2025-05-04, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1493

Dr. Algimantas Matulevičius ( buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas). Slaptos pažymos ir viešumas

Redakcija
-
4
Dr. Algimantas Matulevičius ( buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas). Slaptos pažymos ir viešumas

 
Greitai bėga laikas, atrodo visai neseniai mane pasikvietė ir perspėjo tuo metu dar gyvas, nuoširdus ir daug žinantis įtakingas bičiulis: – „Algimantai saugokis, tave nori nužudyti. Gal nenušaus, bet automobilio avariją inscenizuos ir kas ką po to įrodys”.

O vyko tai 2007metais jau po įvykusio, bet dar apogėjaus nepasiekusio (dar nebuvo išslaptinta) istorinio LR Seimo NSGK parlamentinio tyrimo kuriam teko vadovauti. Apie jį aprašyta gan daug, bet dar daugiau nutylėta. Jis net siūlė man ir šeimai fizinę apsaugą.

Atsisakiau, nes supratau, kad jei norės nuo niekšų neapsisaugosi. Tikiu likimu, jeigu lemta tai taip ir bus. Man buvo lemta eiti sunkesniu keliu – Gyventi. Gyventi ir iškęsti tą baisią neteisybės naštą, kuri kartais būna sunkesnė net už mirtį.

Sunkiausia buvo matyti, kaip nesąžiningi ir nedori žmones daro karjerą. Kaip iš visų įmanomų žiniasklaidos priemonių skleidžiamas melas. Kaip dalinami valstybinei apdovanojimai tiems, kurie dangstė akivaizdžias vagystes. Kaip šimtais milijonų vagiama ir nieko už tai nebūna. Kaip imituojamas teisingumas. Vagis apdovanoja o sąžiningus negeroves atskleidusius VSD karininkus Vytautą Damulį ir Kąstytį Braziulį (beje dalinai kūrusius tas 12 garsių VSD pažymų ir narpliojusių darbo partijos machincijas ir NSGK apie tai pranešusius) ne tik išmeta iš darbo, ne tik apšmeižia teismuose, bet ir persekioja taip, kad žmones net įsidarbinti negali.

Kada visiems gerai žinomi neskaidrūs veikėjai dešimtmečio byloje yra praktiškai išteisinami ir vėl mokina „litovcus”, kaip gyventi ir kaip tvarkytis savo valstybėje. O išvis baisiausia, kai šių praktiškai amoralių ir nusikalstamų veiksmų fone vyko padorių ir aktyvių tautiečių išvarymas iš savo Tėvynės.

Stebėti, bandyti sakyti, kad taip negalima, kad tai nusikaltimas prieš valstybę, kad Vytautas Pociūnas nesišlapino viena ranka atsrėmęs į 9 aukšto viešbučio palangę (nes per tyrimą rastas tik vienos rankos antspaudas, o kojų ne..), nes tai tiesiog neįmanoma fiziškai. Kaip jis to klano veikėjų buvo apšmeižtas po mirties ir niekas jo šmeižikų ne tik nenubaudė, bet net nepasmerkė. Matyti, kad tavo asmeninės įžvalgos paremtos vieša ir slapta informacija tvirtinasi su kaupu. O valstybė vis giliau grimsta į tą neteisingumo ir purvo liūną apie kurį pats pasakei ir ne kartą iš garbingos šalies parlamento tribūnos, parašei knygoje, papasakojai dokumentiniame filme. Ir baisiausia kai pradėjai suprasti, kad visos tavo asmeninės netektys, tavo pastangos dėl geresnės valstybės niekam, net tavo tėvynainiams nereikalingos.

O klano galingieji užvaldę valstybę ir viešąją erdvę jau beveik viską ištrynė ir kas buvo amoralu tapo moralu, kas buvo nusikaltimas tapo veiklos ir gyvenimo norma, o visa kita tik gerai surežisuotas spektaklis jau gerokai paveiktai masei, kurią anais laikais vadino liaudis o dabar piliečiai.

Deja, yra patarlė, kuri sako, kad kuprotą tik grabas ištiesins… Mano „kupra” – tai nuo tėvų paveldėtas perdėtas teisybės siekimo jausmas, kuris privertė parašyti ir šias eilutes. O rašyti paskatino vėl viešumoje paminėtos tos garsiosios 12 VSD pažymų. Žinokite jos tokios „sprogstamos,,, kad savo laiku VSD net teismui parodė špygą ir jų nedavė. Jas būtina išslaptinti. Tik ne tas kurias siūlo A.Anušauskas, nes jos išbraukytos. O pirmines. Lai Lietuva sužino, kad didžiausia grėsmė valstybės nepriklausomybei slypi mūsų šalies viduje. Ji slypi tose 12 ir panašiose slaptose pažymose aprašytuose, o dar dažniau neaprašytose nusikalstamose veiklose, kurias tikrai sunku įvardyti ir įrodyti pagal griežtus baudžiamojo kodekso straipsnius, bet tie veiksmai yra padaryti arba daromi.

Tos blogybės egzistuoja, nepriklausomai žinome mes apie jas ar ne, bet jos daromos ir pastoviai vyksta. Kažkada aš tai apibūdinau, kaip nauja verslo rūšimi – vogti iš valstybės. Ir tai ne blefas. Juk „valstybininkų” klanas nebuvo pasikalbėjimų klubas jis veikė, ir veikė labai grubiai. Jo veikimas iki šiol nepasmerktas. Jo žmones pilnai kontroliavo VSD ir STT, bei eilę kitų šalies valstybinių institucijų. Jie turėjo ir turi didžiulę įtaką Prezidentūrai.

Per rinkimų finansavimą ir jų žmonių valdomą žiniasklaidą bei atskirus žurnalistus jie formuoja bent dalį LR Seimo ir dalinai Vyriausybę. O ką kalbėti apie teisėsaugą, kuri yra pilnai jų įtakos zonoje. O jei atsitinka taip, kad susiformuoja jiems netinkama dauguma arba atsiranda pareigūnas ar principingesnis teisėjas jie paleidžia skandalų kūrimo mašiną ir tie reti padorūs pareigūnai ar politikai būna išeliminuoti arba nutildyti. Jų jėga slypi informacijoje, kurią jie gauna iš valstybei privalančių tarnauti institucijų ir korumpuotoje žiniasklaidoje. Disponuodami slaptųjų pažymų informacija jie tampa visagaliais, nes mūsų valstybėje bet ką gali apdergti pamojavęs slapta pažyma.

Štai ir paskutinė specialiai nutekinta ir tik dalinai išslaptinta VSD pažyma apie MG koncerno nelegalius veikimo metodus per pastarąjį dešimtmetį. Kraupu tai paskaičius. Dar kraupiau kai supranti, kas slypi už užtušuotų vietų. Tačiau negi tai nauja. Nauja buvo 2007 metais kai mes sugebėjome išslaptinti ir paskelbti nemažą dalį (ne visą) mūsų parlamentinio tyrimo medžiagos. Tai turėjo prilygti atominės bombos sprogimui. Turiu tikslią informaciją, kad pagrindiniai veikėjai tikrai buvo gerokai įsibaiminę, kad jų laukia rimtos pasekmės.

Deja, truputį viena kita žiniasklaidos priemonė patriukšmavo ir viskas buvo specialiai užglaistyta. Todėl nereikia stebėtis, kodėl pastaroji pažyma, kurioje praktiškai kalbama apie to meto įvykius tik dabar paviešinta. Atsakymas labai paprastas kai reikia vieną skandalą užglaistyti kitu tinka ir senų faktų pažymų arsenalas.

Kodėl 12 VSD pažymų ir dabar bijomasi išslaptinti? Iš tikrųjų bijomasi atskleisti metodus kuriais buvo veikiama prieš valstybę, prieš padorius politikus ir pareigūnus. Ten beje kalbama apie neteisėtą įtaką nuverčiant premjero Algirdo Brazausko vyriausybę. Apie Viktoro Uspaskicho pabėgusio į Maskvą aktyvų dalyvavimą Lietuvos valstybės valdyme. O kas gali paneigti ir Rusijos spec.tarnybų įtaką, nes jis nepaneigė, kad su jomis bendravo. Apie KGB pulkininko Piotro Vojeikos (faktinio šeimininko) „Dujotekanos”, veikiančios kaip priedangos organizacija veiklą paperkant politikus, žiniasklaidą ir pareigūnus. Be to ne tik apie tai. Mes buvome gavę išsamią faktinę medžiagą apie taip vadinamą ponų Garbaravičių šeimos verslą skirstant lietuvišką elektrą iš pradžių į Rusiją – Baltarusiją, o paskui atvirkščiai iš Rusijos į Lietuvą kas leido jiems susikrauti šimtus milijonų.

Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad šalies specialiosios tarnybos disponuoja pakankamu slaptos informacijos kiekiu, kurį paviešinus galima būtų atskleisti tuos amoralius ir nusikalstamus metodus siekiant pralobti, neteisėtai daryti įtaką ir praktiškai bent dalinai privatizuoti valstybės valdymą.

Viešumas sugriovė blogio imperiją SSRS. Viešumas Lietuvoje leistų apsivalyti nuo klanų ir atskirų veikėjų įtakos ir pasmerkti jų veikimo metodus. O svarbiausia viešumas sustiprintų šalies nacionalinį saugumą, nes šie veikėjai veikdami slaptai yra žinomi mūsų priešų specialiosioms tarnyboms ir tapę jų taikiniais.

Be to kas gali paneigti, kad jie joms jau (ne)tarnauja. Tai realiai yra penktoji kolona turinti didžiuliais galias ir veikianti prieš valstybę. Ne baudžiamasis kodeksas mus apsaugos. Mus apsaugos viešumas, kuris suteiks tikriems šalies patriotams žinojimą. O žinojimas –  galią, bei vienybę.

Dr. Gediminas Navaitis. Dviguba pilietybė – spąstai Lietuvai?

