Pradžia Dienoraštis Puslapis 1111

Vytautas Sinica. Ukrainos pergalės ir NATO

2

Džiaugiamės Ukrainos mažomis pergalėmis, sistemingai perimama ir naikinama Rusijos technika, pačios Rusijos fiasko, nes net jos pergalė kare dabar politiškai jau būtų tik fiasko – juk lūkesčiai ir įvaizdis buvo kuriami visai kiti. Džiaugiamės solidarumu tarp Europos šalių siunčiant pagalbą, įvedant sankcijas ir priimant pabėgėlius. Tikrus, karo pabėgėlius – moteris ir vaikus.

Bet ne viskas gerai. Nors Ukraina kovoja didvyriškai ir labai efektyviai, civilių aukų skaičiai milžiniški, situacija bent keliuose miestuose baisi. Visa ši didinga kova gali baigtis laimingai tik su didžiule NATO pagalba. Pačios Ukrainos lyderiai kartoja, kad NATO kaip tokia vis nepadeda (padeda atskiros šalys), vaizduoja neutralumą arba gal net absurdiškai tiki, kad jis iš tiesų įmanomas.

Ar NATO reikia skelbti karą Rusijai, kaip ragino D. Grybauskaitė?

Ne. Branduolinis karas būtų pražūtingas daug didesnei žmonijos daliai nei dabartinis. Tai ko reikia?

Ukrainai reikalinga pagalba tokia apimtimi, kokios užtektų pergalei. Dabar NATO šalys padeda Ukrainai beprecedentiškai, kaip ir sankcijos Rusijai įvestos beprecedentinės. Putinas jų nesitikėjo visai kaip ir Ukrainos karinio pasipriešinimo. Dievaži, juk ir mes patys nesitikėjome. Visa tai puiku, bet NATO pozicija privalo būti, kad pagalbos bus tiek ir tokios formos, kiek reikės pergalei.

Bidenas – priešingai – viešai ir aiškiai pasakė, kad NATO tikrai neįsitrauks į tiesioginę kovą, NATO karių nebus Ukrainoje. Iki šiol jau įvardyta dar daug dalykų, kurių „tikrai nebus“. To išvis neturėtų būti. NATO pozicija turėtų būti, kad įmanoma viskas, svarstomi visi scenarijai, į karą gal ir įsitrauksime, tą lems tik pačios Rusijos veiksmai ir tik ji pati bus kalta, jeigu teks tą padaryti. Tai didžiulis skirtumas nuo karo paskelbimo.

Reikalas tas, kad Rusija ir konkrečiai Putinas jau virš dešimtmečio žaidžia JAV ir konkrečiai Bideno neryžtingumu. Putinas nuolat bandė Obamos ir Bideno ribas ir nuolat atrasdavo, kad šios bevertės ir lengvai perbraižomos. Putinas drįso okupuoti Krymą ir Donbasą tik todėl, kad tikėjo nebūsiant pasekmių. Tikėjo JAV lyderių atsargumu. Vien nuojauta, kad nebus proporcingo atsako, jį drąsina. Bideno oficialiai patvirtintas žinojimas drąsina nepalyginamai labiau. Bidenas pašneka, kad netoleruos atakų tiesiogiai prieš NATO karius ar pagalbos konvojus, karo nusikaltimų. Tada Rusija bombarduoja mokymo centrą su NATO kariais, bombarduoja humanitarinius koridorius, naudoja vakuumines bombas ir nieko nebūna.

Dabar Vakarai bijo Putino. Putinas turi bijoti Vakarų. Putinas turi bent kiek tikėtis, kad NATO veiksmai gali būti pražūtingi Rusijai. Girdime argumentą, kad jam tik ir reikia NATO grasinimų kaip preteksto karui pradėti. Bet Putinas nenori karo su stipresne NATO.

Priešingai nei Ukrainoje, kur jis norėjo karo ir tik ieškojo preteksto (juo tapo Azovo bataliono „naciai“), NATO atveju Putinas visiškai nenori pradėti karo, kurį visi pralaimėtų. Jis nori, kad to karo bijotų kita pusė. Jam nereikia preteksto, kuris leistų Rusijos liaudžiai parduoti atominį karą su NATO. Toks karas neatitinka nei žmonių norų, nei Rusijos nacionalinių interesų, nei oligarchų interesų, nei pagaliau paties Putino asmeninės ambicijos įeiti į istoriją kaip atkūrusiam Rusijos didybę. Po tokio karo nebūtų istorijos, ar geriausiu atveju, nebūtų bent Rusijos. Pagaliau ir branduolinės raketos išlekia ne vieno Putino sprendimu, tam reikia kelių asmenų sprendimo.

Tad Putinas turi bijoti, ko imsis NATO. Ukraina turi žinoti, kad parama neturi „lubų“. Neskraidymo zona, plačiai skambėjusi diskusijose, nors greičiausiai per sudėtinga ir per rizikinga įgyvendinti, neturėjo būti viešai kategoriškai atmesta. Priešingai, „svarstome įgyvendinimą“ ir „Rusijos grasinimai negali lemti aljanso sprendimo“.

NATO šalių naikintuvai Ukrainai tapo gėdinga tema ir tikrai turėtų būti perduoti, nepaisant ligšiolinių apgailėtinų apsigalvojimų. Tai, kad Bidenas asmeniškai vetavo Lenkijos naikintuvų perdavimą ir tai motyvavo baime eskaluoti konfliktą, verčia visu rimtumu klausti, kokių viešumai nežinomų svertų prieš jį turi Putinas.

Pagaliau visą situaciją galbūt geriausiai reziumuoja toks visiškai realus scenarijus: jeigu Rusija, matydama, kad negali varžytis su NATO nuolat aprūpinama Ukraina, paskelbtų, kad ir esamą pagalbą ginklais laiko NATO dalyvavimu kare, ar NATO nustotų teikti net ir dabartinę pagalbą?

Bet jeigu taip:

a) ar nesame pasmerkti nusileisti, kai išseks Putino kantrybė?

b) ar nesame pasmerkti sulaukti ir agresijos prieš NATO šalis, tikintis to paties bailumo?

