2025-08-08, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1315

Krescencijus Stoškus: LRT rodomos televizijos laidos – lėkštos

Filosofas Krescencijus Stoškus. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Šios savaitės rubrikoje„POLITIKAI APIE TV“ herojus – filosofas Krescencijus Stoškus.

– Sakote, jog esate nusivylęs nacionaliniu transliuotoju. Kuo jus LRT nuvylė?

– Atsibodo televizijos laidų lėkštumas. Nežmoniškai plintantis ir vis gilėjantis tuštumas. Ypač apgailėtinas lietuviškas humoras. Gabesni žmonės, matyt, neateina. Nors apskritai buvome įpratę sakyti, kad lietuviai nemoka juokauti. Gal ir iškyla viena kita humoro žvaigždė, bet ta bendra masė, kurioje vieni kitus kopijuoja, yra paties žemiausio lygio.

– Ar tiktų pasakymas, kad televiziją turime tokią, kokie patys esame?

– Šitaip nedrįsčiau pasakyti. Tada išeitų, kad mes lyg ir kalti, o televizijos vadovybė nekalta. Manyčiau, tai uždaras ratas. Žmonės buvo smalsesni ir reiklesni pradžioje, bet TV publiką susikūrė. Reikėjo susikurti tokią auditoriją, kuri viską imtų, kuri viską prarytų, kuri tiktų bet kokiai reklamai. Tad TV išsiugdė tokią publiką – toks būtų aiškesnis formulavimas. Atsirado publika, kuri žiūri viską, turi laiko, bet jos ne tiek daug yra, kaip TV skelbiasi. Dabar žmonės daugiau didžiuojasi prisipažindami, jog išjungia televizorių.

– Įsijungus politines laidas, matyti tie patys veidai? Ar mes turime politinį elitą?

– Taiklus pastebėjimas. Nežinau, ar tie, kurie kasdien „yra apyvartoje“, jau gali būti vadinami elitu. Mane labiau gąsdina tai, kad vyrauja klaninė sistema. Kanalų yra daug, žmonės per informacinius kanalus išsibarstę. Jau beveik begėdiškai formuojasi tokie uždari klaneliai, grupės žmonių, kurie vieni su kitais draugauja, vardais vadinasi, pažįstami, bičiuliai, vienas kitam tapšnoja per petį. Būtų suprantama, jei tai būtų komercinė televizija – kaip nori, taip ir daro. Bet kai šitaip daro nacionalinis transliuotojas, tada jau skaudu, nes jie turėtų tarnauti visai visuomenei, o ne atskiriems klanams.

– Yra LRT taryba. Ar ji nieko negali pakeisti?

– Ji galėtų, bet drįstu pasakyti, veikia formaliai. Esu buvęs ne vienoje LRT tarybos kadencijoje, mačiau tą (ne)veikiančią sistemą. Visi priklausomi nuo vadovybės. Taryba savarankiškumo niekada nebuvo įgijusi, mes ten paburbėdavome ir viskas – per tiek laiko niekas nepasikeitė. Taryba buvo tik imitacinė institucija, ji pritardavo viskam, ką generalinis direktorius pasiūlydavo. Ir dabar taip yra.

Irena BABKAUSKIENĖ

Prof. Rasa Čepaitienė. Koks inteligentijos vaidmuo pasipriešinime?

0

Negaliu nepasidalinti vakar vykusios konferencijos įspūdžiais. Ją organizavo Nevėžio gyvenvietės bendruomenė pagerbti poeto partizano Broniaus Krivicko šviesų atminimą.

Nors esu dalyvavusi daugybėje konferencijų Lietuvoje ir užsienyje, nepamenu, ar kurioje iš jų būtų buvus pasiekta tokia aukščiausio akademinio lygio, auditorijos, įskaitant vaikus, įsitraukimo, vietos bendruomenės aktyvumo ir nuoširdumo dermė.

Suspėjome atvažiuoti tik į patį renginį, kuriame jau šurmuliavo ką tik iš žygio prie partizanų bunkerio ir B. Krivicko kapo, esančio netoliese, Putiliškių kaimo kapinaitėse, grįžęs jaunimas ir vyresni žygeiviai, atvykę pagerbti savo žymiojo kraštiečio iš įvairių Šiaurės Lietuvos vietovių.