Redakcija
-
2


Liko tik metai kai bus siūloma apsispręsti dėl dvigubos pilietybės, sukurti sąlygas išeiviams iš Lietuvos tapti kitos šalies piliečiais, išsaugant Lietuvos Respublikos pilietybę.

Jau šiandieną yra galimybė lavinti teisinius gebėjimus ir diskutuoti ką daryti su turinčiu Lietuvos pilietybę Gudijos ar Rusijos piliečių jei jis kariautų prieš Lietuvos valstybę. Ar jį griežtai bausti kaip Tėvynės išdaviką ar juo humaniškai rūpintis kaip karo belaisvių, kurį gina tarptautinė teisė? Panašių problemėlių, kurių tikimybė gana menka, sugalvojama tikrai daug. Ginčijamasi dėl piliečio mokamų mokesčių, nors kiekvienam turėtų būti aišku – dirbi Airijoje, ten ir mokesčius moki. Ginčijamasi ar gyvenantis JAV lietuvis turi didesnę teisę tapti Lietuvos piliečiu nei gyvenantis istorinėse LDK žemėse. Ginčijamasi kaip atrodys Lietuvos Seimas, jei 30-40 jo narių išrinktų, pavyzdžiui, Izraelio piliečiai.

Prasmės tokiose ginčuose mažoka, o emocijų, kaltinant oponentą noru emigrantą išbraukti „iš lietuvių sąrašo“ ar „atiduoti Tėvynę jos nevertiems“, akivaizdus perteklius.

Tačiau ginčai dėl dvigubos pilietybės tai ne tik proto mankštos. Esminę jos sukeliamą problemą įvairiomis gudragalvystėmis ir išsisukinėjimais nepavyksta užmaskuoti. Dviguba pilietybė tai dvi Lietuvos piliečių „rūšys“ – įsipareigojusių Lietuvos valstybei, dalyvaujančių šalies politiniame gyvenime, jos gynyboje, ir tų, kurie turi vien piliečių teises, tačiau šalyje nebegyvena ir ne tik, kad jokių realių pareigų savo šaliai nebeturi, bet prisiėmė įsipareigojimus kitai. Kita vertus argumentas, kad Lietuvos valstybė privalo puoselėti ryšius su užsienyje gyvenančiais lietuviais irgi labai svarus.

Todėl tiktų paklausti negi niekas nei Lietuvoje, nei kitose šalyse nesprendė panašaus uždavinio? Aiškėja, kad bandymų būtą. Dar 2009 metais Lietuvos Seime registruoti įstatymo projektai siūlantys sprendimą (prie jų prisidėjo ir šio teksto autorius). Tinkamų sprendimų esama Lenkijos Respublikos, Vengrijos Respublikos bei kitų šalių įstatymuose. Netgi šios kadencijos Seime, kuriam neretai pritrūksta intelektinių gebėjimų, registruotas Lietuvio paso įstatymo projektas.

Visų panašių siūlymų esmė vietoj dvigubos pilietybės sukurti tarpinę instituciją – Lietuvio pasą. Jis leistų Lietuvos pilietybės atsisakiusiam arba jos neįgijusiam lietuvių kilmės žmogui turėti aiškią, teisiškai užtikrintą galimybę susigrąžinti (o jo vaikams įgyti) Lietuvos pilietybę Jam tereikėtų nuspręstų bent pusmečiui sugrįžti į savo šalį.

Lietuvio pasą turintis įgytų beveik visas piliečio teises ir papildomas lengvatas švietimo, studijų, sveikatos apsaugos srityje, įgytų teisę be suvaržymų nuolat gyventi savo Tėvynėje, o užsienyje jis būtų Lietuvos valstybės ginamas taip pat kaip Lietuvos pilietis. Jis neturėtų vienintelės teisės – rinkti ir būti išrinktas. Regis šį teisė emigravusiems Lietuvos piliečiams nelabai ir rūpi, nes iš Lietuvos išvyko gal pusė milijono turinčių teisę balsuoti, o rinkimuose dalyvauja 10-20 tūkstančių.

Lietuvio pasas iš tiesų užtikrintų išeivių, jau suleidusių šaknis užsienyje, ryšį su savo Tėvyne, nes ir atsiradus dvigubos pilietybės galimybei dalis lietuvių nerizikuotų, kad Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos valdžia kreiviau pažiūrės į savo pilietį, gaunantį dar ir kitos šalies – Lietuvos – pilietybę. Todėl prieš ištaškant keliolika milijonų referendumui būtų protinga išmėginti Lietuvio pasą. Kone tris dešimtmečius išsivertus be dvigubos pilietybės dar vienus – du metus palaukti nebūtų didelė tragedija, nes įsitikinus, kad Lietuvio pasas netinka galima bus tiek jį tobulinti, tiek labiau apgalvotai rengti referendumą.

Nereikia būti aiškiaregiu, kad numatytume – galimos dvi referendumo dėl pilietybės baigtys. Jis arba žlugs, nes norinčių balsuoti nesusirinks, nes daug kas balsuos prieš arba referendumui pateiktas siūlymas susilauks palaikymo ir dviguba pilietybę bus įteisinta. Abu rezultatai nepalankūs Lietuvai. Pirmuoju atveju dar kartą bus apspjauti užsienyje gyvenantys tautiečiai, antruoju – kils nemažai teisinių problemų, o dvigubos pilietybės oponentai vėl nusivils valstybe.

Tačiau yra ir tų, kurie džiaugsis, bet kokiu referendumo rezultatu. Jam pralaimėjus džiaugsis visi kas linki blogo Lietuvai, kam kliudo tautos vienybė. Jam laimėjus irgi nesidžiaugs jos draugai, o džiūgaus oligarchai ir juos aptarnaujantys politikai, nes bus sunaikinta itin svarbi galimybė tautai spręsti savo likimą, bus sunaikinta tiesioginės demokratijos prielaida – galimybė rengti referendumus.

Jau šiandieną surengti referendumą Lietuvoje itin sunku. Piliečiai nesusirenka balsuoti. Viena jų politinio „abejingumo“ priežasčių – daug žmonių išvyko į užsienį ir, kaip žinome, menkai dalyvauja politiniame Lietuvos gyvenime. Padidinus tokių neaktyvių piliečių skaičių pasekmės bus akivaizdžios. Tauta praras galimybę uždėti apynasrį vis dažniau ją ignoruojančiai valdžiai.

Ramunė Amšiejutė. Tas svaiginantis levandų patrauklumas…..

Redakcija
-
0

Svečiuodamiesi Biržų krašte, lankydami įžymias istorines ir kultūrines jo vietas, negalėjome nors trumpam neužsukti ir į Mockūnų kaime esantį „Levandų ūkį”, apie kurį buvome daug girdėję, skaitę, o kai kas ir pabuvoję. Nors tuo metu buvo pats alyvų žydėjimas, o laukai maudėsi geltonų pienių žieduose, atvykę į sodybą iškart psichologiškai pajutome gaivų levandų aromatą. Juo padvelkė maloniai mus pasitikusi, romantišku levandų spalvos drabužiu pasipuošusi šio ūkio šeimininkė Giedrė Jankūnienė.

Jauni levandų daigai

Ponia Giedrė pirmiausia pakvietė pasižvalgyti po nedidelę jaukią provansiško stiliaus parduotuvėlę, kurioje harmoningai dera lietuviško ir prancūziško stiliaus elementai, interjero detalės, seni buities daiktai. Į šią erdvę puikiai įsikomponuoja du peizažai, pačios Giedrės nutapyti ir atskleidžiantys Provanso bei vietinės gamtos peizažus.

Tačiau mus, žinoma, labiausiai sudomino ūkyje iš levandų pagamintos gėrybės ir grožybės. Ant grakščių violetinių lentynėlių išstatyti buteliukai su rankų darbo natūraliu levandų vandeniu ( hidralatu), muilas, žvakės, lūpų balzamas, vonios burbulai, kvepaliukai, džiovintos puokštės, skirtos namams kvėpinti ir puošti, maišeliai su augalėliais, suteikiantys gaivumo patalynei, spintoms, drabužinėms ir šiaip bet kurioms patalpoms. Malonų aromatą skleidžia levandų lapų, žiedų arbatos ir jų mišiniai su kitomis žolelėmis. Visi gaminiai skoningai ir patraukliai įpakuoti melsvos spalvos indeliuose, papuošti šilko skiautelėmis ir kaspinėliais. Patalpoje dominuoja levandų žiedų atspalviai. Gražu, kvapnu ir akiai malonu.

Išsamesniam pokalbiui šeimininkė mus pakviečia prisėsti. Skanaujame levandų arbatos su tokio paties skonio jos keptais sausainiukais ir pyragaičiais pagal senovinį receptą. Gardžiuodamiesi vaišėmis, klausomės ponios Giedrės nuotaikingo pasakojimo apie susižavėjimą levandų grožiu ir iš Prancūzijos atkeliavusia idėja jas auginti. Iš pradžių tai buvo įdomus hobis, malonus užsiėmimas. Juk gėlių ir vaistažolių auginimas – ne tik darbas, bet ir malonus poilsis, atsipalaidavimas, atgaiva sielai. Neilgai trukus meilė levandoms peraugo į šeimos verslą – plėtojamą levandų ūkį, kurio šeimininkėmis tapo Giedrė su seserimi Aušrine ir mama Otilija Stirkiene. Ir štai dabar 20-ies arų plote puikuojasi 2 tūkst. levandų kelmelių ir 1 tūkst. sodinukų. Šiuo metu jie dar atrodo pilki, išdžiuvę, negyvybingi, tačiau tai tik požieminis įspūdis. Iš tikrųjų levandos pamažu jau bunda ir tuoj pradės skleisti žalius lapelius, o nuostabiu žydėjimu ir kvapiu aromatu mus džiugins liepos mėnesį. Ūkyje auginami ir levandinai – vadinamosios vyriškosios levandos. Tai hibridinė veislė, išvesta, sukryžminus tikrąsias ir varpines levandas.Ji puikiai tinka masinei gamybai, nes atspari ligoms, sukrauna didesnius žiedus ir kvepia stipriau nei levandos. Ūkyje taip pat auginama iš Prancūzijos atvežtų rožių bei planuojama pasisodinti didesnį kiekį „Damasko ” rožių. Kalbėdamos apie ūkio plėtrą, moterys planuoja eterinio rožių ir levandų aliejaus atsivežti iš Bulgarijos, nes Lietuvos gamtinės sąlygos neleidžia žiedynuose pilnutinai susidaryti ir išsiskirti kvapniajam aliejui.

