visi kalbėjo viena ir ta pačia taikingumo ir pilietinės atsakomybės kalba. Tai buvo ypatingas dvasinės bendrystės jausmas, absoliutus tarpusavio pasitikėjimas ir vienijantis rūpestis.

Pasauliečiai buvo įvairių įsitikinimų žmonės, mažiau susitvardantys, nepastovesni, konfliktiškesni, o dvasininkai santūresni ir neabejotinai išmintingesni. Svarbiausia, pasauliečiams jie sudarė pačią tvirčiausią moralinę ir ir net pilietinę atramą. Jų nuopelnai ir pagarbos verti darbai jau daug kam buvo žinomi net sovietiniais laikais. Tai buvo sunkiausius sovietinės prievartos išbandymus atlaikiusios asmenybės, ištikimiausi Kristaus sekėjai, patys gyvenę pusiau asketinį gyvenimo būdą, visada aukojęsi kitų labui, išsaugoję nepranokstamą tvirtybę ir ištikimybę savo įsitikinimams.

Dvasiškiai

Apie juos telkėsi daugybė pasauliečių, ypač inteligentų. Pirmiausia tai kardinolas V. Sladkevičius. Negaliu nepaminėti įspūdingos kard. V. Sladkevičiaus nuotraukos, kurią prieš mirtį man padovanojo fotografas Eduardas Prostovas. Po ja Kardinolo ranka užrašyta citata iš Šventojo Rašto: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru“(Žyd 13, 16). O apačioje žodžiai: „Nusilenkdami šviesiam Kardinolo atminimui.“ 2001 m. nuotrauka pasirašyta J. Marcinkevičiaus, K. Vasiliausko, D. Banionio, P. Bingelio, E. Jansono, H. Kunavičiaus, V.Mazūro, I. Milkevičiūtės, Ch. Potašinsko, A. Ragauskaitės, S. Sondeckio, R. Staliliūnaitės, H. Vancevičiaus ir L. Zelčiaus. Ne mažesnį autoritetą turėjo ir vienuolis kapucinas A.M.Dobrovolskis (Tėvas Stanislovas ) ir mons. K. Vasiliauskas ir kai kurie kiti teisingumą gynę dvasininkai. Jie turėjo daugiausia tikėjimo, kad nesvyruotų, daugiausia išminties, kad darytų teisingus, geriausiai subalansuotus sprendimus ir daugiausia karčios patirties, kad perspėtų ir patartų.

Šiems kankiniams labiau negu bet kam kitam rūpėjo ne tik bažnyčios, bet ir visos Lietuvos ateitis. Girdėdami apie agresyvius pasityčiojimus iš kitaminčių, jie negalėjo tylėti. Čia jie jautėsi ne mažiau reikalingi kaip ir sovietiniais laikais. Labai gaila, kad apgailėtinai mažai tebuvo tų, kurie klausytų ir galėtų daryti įtaką politiniams sprendimams. Žinoma, tai buvo sunkūs laikai:gaujų siautėjimai, žudymai, sproginimai. Reikėjo stabilizuoti politinę veiklą ir patį gyvenimą. Bet šitokių dvasininkų balsą jie privalėjo girdėti. Bet visai nežinomi lyderiai, užėmę atsakingus postus, svyravę tarp skirtingų nuomonių, įtakų ir politinių galių buvo jiems kurti.

LAF‘as

Panašiai jautėsi ir aktyvesni pasauliečiai, ypač nuo sąjūdžio atsitraukę ir atstumti asmenys, net kai kurie AT deputatai. LAF‘as mėginogino pritraukti vidinėmis intrigomis neužsikrėtusių žmonių, stengėsi nešališkai vertinti valstybei pavojingus lyderių sprendimus, reguliariai priešintis savotiškos klasių kovos atnaujinimui, tarpusavio neapykantos kurstymui, kraujo praliejimo provokavimui, teisingumo gynimui, partneriškos bendravimo kultūros stiprinimui.

Jie matė ne tik nesantaikos kurstymą ir agresyvių veiksmų toleravimą, bet ir šiurkščias politinių lyderių klaidas bei pretenzijas į autoritarinį valdymą. Jau čia pradėjo formuotis politinių lyderių arogancija, kitaminčių žeminimas ir niekinimas, vadinamoji „patyčių kultūra“ ir atitrūkimas nuo visuomenės. Ši situacija prisišaukė LAF‘ą ir jo partnerystę su iškiliaisiais dvasininkais. Sutelktinio puolimo sąlygomis dvasininkų autoritetas LAF‘ui buvo vienintelė viešo veikimo sąlyga.