NATO šalys negali atsitraukti su savo pagalba, negali Rusijai žadėti nieko kito, išskyrus nepulti pačios Rusijos, pagaliau negali rodyti jokio silpnumo, nors neturi ir pačios pradėti karo. NATO šalys turi tiesiog daryti ir žadėti daryti viską, ko prireiks, kad Ukraina išsaugotų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Ką bent JAV ir JK yra tiesiogiai įsipareigojusios daryti seniai pajuoka virtusiame Budapešto memorandume.

P.S. įsidėmėtinas Wall Street Journal straipsnis ir Nacionalinio susivienijimo pareiškimas šia tema.

Vidas Rachlevičius. Krauju parašyta Ukrainos pamoka pasauliui ir mums

0

delfi.lt

Jau ne pirmą savaitę daugelis iš mūsų gyvena tuo pačiu ciklu: iki vėlyvo vakaro sėdime internete ir stebime situaciją Ukrainoje, o anksti rytą neišsimiegoję ir pašokę iš lovos pirmiausiai žiūrime suvestines apie padėtį frontuose. Ačiū Dievui, jie laikosi!

Šis karas turi unikalių niuansų. Pradžioje diktatorius ir jį supanti klika aiškino, kad vienas iš uždavinių – „denacifikuoti“ Ukrainą, tačiau rusų kariuomenė bombardavo Babij Jarą, holokausto ir masinių žudynių vietą Antrojo pasaulinio karo metu. Ginklą į rankas paėmę Ukrainos žydai ir vyriausiasis šalies rabinas davė priesaiką kovoti su agresoriumi. Tuo pat metu žydai, apsisiautę Ukrainos vėliavomis, Jeruzalėje meldžiasi prie Raudų sienos, o savanoriai gydytojai išvyko į „nacistų ir narkomanų“ valdomą Ukrainą. Ten kaunasi ir elitinis Izraelio specialių pajėgų veteranų, kurie laikomi „geriausiais iš geriausių“, būrys.

Yra pavienių blaiviai mąstančių žmonių, nedideli būreliai jų išėjo į gatves, dalis bėga iš šalies. Todėl reikia pamiršti dūsavimus apie tariamą rusų dvasingumą, nes „rusų pasaulis“ – ne P. Čaikovskis ir A. Tarkovskis, tai ordos ginkluotų vandalų ir jiems pritarianti zombių minia.

Kažkada esu rašęs, kad žvelgdamas į V. Putiną ir jo režimo propagandistus, daktaras J. Goebbelsas turėtų būti patenkintas, bet akivaizdu, kad mokiniai gerokai aplenkė mokytoją. Tyrimai rodo, kad didžioji dauguma rusų vis dar palaiko V. Putiną ir jo karą, o žmonės Archangelske grąžino bilietus į humoristo M. Galkino koncertą. Ne, ne todėl, kad karas ir ne laikas juokauti, o todėl, kad jis pasisakė prieš karą. Jis laikomas išdaviku. Yra pavienių blaiviai mąstančių žmonių, nedideli būreliai jų išėjo į gatves, dalis bėga iš šalies. Todėl reikia pamiršti dūsavimus apie tariamą rusų dvasingumą, nes „rusų pasaulis“ – ne P. Čaikovskis ir A. Tarkovskis, tai ordos ginkluotų vandalų ir jiems pritarianti zombių minia.

Matant tai, kas vyksta Ukrainoje, nėra jokių abejonių, kad V. Putinas ir jo aplinka yra kariniai nusikaltėliai. Kitaip barbarai ir nekariauja, to rusai išmoko Čečėnijoje ir Sirijoje. V. Putino varomoji jėga – įsiūtis ir begalinis apmaudas, jam iš po kojų slysta žemė. Norint kažką prognozuoti, būtina suprasti jo būseną. Rusija yra betikslė valstybė, neturinti jokių visuomenę vienijančių vertybių. Vienintelis dalykas, dėl kurio absoliuti dauguma sutaria, yra pergalė Antrajame pauliniame kare. Ant šios kortos pastatyta visa valstybės ideologija, o rusai vis dar tiki, kad jų kariuomenė, kurią jie mato paraduose, yra nenugalima. Tačiau dabar išaiškėjo, kad tai yra tik apsmukusi laukinių orda, kuri jau patyrė didžiausią pažeminimą.

Karinis pralaimėjimas Ukrainoje ir Rusijos visuomenei, ir pačiam V. Putinui reikštų jų pasaulio, visko, kuo jie tikėjo, pabaigą, todėl šiuo atveju įšaldyto konflikto nebus, viskas vyks iki pabaigos. V. Putinas remiasi ne kokia nors visiems suprantama logika, o savo liguistomis fantazijomis ir zoologiniais instinktais. Jau įsitikinome, kad „tai neįmanoma“ galioja civilizuotam pasauliui, bet ne V. Putino Rusijai, todėl reikia būti budriems, nes desperacijoje jis gali griebtis bet ko.

Daug metų viskas vyko visiems priešais akis. Visiškai nesislėpdamas putinizmas augo ir stiprėjo. Kaip ir praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį – su šūkiais, pompastika ir spalvingais paradais. Diktatūros moka tai daryti. Žingsnis po žingsnio, labai nuosekliai, kryptingai ir atvirai V. Putinas ruošėsi šiam karui. Jis visiškai neslėpė savo tikslų, o euromulkiai ir daug kas Lietuvoje nesuprato jo siunčiamų signalų, rimtų ketinimų ir vaikėziškai šaipėsi, laikė jį nemokša istoriku. Net Krymo okupacija netapo lediniu dušu kolektyviniams Vakarams. Kada nors ten turėtų būti pastatytas simbolinis gėdos paminklas JAV prezidentui B. Obamai, poniai Michelle ir juos garbinusiai Amerikos komunistuojančiai inteligentijai, kairuoliškai nukvakusiam Holivudui bei akademinei bendruomenei. Tai buvo nusikalstamas pasyvumas, o „santykių perkrovimo“ politika – visiškas aklumas. Laisvasis pasaulis neteko lyderio.