Konferencija prasidėjo Krivicko eilėmis, palydėtomis dramatiškais kanklių garsais.

Rasma Buzienė, atstovaujanti Nevėžio bendruomenę ir Stipruolių (!) kaimą, papasakojo, kaip į žygeivystę įtraukia vaikus, įskaitant ir mažiukus. Klausant šios pilnos energijos šviesios moters ir žiūrint vaikų žygelių nuotraukas (o jų jau būta daugybės, tiek pėsčiomis, tiek dviračiais, slidėmis ar tiesiog ant tėvelių kupros…) teko net kelis kartus nejučiom nubraukti susižavėjimo ašarą…

Po to Jūsų nuolanki tarnaitė kalbėjo apie pokaryje ir dabar vykstančio hibridinio karo prieš Lietuvą ir partizanų atminimą ypatumus, taip pat skaidrėse parodė, kaip, kiek neįprasta forma, Vilniuje bus įamžintas B. Krivicko atminimas. Kokiu būdu ir kur? Palikime tai intrigai. Nors patys smalsiausi galės tai sužinoti jau netrukus, pažiūrėję konferencijos video įrašą, kuris, tikiuosi, bus greit paskelbtas.

Kaip visada puikus prof. Vykintas Vaitkevičius pasidalino naujo tyrimo duomenimis ir įžvalgomis. Jo pranešime buvo keltas ir nūdienai itin aktualus klausimas – koks inteligentijos vaidmuo pasipriešinime sistemai?

Kiek partizanų tarpe būta inteligentų, kokia buvo jų socialinė kilmė, išsilavinimas, interesai? Kokią procentinę visų kovotojų dalį jie sudarė? Pagal kokius kriterijus partizanai priskirdavo kovotoją inteligentams ir kokias specialias užduotis jam skirdavo?

Atsakymus vėlgi palieku intrigai ir pranešimo pažiūrėjimui, jis tikrai to vertas.

Po arbatos pertraukėlės literatūrologas dr. Gediminas Mikelaitis perskaitė nuostabų pranešimą apie Krivicko, kuris, primenu, žuvo būdamas vos 32 m. amžiaus, poezijoje atsispindėjusius gilius dvasinius išgyvenimus ir ieškojimus. Kaip ribinėje egzistencinėje situacijoje atsidūręs kūrėjas išgyvena santykį su Dievu ir kančia, kaip jis ieško prasmės ir iš ko semiasi drąsos bei įkvėpimo, atrodytų, beviltiškoje padėtyje? Labai lauksime šio pranešimo paskelbimo, jį svarbu skaityti atsidėjus, susikaupus, ne sykį, apmąstant kiekvienam iš mūsų iškylančias dilemas.

Tikra vyšnia ant torto tapo paskutinis, B. Krivicko kūrybos tyrinėtojo ir jo raštų sudarytojo bei leidėjo, irgi šiaurės aukštaičio Virginijaus Gasiliūno perskaitytas, ar veikiau, išraiškingai iškalbėtas pranešimas. Kaip žinia, sovietmečiu Poeto atminimą buvo bandyta ištrinti negrįžtamai, galbūt dėl to jis plačiajai auditorijai lieka nepelnytai mažai žinomas ir neįvertintas iki šiol. Kaip juokavo pranešėjas, 1970 m. visgi „šiek tiek Krivicko pasirodė”.

Tas „šiek tiek” – tai Krivicko rankos, uždėtos ant peties bičiuliui Vytautui Mačerniui, fragmentas, likęs pirmajame Mačernio raštų leidime, iškirpus jo galvą iš grupinės nuotraukos…

Gasiliūnas parodė, kaip Krivicko kūrybos fragmentų rankiojimas ir dėliojimas jam tapo tikru detektyvu, pilnu neišdildomų nuotykių ir atradimų. Naujausias jų įvyko ką tik, prieš pat šią konferenciją.