Jau šešerius metus augindamos levandas, moterys daug sužinojo, daug išmoko, sukaupė nemažai patirties, kaip auginti ir puoselėti tik vienintele Lietuvos gamtai, Lietuvos oro sąlygoms tinkančią rūšį – „Tikrąją levandą” (Lavandula angustifolia Mill). Iš tikrųjų šios rūšies levandai čia sukurtos palankios sąlygos. Nerūgšti, pralaidi ir lengva dirva, saulėta vieta, kurioje niekada nebūna šešėlio ir pakanka šilumos. Šie nuostabūs augalai dar reikalauja daug meilės, rūpesčio ir kantrybės. Pradedant tinkamu žemės paruošimu, sėklų į žemę įterpimu, daigų retinimu, persodinimu į pastovią vietą, mulčiavimu, tręšimu, laistymu. Rudenį ir pavasarį itin svarbu laiku apgenėti, iškarpyti apdžiuvusias šakeles ir suformuoti dailius krūmelius. Bet pats maloniausias momentas – skinti kvapius žiedelius, lapelius ir ant specialaus stovo juos džiovinti. Turi kuo ilgiau išlikti malonus aromatas ir ryški spalva. Tuo metu svaiginantis levandų dvelksmas pasiekia net tolimiausius kaimynus.
Nuo birželio pabaigos iki rugsėjo pradžios ( levandų žydėjimo metu ) ūkyje organizuojamos dvi skirtingos edukacinės programos, kurių metu lankytojai supažindinami su gausia informacija apie levandų auginimą, jų savybes, naudą, vaistinių augalų kolekcijas, degustuojamos arbatos, o gamybinėje patalpoje demonstruojama produktų gamyba. Net patiems galima pasigaminti sau tinkančio „namu kvapuko „. Tai puiki vieta poilsiui, meditacijai, jogai, atsipalaidavimui, nes aplink tvyrantys laukai, miškai savo kvapais, skoniais, spalvomis ir gamtos garsų harmonija sukuria ypatingą aurą. Norinčius ilgesnio poilsio nakvynei kviečia už dviejų kilometrų, Vabalninke, esantis jaukus viešbutukas.

Manoma, kad levandos kilusios iš Viduržemio jūros, Artimųjų Rytų ir Indijos regionų. Levanda pavadinimą gavo nuo lotynų kalbos žodžio „lavare” , tai reiškia – „plauti”. Išties, levandų kvapas simbolizuoja švarą ir grynumą. Senovės graikai ir romėnai dėl ypatingai malonaus kvapo jas plačiai naudojo savo buityje. Kvėpino lovas, vonias, drabužius, plaukus. Jie taip pat atrado ir jų vaistines savybes. Levandų aromatas apmalšina galvos skausmą, migreną, turi priešuždegiminių savybių, gydo ištinimus, nudegimus, odos susirgimus, virškinimo sutrikimus. Yra gera priemonė prieš uodus ir kandis. Jų inhaliacijos gydo astmos ir peršalimo ligas. JAV Jeilio universiteto mokslininkai ištyrė, kad masažuojant levandų aliejumi smilkinius ir įkvepiant jo aromata, mažėja kraujospūdis, stimuliuojama kraujotaka. Levandos kvapas labai natūralus ir moteriškas, todėl plačiai naudojamas aromaterapijoje. Atgaivina, nuramina sielą, padeda atsipalaiduoti ir nuteikia ramiam miegui.

Levandos jau šimtmečius naudojamos ir maisto produktų gamyboje. Ypač jas naudoja populiari prancūzų „Herbs de Provance” produktų gamybos linija – kartu su kitais prieskoniais ir žolelėmis. Subtilus levandų aromatas salotoms, sriuboms, mėsos, jūros gėrybių patiekalams, desertams, sūriams, kepiniams ir konditerijos gaminiams suteikia šiek tiek saldaus ir pikantiško skonio. Dėl delikataus aromato šeimininkės gali jas naudoti visur. Čia yra kur pasireikšti maisto gurmanams. Pasitelkime vaizduotę, fantaziją, eksperimentuokime ir levandų grožiu bei aromatu nuolat vis naujai pradžiuginsime savo šeimyną ir svečius.

Norėčiau paminėti vieną užsienio gamintojų neteisėtai levandoms primestą savybę, susijusią su spalva. Praėjusiais metais Vilniaus Gedimino prospekte naujai atsidariusioje gurmaniškų įvairaus asortimento sūrių parduotuvėje nusipirkau ryškiai mėlyno levandų sūrio. Skanus, gražus, egzotiškas, aromatingas ir netgi su sėklytemis. Tačiau ponia Giedrė mane nuliūdino, atskleisdama tiesą: pasirodo, levandų žiedai maisto nenudažo, o gamintojai spalvai išgauti naudoja cheminius dažus…..

Dėl savo kvapių žiedų ir plačios paskirties levandos paplito po įvairius pasaulio kraštus. Lietuvoje jos pradėtos auginti prieš 200 metų ir buvo pagrindinė prancūziško stiliaus sodų puošmena. Šiuo metu jos vėl labai išpopuliarėjo. Del subtilių rausvų, žydrų, violetinių ir indigo atspalvių, derinant su kitomis gėlėmis, levandomis puošiami vaišių stalai, pokylių ir vestuvių puotų interjerai. Reikia tikėtis, kad kiekvienas „Levandų ūkio ” lankytojas į namus parsiveža ir norą auginti levandas savo namų aplinkoje, soduose, terasose, balkonuose ar tiesiog ant palangės.

Atsisveikindami darbščioms ir sumanioms šeimininkėms palinkėjome sėkmes, puoselėjant, plečiant ir įvairinant levandų ūkį. Taip pat sėkmes ir Gegužės 24-26 dienomis Vilniaus Litekspo rūmuose įvyksiančioje parodoje ” AgroBalt „, kur savo produkcija ūkininkų turgelyje prekiaus ir „Levandų ūkis „.

Liudvikas Jakimavičius. Apie VSD pažymas: jei nesėkmė galima, ji neišvengiama

Redakcija
-
0

Lietuva nuščiuvusi laukia NSGK komisijos išvadų iš Bako. Naivybių naivybės, užmirštuolių užmirštuoliai su neužmirštuolėm atlapuose.

Kai anuomet NSGK tyrimui del valstybės užvaldymo vadovavo Algimantas Matulevičius ir rašė iki šiol nepaviešintas 12 pažymų, kažkur Seime kažkas „netyčia” pametė KGB kortelę su A. Matulevičiaus pavarde. Ar atsimenat? Nagi, kur politiniame peizaže šiandien yra A. Matulevičius? Niekur. Nėra. Sumindytas.

Tikriausiai suprantate, kokią pažymą kiauram Bakui yra parengusi mūsų Prezidentės prašymu šlovingoji VSD, apie ką jis puikiai nutuokia. Galėjo paprašyti tarnybų, kad atsiųstų susipažinimui.

Išvados todėl bus tokios, kokių laukia užsakovai. Bet kužda nuojauta, kad nei užsakovams, nei Bakui nuo tų išvadų, kaip ir nuo nutekintų VSD pažymų, geriau nepasidarys. Neatsimenu, kuris ten Merfio dėsnis sakė, – jei nesėkmė galima, ji neišvengiama.

Europos nevyriausybininkai dėl Stambulo konvencijos pakartotinai kreipėsi į Europos Tarybą

Redakcija
-
1

Š. m. gegužės 16 d. Laisvos visuomenės institutas (LVI) 333 nevyriausybinių organizacijų iš 9 Europos Tarybos (ET) valstybių vardu dar kartą kreipėsi į ET generalinę sekretorę Stambulo konvencijos klausimams Bridget O’Loughlin, ET generalinį sekretorių Thorbjorną Jaglandą ir ET Ministrų komiteto pirmininką Andersą Samuelseną.

Kreipimusi priminta, kad minėtos organizacijos vis dar nesulaukė atsakymo į š. m. kovo 20 d. raštą, kuriuo buvo išreikštas susirūpinimas dėl neaiškių vadinamosios Stambulo konvencijos nuostatų bei pateikti pasiūlymai dokumento prieštaravimams išspręsti. Tuomet nevyriausybinės organizacijos rekomendavo inicijuoti Konvencijos peržiūrą, kad lytis (gender) ir su ja susijusios sąvokos būtų pakeistos „moterų ir vyrų lygybe“ bei įgalinti ratifikuojančias valstybes daryti išlygas dėl prieštaringų ir ideologinių Konvencijos dalių. Trumpu gegužės 16-os dienos priminimu Europos NVO paprašė atkreipti dėmesį į jų laišką ir pateikti atsakymus.

Iniciatyva priminti apie kreipimąsi kilo, kadangi balandžio 25 d. Briuselyje vykusios Stambulo konvencijos klausimams skirtos konferencijos metu B. O‘Loughlin minėjo, kad nežada ignoruoti kreipimosi. Vis dėlto, jos nuomone, „besikreipusios organizacijos neskaitė arba nesuprato Stambulo konvencijos“. Sekretorė minėjo, kad atsakymas yra rengiamas. Visgi iki šiol jis nėra gautas.

LVI direktorės Salomėjos Fernandez Montojo teigimu, priminimas buvo reikalingas. „Tai yra ženklas, kad mes aktyviai teikiame pasiūlymus ir laukiame argumentuotų atsakymų. Mes esame ta Europos dalis, kuri nori aktyviai spręsti problemas, tikisi konstruktyvaus dialogo, o ne tik vienpusiško spaudimo priimti tai, kas daugeliui yra nesuprantama arba nepriimtina. Vadinti mus smurto šalininkais arba teigti, kad neskaitėme Konvencijos – ne išeitis“, – teigia S. Fernandez Montojo.