Šiame kontekste aš vertinu ir praėjusią savaitę pirmą kartą viešai prakalbusio Kinijos, kuri iki šiol oficialiai nepasmerkė Rusijos agresijos, vadovo Xi Jinpingo žodžius. Virtualiame pokalbyje su Prancūzijos prezidentu E. Macronu ir Vokietijos kancleriu O. Scholzu jis paragino šalis laikytis „maksimalaus santūrumo“ ir neleisti, kad konfliktas „taptų nekontroliuojamas“. Kinai niekada nekalba tiesmukai. Tokie pono Xi žodžiai gali reikšti, kad jie neatmeta galimybės, jog V. Putinas gali panaudoti taktinį branduolinį ginklą. O gal kinai žino ką nors daugiau?

Kaip bebūtų, režimo Maskvoje pasikeitimas arba griūtis – tik laiko klausimas, ir tai bus vidaus perversmas. Griūties atveju galimas chaosas ir stichiški linčo teismai, o šalis subyrės. Jau dabar matomi tam tikri ženklai. Pačiam V. Putinui variantų nedaug. Mažai tikėtina, kad kritinėje situacijoje jis nusišautų prabangiame bunkeryje, o bėgti neturi kur. Labiausiai tikėtinas variantas – inscenizuota savižudybė arba greitai ir be ceremonijų kaip N. Ceausescu. Gėdingai ir žeminančiai kaip S. Husseinas arba žiauriai ir kankinančiai kaip M. Gaddafi. Haga – nerealu. Ar pavyks rusams apsivalyti nuo putinizmo? Gerų intencijų turėjęs antikomunistas B. Jelcinas nusprendė pasiremti KGB ir rezultatą dabar matome. Tarpiniai variantai arba kompromisai netiks, ir Vakarai neturėtų turėti iliuzijų – jei nebus visiško Rusijos apsivalymo, kieto, prievartinio ir gal net žiauraus, putinizmas išgyvens ir „didžiosios Rusijos“ idėjos sugrįš. Be to, nežinau, kokia turės būti jų atgaila už viską, ką jie jau yra padarę.

O dabar apie neįkainojamą pamoką, kurią Ukraina savo sunkiai suvokiama auka ir tūkstančių savo žmonių krauju rašo pasauliui ir mums. Svarbu tai, kas vyksta dabar, bet pagrindinė pamokos tema – ką kolektyviniai Vakarai, mes visi kartu, kiekvienas iš mūsų padarėme, kad Ukrainos tragedija neįvyktų?

Daug metų viskas vyko visiems priešais akis. Visiškai nesislėpdamas putinizmas augo ir stiprėjo. Kaip ir praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį – su šūkiais, pompastika ir spalvingais paradais. Diktatūros moka tai daryti. Žingsnis po žingsnio, labai nuosekliai, kryptingai ir atvirai V. Putinas ruošėsi šiam karui. Jis visiškai neslėpė savo tikslų, o euromulkiai ir daug kas Lietuvoje nesuprato jo siunčiamų signalų, rimtų ketinimų ir vaikėziškai šaipėsi, laikė jį nemokša istoriku. Net Krymo okupacija netapo lediniu dušu kolektyviniams Vakarams. Kada nors ten turėtų būti pastatytas simbolinis gėdos paminklas JAV prezidentui B. Obamai, poniai Michelle ir juos garbinusiai Amerikos komunistuojančiai inteligentijai, kairuoliškai nukvakusiam Holivudui bei akademinei bendruomenei. Tai buvo nusikalstamas pasyvumas, o „santykių perkrovimo“ politika – visiškas aklumas. Laisvasis pasaulis neteko lyderio.

Po to – Doneckas ir Luhanskas. Persisotinusi Europa ir toliau skendo plepaluose apie kažkokias sankcijas, iš kurių Maskva atvirai šaipėsi ir tyčiojosi. A. Merkel iki paskutinės savo kadencijos dienos budriai saugojo savo globotinį Maskvoje nuo rimtesnių problemų, o Berlynas kartu su Paryžiumi ir tyliai už širmos tūnančiu kolektyviniu Bidenu visomis išgalėmis spaudė ukrainiečius pasirašyti pragaištingus Minsko susitarimus.

Vokiečių politikos buhalteriai skaičiavo: yra 6 tūkst. mūsų įvairaus dydžio kompanijų, turinčių ekonominius ryšius su Rusija, jos sukuria 300 tūkst. darbo vietų. Be to, pasinaudodami rusiškomis dujomis, tapsime Europos energetikos centru. Taigi, geri santykiai su Rusija buvo über alles ir šis mąstymas kaip virusas buvo perduodamas visai Europai. Vien „Adidas“ turi tūkstantį parduotuvių Rusijoje, tai negi imsi ir atsisakysi tokio gražaus pinigo?! Tai buvo realpolitik triumfas.

Visi, kas bent kiek suvokia didžiąją politiką, labai aiškiai matė, kad ES lokomotyvas Vokietija yra silpnoji Vakarų aljanso grandis. Matė, bet tylėjo, niekas Briuselyje garsiai ir aiškiai nepaklausė A. Merkel svarbiausių klausimų. Todėl dabar, švelniai tariant, keistokai atrodo karingi prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimai, esą karą gali sustabdyti tik karas, nes ji pati dvi kadencijas stebėjo šį spektaklį iš parterio pirmosios eilės, buvo jo dalyvė ir nesiėmė jokių ryškesnių individualių ar kolektyvinių pastangų bent pabandyti tai pakeisti. Niekas nepasikeitė ir dabar: G. Nausėda, I. Šimonytė ar G. Landsbergis yra tik eiliniai Briuselio choristai. Turime sąžiningai pripažinti: nors šnekų buvo daug, bet Lietuva, šiurkščiai tariant, nebuvo rakštis Briuselio subinėje. O turėjo būti, privalėjome būti tokie, kaip islandai 1991-aisiais.

Bet problema – ne tik Vokietija, nes ištisus dešimtmečius vyko moralinis ir vertybinis laisvojo pasaulio nuosmukis. Štai JAV politikos sunkiasvoris J. Boltonas rašo, kad „sulaužytas“ J. Bidenas nuskandino kai kurių Vakarų jėgų pastangas sustabdyti V. Putino įsiveržimą į Ukrainą, nes JAV prezidentas nesugebėjo suvokti atgrasymo prasmės – koncepcijos, kuri apsaugojo Vakarus Šaltojo karo metais. Dėl to jis klausia: ar pasaulis dabar yra pasiruošęs sumokėti kainą už J. Bideno buvimą valdžioje?