Laisvos ateities forumo manifestas kvietė: „Atėjo laikas užbėgti už akių tiems žmonėms, kurie savo politika skaldo visuomenę, nuteikdami vienus savo krašto patriotus prieš kitus, skatinami jų tarpusavio neapykantą ir kerštingumą, provokuodami pragaištingus konfliktus, ieškodami Lietuvos „priešų“. <…> Reikia ne beatodairiškai viską griauti, bet kantriai, nuosekliai kurti iš to, ką turime. Kviečiame visas nuosaikias, nepriklausomybę ir demokratiją remiančias jėgas burtis draugėn ieškant kuo efektyvesnės politikos, išvengti pragaištingų klaidų. Mes oponuojame, norėdami padėti sumažinti daromas klaidas. <…>Siūlome sudaryti specialistų, patarėjų tarybas ekonomikos, socialiniams, kultūros bei politikos klausimams nagrinėti. Labai svarbu, ieškant optimalių politinių sprendimų, neužkirsti kelio įvairioms nuomonėms bei pažiūroms reikštis spaudoje, ypač radijuje bei televizijoje.“ (1991 m. balandžio 16 d.).

Į kvietimą buvo atsakoma neapykanta, grasinimais, fizinėmis patyčiomis ir net teroristiniais iššūkiais. Į vieną iš tokių iššūkių buvo sureaguota atskiru pareiškimu: „Šią naktį buvo pasikėsinta į Lietuvos ateities forumo koalicinės tarybos nario A. Bendinsko ir jo šeimos narių gyvybę. Buteliais, pripildytais padegamuoju skysčiu, buvo mėginta padegti A. Bendinsko butą. Deja, bet tai nebe pirmas kartas, kai bandoma susidoroti su šiuo žmogumi, kai mėginama įvairiais, pačiais šiurkščiausiais būdais terorizuoti kitaip mąstančius, kritikuojančius dabartinę valdžią.

A. Bendinskas kitados pakankamai prisikentėjo bolševikiniuose kalėjimuose, kovodamas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. <…>Protestuojame prieš atskirų asmenų ir netgi kai kurių Aukščiausiosios Tarybos deputatų vykdomą kurstytojišką kampaniją, kuri. Be jokios abejonės, įkvepia ir padrąsina panašių išpuolių vykdytojus.“ (1991 m. gegužės 2 d.).

Pareiškimą pasirašė K. Antanavičius, B.Genzelis, K. Glaveckas, V. Jasukaitytė, V. Kvietkauskas, J. Minkevičius, D. Morkūnas, B.Rupeika, E. Vilkas. Laikraštis „Respublika“ kitą dieną prideda pastabą: „Kai vakar AT šį pareiškimą perskaitė deputatas K. Antanavičius, radijo transliacija nebuvo įjungta.“

Bet jėgos buvo nelygios

Iškiliųjų dvasininkų autoritetas čia buvo apeinamas, ignoruojamas ir nutylimas. Jeigu dvasininkų išmintis būtų suprasta, o LAF‘as nebūtų taip agresyviai puolamas (įskaitant fizinius išpuolius ir net sprogmenis) ir kritinė opozicija būtų išlikusi, Lietuva šiandien būtų gerokai kitokia, o oligarchų įsitvirtinimas sudėtingesnis.

Permaina

Artėjant rinkimams, Lietuva visada budinama iš pilietinio snaudulio. O po rinkimų metamos visos oligarchinės jėgos, kad ji užmigtų. Tam tarnauja popsinės pramogos, nesiliaujantys festivaliai, televizinės apkalbos ir tarpusavio patyčios Seime bei socialiniuose tinkluose. Anksčiau tuo užsiimdavo pačios politinės partijos ir oficialioji žiniasklaida. Atseit atlikote savo darbą – toliau ilsėkitės iki kitų rinkimų. Piliečių kišimasis į politiką visada erzino sistemines partijas ir oficialiąją žiniasklaidą. Tiesioginės demokratijos tema buvo tabu. Iki šiol nedaug kas težino, su kuo ji valgoma. Nesvarbu, kad ji įrašyta konstitucijoje. Tai buvo perteklinė ir nepageidaujama tema.

Dabar prasideda kažkas neįprasta. Rinkimais daugiau ima rūpinasi pilietinės visuomenės grupės. Jos pačios ima žadinti iš abejingumo, nerūpestingumo, neatsakingumo ir bailumo visus tuos, kurie atkakliai klausinėja: „Už ką reikės balsuoti?“ Tiesa, išmokę tik tyčiotis, jie dar panašūs į mažus vaikus: nemoka nei diskutuoti, nei susitarti. Bet jau daugelis pradeda suprasti tokios padėties absurdą, ir formuojasi kažkas panašaus į pirmąsias mandagumo pamokas.