LVI direktorė pastebi, kad kai kurios šalys Stambulo konvenciją ratifikavo be platesnių diskusijų su visuomene. Tuo tarpu likusios šalys turėjo daugiau laiko įsigilinti į dokumentą ir pastebėjo, kad pastarųjų metų tendencijos Europos teisėje įtvirtinti mokslinio pagrindo neturinčios gender ideologijos nuostatas tik stiprėjo.

„Ratifikuodamos Stambulo konvenciją valstybės turi aiškiai suprasti, kokius teisinius įsipareigojimus prisiima. Šiuo atveju valstybių teisėje bandoma įtvirtinti neaiškiai apibrėžtas socialinės lyties ir lyties tapatybės sąvokas, reikalavimus mokyklose „šviesti apie nestereotipinius lyčių vaidmenis“. Tai yra pasaulėžiūrinio pobūdžio ir diskutuotinos sąvokos, kurių primetimui nepritaria didžiulė dalis Lietuvos ir likusios Europos gyventojų“, – teigia S. Fernandez Montojo.

Raginimai informuoti Europos universitetų akademines bendruomenes apie dėstytojų persekiojimus

Redakcija
-
0

Gegužės 16 d. du šimtai Vilniaus universiteto (VU) studentų kreipėsi į VU Rektorių, Senatą ir Tarybą, prašydami nenaikinti VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) politinės filosofijos profesoriaus etato. Taip studentai sureagavo į TSPMI administracijos sprendimą panaikinti šį etatą, kurį dabartiniu metu užima prof. V. Radžvilas – jam pasiūlyta dalyvauti konkurse kitos srities profesoriaus pareigoms užimti.

Studentų nuomone, TSPMI administracijos siūlymas V.Radžvilui kandidatuoti į sociologijos ar kitos srities profesoriaus vietą prilygsta jo pašalinimui iš Universiteto. „Tai didžiulė klaida, dėl kurios labiausiai nukentės studentai. Prof. V.Radžvilas dėsto argumentuotai, išsamiai ir įžvalgiai, praturtindamas net ir tuos studentus, kurie nepritaria jo dėstymo būdams ar išsakomiems teiginiams, jo dėstomi kursai vertingi tiek savo turiniu, tiek dėl išskirtinio, dėmesį pritraukiančio dėstymo“,- rašoma studentų kreipimesi.

Šiandien (gegužės 22 d.) Lietuvos žmogaus teisių organizacijos išplatino pareiškimą, adresuotą VU rektoriui VU tarybai, VU senatui, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimui, Lietuvos mokslininkų sąjungai ir Lietuvos akademinei bendruomenei. Jame prašoma VU senatą įpareigoti rektorių patenkinti  200 studentų prašymą palikti prof. Vytautą Radžvilą dėstyti jo iki šiol skaitytą kursą Vilniaus universiteto TSPMI ir nedelsiant nutraukti jo persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus.

Žmogaus teisių organizacijų nuomone, sumanymas panaikinti TSPMI prof. Radžvilo užimamą etatą įgijo politinį atspalvį po to, kai pernai gegužės 15 d. devyni Instituto studentai laišku paprašė TSPMI administraciją šio profesoriaus dėstomą kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ iš privalomojo pakeisti į pasirenkamąjį dėl V.Radžvilo pažiūrų ir įsitikinimų. TSPMI administracija  be įtikinamų motyvų tokį prašymą nedelsdama patenkino, neatsižvelgusi į netrukus pateiktą alternatyvų 22 studentų bei alumnų prašymą palikti šį kursą privalomą. Apribodama V.Radžvilo teisę laisvai dėstyti, administracija  akivaizdžiai diskriminavo alternatyvų prašymą pateikusius  studentus bei alumnus ir tuo šiurkščiai pažeidė VU Statutą.

Žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį į nederamą VU rektoriaus laikyseną – jis nusišalino ir ignoravo kilusį konfliktą, kuris įgijo politinį pobūdį. Todėl  daroma išvada, kad rektorius yra tiesiogiai atsakingas už  V.Radžvilo politinį persekiojimą ir palaiko jį.

Pareiškime atkreipiamas dėmesys į stiprėjančias autoritarinio valdymo ir studijų ideologizavimo tendencijas  – VU administracijos siekis naikinti universitete humanitarinius fakultetus bei lituanistines studijas, kitaminčių profesorių teisių suvaržymai ir moksliniu požiūriu abejotinos rektoriaus iniciatyvos (steigti VU LGBT padalinį).

Žmogaus teisių organizacijų atstovai  VU akademinės bendruomenės narių persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus prilygina mokslininkų ir dėstytojų politiniam persekiojimui universitete sovietmečiu. Pareiškime pabrėžiama, kad pritardamas prof. V.Radžvilo nušalinimui,  rektorius ne tik atima iš studentų jų savarankiško mąstymo ugdymui reikalingą prof. V.Radžvilo dėstomą kursą, varžo universiteto pedagogų aktyvumą bei kūrybinių ieškojimų norą, bet ir slopina universiteto debatų kultūros tradiciją. O įtvirtindamas politinės valdžios platinamą vieningą politinio korektiškumo doktriną, rektorius siekia jai suteikti statusą, analogišką sovietinei ideologijai, kuri dėl politinės prievartos ir saugojimo nuo kritikos, virto dogmatiniu tikėjimu.

Pareiškimo autoriai prašo VU Senatą ir Tarybą ištirti ideologinio ir politinio persekiojimo bei susidorojimo su mokslininkais, dėstytojais už pažiūras faktus ir supažindinti VU akademinę bendruomenę bei visuomenę su atliktų tyrimų išvadomis.

Jeigu rektoriaus elgesys ir prastėjanti akademinė aplinka universitete ir toliau bus ignoruojama, Lietuvos mokslininkų sąjunga ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas raginami informuoti apie tai Europos universitetų akademines bendruomenes, taip pat kreiptis paramos į Tarptautinį akademijų ir akademinių draugijų žmogaus teisių tinklą, kuris rūpinasi ir atstovauja mokslininkų, inžinierių, sveikatos priežiūros ir kitų aukštojo mokslo darbuotojų teisėms jiems vykdant savo tiesiogines pareigas.

Pareiškimą pasirašė Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos žmogaus teisių asociacija,  Lietuvos Helsinkio grupė ir Piliečių gynybos paramos fondas.

Visą pareiškimo tekstą skaitykite ČIA

Aleksandras Solženicynas. Gyventi be melo

Redakcija
-
0

Aleksandras Solženicynas. Gyventi be melo

Kažkada mes nedrįsome ir patylomis šnabždėti, o štai dabar rašome ir skaitome „samizdatą“. Susirinkę parūkyti, vienas kitam atvirai pasiguodžiame – kokių tik eibių jie nepadarė, kur tik jie mūsų netempia. Ir nereikalingi gyrimaisi apie kosmoso užkariavimą, kai tuo tarpu nugyventi ir vargingi namai, ir tolimų laukinių režimų stiprinimas, ir pilietinių karų kurstymas. Ir neprotingai savo lėšomis Mao Ce Duną išauginome, ir kai mus prieš jį varys, reikės eiti, – kur pasidėsi. Ir teisia, ką nori, ir sveikus į beprotnamius suvaro – vis tie patys. O mes – bejėgiai.

Jau iki kraštų prisipildė, jau gresia mums visuotinis dvasinis žlugimas, o štai – štai ištiks ir fizinis, ir sudegins mus ir mūsų vaikus, o mes, kaip ir seniau, vis bailiai šypsomės ir švebeldžiuodami vapaliojame.

O kaip mes sutrukdysime? Neturime jėgų. Mes taip beviltiškai nužmogėjome, kad už kuklų šiandieninį ėdalą atiduosime visus principus, savo sielą, visas mūsų protėvių pastangas, visas galimybes dėl būsimųjų kartų, – kad tik nesuardžius savo menkos egzistencijos. Neliko nei tvirtumo, nei savigarbos, nei užsidegimo. Mes nebijome net visuotinės atominės mirties. Nebijome trečiojo pasaulinio karo, – o gal kokiame plyšyje ir pasislėpsime. Mes bijome tik drąsių pilietinių žingsnių.

Mums svarbu neatsilikti nuo bandos, nežengti savarankiškai, – ir nepasijusti staiga be baltų batonų, be dujų plytelės, be prisirašymo Maskvoje.

Kaip mums kalė politiniuose rateliuose, taip ir įaugo: gyventi patogu, gerai visam laikui. Aplinka, socialinės sąlygos – iš jų neiššoksi. Sąmonę nulemia gyvenimas, tad kuo mes kalti? Mes – nieko negalime.

O mes galime – v i s k ą ! Mes patys sau meluojame, kad save nuramintume. Dėl visko kalti ne tik jie. Mes patys kalti. Tik mes.

Kas nors prieštaraus – juk iš tikrųjų nieko nesugalvosi. Mums užkimšo burnas, mūsų neklauso, neklausia, – kaip juos priversti mūsų paklausyti? Juos perkalbėti neįmanoma.

Natūralu būtų juos perrinkti, bet perrinkimo mūsų šalyje nebūna. Vakaruose žmonės žino streikus, protesto demonstracijas, bet mes per daug užguiti, mums baisu. O gal atsisakyti dirbti? O gal išeiti į gatvę? Kiti lemtingi keliai, išbandyti pastarajame amžiuje karčioje rusų istorijoje, juo labiau ne dėl mūsų. Iš tiesų – nereikia.

Dabar, kai visi kirviai pakankamai prisikapojo, kai išaugo pasėta sėkla, mums aišku, kad pasiklydome. Kaip apsivylė tie jauni, savimi pasitikį žmonės, kurie manė teroru, kruvinais sukilimais, pilietiniu karu padaryti mūsų šalį teisingą ir laimingą. Ne, ačiū jums, švietimo tėvai. Dabar mes jau žinome, kad metodų niekšiškumas gimdo niekšiškus ir rezultatus. Mūsų rankos tebūnie švarios.