Nors konferencijos plakatui (žr. komentare) buvo parinkta gerai žinoma Poeto, sėdinčio tarp dviejų kitų kovotojų, nuotrauka, tik jos išdidinimas leido ponui Virginijui netikėtai geriau įsižiūrėti į tai, kas gi pavaizduota ant jo liemenės ir, būnant puikiu Krivicko poezijos žinovu, čia pat rasti sąsają tarp megzto briedžio ir vienoje jo baladžių pavaizduoto įspūdingo girių karaliaus, kurį pakerta netikėtas šūvis.

Broniaus Krivicko talentas buvo toks pat daugiašakis ir galingas kaip tas jo eilėse pavaizduotas miško žvėris, taip pat tragiškai ir nepelnytai nukautas priešo rankos…

Renginys baigėsi vietos moterų ansamblio, kuriame būta ir tikros partizanų ryšininkės (!), ir visų dalyvių kartu traukiamomis partizanų dainomis bei Maironio ir J. Naujalio „Lietuva brangi”. Išties, Lietuva nepražus, jei bus ją branginančių ir šią meilę vaikams gebančių perduoti žmonių…

Nuotraukoje visi konferencijos pranešėjai ir vienas Prielipa, atkartojantis ant peties uždėtos rankos triuką.

 

Iš kairės į dešinę: Virginijus Gasiliūnas, Rasma Buzienė, prof. Vykintas Vaitkevičius, Jūsų nuolanki tarnaitė, dr. Gediminas Mikelaitis ir Vilius Čepaitis. Nuotraukos aut. A. Stalilionis.

Vidmantas Valiušaitis. Kodėl mūsų visuomenė nepajėgi ir konfliktiška

Kodėl mūsų visuomenė juo toliau juo labiau darosi vis labiau susipriešinusi, konfliktiška, nepajėgi solidariai dalytis socialinės atsakomybės našta (pasiturintieji – ne puikuotųsi turtais, bet svariau prisidėtų prie bendros gerovės), nesugeba priimti arba priima tik labai sunkiai, per didžiausius konfliktus ir spiegimą visuotinai reikšmingus sprendimus?

Pradedant, tarkime, Būtingės terminalu, kuris dabar vienintelis gelbsti Mažeikių naftos gamyklą (be jo šiandien ji būtų tik metalo laužo krūva) ir baigiant nesugebėjimu pastatyti stadioną Vilniuje?

Konfliktai dėl istorinės atminties yra tik dalis, ir gal net ne pati reikšmingiausia, tos pačios plotmės problemos.

Tokie patys mūšiai stebimi ir kitais mūsų valstybės socialiniais pjūviais: vyksta laipsniškas šeimos instituto demontažas, švietimo sistema, kultūros, mokslo sritys, pagaliau žiniasklaidos raiškos metodai patiria „vagnorkų” laikų infliaciją.

Visuomenės kaita vyksta iš esmės savęs pačios ardymo režimu. Kas vyksta konkrečiai priverstinės kaitos švietimo ir šeimos santykių baruose gerai paaiškina Goda Juoceviciute: „Per moterų savimylos kursus platinamas raginimas mylėti save ir tik save, viešojoje erdvėje plintantys genderistiniai kliedesiai, kurie neigia biologines lytis ir skatina jaunuolius keisti reprodukcinius organus kaip kojines, dirbtinai kuriami metoo tipo skandalai, priverstinės lyčių kvotos valstybiniame sektoriuje ir net privačiame versle, kai, priimant darbuotojus ar renkant vadovus, kompetencija ir gabumai nebegali būti pagrindiniais atrankos kriterijais, taip pat – privalomos tėvystės „atostogos“ ir kitokia prieš sveikus moterų ir vyrų santykius, jų pasirinkimo laisvę nukreipta, konfliktus aštrinanti politika silpnina valstybės galias.

Juk kai viena iš lyčių, pagal naujausias madas – vyriškasis pradas, nuolat žeminama ir naikinama, visuomenė lengviau pasiduoda manipuliacijoms ir kontrolei.

Šiuos socialinės erozijos procesus intensyviai skatina keisto statuso ombudsmenai, prasigraužę iki pat valdžios ir poveikio įstatyminei bazei.”

Prof.Povilas Gylys. KADA ŽINIASKLAIDA YRA TAUTOS DRAUGAS?

1

Prezidentas D.Trampas karts nuo karto sako: žiniasklaida yra Amerikiečių tautos priešas.