Kiti analitikai pastebi, kad J. Bideno nenoras stoti į kovą prieš V. Putiną, pavyzdžiui, įvesti neskraidymo zoną virš Ukrainos, reiškia, kad jis nėra tinkamas žmogus vadovauti laisvajam pasauliui šios krizės metu. Daugelis gali nustebti, bet neseniai JAV atlikta apklausa parodė, kad 62 proc. amerikiečių pritaria minčiai, kad Rusijos invazija nebūtų įvykusi, jei prezidentu būtų D. Trumpas. Taigi, už Vakarų silpnumą ukrainiečiai dabar moka savo krauju.

Vakarų nuosmukis vyko įvairiomis kryptimis. Nepaisant dabartinės britų lyderystės karo Ukrainoje fone, jų pačių kariuomenėje vyksta sunkiai suvokiami dalykai. JK Gynybos ministerija „Twitter“ tinkle turi LGBT+ paskyrą. Jau prasidėjus karui, #lgbthistorymonth kontekste jie rado laiko organizuoti „kavos rytą“, kurio metu buvo diskutuojama apie lesbietes, gėjus, biseksualius ir translyčius asmenis, buvo aiškinama, kur galima įsigyti atitinkamos literatūros.

Nors Kinija žaidžia subtilų žaidimą, siunčia vienas kitam prieštaraujančius signalus, tačiau ji yra Rusijos pusėje. Pekinas stūmė V. Putiną į karą, nes turi du svarbiausius tikslus: atitraukti JAV dėmesį ir išteklius nuo jos agresyvių planų Taivano atžvilgiu, ir patikrinti pasaulio reakciją dėl jo galimos invazijos į Taivaną. Taigi, tokiame kontekste Taivano atstovybės atidarymas Lietuvoje buvo vertybinės ir sąžiningos politikos žingsnis. Kitas klausimas, kad tai buvo padaryta nemokšiškai ir nepasiruošus.

Tiesa, vėliau visa tai ištrynė. Tuo metu, kai Ukrainos kariai demonstruoja neįtikėtiną narsą ir pasiaukojimą, NATO šalių kariuomenėse veganai atsisako avėti odinius batus, bet kokius odinius aksesuarus ar kitą ekipuotę. Aš jau nekalbu apie specialius meniu. Karinių pajėgų vienintelis tikslas – kovoti, ginti savo šalį ir jos interesus, o ne pataikauti įvairioms iš didelio rašto iš krašto išėjusioms piliečių grupėms. Tačiau, regis, ši paprasta tiesa yra pamiršta ne tik Vakaruose, bet ir Lietuvoje. Štai mūsų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išvada: Lietuvos kariuomenė, teikdama kariams vegetarams ne vegetarišką maistą, juos diskriminuoja ir pažeidžia jų teises į tokią mitybą, kuri atitinka jų įsitikinimus ir religiją.

Viena iš pamokos temų yra tiesiogiai susijusi su mumis. Pastaruoju metu JAV žvalgyba nutekina įvairios informacijos ir tai yra psichologinio karo prieš Rusiją dalis. „The New York Times“ rašo, kad vienoje žvalgybos ataskaitoje teigiama, jog kad aukšto rango Kinijos pareigūnai vasario pradžioje nurodė Rusijos atstovams nepradėti karo veiksmų Ukrainoje nepasibaigus žiemos olimpinėms žaidynėms Pekine. Tai patvirtino aukšti J. Bideno administracijos atstovai ir vienas Europos pareigūnas. Ataskaitoje nurodoma, kad Kinija turėjo tiesioginių žinių apie Rusijos ketinimus bei karo planus, tačiau įvairios žvalgybos jas skirtingai interpretavo. Taip pat neaišku, kaip plačiai buvo dalijamasi šia informacija.

Nors Kinija žaidžia subtilų žaidimą, siunčia vienas kitam prieštaraujančius signalus, tačiau ji yra Rusijos pusėje. Pekinas stūmė V. Putiną į karą, nes turi du svarbiausius tikslus: atitraukti JAV dėmesį ir išteklius nuo jos agresyvių planų Taivano atžvilgiu, ir patikrinti pasaulio reakciją dėl jo galimos invazijos į Taivaną. Taigi, tokiame kontekste Taivano atstovybės atidarymas Lietuvoje buvo vertybinės ir sąžiningos politikos žingsnis. Kitas klausimas, kad tai buvo padaryta nemokšiškai ir nepasiruošus.

Taigi, pasikartokime pamoką. Realpolitik patyrė visišką krachą. Pasaulis pradėjo suprasti, kad vertybinei politikai, iš kurios viešai šaipomasi ir Lietuvoje, alternatyvos nėra. Dauguma ES šalių, JAV, JK, Kanada ir net Australija bei Japonija tiekia ginklus Ukrainai. Į ši klubą įstojo Švedija ir Suomija. Net Šveicarija pareiškė, kad neutralumas nereiškia abejingumo, ir ėmėsi padėti Ukrainai. Labai svarbu, kad, regis, pradeda atsibusti Vokietija, kuri pagaliau įsipareigojo skirti gynybai daugiau kaip 2 proc. nuo BVP, skubiai skiria 100 mlrd. eurų kariniams įsigijimams, perka kovinius dronus, amerikietiškus F35, pradeda statyti du didelius dujų terminalus ir t.t. Eiliniai vokiečiai socialiniuose tinkluose dėkoja ukrainiečiams, kad jie padėjo atsibusti jų šaliai, nes daugelis jau buvo praradę viltį.

Kad ir kaip pasisuktų karo eiga bei scenarijus, Ukraina vis tiek nugalės. Jos karių profesionalumas, sumanumas ir drąsa – stulbinami. Tokios profesionalios ir efektyvios gynybos neįsivaizdavo net Vakarų karybos bei analizės centrai, kurie karo išvakarėse vertino ukrainiečių galimybes pasipriešinti agresoriui.