Hierarchija

A. Juozaičio grįžimas į viešąjį gyvenimą daug kam yra netikėtas. Jis labiausiai nutolęs nuo tų oligarchinių atodangų ir politinių bei verslo lyderių, kurie jau taip patvariai yra išsirikiavę sociologinių apklausų hierarchijoje. Žmonės neįstengia suprasti ir pyksta, širsta, kad kažkas čia ne taip.

Vieniems užkliūva jo straipsnis, kurio, atrodo, nė vienas nėra ir rimtai perskaitęs, kitiems – disertacija, kurios jie neranda nei internete, nei laikraščiuose, tretiems – jo dukters vardas, ir žmonos kilmė, ketvirtiems – jo buvę bendražygiai, kuriais jis galėjo pasinaudoti, bet jis to nedarė, o užleido vietą. Yra ir tokių, kurie įsitikinę, jog iš jo užnugario netrukus išnirs paslaptingi oligarchai ar užsienio agentai.

Įdomiausia, kad nė vienas kitas iš anksčiau minimų kandidatų taip nenarstomas, kaip jis. Kodėl? Todėl, kad jie ateina iš sistemos. Ši sistema pagal susiklosčiusią tvarką susijusi su tam tikromis politikos, verslo ir įtakingos žiniasklaidos grupėmis, O jis – ne. Daugelis žmonių šito nesuvirškina. Jie tiesiog neįsivaizduoja Lietuvoje tokios galimybės. Todėl ir nervinasi, ieško priekabių įtarinėja, kad jis ne toks kaip visi.

A. Juozaitis sugrįžta

Žinoma, jis ne toks. Žymiai valingesnis už daugelį ir nepalyginamai padoresnis. „Jums negeras? Tai duokit geresnį“, – ragina nuovokesni žmonės. Protingas siūlymas. Nes iš jo kyla klausimai: kam geresnį? Partijai? Klanui? Verslo grupei? Tiems, kas pakvietė A. Juozaitį, tokie klausimai nekilo. Jie buvo vienminčiai, nes daugiausia išugdyti klasikinės kultūros ir dar patys dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio brandinime bei formavo jo tradicijas. Bet svarbiausia, jie sirgo tuo pačiu Lietuvos, t.y. jos kultūros, tautos ir valstybės, likimu. O toks žmogus niekada nepainios partijos, ar lyderio su valstybe. Net jeigu tas lyderis būtų pats Prezidentas.

Vos tik pribrendus klausimui „Už ką reikės balsuoti?“, jų mintys nukrypo į A. Juozaitį. Priežastis pati paprasčiausia. Visi jie jau Sąjūdžio laikais matė jį viešajame gyvenime kaip patį nesavanaudiškiausią ir iniciatyviausią žmogų. Didesnė tokių žmonių dalis – jau kapuose. Ypač tai būtina suprasti ir įvertinti dabar, kai išryškėjo tokia gluminanti beveik visų politinių lyderių demoralizacija.

Ir ne tik suprasti. Privalu telktis principinėms grumtynėms už padorumą. Ant kortos statoma visa tauta. Toliau viską patikrins rinkimų pilietinis aktyvumas.

Darius ČIUŽAUSKAS. N.Venckienė sulaukė įtakingo JAV kongresmeno užnugario

Redakcija
-
0
Darius ČIUŽAUSKAS. N.Venckienė sulaukė įtakingo JAV kongresmeno užnugario
Nuotr.šaltinis

Jungtinėse Amerikos Valstijose sulaikyta įvairiais nusikaltimais įtariama buvusi teisėja ir Seimo narė Neringa Venckienė sulaukė netikėto, tačiau labai stipraus sąjungininko. Kongresmenas Krisas Smitas (Chris Smith) pristatė įstatymo projektą, kuriame siūlo nutraukti lietuvės ekstradiciją į Lietuvą, paleisti ją iš įkalinimo įstaigos ir leisti pasilikti JAV, kol bus išnagrinėtas prašymas dėl politinio prieglobsčio suteikimo.