Dar dažniau jis kaltina didžiąją žiniasklaidą fake news platinimu.

Tai prisiminiau savo archyvuose atradęs straipsnį The Washington Post (The media is the enemy of American People).

Visuomenėje, kurią valdo žiniasklaida, tai drąsus pareiškimas net JAV prezidentui.

Per visą savo amžių tokio nesu girdėjęs iš kokios nors šalies vadovo lūpų. Žiniasklaida, aišku, atsako neigiamomis tiradomis JAV Prezidento adresu.

Klausimas mūsų elitui: ar mūsų žiniasklaida visada tarnauja tautai atskleisdama tiesą, kovodama už viešą interesą?

Nes tik tokiu atveju būtų galima teigti, kad ji yra tautos draugas.

Vytautas Sinica. Partijos ir elito klanas pradėjo Nausėdos juodinimo kampaniją

Prieš kelias dienas atkreipiau dėmesį, kad valdyti įpratusios partijos (LSDP, TSLKD, LLS), Grybauskaitė ir žiniasklaidos elito klanas (žodžiai parinkti tiksliai) pradėjo Nausėdos juodinimo kampaniją, kurios galutinis tikslas yra Nausėdos prilyginimas Paksui ne tik įvaizdžio prasme, bet ir sukuriant kuo panašesnę į Pakso situaciją, o tada laukiant paslydimo, kokio nors preteksto, dėl ko būtų galima pradėti klibinti netinkamo, nes nepavaldaus ir nekontroliuojamo Nausėdos kėdę.

Neabejoju, kad nemažai kam tai atrodė pritempta. Todėl būsiu priverstas kantriai rodyti šios tendencijos pavyzdžius.

Rimvydas pravda Valatka visiškai tiesiu tekstu sako, kad Nausėda jam kaip Paksas ir bando tuo įtikinti visuomenę.

Pritempinėjama juodai, na bet tai ir yra įprastas jo ‘žurnalistikos’ stilius. Pasiklausykite, įsidėmėkite. Ruoškitės tik didesniam puolimui.

Juk pagal Valatką jau ir Nausėdos pasisakymas už patriotizmą (!!!) yra skandalingas ir kone fašistinis.

Beprotybei nėra ribų…

Algimantas Rusteika. Maisto banko akcija – Makaronų Dalinimo Diena

Gitano Nausėdos moralinio jausmo, vidinių įsitikinimų, padorumo ir žmogiško tikrumo egzaminas. Maisto banko akcija – Makaronų Dalinimo Diena.

Koktu būdavo žiūrėti, kaip ponija, pradedant Valdu Adamkumi su visais kubiliais, baigiant Mėlynąja Tumba su visais skverneliais – visi, atsakingi už skurdą šalyje, puikuodavosi, prieš kameras pilstydami maltiečių sriubytes ir pirkdami pigiausius makaronus ir turisto pusryčius. Pažiūrėkit, kokie mes geri!

Ir visos žvaigždutės, žinomybės – garsenybės ir ekranų vidutinybės – lapatai iš paskos. Mus per teliką parodys! Vykdavo toks visuotinio gerumo šou Lietuvai.

Jei klystu – protingi pataisykit, bet tik Patriarcho to darant nepastebėjau, mat per daug gudrus.

Jei to šou šiandien nebebus, Prezidento padorumui bus didelis riebus pliusas, nes tai paliudys, jog žmogus bent jau supranta, kas yra valdžios pasityčiojimas iš nelaimingų žmonių šalyje, už situaciją kurioje atsakai.

 

Prof. Gediminas Merkys. KLINIKŲ PONYBĖS „DEDOVŠČINAI“ LIETUVOS LIGONINĖSE SAKYKIME GRIEŽTĄ „NE“

Nusižudė universitetinės ligoninės jaunas gydytojas. Bendradarbiai atsiliepia apie išėjusį, kaip apie nuostabų žmogų ir mediką.