Kad ir kaip pasisuktų karo eiga bei scenarijus, Ukraina vis tiek nugalės. Jos karių profesionalumas, sumanumas ir drąsa – stulbinami. Tokios profesionalios ir efektyvios gynybos neįsivaizdavo net Vakarų karybos bei analizės centrai, kurie karo išvakarėse vertino ukrainiečių galimybes pasipriešinti agresoriui. Jų prognozės visiškai neatitiko dabartinės padėties. Visai netrukus Ukrainos kariai bus laukiamiausi dėstytojai ir konsultantai NATO šalių karo akademijose, kariuomenių štabuose bei daliniuose. Pavyzdžiui, šį pavasarį britai ketina didinti išlaidas gynybai, o jų struktūra jau dabar koreguojama atsižvelgiant į karo Ukrainoje patirtį. Dabar ne Ukraina turėtų prašytis į NATO, o aljansui būtų garbė turėti tokią kariuomenę savo sudėtyje.

Turbūt pats svarbiausias veiksnys, kurio neįvertino nei V. Putino generolai, nei Vakarų analitikai, yra prezidento V. Zelenskio asmeninis pavyzdys. Tai yra realios, o ne knyginės lyderystės pamoka visiems. Jo lyderystė įkvėpė fantastišką Ukrainos visuomenės pasiaukojimą, susitelkimą ir dabar vyksta totalus pasipriešinimas okupantui. Socialiniame tinkle skaičiau nepažįstamo Airijos lietuvio įrašą. Žmogus paprastas, dirba taksistu, rašo su klaidomis, bet susijaudinęs pasakoja, kad į oro uostą vežė kelis ukrainiečius, kurie ten dirbo statybininkais. Prasidėjus karui, metė darbus, atsisveikino su šeimomis ir išvyko kariauti už savo šalį. „Kiek iš mūsų taip galėtų?“ – klausia vyras. Manau, kad daug, tūkstančiai vyrų ir moterų nori tapti šauliais, o Lietuvos visuomenė pademonstravo, kad turi milžinišką pozityvios energijos, solidarumo ir bendrystės užtaisą.

Viena mano buvusi bendradarbė į savo namus priėmė ukrainiečių šeimą, kita susispaudė ir užleido savo vaikų butą. Kita bičiulė su savanorių, privačių aukotojų ir verslininkų pagalba skubiai sutvarkė turimą šešių butų namą ir jame apgyvendintos ukrainiečių šeimos. Kartu su vyru ji apmoka visas komunalines išlaidas. Pažįstami automobilių žurnalistai bei Dakaro ralį įveikę vyrai zuja tarp Lietuvos ir Ukrainos, veža pagalbą bei parveža pabėgėlius, tvarko ir Ukrainos kariams siunčia privačių asmenų, medžiotojų dovanotus visureigius. Tai žmonės, kuriuos aš pažįstu, bet tokia dabar yra beveik visa Lietuva. Įsivaizduokite, kokia tai būtų puiki šalis ir joje tvyranti atmosfera, jei tokie būtume ir taikos metu?

Ir vis dėlto… Prisimenate, sausio antroje pusėje Lietuva buvo pasinėrusi į virtualų šaltąjį pilietinį karą? Rusijai užpuolus Ukrainą, viskas aprimo, net išsigandęs Covidas dingo. Tai – gera pamoka suprasti, kad daugelis visuomenę skaldančių dalykų sukurti dirbtinai. Pats likimas mums nubrėžė raudoną liniją, už kurios galėjome viską pradėti iš naujo, protingai ir civilizuotai. Bet, regis, esame per skysti ir per menki. Tuo metu, kai daugybė žmonių rūpinasi pagalba Ukrainai, pasinaudodami situacija, politikai bando stumti visuomenę skaldančius įstatymus. Įvairūs veikėjai vėl užkūrė tarpusavio rietenų laužus, nesąmonės sklinda iš abiejų konfrontuojančių pusių. Negali jie be to, negali, nes tai yra priklausomybė, regis, nieko kito jie nesugeba. Tačiau vyksta ne idėjų kova, nes ir vieni, ir kiti per silpni tam, viskas susiveda į turgaus lygio asmeninius apsikandžiojimus, demaskavimus, kurie skambiai vadinami tyrimais.

Lietuvos visuomenė įrodė, kad yra sąmoninga, gali susitelkti, todėl nepirkim, neklausykim, ignoruokim ir tai bus efektyviausias ginklas. Tuo pat metu pasinaudodami kai kurių asmenų pasisakymais apie karą, šou verslo rykliai vėl suvedinėja savo senas sąskaitas, o tai pasimėgaudama tiražuoja didžioji žiniasklaida.

Vėl sublizgėjo žinomas dizaineris Juozukas, garsaus dainininko sūnus Dominykas, kilnusis scenos riteris Selas. Norėčiau tikėti, kad paskutinis jo koncertas Lietuvoj jau yra įvykęs, bet pagyvensim – pamatysim. Labai gerai, kad pagaliau uždaryti oficialūs Kremliaus propagandos ruporai. Digital

Progresyvieji, socialiniame tinkle pamatę nuorodą į apgailėtiną juoką keliantį rusų propagandinės dainos „Dėde Vova, mes su tavimi“ vaizdo klipą, ragina jungtis ir „reportinti“, kad ji būtų „užbaninta“. Kiti šaukiasi policijos pagalbos, kad būtų nutildyti „ne taip“ kalbantys lietuviški portalai. Įvairių pažiūrų durnių yra ir bus, „vatnikų“ taip pat, bet aš niekada nesutiksiu, kad demokratiškoje valstybėje kitaip kalbančius tildytų policija. Lietuvos visuomenė įrodė, kad yra sąmoninga, gali susitelkti, todėl nepirkim, neklausykim, ignoruokim ir tai bus efektyviausias ginklas. Tuo pat metu pasinaudodami kai kurių asmenų pasisakymais apie karą, šou verslo rykliai vėl suvedinėja savo senas sąskaitas, o tai pasimėgaudama tiražuoja didžioji žiniasklaida. Kaip pasakytų anglai, „back to normal“. Ir liūdna, ir pikta, ir apmaudu. Norisi jiems visiems garsiai išrėkti tai, ką rusų laivui pasakė Gyvačių salos gynėjai: „Eikit jūs visi… !“

Bet grįžkime prie, mano galva, svarbiausios pamokos, kuri skirta visiems mums. Realpolitik arba politika be vertybių ir moralės, grįsta tik plikais išskaičiavimais, žlugo. Pasekmes aiškiai matome. Tai įvyko Europoje, o Lietuvoje? Ne už kalnų rinkimai.

