Kodėl mūsų visuomenė juo toliau juo labiau darosi vis labiau susipriešinusi, konfliktiška, nepajėgi solidariai dalytis socialinės atsakomybės našta (pasiturintieji – ne puikuotųsi turtais, bet svariau prisidėtų prie bendros gerovės), nesugeba priimti arba priima tik labai sunkiai, per didžiausius konfliktus ir spiegimą visuotinai reikšmingus sprendimus?

Pradedant, tarkime, Būtingės terminalu, kuris dabar vienintelis gelbsti Mažeikių naftos gamyklą (be jo šiandien ji būtų tik metalo laužo krūva) ir baigiant nesugebėjimu pastatyti stadioną Vilniuje?

Konfliktai dėl istorinės atminties yra tik dalis, ir gal net ne pati reikšmingiausia, tos pačios plotmės problemos.

Tokie patys mūšiai stebimi ir kitais mūsų valstybės socialiniais pjūviais: vyksta laipsniškas šeimos instituto demontažas, švietimo sistema, kultūros, mokslo sritys, pagaliau žiniasklaidos raiškos metodai patiria „vagnorkų” laikų infliaciją.

Visuomenės kaita vyksta iš esmės savęs pačios ardymo režimu. Kas vyksta konkrečiai priverstinės kaitos švietimo ir šeimos santykių baruose gerai paaiškina Goda Juoceviciute: „Per moterų savimylos kursus platinamas raginimas mylėti save ir tik save, viešojoje erdvėje plintantys genderistiniai kliedesiai, kurie neigia biologines lytis ir skatina jaunuolius keisti reprodukcinius organus kaip kojines, dirbtinai kuriami metoo tipo skandalai, priverstinės lyčių kvotos valstybiniame sektoriuje ir net privačiame versle, kai, priimant darbuotojus ar renkant vadovus, kompetencija ir gabumai nebegali būti pagrindiniais atrankos kriterijais, taip pat – privalomos tėvystės „atostogos“ ir kitokia prieš sveikus moterų ir vyrų santykius, jų pasirinkimo laisvę nukreipta, konfliktus aštrinanti politika silpnina valstybės galias.

Juk kai viena iš lyčių, pagal naujausias madas – vyriškasis pradas, nuolat žeminama ir naikinama, visuomenė lengviau pasiduoda manipuliacijoms ir kontrolei.

Šiuos socialinės erozijos procesus intensyviai skatina keisto statuso ombudsmenai, prasigraužę iki pat valdžios ir poveikio įstatyminei bazei.”

Nusižudė universitetinės ligoninės jaunas gydytojas. Bendradarbiai atsiliepia apie išėjusį, kaip apie nuostabų žmogų ir mediką.

Pasak, pranešimų, nusižudė dėl psichologinio teroro – mobingo – darbo vietoje. Medicinos ponybė, vadovaujanti klinikoms ar jų padaliniams, gauna fantastiškas algas. Jei prie ubagiškos algos nori prisidurti eilinis medikas, nori padirbėti papildomai kitoje įstaigoje, nori savo vaikui nupirkti ne tik duonos, bet ir dviratuką, tai jį vargšą pradeda terorizuoti bet kokį žmogiškumą praradusi ir nerealiomis algomis apsipylusi med. įstaigos ponybė.

Žemiau pateikiu medikų, nusižudžiusiojo kolegų autentiški pasisakymus, citatas, kurias skelbė medijos.

„Mes žinojome, kad tai vyksta, bet visi tylėjome, todėl dėl jo savižudybės esame irgi kalti“

„Nenoriu, kad viskas nueitų tyliai. Mes žinojome situaciją, kad jam sunku, kad jis terorizuojamas. Bet negalvojome, kad viskas taip blogai. Aišku, niekada nekalbėjo, kad jis nori kažką pasidaryti. Jis negalėjo taip paprastai išeiti iš darbo, dirbti toje ligoninėje yra prestižas, be to, išėjęs nebūtinai rasi kitą gerą darbą“.