Pasak, pranešimų, nusižudė dėl psichologinio teroro – mobingo – darbo vietoje. Medicinos ponybė, vadovaujanti klinikoms ar jų padaliniams, gauna fantastiškas algas. Jei prie ubagiškos algos nori prisidurti eilinis medikas, nori padirbėti papildomai kitoje įstaigoje, nori savo vaikui nupirkti ne tik duonos, bet ir dviratuką, tai jį vargšą pradeda terorizuoti bet kokį žmogiškumą praradusi ir nerealiomis algomis apsipylusi med. įstaigos ponybė.

Žemiau pateikiu medikų, nusižudžiusiojo kolegų autentiški pasisakymus, citatas, kurias skelbė medijos.

Mes žinojome, kad tai vyksta, bet visi tylėjome, todėl dėl jo savižudybės esame irgi kalti

Nenoriu, kad viskas nueitų tyliai. Mes žinojome situaciją, kad jam sunku, kad jis terorizuojamas. Bet negalvojome, kad viskas taip blogai. Aišku, niekada nekalbėjo, kad jis nori kažką pasidaryti. Jis negalėjo taip paprastai išeiti iš darbo, dirbti toje ligoninėje yra prestižas, be to, išėjęs nebūtinai rasi kitą gerą darbą“.

Prieš metus kaip tik šitos ligoninės darbuotojai buvo parašę atvirą laišką spaudai, kad ligoninėje kažkas negerai, kad personalas patiria psichologinį smurtą. Niekas tada nesureagavo“.

O tada, kai reikia, pavyzdžiui, sudarinėti operacijų planus, šiems gydytojams specialiai yra sudaromi labai nepatogūs tvarkaraščiai – operacijos nukeliamos į pačią pamainos pabaigą. Dėl to gydytojas žino, kad pavėluos į kitą savo darbo vietą, nes jam tiesiog neleidžia operuoti ryte. Jam sukeliamas papildomas didžiulis stresas. Taip vadovai daro specialiai, kad gydytojas, kuris dirba keliose darbo vietose, jaustų tam tikrą diskriminaciją dėl to, o galiausiai palinktų kažkurią ligoninę ir dirbtų tik vienoje“. Citatų pabaiga.

O kas norėtų prigulti po skalpeliu pas chirurgą, kuris visas pakrikęs ir sudirgęs dėl to, kad nespės nubėgti pavergauti dar į vieną ligoninę? Beje, o kokios fizinės ir dvasinės būsenos tas pakrikęs chirurgas bus nubėgęs į tą kitos įstaigos operacinę? AŪ, kas ten norėtų po tokią ranka ir po tokiu slapeliu prigulti?

Suprantu, R. Karbauskio tai neliečia. Jo žmona važinėja dviračiu Prancūzijoje, ten su vaikais, jei ką, matyt, ir pasigydys. Reikia paklausti, kurį savo vaiką, iš trijų turimų, tokiam užterorizuotam, į suicidinę paribio būseną žengiančiam chirurgui ryžtųsi patikėti A. Veryga? Na, taip, jei operacija planinė, visos klinikos atsistos ant blakstienų ir viską pono, aukšto valdininko vaikui padarys či-čiki. O jei nelaimė, neduok Dieve kažkur ekskursijoje, jei viskas staiga?

Vadovai, užsiimantys chirurgų-pavaldinių psichologiniu teroru darbo vietoje, turėtų būti pastumti iš sveikatos sektoriaus su vilko bilietu. Be teisės dirbti net veterinarijos vaistų sandėlyje…

Naujoji viešoji vadyba, neoliberalios valdžios (kitokios gi neturime) pamėgtas optimizavimas, gydymo meno totalinis ekonomizavimas privedė prie to, kad dažnas medicinos įstaigos vadovas patapo top-mendežeriu su fantastiška alga, su neribota vienasmene valdžia, tiesiog sugyvulėjo, pavirto pinigus skaičiuojančiu ir pavaldinius terorizuojančiu dvasios kurmiu…. Tie top-menedžeriai, nusimetę baltą chalatą, kaip praneša medijos, nuolat įsivelia į korupcinius skandalus, o kai jų įstaigoje įvyksta lemtinga gydymo klaida, tada jie negyvu veidu ir žuvies akimis visiems aiškina, kad viskas teisėta, viskas teisinga…

Visuomenė turėtų šį kartą pareikalauti iš valdžios bent kelių dalykų.