Ratas užsidarė ir nejaugi nėra išeities? Ir lieka mums pasyviai laukti – o gal kas nors savaime atsitiks. Tačiau nuo mūsų niekad šitai neatstos. Jeigu mes visi ir visada jį pripažinsime, garbinsime ir stiprinsime. Jei neatsiskirsime nors nuo pačio jautriausio jo taško – nuo melo.

Kai prievarta įsiveržia į taikų žmogišką gyvenimą, jos veidas šviečia pasitikėjimu. Ji taip ir neša vėliavą ir šaukia: „Aš – prievarta! Išsiskirstyti! Pasitraukti! Sutraiškysiu!“

Tačiau prievarta greitai sensta. Nedaug prabėga metų – ji jau nepasitiki savimi, ir kad išsilaikytų, kad padoriai atrodytų, būtinai į talką šaukiasi melo. Prievartai nėra kuo prisidengti, tik melu, o melas gali laikytis tik prievartos remiamas. Ne kasdien, ne ant kiekvienų pečių prievarta uždeda savo sunkią leteną. Ji tik reikalauja paklusnumo melui, kasdieninio mūsų dalyvavimo mele. Čia – visas mūsų lojalumas.

Ir čia yra mūsų paniekintas, paprasčiausias, prieinamiausias išsilaisvinimo raktas – asmeninis nedalyvavimas mele. Tegul melas viską padengia, tegul visus valdo, bet užsispirsiu bent tiek – tegul valdo ne per mane. Ir štai – plyšys mūsų įsivaizduojamajame neveiklumo rate. Dėl mūsų pats lengviausias, o melą labiausiai griaunantis. Kai žmonės atsitraukia nuo melo, jis paprasčiausiai liaujasi gyvavęs. Melas, kaip parazitas, gali gyvuoti tik žmonėse.

Prisipažinkime – mes nepribrendome eiti į aikštes ir garsiai skelbti tiesą, pasakyti balsiai, ką mes galvojame. Nereikia. Tai baisu. Tai nors atsisakykime kalbėti tai, ko nemąstome. Štai mūsų kelias. Lengviausias ir prieinamiausias mūsų išsiugdytam organiškam bailumui. Žymiai lengviau – baisu ir pasakyti – už Gandžio pilietinį neklusnumą.

MŪSŲ KELIAS – NIEKUR SĄMONINGAI NEPALAIKYTI MELO. Suvokus, kur melo pradžia – kiekvienam ji skirtingai pastebima – atsitraukti nuo šios gangrenuojančios ribos, nepaklijuoti ideologijos mirusių kaulelių ir žvynelių, nesusiūti supuvusio skuduro. Mes būsim nustebinti, kaip greitai ir beviltiškai nyksta melas – ir tas, kam priklauso būti nuogam, pasirodys pasauliui nuogas.

Ir taip kiekvienas, nugalėdamas savo nedrąsą, tegul pasirenka, ar lieka jis sąmoningu melo tarnu. Suprantama, ne dėl polinkio, bet dėl šeimos, dėl vaikų auklėjimo melo dvasioje. Ar neatėjo laikas jam pasijusti garbingu žmogumi, vertu vaikų ir amžininkų pagarbos?

Ir nuo šios dienos ateityje jis nepasirašys, neparašys, neatspausdins jokių atsiliepimų, nė vienos frazės, kuri, jo nuomone, iškreipia tiesą.

Nė vienos frazės – nei asmeniniame pokalbyje, nei viešai neišreikš nei pats, nei špargalka, nei agitatoriaus, mokytojo, auklėtojo vaidmeny, nei teatre.

Meniškai, skulptūriškai, techniškai, muzika – neišreikš, neakomponuos, netransliuos nė vienos melagingos minties, nė vieno pastebimo tiesos iškraipymo.

Nepateiks nei žodžiu, nei raštu nė vienos vyraujančios citatos dėl apsidraudimo, dėl pasisekimo darbe, jei visiškai nepritaria cituojamai minčiai arba jei ji tiksliai netinka toje vietoje.

Nesileis priverčiamas eiti į demonstraciją ar į mitingą, jei tai prieš jo norus ir valią. Nepaims į rankas, neiškels transparanto, lozungo, kuriam visiškai nepritaria.

Nepakels balsuojančios rankos už pasiūlymą, kuriam nuoširdžiai neprijaučia. Nebalsuos nei viešai, nei slaptai už asmenį, kurį laiko nevertu arba bent juo abejoja.

Nesileis nuvaromas į susirinkimą, kur laukia prievartinis, iškreiptas klausimo svarstymas.

Tuojau pat apleis posėdį, susirinkimą, paskaitą, spektaklį, kiną, kai tik iš oratoriaus išgirs melą, ideologinius tauškalus arba begėdišką propagandą.

Neišsirašys, nepirks tokio laikraščio ir žurnalo, kur informacija iškraipoma, o svarbiausi faktai nutylimi.

Suprantama, mes išskaičiavome ne visus galimus ir būtinus apsiribojimus nuo melo – tas, kuris pradės valytis, švariu žvilgsniu lengvai pastebės ir kitus atvejus.

Taip, pirmiausia išeis nekaip. Kam nors laikinai – netekti darbo. Jauniems žmonėms, norintiems gyventi tiesa, šitai iš pradžių labai sukomplikuos jų jauną gyvenimą. Juk neatsakinėjamos pamokos, prigrūstos melo. Reikia pasirinkti.

Niekam, kas nori būti garbingas, čia neliko plyšelio. Niekam iš mūsų nė vieną dieną, net pačiuose nekalčiausiuose technikos moksluose, neišsilenkti nors vieno iš čia paminėtų žingsnių. Į tiesos pusę ar į melo pusę. Į dvasinę nepriklausomybę arba į dvasinį vergavimą.

Juk tas, kuris neišdrįs apginti savo sielos, tegul nesidžiaugia, nesididžiuoja savo pažangiomis pažiūromis, tenesigiria, kad jis akademikas arba liaudies artistas, nusipelnęs veikėjas arba generolas. Tegul sau ir pasako – aš esu niekingas bailys. Svarbu, kad man šilta ir sotu.

Tačiau ir šitas, pats nuosaikiausias iš visų pasipriešinimo kelių, nebus mums, užsisėdėjusiems, lengvas. Tačiau žymiai lengvesnis už susideginimą ar bado streiką! Ugnis neapglėbs tavo kūno, akys nesprogs nuo karščio, o juodos duonos su grynu vandeniu tavo šeimai visada atsiras.

Mums ištikima, mūsų apgauta, tikrai didi Europos tauta – čekoslovakai – argi neparodė mums, kad net prieš tankus atsilaiko krūtinė, jei joje – garbinga širdis.

Tai bus nelengvas kelias, bet pats lengviausias iš visų galimų. Nelengvas pasirinkimas kūnui, bet vienintelis – sielai. Nelengvas kelias, tačiau yra pas mus žmonių, net dešimtys jų, kurie metų metais lieka ištikimi šitiems principams ir gyvena tiesoje.

Taigi, ne pirmam reikės eiti šituo keliu, o tik prisijungti. Tuo lengvesnis ir tuo trumpesnis atrodys mums visiems šis kelias, juo sutartiniau ir gausiau juo pradėsime žengti. Bus mūsų tūkstančiai, ir nesusitvarkys, niekam nieko nepadarys. Atsiras mūsų dešimtys tūkstančių – ir neatpažinsim savo šalies.

Jeigu sudrebėsime, tai gana skųstis, kad kažkas mums neduoda kvėpuoti. Mes patys neduodame. Susigūšime dar – palauksime. O mūsų broliai biologai priartins mūsų minčių skaitymo ir genų pertvarkymo laiką.

Jei ir tada pabijosime, tai mes niekingi, bevilčiai, ir mums tinka Puškino panieka:

Kam bándai laisvės dovana:

Jos paveldėjimas iš kartos į kartą –
Jungas su barškučiais ir botagas.

1974 m. vasario 12 d.

Lidžita Kolosauskaitė. Apie Tulpes ir kitus nešvarumus

Redakcija
-
0

Sąmoningai ilgą laiką tylėjau apie nebylią Konstitucinę krizę, kurios metu gana akivaizdu tapo tai, kas akylesniam stebėtojui buvo matyti ir seniau, o būtent tai, kad Prezidentė, Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Liberalų sąjūdis faktiškai yra viena politinė grupuotė, pritaikyta skirtingiems rinkėjų skoniams.

Galbūt dėl to, kad daugumai tai nebuvo netikėta, o gal tiesiog dėl to, kad Lietuvoje drąsos sulig kiekvienu Laisvės pikniku mažėja, niekas šios situacijos nesureikšmino.

Netgi tas Laisvės šauklys, Tautos protas ir Sąžinė, kuris nepatingėjo užšokti ant bačkos ir paraginti atsistatydinti visą Seimą, tik nusistebėjo Prezidentės kvailumu ir tuoj pat pridėjo, kad valstiečiai neturėtų net kalbėti apie apkaltą.

O ar koks nors žinomas teisininkas išsakė savo nuomonę ir paragino rengti apkaltą?

Lygtais ne.

Norom nenorom prisimenu 2004 – uosius, kai iš posto visa jėga verstas vos metus Prezidentu pabuvęs ir baisiai konservatorių nekęstas Rolandas Paksas – tuo metu prie Prezidentūros vyko piketai, žinomi šalies veikėjai keikė Prezidentą. Media nuo ryto iki nakties transliavo apie tai, kad Prezidentas yra niekam tikęs ir Lietuva privalo „apsivalyti“.

Apsivalė.