„Prieš metus kaip tik šitos ligoninės darbuotojai buvo parašę atvirą laišką spaudai, kad ligoninėje kažkas negerai, kad personalas patiria psichologinį smurtą. Niekas tada nesureagavo“.

„O tada, kai reikia, pavyzdžiui, sudarinėti operacijų planus, šiems gydytojams specialiai yra sudaromi labai nepatogūs tvarkaraščiai – operacijos nukeliamos į pačią pamainos pabaigą. Dėl to gydytojas žino, kad pavėluos į kitą savo darbo vietą, nes jam tiesiog neleidžia operuoti ryte. Jam sukeliamas papildomas didžiulis stresas. Taip vadovai daro specialiai, kad gydytojas, kuris dirba keliose darbo vietose, jaustų tam tikrą diskriminaciją dėl to, o galiausiai palinktų kažkurią ligoninę ir dirbtų tik vienoje“. Citatų pabaiga.

O kas norėtų prigulti po skalpeliu pas chirurgą, kuris visas pakrikęs ir sudirgęs dėl to, kad nespės nubėgti pavergauti dar į vieną ligoninę? Beje, o kokios fizinės ir dvasinės būsenos tas pakrikęs chirurgas bus nubėgęs į tą kitos įstaigos operacinę? AŪ, kas ten norėtų po tokią ranka ir po tokiu slapeliu prigulti?

Suprantu, R. Karbauskio tai neliečia. Jo žmona važinėja dviračiu Prancūzijoje, ten su vaikais, jei ką, matyt, ir pasigydys. Reikia paklausti, kurį savo vaiką, iš trijų turimų, tokiam užterorizuotam, į suicidinę paribio būseną žengiančiam chirurgui ryžtųsi patikėti A. Veryga? Na, taip, jei operacija planinė, visos klinikos atsistos ant blakstienų ir viską pono, aukšto valdininko vaikui padarys či-čiki. O jei nelaimė, neduok Dieve kažkur ekskursijoje, jei viskas staiga?

Vadovai, užsiimantys chirurgų-pavaldinių psichologiniu teroru darbo vietoje, turėtų būti pastumti iš sveikatos sektoriaus su vilko bilietu. Be teisės dirbti net veterinarijos vaistų sandėlyje…

Naujoji viešoji vadyba, neoliberalios valdžios (kitokios gi neturime) pamėgtas optimizavimas, gydymo meno totalinis ekonomizavimas privedė prie to, kad dažnas medicinos įstaigos vadovas patapo top-mendežeriu su fantastiška alga, su neribota vienasmene valdžia, tiesiog sugyvulėjo, pavirto pinigus skaičiuojančiu ir pavaldinius terorizuojančiu dvasios kurmiu…. Tie top-menedžeriai, nusimetę baltą chalatą, kaip praneša medijos, nuolat įsivelia į korupcinius skandalus, o kai jų įstaigoje įvyksta lemtinga gydymo klaida, tada jie negyvu veidu ir žuvies akimis visiems aiškina, kad viskas teisėta, viskas teisinga…

Visuomenė turėtų šį kartą pareikalauti iš valdžios bent kelių dalykų.

Pradėti iki teisminį tyrimą dėl privedimo prie savižudybės.

Pareikalauti tos, atsiprašant, klinikos generalinio vadovo ir padalinių, kuriuose dirbo nusižudęs gydytojas, vadovų atsistatydinimo.

Demokratizuoti ligoninių valdymą, sustiprinti to valdymo kolegialųjį pradą, įtraukiant į ligoninės valdymą visuomenės atstovus.

Nedelsiant pasirūpinti, kad mobingo – psichologinio teroro darbo vietoje – sąvoka nedelsiant atsidurtu LR Darbo kodekse, LR Administracinių pažeidimų kodekse, o galbūt ir Baudžiamajame kodekse.

Išklausyti Seime ministro A. Verygos pasiaiškinimą ir svarstyti ministro atleidimo klausimą.