Pradėti iki teisminį tyrimą dėl privedimo prie savižudybės.

Pareikalauti tos, atsiprašant, klinikos generalinio vadovo ir padalinių, kuriuose dirbo nusižudęs gydytojas, vadovų atsistatydinimo.

Demokratizuoti ligoninių valdymą, sustiprinti to valdymo kolegialųjį pradą, įtraukiant į ligoninės valdymą visuomenės atstovus.

Nedelsiant pasirūpinti, kad mobingo – psichologinio teroro darbo vietoje – sąvoka nedelsiant atsidurtu LR Darbo kodekse, LR Administracinių pažeidimų kodekse, o galbūt ir Baudžiamajame kodekse.

Išklausyti Seime ministro A. Verygos pasiaiškinimą ir svarstyti ministro atleidimo klausimą.

Kas yra „gimstamumo žirklės“ ir kaip jas uždaryti?

Vakaruose politikai ir apžvalgininkai skiria vis daugiau dėmesio šeimos išlaikymo kaštams ir jų poveikiui sprendimui kurti šeimą bei susilaukti vaikų. Diskusijos verda dėl vaiko pinigų dydžio, motinystės ar tėvystės išmokų mokėjimo trukmės, pirmojo būsto įsigijimo sąlygų, o kartais ir dėl dar įdomesnių dalykų.

Pavyzdžiui, visai neseniai, kalbėdamas jungtiniame JAV Kongreso Ekonomikos komiteto posėdyje demografas Lymanas Stone’as pasidalino įžvalgomis apie vadinamąsias „gimstamumo žirkles,“ t.y. skirtumą tarp vaikų skaičiaus, kurį moterys sako norinčios turėti, ir skaičiaus, kurio jos iš tikrųjų susilaukia.

Daugelyje Vakarų šalių moterys vidutiniškai turi mažiau vaikų nei norėtų. Amerikietės, pavyzdžiui, vidutiniškai sako, norinčios susilaukti apie 2,4 vaiko (šis skaičius išliko stabilus per pastaruosius 30 metų), tačiau vidutiniškai turi tik 1,7 vaiko. Tai prilygsta maždaug 6 vaikų trūkumui kiekvienai dešimčiai Amerikos moterų.

* 2011 m. duomenys. Šaltinis: Eurobarometro apklausatenden

Taigi, kas trukdo žmonėms, turėti tiek vaikų, kiek jie norėtų?

Pilną Lymano Stone’o atsakymą į šį klausimą galite rasti čia, tačiau jo pagrindinė mintis yra ta, kad, priešingai populiariam požiūriui, „gimstamumo žirkles“ lemia ne vaikų auginimo kaštai. Pasak mokslininko, vaikų auginimas šiais laikais nėra žymiai brangesnis, nei praeityje.

Atotrūkį tarp pageidaujamo ir realaus vaikų skaičiaus sukuria tolydžio vyresnis besituokiančių žmonių amžius. Duomenys rodo, kad susituokusių optimalaus gimdymo amžiaus (20–40 metų) moterų nuošimtis nuolat mažėja, o vidutinis moters amžius susilaukus pirmagimio – didėja.

Tokią dinamiką lemia ne aukštos vaikų išlaikymo kainos, o tai, kad vaikų auginimas sumažina tėvų (ir ypač motinų) esamas ir būsimas pajamas, bei karjeros perspektyvas. Moterys gimdo vėliau, nes nenori prarasti pajamų – ir socialinio statuso – kurį galėtų įgyti vaisingiausius savo gyvenimo metus skirdamos karjerai.

Jungtinėse Valstijose taip iš dalies atsitinka dėl mokesčių sistemos, kuri nėra palanki vaikus auginantiems žemesnio viduriniojo pajamų sluoksnio atstovams. Tačiau ne mažiau svarbus yra visuomenės požiūris į tėvystę ir motinystę. L. Stone’as įsitikinęs, kad galiausiai visuomenė turi daug realistiškiau įvertinti darbo, kurį tėvai atlieka auklėdami naują mokesčių mokėtojų kartą, vertę.