Šiandien JAV Federalinis teismas Čikagoje turėjo svarstyti 47 metų N.Venckienės ekstradicijos į Lietuvą klausimą. Tačiau likus kelioms dienoms iki posėdžio, sulaukta labai netikėto šios istorijos posūkio. JAV įstatymų leidėjas K.Smitas išreiškė pageidavimą, kad į lietuvės bylą įsikištų JAV Kongresas. Birželio 25 dieną Naujajam Džersiui atstovaujantis politikas teisės komitetui pristatė įstatymo, pavadinto „Leisti teisėjai Venckienei apsiginti teisme“, projektą.

JAV kongresmenui ėmus ginti pasprukusią Neringą Venckienę, pastarosios šansai likti JAV labai padidėjo. Stasio Žumbio nuotr.

Jame K.Smitas trumpai išdėsto svarbiausius Garliavos istorijos faktus ir išreiškia labai aiškią nuomonę, kad N.Venckienės ekstradicijos į Lietuvą procedūra turi būti nutraukta, o jai pačiai leista likti JAV iki bus galutinai išspręstas jos prašymas suteikti politinį prieglobstį. Respublikono teigimu, N.Venckienės negalima laikyti federaliniame ar valstijų kalėjime, jos areštuoti dėl bet kokių imigracijos ar ekstradicijos nusikaltimų. Jai turi būti leista laisvai judėti ir dirbti.

2013 metais į JAV išvykusi N.Venckienė sulaikyta šių metų vasario 22 dieną. Jos prašymas suteikti politinį prieglobstį JAV bus nagrinėjamas 2019 metų liepą. N.Venckienė neslepia siekio tapti JAV piliete ir tikina apskritai nebenorinti grįžti į Lietuvą. Buvusi teisėja ir parlamentarė neabejoja, kad gimtinėje jos laukia mirtis už tai, jog padėjo demaskuoti šalyje veikusį įtakingų pedofilų tinklą.

K.Smitas yra inicijavęs ne vieną su išnaudojamų vaikų gynimu susijusį įstatymą. Politiko poziciją dėl N.Venckienės labai aiškiai parodo jo komentaras JAV naujienų agentūrai „Associated Press“. Pasak kongresmeno, N.Venckienė turėtų būti giriama, o ne persekiojama už drąsų bandymą apsaugoti dukterėčią ir siekimą baudžiamojon atsakomybėn patraukti to vertus pareigūnus.

K.Smitas tikina, kad N.Venckienės byla Lietuvoje yra aiškiai politizuota ir ji gali pateikti to įrodymus.

Įstatymo projekte teigiama, kad tuometis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius viešai pareiškė, jog teisėja N.Venckienė „yra teisinės ir politinės sistemos pūlinys“ bei „visos valstybės bėda“. Nors iš pradžių kaltinta net 39 nusikaltimų padarymu, išduoti prašoma tik dėl keturių – už trukdymą antstolio veiklai, su bausme nesusijusio teismo sprendimo nesilaikymą, fizinio skausmo sukėlimą, pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar jo viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

N.Venckienės advokatų nuomone, vieninteliu pagrindu lietuvės ekstradicijai galėtų tapti kaltinimas smurtavus prieš policininką. Tačiau įrodymų, kad ji neva trenkė pareigūnui, nėra.

Pasak artimųjų, dar prieš kelerius metus komentuodamas minėtus keturis kaltinimus tuometis šalies generalinis prokuroras Darius Valys yra sakęs, jog dėl jų net būtų neadekvatu prašyti ekstradicijos, nes įtariamoji galimai padarė nesunkius nusikaltimus. Sugrąžintai į Lietuvą N.Venckienei gali būti pateikti kaltinimai 13 nusikaltimų padarymu.

Anot K.Smito, JAV ir Lietuvos pasirašyta ekstradicijos sutartis neleidžia N.Venckienei JAV teisme apsiginti nuo Lietuvos pateiktų kaltinimų ir pateikti argumentus, įrodančius bylos politizavimą. Kongresmenas nurodo, kad JAV nebūtų vienintele šalimi, atsisakiusia išduoti asmenis Lietuvai. Tai jau padarė Švedija, Airija, Šiaurės Airija, Danija, Malta, Ukraina, ir Rusija.

Teigiama, kad tokie JAV kongresmeno K.Smito veiksmai tapo didžiule staigmena tiek N.Venckienei, tiek kartu su mama į JAV išvykusiam jos sūnui Karoliui. Vaikinas tikina, jog turi duomenų, kad šis politikas lietuvės istorija ir jai iškelta byla domisi jau kelerius metus. Tačiau jis su jais pačiais asmeniškai susitikęs nebuvo.

1...1 4961 4971 498...1 721Nuo 1 721 1 497 puslapis