Pavyzdžiui, S. Skvernelio suburta partija įsitvirtino tarp lyderių. Kas jie? Tai jokių principų, vertybių bei politinės sąžinės neturinčių politinių valkatų grupė. Visi jie kažkur yra buvę, iš kažkur perbėgę, kažko išsižadėję ar kažką išdavę. Viskas – tik dėl asmeninės naudos. Tokių – pilnas Seimas. Todėl nuo šiol kiekvienas iš mūsų bet kurio kandidato į prezidentus, Seimo narius ar merus privalo garsiai ir aiškiai paklausti: „Kiek tavyje yra V. Zelenskio?“

Skaitykite dagiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vidas-rachlevicius-krauju-parasyta…

Nacionalinis susivienijimas: D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus populistiniai pasisakymai turi būti vertinami kaip netiesioginė parama agresoriui

Nacionalinis susivienijimas išplatino pareiškimą Lietuvos valstybės vadovams ir visuomeninei dėl  NATO ir Lietuvos politikų pozicijos pagalbos Ukrainai.

Jame pažymima, kad Rusijos grobikiškas karas prieš Ukrainą pamažu žadina ilgai snaudusią pasaulio sąžinę. Daugybė žmonių įvairiose šalyse mato agresoriaus barbariškai niokojamos Ukrainos griuvėsius ir didžiules taikių jos gyventojų aukas ir kančias. Stiprėja reikalavimai NATO gelbėti šių žmonių gyvybes paskelbiant Ukrainos oro erdvę neskraidymo zona.

Tačiau NATO ir ES šalių užsienio reikalų ministrų neeilinio susitikimo, vykusio 2022 metų kovo 4, rezultatai nuvylė ne tik savo nepriklausomybę ir laisvę, bet ir visą Europos Sąjungą didvyriškai ginančią Ukrainą bei jos kovą remiančius daugelio šalių, tarp jų Lietuvos, piliečius. Šiame susitikime nebuvo atsakyta į principinį ir Europos ateičiai lemiamai svarbų klausimą: bus leista ar neleista Rusijai sunaikinti Ukrainos valstybę ir iš esmės pakeisti geostrateginę ir saugumo padėtį Eurazijoje bei galios pusiausvyrą pasaulyje faktiškai atkuriant po Šaltojo karo iki 1997 m. išlikusias SSRS/Rusijos ir Vakarų įtakos sferų ribas?

Užuot aiškiai ir tvirtai įsipareigojus apginti Ukrainą ir išsaugoti ilgalaikės taikos Europoje perspektyvą, mėginama kartoti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vykdytą nacionalsocialistinės Vokietijos maldymo politiką, kai darant vis naujas nuolaidas agresoriui buvo atvertas kelias pragaištingam milijonus aukų pareikalavusiam pasauliniam karui,- sakoma pareiškime. Jokie solidarumo pareiškimai ir net teikiama iš tiesų didelė pagalba Ukrainai negali išsklaidyti NATO pozicijos sukelto nerimo, kad Europos gynėja vadinama šalis gali būti išduota ir palikta likimo valiai.

NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas sukėlė slegiantį ir sunkiai išdildomą įspūdį, kad Ukraina nelaikoma visaverte Vakarų partnere ir sąjungininke. Taip manyti verčia akivaizdžiai klaidinga Aljanso nuostata, kad Europos saugumui ir taiką tiesioginę grėsmę keliantis Ukrainos užpuolimas yra tik dviejų kariaujančių šalių tarpusavio konfliktas. NATO sprendimas nesikišti teisinamas menkai pagrįstu ir neįtikinamu aljanso generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo išsakytu argumentu, kad padedant Ukrainai apsaugoti jos oro erdvę gali kilti karas su branduoline valstybe. Sukrečia jo pasakyti žodžiai, jog Ukrainos laukia „daugiau mirčių, daugiau kančių ir daugiau žalos“, bet su tuo esą tenka susitaikyti ir priimti ,,skausmingą sprendimą“, kad nereikėtų susidurti ,,su kažkuo, kas galėtų virsti visapusišku karu Europoje, įtraukiant daug daugiau šalių ir sukeliant daug daugiau žmonių kančių“ – šie žodžiai neabejotinai įeis į istoriją kaip apsidraudėliško ir trumparegiško geopolitinio mąstymo pavyzdys, rašo pareiškimo autoriai.

Pagrįstai nerimaujanti dėl Ukrainos, Lietuvos ir Europos likimo šalies visuomenė yra nusivylusi NATO pozicija, nes nujaučia arba aiškiai suvokia jos padarinius vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, kurie taptų pavėluotai akivaizdūs, bet beveik neatitaisomi Ukrainos pralaimėjimo ir jos aneksavimo atveju:

  • Toliau stiprėtų jau dabar kylančios abejonės dėl NATO saugumo garantijų Lietuvai ir kitoms dviems Baltijos šalims, nes užgrobusi Ukrainą ir išsilaižiusi jos karo mašinos patirtas žaizdas Rusija taptų dar didesne ir pavojingesne karine galia;
  • Vakarų šalių vadovų veiksmai karo išvakarėse duoda pagrindą manyti, kad buvo laukiama greito Ukrainos pralaimėjimo, su kuriuo būtų buvę greitai susitaikyta dar kartą nubaudus Rusiją tik simbolinėmis sankcijomis; tačiau ukrainiečiams ryžtingai pasipriešinus ir karui užsitęsus, stiprėjant visuomenių spaudimui paremti Ukrainą, buvo įvestos griežčiausios per visą laiką, tačiau vis tiek dalinės ir nepakankamos Vakarų šalių sankcijos Rusijai; tokia dviprasmiška NATO pozicija dėl paramos Ukrainai ir vengimas suteikti jai visą gyvybiškai būtiną karinę pagalbą gali būti aiškinama viešai neįvardijamu siekiu bet kuria kaina kuo greičiau užbaigti karą, kad būtų galima atkurti stambiajam Vakarų verslui naudingus ekonominius ryšius su Rusija dėl šito tikslo paaukojant net Ukrainos valstybę ir jos žmones;
  • Nesuteikus Ukrainai reikiamos pagalbos ir šaliai pralaimėjus karą pradėtų atrodyti ypač įtikinami jau dabar plačiai skleidžiami aiškinimai, kad ribota ir nepakankama atremti Rusijos agresiją parama užpultai šaliai teikiama ne siekiant padėti išlikti Ukrainos valstybei, o tik norint kuo ilgiau tęsti abi šalis sekinantį karą, kurio vienintelė ir tikroji pralaimėtoja būtų praradusi nepriklausomybę arba tapusi Rusijos marionečių valdoma vasaline šalimi Ukraina;
  • Labai tikėtina, kad Ukrainai nesulaukus pakankamos Vakarų valstybių bei NATO paramos ir nelygioje kovoje pralaimėjus karą daug galingesniam priešui joje būtų vykdoma V. Putino paskelbta ,,denacifikavimo“ programa; šitoks nugalėtos šalies ,,denacifikavimas“ būtų grindžiamas stalininės SSRS skelbta ir Lietuvoje bei Vakarų šalyse atgimusia ir vis plačiau skleidžiama ideologine ,,kovos su nacionalizmu“ dogma, kuri tautinę ir valstybinę sąmonę turinčius patriotiškus bet kurios šalies piliečius skelbia esant ,,fašistais“ ir/arba ,,nacionalsocialistais“ ir leidžia pateisinti masinį jų naikinimą, kaip jau buvo daryta Ukrainoje Holodomoro metu;