Darbas namuose turėtų būti aiškiai laikomas tokiu pat vertingu kaip įsitraukimas į darbo rinką ir vienaip ar kitaip apmokamas. Toks apmokėjimas, pasak mokslininko, neturėtų būti traktuojamas kaip išmoka ar tuo labiau pašalpa, bet kaip atlyginimas už vertingą indėlį į visuomenės gerovę. Pokyčiai turėtų neaplenkti ir leksikos: tokie terminai kaip motinystės „atostogos“ suponuoja, kad vaikų auginimas yra savotiškas poilsis, taigi neprilygsta „tikram darbui“, pvz. biure.

Panašu, kad anemiškas gimstamumas Vakaruose neatsigaus, kol nepradėsime teikti deramo socialinio ir ekonominio statuso šeimos kūrimui ir vaikų auginimui.

Vidas Rachlevičius. Mes niekada daugiau nebesusikalbėsime

Pasaulis eina šuniui ant uodegos, nes realybėje veikia tik durniai, o visi išmintingi persikraustė į FB. Tai vieno „Facebook“ bičiulio įrašas. Nuomonė kategoriška, bet daugelis patyliukais turbūt pritariame jai.

Ar pastebėjote, kaip ryškiai pradėjo skirtis nuomonės ir požiūriai, kaip mes jokioje srityje nebegalime rasti bendrų ir protingų sprendimų? Ar prisimenate bent vieną, bet kokios srities projektą, kuriam viešoje erdvėje ar privačiuose pokalbiuose pritartų absoliuti dauguma?

Bet kokia iniciatyva ar veiksmas susilaukia griežto atoveikio, visuomenė skyla į stovyklas.

Užuot užsiėmęs protinga kuriamąja veikla bei sąžiningu pridėtinės vertės kūrimu, visas mūsų mažas kaimelis skęsta nesibaigiančių aferų bei rietenų liūne.

Svarbiausia, kad tai vyksta nuolat, be jokių pertraukų, nes jau daug metų vieną susipriešinimo temą labai sklandžiai pakeičia kita. Jeigu rietenose išliejamas emocijas būtų galima paversti kokios nors rūšies energija, Lietuva, skaičiuojant vienam gyventojui, turbūt būtų pasaulio čempionė atsinaujinančios energetikos srityje.

Prisimenate Žaliojo tilto skulptūras? Net nebuvo apie ką diskutuoti, tik vienas paprastas klausimas – kodėl jos ten taip ilgai riogsojo? Tačiau, anot klasiko, išmintis liejosi siautulingu domkratu: kalbos, diskusijos, konferencijos, seminarai.

Ūžė visuomenė, socialiniai tinklai, žiniasklaida. O kiek sovietinės nostalgijos būta, protingų kalbų ir žodžių išsakyta, pavyzdžiui, apie „paveldo dekontekstualizavimą“, „deformuotą urbanistinės aplinkos suvokimą“. Vau!

Galų gale įvyko tai, kas seniai turėjo būti padaryta, o kiek tuščiai iššvaistėm laiko, išeikvojom energijos, susigadinom nervų, tuo pačiu – susitrumpinom gyvenimą. Ir visa tai dėl visiškai akivaizdžių dalykų!

Tai jau praeitis, o ką gavom vietoj to? Štai ant vieno iš Žaliojo tilto postamentų iškyla instaliacija „Šeima“. Menas – specifinis reikalas, jis gali patikti arba ne, tačiau kiekvienas praprusęs žmogus sugeba atskirti gerą meną, kuris jam nepatinka, nuo paprasto šlamšto. Ir štai vietoj sovietinio totalitarinio šablono ant Žaliojo tilto atsistoja modernaus meno balvonas.

Mintyse dar susilažinau su savimi, kad to „šedevro“ pristatymuose bus vartojamas labai madingas žodis „santykis“. Tai yra magiškas šablonas, kurį šių dienų meno „konceptualai“ vartoja savo darbams apibūdinti. Ir štai: „Kūrinio idėja – kvietimas susimąstyti apie šeimos ir miesto santykį.“ Toliau – viduriavimas žodžiais. „Taip kviečiu apmąstyti situaciją, kuomet sąlyginai mažame plote gali egzistuoti visiškai kitokios tos pačios aplinkos patirtys, kurias gali skirti tik geležinkelio linija, laiptinė ar kita infrastruktūros detalė“, – apie savo instaliaciją „Šeima“ pasakojo autorius. Tai yra garsiosios proletariato vado frazės, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę, modernus atsiraugėjimas – kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino.