Konstitucinis Teismas ir vėliau Seimas su trenksmu užtrenkė duris ne tik į Prezidentūrą, bet į bet kokias pareigas, kur reikalinga prisiekti. Buvusiam Prezidentui teko belstis net į Europos Žmogaus Teisių Teismo duris, kad galėtų tapti jei ne Seimo nariu, tai bent kokios Savivaldybės Tarybos nariu. Rolando Pakso – tuo metu „ant bangos“ buvusio politiko – politinė karjera per kelis mėnesius paversta į nieką.

Ar naivu buvo tikėtis, kad tokia principinga Tauta kažkaip panašiai reaguos ir į Prezidentės Tulpės susirašinėjimus, iš kurių gana akivaizdu, kad Tulpei buvo žinomas faktinis partijos valdytojas – koncernas MG Baltic?

Aplinkybę, kad Tulpei tai buvo žinoma, patvirtina ir išviešintoji VSD pažyma, su kuria Tulpė neabejotinai turėjo būti supažindinta.

Galų gale pati Tulpė paaiškino, kad jos laiškai reiškia neva ji viską žinanti, bet tai kodėl, viską žinodama, ne tik nesiėmė jokių Konstituciškai pateisinamų veiksmų, bet netgi aktyviai rėmė Liberalų sąjūdį ir siekė, kad ši partija koalicijoje su konservatoriais sudarytų valdančiąją daugumą?

Klausimai, kurių niekas nenori užduoti. Jau nekalbant apie atsakymus.

Visas politinis ir teisinis „elitas“ lyg kačiukai į kakutį ištrintomis nosimis sukasi į šalį, kad tik apeiti šią nepatogią temą.

Juk kai vertė Paksą, tie patys žmonės kalbėjo apie aukščiausius tautinės valstybės standartus ir apie tai, kad susikompromitavęs politikas turi lėkti lauk kaip kulka – be teisės kada nors sugrįžti.

Dabar gi jie tik dūsauja, kad esą koks skirtumas, kas valdo – ar MG Baltic, ar… Agrokoncernas. Visai pamirštant tą skirtumą, kad R. Karbauskis niekados neslėpė nei savo politinių ambicijų, nei verslo veiklos. Šia prasme jo elgesys nekelia jokių teisinių ar etinių dilemų.

Tuo tarpu MG Baltic yra pelno siekianti kompanija, kuri formaliai niekaip nedalyvauja ir net negali dalyvauti politinėje veikloje, dėl ko jos „šešėlinė“ įtaka liberalams yra ne kas kita kaip didžiausio masto politinė machinacija.

Tulpė pabandė pasikelti smuktelėjusius reitingus pasiūlymu politikams, užsiimantiems verslu, gerai pagalvoti, ar jiems likti politikoje.

Tik natūraliai kylantis klausimas – ar šis pasiūlymas adresuotas tik R. Karbauskiui, ar ir G. Lansbergiui, kurio žmona kaip žinia valdo UAB „Vaikystės sodas“ – įmonę, labai palankiomis sąlygomis besinuomojančią patalpas iš valstybės ir gaunančią valstybės dotacijas?

Tai kaip su tais pasiūlymais, Prezidente Tulpe? Ar tikrai adresuojate juos visiems politikams, kurie dalyvauja versle? Net ir G. Landsbergiui? O A. Kubiliui, kurio sūnus irgi nemenką versliuką suka?

Manytina, kad pasiūlymas, deja, kur kas konkretesnis ir skirtas tik „neteisingiems“ politikams. Vargu, ar Prezidentė linkėtų ko nors blogo savo politinio užtarėjo anūkui ar bent jau klapčiukui.

Visgi, skirtumai išryškėję tarp 2004 – ųjų ir 2018 -ųjų politinės krizės neleidžia daryti išvados, kad Pakso apkalta padėjo Tautai subręsti. Veikiau priešingai. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, Lietuvoje besiformavusi demokratija sulig šia data baigėsi, nes tokio masto protestai prieš Prezidentą šiuo metu nebeįsivaizduojami.

Jei mes lygintume save su amerikiečiais, kurie turėjo drąsos gatvėse šlapintis ant nepatikusio Prezidento nuotraukos ir baltarusiais, kurie eilę metų tyliai kenčia savo Batušką, tai kas mes būtume 2004 – aisias ir kas… 2018 – aisias?

Veidaknygė

Vytautas Sinica. „Prarasta liberalizmo esmė – kad valstybė kuo mažiau kištųsi į žmonių santykius“

Redakcija
-
0

„Alko radijo“ laidoje „Aktualioji istorija“ istorikas Tomas Baranauskas ir politologas Vytautas Sinica kalbėjosi apie vieną iš odioziškiausių kairiosios ideologijos aspektų – idėją pakeisti prigimtinę šeimos sampratą bet ko sugyvenimu su bet kuo, arba šeimos, kaip tokios, išardymo siekį. Pokalbio metu kartu pristatoma neseniai šia tema lietuviškai išleista Paulo Kengoro knyga „Išardymas“ (nuoroda įsigijimui https://goo.gl/4oXKky ). Skelbiame antrąją pokalbio dalį (pirmoji dalis). Teksto apačioje rasite laidos vaizdo įrašą.

– Engelsas parašė knygą „Apie šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmę“. Jį domino parodyti, kad kadangi kadaise tų institucijų nebuvo, jų gali ir vėl nebūti. Tikslas – parodyti nebuvimo precedentą. Ši knyga sovietmečiu lietuviškai buvo išleista ne vieną kartą, tačiau, matyt, nedaug kas ją skaitė, kaip ir daugelį didelio tiražo sovietinės propagandos knygų. Tačiau teko girdėti atgarsius, kad joje Engelsas „pateikė įdomių samprotavimų apie ateities šeimą“. Knyga egzistavo, bet joje buvo tylomis apeinami samprotavimai apie šeimą. O kaip buvo iš pradžių, po Spalio revoliucijos? Juk tada šeimos temos nebuvo bandoma apeiti, kaip tik susidarė sąlygos įgyvendinti ideologinius siekius?

– Kaip tik vienas pirmųjų ediktų buvo dėl šeimos panaikinimo. Sekė visa virtinė sprendimų, kuriuos šiandien apibendrintume kaip seksualinį išsivadavimą. Eita iki tikrų kraštutinumų. Gera komjaunuolė turėjo atsiduoti komjaunuoliui, jeigu jis to prašo. Labai mėgstu šį pavyzdį, nes jis tikrai gyvas ir leidžia pajusti laikmečio dvasią. Fizinė meilė buvo bendroji gėrybė, kuria visi turėjo dalintis. Vaikų auklėjimas buvo nacionalizuotas. Atsiejus nuo santuokos ir užvedus visuomenėje laisvos meilės mechanizmą, naujagimiai buvo paimami iš tėvų ir siunčiami į valstybinius auklėjimo namus, kur buvo parinktų specialistų auklėjami gerais komunistais.

Berods, Sankt Peterburge vyko ir pirmieji seksualinių mažumų paradai, bet tai buvo labiau kraštutinumas, o ne bolševikinės revoliucijos tikslas. Lenino seksualinė revoliucija buvo orientuota į prigimtinės šeimos ir jos esmę sudarančios santuokos panaikinimą, paleidžiant bet ko meilę su bet kuo. Tačiau reikia suprasti, kad kiekviena ideologinė inovacija atsiranda konkrečioje kultūrinėje terpėje ir mintis apie vienalytes santuokas, vienalytę meilę apskritai dar buvo nesuvokiama ir svetima, buvo sunku ir sugalvoti, kad taip galima. Įsivaizduokime XX amžiaus pradžios daugiausiai valstietišką Rusiją. Kova prieš prigimtinę šeimą buvo maksimalus tikslas, vykdytas pagal principą, kad seksas yra viskas, o prisirišimas prie vieno žmogaus nėra reikalingas. Komunizme idėja, kad žmogus turi rištis prie kažkurio kito žmogaus, yra iš principo klaidinga.

Su dabartine Vakaruose vykstančia ir Lietuvą pasiekusia seksualine revoliucija tai yra tiesiogiai susiję todėl, kad ginčas ir šiandien yra ne apie tai, kas – vyras su moterimi, ar vyras su vyru, ar moteris su moterimi – gali tuoktis, kaip dažniausiai bandoma pateikti šį klausimą, o apie tai, kas yra santuoka ir šeima. Pozicijos čia nėra „vyras su moterimi“ arba „tos pačios lyties“. Tikrosios pozicijos yra šios. Tradicinė pozicija, kad santuoka yra ne tik vardan emocinio prisirišimo ir malonumo, o pirmiausiai dėl naujos gyvybės sukūrimo ir auginimo. Būtent dėl to ir nieko kito modernioji ir bet kuri valstybė skiria ypatingą teisinę ir visokią pagarbą šeimos institucijai, kuri užtikrinti piliečių auginimą ir valstybės tąsą. „Liberalusis“ požiūris yra ne „už vyrą su vyru“, o už tai, kad bet kas gali tuoktis vien meilės jausmo pagrindu ir jų santuoka yra vien tų žmonių maloniam gyvenimui kartu, kiek jie patys norės tą daryti. Šiame ginče komunistinė idėja, kad laikas atsiriboti nuo vaikų arba „atsieti seksą nuo sauskelnių“, ką pokariu ir padarė kontracepcijos ir vadinamųjų reprodukcinių teisių išplitimas, labai pasitarnavo būsimai, tuo metu dar net nenumatytai, seksualinių mažumų revoliucijai.

Čia labai svarbu paminėti ir tai, kad Sovietų Rusija buvo pirmoji moderni valstybė legalizavusi abortus. Tą ji padarė suprasdama, kad išlaisvinimas iš visų dorovės, drovumo tabu ir santuokos saitų yra neįmanomas, jeigu neįgalinsi lengvo atsikratymo nepageidaujamomis sekso pasekmėmis, kuo jie ir laikė vaikus.

– Kaip nutiko, kad XIX amžiuje ir XX amžiaus pirmoje pusėje šios idėjos buvo siejamos su komunistais ir socialistais, o dabar su liberalais? Juk liberalai bent teoriškai neturėtų būti tapatūs kairiesiems?