Nacionalinio susivienijimo teigimu, Lietuvos gyventojus apėmusio nerimo ir netikrumo nuotaikomis mėgina naudotis kai kurie žinomi šalies politikai. Buvusi LR prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai pareiškė, kad į karą galima atsakyti tik karu. Buvęs LR ministras pirmininkas ir Europos parlamento narys Andrius Kubilius taip pat ragina Vakarus ir NATO būti su Ukraina ir nebijoti ginkluoto konflikto su Rusija siekiant apginti Ukrainos ir Europos laisvę. Šiam požiūriui pritaria kiti mažiau žinomi politikai, politologai, viešosios nuomonės formuotojai, taip pat nemažai šalies gyventojų.

Galima suprasti piliečių viešai reiškiamus jausmus ir lūkesčius. Tačiau politikai privalo suprasti savo sakomų žodžių kainą ir kruopščiai juos pasverti prieš ištardami. D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus populistiniai pasisakymai nėra tik negarbingas mėginimas rinkti populiarumo taškus net ukrainiečių tautos nelaimių ir kančių kaina. Jie turi būti vertinami kaip netiesioginė parama agresoriui,- sakoma pareiškime.

Rusija įsiveržė į Ukrainą ir pradėjo naikinamąjį karą teisindama jį būtinybe apsisaugoti nuo tariamos Vakarų ir NATO grėsmės. Žlugus žaibiško karo planui agresoriaus kariauna yra demoralizuota ir krinka. Sparčiai tirpsta ir tokios karo eigos nelaukusios Rusijos visuomenės parama V. Putino veiksmams. Tai liudija Rusijoje vangiai vykstanti slapta kareivių mobilizacija, kurios vengia nenorintys beprasmiškai žūti svetimame krašte šauktiniai. Tokiomis sąlygomis Rusijos vadovybei yra ypač svarbu savo šalies visuomenės sąmonėje paversti jos sukeltą grobikišką karą tariamai gynybiniu karu. Tam būtina atrasti nors menkiausius NATO ,,agresyvumo“ ir ketinimų pulti Rusiją įrodymus. Tokiais ,,įrodymais“, galinčiais atgaivinti vis labiau nusiviliančių Rusijos piliečių pritarimą karui ir mobilizuoti juos ginti tariamai puolamą savo šalį, lengvai gali tapti diletantiški ir neatsakingi minėtų dviejų ir kitų Lietuvos politikų pareiškimai. Juose skambiomis retorinėmis frazėmis apeliuojama į lietuvių užuojautos ir noro pagelbėti Ukrainai jausmus neįstengiant tiksliai ir konkrečiai įvardyti skelbiamo ,,karo už Ukrainą“ pobūdžio, masto ir tikslų. Tokius pareiškimus skelbiantys politikai ir jiems pritariantys vykstančio karo Ukrainoje apžvalgininkai, analitikai ir stebėtojai duoda pamokomą pavyzdį, kaip lengvai primityvi antirusiška retorika gali tapti Kremliaus propagandos įrankiu ir padėti jai pateisinti V. Putino agresiją.

Nacionalinis susivienijimas mano, kad Lietuvos valstybės vadovai ir atstovai, dalyvaujantys Europos Sąjungos ir NATO pasitarimuose dėl padėties Ukrainoje, privalo siekti, kad Aljansas nedelsiant ir iš esmės pakeistų dviprasmišką ir nenuoseklią poziciją pagalbos Ukrainai atžvilgiu. Turi būti atsisakyta viešai deklaruotos neutralumo ir nesikišimo politikos, kuri faktiškai veikia kaip paskata Rusijai tęsti karą ir kurią V. Putinas pagrįstai suvokia kaip jam suteikiamą išankstinę indulgenciją už galimą Ukrainos užgrobimą ir šios valstybės sunaikinimą. NATO šalių vadovai turi būti raginami pakeisti šią politiką aiškia ir tvirta principine nuostata: NATO nesiekia karo su Rusija ir niekada jos nepuls, tačiau Ukrainai bus suteikta tiek ir tokios pagalbos, kiek ir kokios prireiks šiai šaliai apginti. Visa atsakomybė už karo eskalavimą tokiu atveju tektų Rusijai, kurios saugumo papildomos garantijos gali būti aptariamos ir suteiktos, bet ne Ukrainos nepriklausomybės ir saugumo sąskaita.

Šiuo lemtingu momentu Lietuva privalo elgtis kaip iš tiesų suvereni valstybė ir išsakyti savo pasiūlymus Vakarų ir NATO šalims viso pasaulio akivaizdoje paskelbdama juos viešai visomis turimomis priemonėmis.