Nors situacija su „menais“ ant Žaliojo tilto tik dar kartą parodo visišką sostinės mero beviltiškumą, tačiau tai – tik vaikų žaidimai. Ar bandėte skaičiuoti, keliuose frontuose išsyk vyksta mūšiai? Verda aistros dėl P. Cvirkos paminklo, dėl buvusios Šv. Jokūbo ligoninės teritorijos konversijos, dėl griaunamų Profsąjungų rūmų, o ant šios statybvietės tvoros kažkokie lunatikai net susigalvoja pakabinti laidotuvių vainikus. Principingas, nuožmus ir, regis, greitai nesibaigsiantis mūšis be nugalėtojų vyksta ir dėl atminimo lentų…

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.

Steigiamai partijai, kuri sieks iš pagrindų atnaujinti Lietuvos valstybę, sudaryta politinė taryba

1

Spalio 22 dieną įvyko Lietuvos pilietinės iniciatyvos forumo dalyvių susirinkimas. Išrinkta Forumo laikinoji politinė taryba, turinti koordinuoti tolesnę jo plėtrą ir nenomenklatūrinės pilietinės partijos steigimą.

Kuriama partija turi padėti įgyvendinti pagrindinį forumo programinį tikslą – iš pagrindų atnaujinti Lietuvos valstybę.

Aktyvi forumo narių parama partijos kūrimui ir dalyvavimas jos veikloje leis užtikrinti visuomeninę būsimosios partijos kontrolę.

Vienas svarbiausių išrinktos Laikinosios politinės tarybos uždavinių bus kontroliuoti partijos steigimosi ir narių atrankos procesus. Tai būtina, siekiant užtikrinti, kad partija netaptų Forumui vertybiškai ir idėjiškai svetimų perėjūnų sambūriu. Laikinoji politinė taryba vertins steigiamos partijos įstatų ir programos atitikimą Forumo principams ir tikslams.

Jeigu partija bus įsteigta, visuotinis plėtojamo Forumo susirinkimas artėjant Seimo rinkimams turės vertinti partijos rinkimų programą ir rinkimuose dalyvausiančių kandidatų atitikimą partijos programinėms nuostatoms ir savo nariams keliamiems reikalavimams.

Įsteigtoji Taryba nėra partija ar partinis organas, o visuomeninė struktūra, reikalinga sklandžiam partijos atsiradimui nenukrypstant nuo užsibrėžtų principų.

Laikinosios politinės tarybos sudėtyje žurnalistas Vytautas Budnikas, istorikė prof. Rasa Čepaitienė, advokatas Saulius Dambrauskas, chemikas prof. Vytautas Daujotis, aplinkosaugininkas Juozas Dautartas, filosofas doc. Kęstutis Dubnikas, teisininkė dokt. Salomėja Fernandez Montojo, politologas doc. Algimantas Jankauskas, biotechnologas akademikas Arvydas Janulaitis, Laisvės kovotojų ir tremtinių organizacijoms vadovaujantys Raimondas Pankevičius ir Saulius Černa, kompozitorius Faustas Latėnas, mokytoja Aldona Marcinkevičienė, Lietuvos tėvų forumo atstovas, verslininkas Audrius Murauskas, aplinkosaugininkas prof. Romas Pakalnis, dizainerė Agnė Paulėkienė, filosofas prof. Vytautas Radžvilas, publicistas, verslininkas Algimantas Rusteika, politologas dokt. Vytautas Sinica, Žemės ūkio rūmų pirmininkas dr. Arūnas Svitojus, filosofas dr. Laisvūnas Šopauskas, teisininkas prof. Alfonsas Vaišvila, jaunimo sambūrio „Pro Patria“ nariai Valentinas Žemgulys, Lukas Arbočius, Dovilas Petkus, Arnas Simutis, Martynas Katelynas ir kiti.

Tarybos sudėtis gali plėstis, įtraukiant naujus narius pačios Tarybos sprendimu. Šiuo metu Tarybą sudaro 46 nariai.