– Tai didelis nesusipratimas. Prireiks dar nemažai laiko, kol suprasime, kad daugelis dalykų, kurie šiandien vadinami liberaliais, iš tiesų jokia prasme nėra liberalūs. Kertinis liberalams laisvės lozungas yra labai patogus ir pagavus, jį patogu priskirti sau ir naudoti diskusijoje. Vienas argumentuoja aiškindamas kažką apie prasmes ir tikslus, o kitas atsako „bet gi laisvė“, „tegu žmogus renkasi bet ką, ką jis nori“. Tačiau tai tėra paviršius tiek šioje, tiek kitose diskusijose. Iš tikrųjų tikrą liberalą sutikti šiais laikais yra labai sunku, nes liberalizmo esmė yra gerbti kitas nuomones, visų pirma gerbiant ir leidžiant egzistuoti neliberalioms nuomonėms. Nereikia būti liberalu, kad gerbtum liberalias, t.y. iš esmės savo paties nuomones. Šitas momentas šiandien yra visiškai pamestas. Žmonės, prisistatantys liberalais, iš tiesų dažniausiai yra neomarksistai arba leftistai – šie du žodžiai anksčiau ar vėliau įsivyraus šioje diskusijoje – reikalauja iš kitaminčių varžyti savo kalbą, o įstatymais siekia įtvirtinti savo požiūrį atitinkančias normas tiek abortų, šeimos sampratos, kalbos politikos, istorijos dekonstravimo ir kitais klausimais. Niekas neturi būti palikta savieigai, kaip išsiaiškins visuomenė – jos progresyvesnė ir konservatyvesnė dalis. Ne. Tariamas liberalas, o iš tikrųjų marksistas reikalauja, kad jam rūpimu klausimu būtų įstatymu įtvirtinta jo požiūrį atitinkanti pozicija. Kad būtų sukurtas privalomas pliuralizmas. Tai nebėra liberalu. Tikras liberalas sakytų, kad turime palikti visuomenei nuspręsti ir kaip ji nuspręs, taip bus, kad visos nuomonės turi būti girdimos ir gerbiamos. Toks mąstymas yra visiškai prarastas.

– Tačiau ne tik priemonės, bet ir pačios vertybės yra tarsi suartėjusios su socialistinėmis.

– Nesu tikras, ko klausiate, bet šitą painiavą esu linkęs aiškinti per tokią skirtį tarp liberalizmo ir marksizmo. Liberalizmas nori, kad valstybė visose srityse kuo mažiau kištųsi į žmonių tarpusavio santykius. Tai gali būti gražūs santykiai, draugystė ar verslas, gali būti ir pyktis, neapykanta, ginčai. Nesvarbu. Žmonės aiškinasi tarpusavyje, o valstybė kišasi kuo mažiau, užtikrina apsaugą nuo prievartos. Tuo tarpu šiandien tariamų liberalų siekiama, kad valstybė kuo labiau įsikištų aiškinama, kaip žmonėms elgtis tarpusavio santykiuose.

Tobulas pavyzdys yra vadinamoji neapykantos kalba. Šiaip tiek aš galiu jus įžeisti, tiek jūs galite įžeisti mane. Tai gal bus negražu, bet tai bus mūsų asmeninis reikalas. Žmonės elgiasi vieni su kitais įstatymų ribose. Liberalizme, kol aš jūsų nesužeidžiu ar neatimu nuosavybės, tol mes turime teisę būti vienas kitam nedraugiški ir negeri. Tačiau naujojo marksizmo vienas pamatinių postulatų buvo tas, kad vietoje darbininkų revoliucijos (proletariatas pasirodė esantis nepajėgus sukelti pasaulinę revoliuciją) reikalinga mažumų revoliucija. Visuomenę kaip pyragą visada galima pjaustyti ir priešinti įvairiais pjūviais pagal grupines tapatybes ir tai šiandien vadinama tapatybių politika. Kiekvienu pjūviu galima rasti daugumą ir mažumas, kurios bus visuomenės paribiuose. Visos įmanomos visuomenės mažumos pagal jų religinę, rasinę, tautinę, seksualinę ar kokią nori tapatybę yra tam iš principo tinkamos.

O tada imamasi iškelti jas kaip neliestinas ir savaime saugotinas nuo kritikos ir vertinimo, nes jų tapatumas yra savaime vertingas visuomenei, ir sukurti joms ypatingas, privilegijuotas teisines sąlygas. Šis tikėjimas savaimine mažumų buvimo verte vadinamas praturtinimu įvairovėje. Privilegijuotos teisinės sąlygos tuo tarpu reiškiasi Lietuvoje kol kas mažiau jaučiamais būdais – pozityvia diskriminacija, kvotomis, ypač juodaodžiams stojant į universitetus, pagal logiką, jog jų tapatybės grupė istoriškai nukentėjo nuo baltaodžių, t.y. nuo daugumos. Kita privilegijų forma – kalbos, žodyno valdymas. Uždrausti negražiai kalbėti apie konkrečias visuomenės grupes. Visa tai yra antiliberalu: kišimasis į žmonių gyvenimus ten, kur jie tarpusavyje galėtų išsiaiškinti taip, kaip jiems atrodo teisinga.

– Grįžtant prie temos, lenininėje Sovietų Rusijoje tos seksualinės laisvės ir šeimos neigimo idėjos buvo išbandytos praktikoje ir galiausiai jų buvo atsisakyta. Jos pasirodė negyvybingos. Kokiu būdu jos ėmė ir atgimė pokario Vakaruose, kur komunizmo diktatūros niekada nebuvo?

– Labiausiai tą padaryti padėjo technologinė ir ekonominė pažanga, leidusi nebejausti neigiamų pasekmių. Seksualinės revoliucijos Sovietų Rusijoje pagrindinė problema buvo ligos ir vaikai. Žinoma, buvo „antras aukštas“ problemų, socialinių ryšių nykimas, nes vis dėlto prieš žmogaus prigimtį ir psichologiją dalintis mylimaisiais, apsimetinėti, kad štai mano žmona, bet man negaila draugui komunistui ja pasidalinti. Negalėjo būti gyvybinga visuomenė, kurioje buvo palaikomi tokie santykiai. Pokariu iš naujo kuriant seksualiai išlaisvintą visuomenę šito kraštutinumo ir buvo atsisakyta, liekant prie to, kad žmonės gali gyventi poromis po du, kas su kuo nori ir nesidalinant komunomis, tačiau bent turi būti išlaisvinta nuo „pavojaus“ turėti vaikų. Kadangi medicininė pažanga 1970-aisiais tą leido, o lenininio kraštutinumo „komunalinti“ meilę ir lytinius santykius buvo atsisakyta, naujoji išlaisvinto seksualumo forma buvo daug lengviau pritaikyta šiandien Vakaruose nei XX amžiaus pradžios Sovietų Rusijoje.

– Ar tai nesusiję su tuo, jog SSRS turėjo savo kontroliuojamas komunistų partijas daugelyje Vakarų valstybių ir SSRS bei komunizmo idėjoms palankių intelektualų?

– Tai įdomus reiškinys. Man galimai trūksta žinių dėl jų konkrečių ryšių su SSRS politine vadovybe, tačiau kaip idėjiniai komunizmo atstovai ir tobulintojai prieškario Vokietijoje egzistavo tokia Frankfurto arba Kritinės teorijos mokykla. Jos autoriai didele dalimi buvo žydai ir dėl to turėjo bėgti iš Vokietijos po Hiterio atėjimo į valdžią. Daugelis jų pabėgo į JAV ir ten pokariu labai sėkmingai vystė savo kritinę teoriją, dar vadinamą naujuoju marksizmu. Šios teorijos prielaida yra, kad įvairiausių tapatybių pagrindu išskirtos visuomenės mažumos turėtų būti išryškintos ir iškeltos į privilegijuotą padėtį, nes joms, o ne darbininkams yra istorijos skirta sukurti revoliuciją visuomenėse ir peržengti valstybinę būklę. Kaip žinia, valstybė marksizmo yra laikoma prievartos mechanizmui ir turi būti panaikinta. Šios idėjos ir jų autoriai – Horkheimeris, Adorno, Marcuse – buvo be galo papuliarūs ir tapo iškiliais profesoriais, viešaisiais intelektualais pokario JAV, ypač Kolumbijos universitete. Ten jie, galima sakyti, užaugino karo nemačiusių hipių kartą, 1970-ųjų akademinį jaunimą, kuris tas idėjas po to skleidė plačiau. Iš tiesų tai yra vienas ryškiausių ir sėkmingiausių pavyzdžių, kaip siaura grupė intelektualų gali esmingai pakeisti ne tik vienos visuomenės, bet ir visos Vakarų civilizacijos mąstymą savo norima linkme.

– 1970-aisiais klestėję hipių judėjimai buvo nukreipti ir prieš Vietnamo karą bei kitais lozungais, kurie visi buvo naudingi Sovietų Sąjungai. Matyt, tai visgi susiję su pogrindine SSRS veikla.

– Nėra jokios abejonės, kad naujojo marksizmo judėjimas JAV Šaltojo karo metais buvo naudingas Sovietų Sąjungai. Tačiau arba man trūksta konkrečių istorinių žinių, arba tenka palikti spekuliacijoms, kurie konkretūs žmonės galėjo būti užverbuoti, arba suprasti, kam yra naudingi, arba – labiausiai tikėtinas variantas – patys nesuprasdami būti naudingi didžiausiems Amerikos Valstijų priešams.

– Tas pats laikotarpis JAV buvo didžiulių kairės pergalių – ir abortų įteisinimo, ir homoseksualumo paskelbimo nustojus būti liga – laikmetis. Viskas įvyko kone vienu metu.

– Aštuntas dešimtmetis buvo lūžio metas Amerikoje. Berods, 1973 metais buvo priimti abu šie sprendimai – tiek abortų įteisinimas, tiek ir homoseksualumo išbraukimas iš ligų sąrašo. Beje, abortų įteisinimas Aukščiausiojo Teismo sprendimu buvo tikrai radikalus, nenumatant visiškai jokių apribojimų. Iki šiol labai lėtai atskiros valstijos mėgina sukurti vis adekvatesnius apribojimus, bent kiek panašius į galiojančius daugumoje Europos šalių, tačiau pats Roe v Wade sprendimas nenumatė jokių apribojimų aborto atlikimo laikui ar panašiai. Mintis apie aštunto nėštumo mėnesio kūdikį, kurį iš pradžių buvo legalu „pašalinti“ visose valstijose, o dabar devyniose valstijose, turbūt net ir liberalius žmones Lietuvoje galėtų šokiruoti. To meto JAV visuomenės toks ryžtingas ir radikalus nusisukimas į socializmą buvo tikrai įspūdingas.

Taip pat ir jūsų minėtas homoseksualumo medicininio statuso pakeitimas nebuvo jokiu mokslu ar medicina grįstas sprendimas. Yra nemažai tą sprendimą priėmusių psichiatrų liudijimų ir, galima sakyti, atgailų dėl to, kaip jis priimtas. Prasidėjo milžiniški protestai, kelias savaites ar kurį laiką tie protestai buvo rengiami prie JAV psichiatrų asociacijos, kur rinkosi jos vadovybė, būstinės. Buvo net įsiveržta į posėdžių patalpas, pareikalauti nustoti „stigmatizuoti“ ir galiausiai pasiduota spaudimui. Niekas neneigė, kad tai buvo politinio spaudimo lemtas sprendimas. Vėliau jį priėmę psichiatrai, pavyzdžiui, profesorius Nicholas Cummingsas, raštais ir kalbomis reikalavo tęsti šio klausimo tyrimus, pripažįstant priimtą sprendimą kaip skirtą pagerinti homoseksualių asmenų socialinę situaciją. Jie sakė, kad esame visų pirma mokslininkai, ne politiniai aktyvistai.

– Pabaigai, grįžkime prie Paulo Kengoro knygos. Kur galima ją įsigyti?

– Knyga yra komerciniuose knygynuose, „Pegasuose“ ir „Vagose“, taip pat ir kituose, nors ne visuose. Internete tikrai taip pat galima ją surasti. Ko gero, geriausia kaina ją galima rasti knygyne „Akademinė knyga“ Vilniuje, taip pat „Katalikų pasaulio“ knygynuose. Galiausiai užėję į propatria.lt svetainę gali užsisakyti knygą leidėjo kainomis, tai yra už keturis eurus ir siuntimo kaštus.

– Tuo ir baigiame laidą. Atsisveikiname iki kitų susitikimų.

Alvydas Jokubaitis: „man skauda raumenis, kai matau kalbančius Lietuvos politikus“

Redakcija
-
0

www.lrt.lt

Kai kalba Lietuvos politikai, baisu, kad jie nepasakytų to, ką iš tiesų galvoja. Atrodo, kad jie meluoja, LRT KLASIKAI sako istorikas ir filosofas Alvydas Jokubaitis. Kaip teigia jis, panašu, kad laisvo mąstymo laikas Lietuvoje baigėsi: „[…] bijau dėl savęs ir to, ką pasakysiu. Panašu, kad mums, filosofams, reikia užsidaryti atskiruose kambariuose ir kalbėti taip, kad mūsų negirdėtų visuomenė.“

– Jums buvo įteikta Stasio Šalkauskio vardo premija, tačiau savo kalboje neparodėte daug optimizmo. Kodėl?

– Kadangi premija buvo S. Šalkauskio, kalba ir sukosi apie jį. Lietuvoje taip jau nutinka, kad anksčiau gyvenę kūrėjai tarsi patraukiami į šalį. Kuriame naują visuomenę, o tų, kurie buvo anksčiau, mums nebereikia. Visi įpratę prie to, kad S. Šalkauskis buvo kultūros filosofas, tačiau sakyčiau, kad jis buvo ir vienas gyviausių politikos filosofų.

Šiandieninis Lietuvos politinis gyvenimas neįkvepia optimizmo. Kai renki parlamentą, renki savęs atvaizdavimo priemonę. Tai, ką daro parlamentarai – visuomenės atvaizdavimas, kaip paveikslas. Ir dabartinis mūsų atvaizdas yra baisus, sunku ištverti ilgai į jį žiūrint.

Taip yra ir literatūroje. Kai bandai joje rasti Lietuvą, tu jos nerandi. Kai bandai rasti Lietuvą dailės parodose, taip pat jos nerandi. Mes nesugebame savęs pamatyti. Turėjau svečią iš Anglijos, su juo buvome mūsų Nacionalinėje dailės galerijoje. Kai vaikščiojome 12-oje salėje, manęs paklausė – o kur Lietuva? Ten toks menas, kad nieko nebesimato.

Pirmose salėse gali matyti šalį, atpažįstamus dalykus, o vėliau – nematai skirtumo, ar tai Kinija, Tanzanija, ar Lietuva. Mes per ilgai užsižaidėme nuo 1918 m., atsirado keistas santykis su kultūra. Mums visuomet reikėjo įrodyti, kad kažką sugebame – parašyti romaną, sukurti simfoninį kūrinį. Mes neva tai sugebame ir giriame vieni kitus, bet negyvename tuo, kas sukurta. Nėra daug kūrinių, kurie mums būtų tarsi duona kasdieninė. O mažiausias mūsų kūrinys per šimtą metų buvo politika.

– Tačiau minime valstybės šimtmetį…

– Tai skaudžiausia. Kyla klausimas, kiek nuoširdžiai minime šimtmetį, kai, praėjus vos dviem mėnesiams, turime tokius skandalus, kokių reikėtų labai paieškoti kitoje Europos valstybėje. Kažkas nesuderinta. Gal ši šventė tėra gražūs žodžiai, kai darome viena, sakome kita, o galvojame dar kitaip.

Tai didelė problema. Mūsų žodžiai pradeda nieko nebereikšti. Nežinau baisesnio dalyko, kai žodžiai nieko nebereiškia. Iš kur kyla valdžia, jei žodžiai nieko nereiškia? Turime daug priemonių, tokių kaip interneto portalai, kur daug žodžių, bet akivaizdus jų nuvertėjimas.

Lietuviai per šiuos 28 metus yra mažiausiai mąstantys visoje Europoje. Kai kartoji tai, ką esi išgirdęs iš kitų, nemąstai. Mąstymas yra tai, kai jauti, ką kitas žmogus kalba, matydamas naują reiškinį. Man skauda raumenis, kai matau kalbančius Lietuvos politikus. Bijau, kad jie nepasakytų to, ką galvoja. Man regis, kad jie meluoja. Už tų veidų yra kiti veidai.

– Šiandien žmonės nėra skatinami kritiškai mąstyti. Ką tai reiškia?

– Galiu pasakyti, ką matau. Kai į universitetą ateina pirmo kurso studentai, jie žino, kad yra laisvi, kritiškai mąstantys žmonės. Tačiau viskas baigiasi ties viena riba – jie nėra skaitę tam tikrų dalykų, neturi supratimo apie tai ir tiesiog negali. Tai, ką jie įsivaizduoja esant kritiniu mąstymu, nėra toks mąstymas.

Aš esu iš filosofų cecho. Filosofija – vienas svarbiausių Vakarų kūrinių nuo pat graikų laikų. Tai savaime laisvas mąstymas. Tačiau pastaruosius dvejus metus Lietuvoje aš tikrai bijau dėl savęs, dėl to, ką pasakysiu. Panašu, kad mums, filosofams, reikia užsidaryti atskiruose kambariuose ir kalbėti taip, kad mūsų negirdėtų visuomenė.

Pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda daug fanatikų, politiškai korektiškų asmenų, iš anksto žinančių visus atsakymus. Jie tik ir laukia progos, kad parodytų savo kelių tezių išmanymą, kad tave apkaltintų. Anksčiau su tuo nebuvau susidūręs. Panašu, kad tikros laisvės laikotarpis baigėsi ir dabar viešojoje sferoje kai kurie tiesiog nenori laisvai mąstyti. […] Tačiau filosofijos malonumas tai, kad kai ji prisiliečia prie pasaulio, kurį turi, jis pradeda griūti, nebėra toks tvirtas.

Protas yra daug lankstesnis nei atrodo mūsų politikams, bet neleidžiama, kad į visuomenę ateitų nauja mintis. Visi pasidalijo į sektas. Svarbiausia, kad niekas nenori giliai mąstyti ir turi savo tikėjimo tiesas. Visi gina savo tiesas vienas nuo kito. Daug kalbama „Facebooke“, bet man atrodo, kad „Facebookas“ yra melas.

– Gal tai normalu, nes „Facebookas“ buvo sugalvotas tiesiog kaip priemonė studentams bendrauti?

– Greičiausiai. Buvau nustebęs, kad Šventajame Rašte užfiksuota mintis, kad visi žmonės veidmainiai. Dabar galima sakyti, kad visi žmonės „feisbukiniai“. Pats neturiu paskyros šiame tinkle, nes man regis, kad ir taip esu veidmainis. Jei dar reikėtų veidmainiauti „Facebooke“, būtų slogu. Dar nesuprantu, kodėl jauni žmonės patys save fotografuoja. Tai labai įdomus reiškinys, kai žmonės nori pameluoti kitiems patys pasidarydami savo autoportretus.

– Gal ir tai mūsų prigimtyje?

– Taip, bet prigimtyje ir kita to pusė – kai susirenkame kartu, pamatome ar pajaučiame, kas yra už kaukių, tas kitas žmogus. Matėme, kaip sugriuvo Lietuvos partijos, nes jos atrodė vienaip, o paaiškėjo, kad už viso to – kitokie žmonės. Tai rimta pamoka Lietuvai. Dabar mes neteisingai suvokiame, kas yra žmogus.

Parengė Virginija Sližauskaitė.

1...1 4921 4931 494...1 702Nuo 1 702 1 493 puslapis