Jeigu Lietuvos valdžia nesiims šių priemonių arba liks neišgirsta sąjungininkų, o Ukrainos padėtis blogės, visoje Lietuvoje ir kitose šalyse būtina organizuoti masines visuomenės paramos Ukrainai akcijas ir pareikalauti įtakingiausių NATO šalių vadovybes neišduoti Ukrainos ir neparduoti jos ir visos Europos laisvės už ukrainiečių krauju paženklintą V. Putino naftą ir dujas bei diktatoriaus garantuojamus didžiojo Vakarų verslo pelnus. Žvelgiant į Rusijos puolamus ir naikinamus Ukrainos civilius gyventojus ir apšaudomas atomines elektrines likti abejingiems ir susitaikyti su vykstančia didžios šalies ir jos garbingos tautos tragedija kaip neišvengiama lemtimi būtų nusikaltimas prieš žmogaus protą ir sąžinę,- skaoma pareiškime.

Visas pareiškimo tekstas skelbiamas žemiau:


Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas

Pareiškimas

Vilnius

2022 kovo 10 d.

Dėl NATO ir Lietuvos politikų pozicijos pagalbos Ukrainai klausimu

Rusijos grobikiškas karas prieš Ukrainą pamažu žadina ilgai snaudusią pasaulio sąžinę. Daugybė žmonių įvairiose šalyse mato agresoriaus barbariškai niokojamos Ukrainos griuvėsius ir didžiules taikių jos gyventojų aukas ir kančias. Neįmanoma likti abejingam regint okupantų kariaunos daromus nusikaltimus ir girdint paprastų ukrainiečių ir valstybės vadovų prašymus padėti veiksmingai apsaugoti šalies oro erdvę nuo vis labiau žvėrėjančio užpuoliko aviacijos ir raketų smūgių, faktiškai virtusių sąmoningomis ir specialiai vykdomomis masinėmis civilių žudynėmis. Stiprėja reikalavimai NATO gelbėti šių žmonių gyvybes paskelbiant Ukrainos oro erdvę neskraidymo zona.

NATO ir ES šalių užsienio reikalų ministrų neeilinio susitikimo, vykusio 2022 metų kovo 4, rezultatai nuvylė ne tik savo nepriklausomybę ir laisvę, bet ir visą Europos Sąjungą didvyriškai ginančią Ukrainą bei jos kovą remiančius daugelio šalių, tarp jų Lietuvos, piliečius. Šiame susitikime nebuvo atsakyta į principinį ir Europos ateičiai lemiamai svarbų klausimą: bus leista ar neleista Rusijai sunaikinti Ukrainos valstybę ir iš esmės pakeisti geostrateginę ir saugumo padėtį Eurazijoje bei galios pusiausvyrą pasaulyje faktiškai atkuriant po Šaltojo karo iki 1997 m. išlikusias SSRS/Rusijos ir Vakarų įtakos sferų ribas?

Užuot aiškiai ir tvirtai įsipareigojus apginti Ukrainą ir išsaugoti ilgalaikės taikos Europoje perspektyvą, mėginama kartoti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vykdytą nacionalsocialistinės Vokietijos maldymo politiką, kai darant vis naujas nuolaidas agresoriui buvo atvertas kelias pragaištingam milijonus aukų pareikalavusiam pasauliniam karui. Jokie solidarumo pareiškimai ir net teikiama iš tiesų didelė pagalba Ukrainai negali išsklaidyti NATO pozicijos sukelto nerimo, kad Europos gynėja vadinama šalis gali būti išduota ir palikta likimo valiai.

NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas sukėlė slegiantį ir sunkiai išdildomą įspūdį, kad Ukraina nelaikoma visaverte Vakarų partnere ir sąjungininke. Taip manyti verčia akivaizdžiai klaidinga Aljanso nuostata, kad Europos saugumui ir taiką tiesioginę grėsmę keliantis Ukrainos užpuolimas yra tik dviejų kariaujančių šalių tarpusavio konfliktas. NATO sprendimas nesikišti teisinamas menkai pagrįstu ir neįtikinamu aljanso generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo išsakytu argumentu, kad padedant Ukrainai apsaugoti jos oro erdvę gali kilti karas su branduoline valstybe. Sukrečia jo pasakyti žodžiai, jog Ukrainos laukia „daugiau mirčių, daugiau kančių ir daugiau žalos“, bet su tuo esą tenka susitaikyti ir priimti ,,skausmingą sprendimą“, kad nereikėtų susidurti ,,su kažkuo, kas galėtų virsti visapusišku karu Europoje, įtraukiant daug daugiau šalių ir sukeliant daug daugiau žmonių kančių“ – šie žodžiai neabejotinai įeis į istoriją kaip apsidraudėliško ir trumparegiško geopolitinio mąstymo pavyzdys.

Pagrįstai nerimaujanti dėl Ukrainos, Lietuvos ir Europos likimo šalies visuomenė yra nusivylusi NATO pozicija, nes nujaučia arba aiškiai suvokia jos padarinius vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, kurie taptų pavėluotai akivaizdūs, bet beveik neatitaisomi Ukrainos pralaimėjimo ir jos aneksavimo atveju:

 ♦ Toliau stiprėtų jau dabar kylančios abejonės dėl NATO saugumo garantijų Lietuvai ir kitoms dviems Baltijos šalims, nes užgrobusi Ukrainą ir išsilaižiusi jos karo mašinos patirtas žaizdas Rusija taptų dar didesne ir pavojingesne karine galia; šalies piliečiams būtų vis sunkiau tikėti, kad Vakarų sąjungininkai, pasiduodantys Rusijos vykdomam pigiam atominiam šantažui ir besąlygiškai apeliuojantys į pareigą bet kuriomis aplinkybėmis saugoti savo žmonių gyvybes net Ukrainos griovimo ir jos gyventojų žudynių fone, nepasitelktų šių argumentų atsisakydami prireikus ginti jų požiūriu mažas ir silpnas šalis nuo Rusijos agresijos;

♦ Vakarų šalių vadovų veiksmai karo išvakarėse duoda pagrindą manyti, kad buvo laukiama greito Ukrainos pralaimėjimo, su kuriuo būtų buvę greitai susitaikyta dar kartą nubaudus Rusiją tik simbolinėmis sankcijomis; tačiau ukrainiečiams ryžtingai pasipriešinus ir karui užsitęsus, stiprėjant visuomenių spaudimui paremti Ukrainą, buvo įvestos griežčiausios per visą laiką, tačiau vis tiek dalinės ir nepakankamos Vakarų šalių sankcijos Rusijai; tokia dviprasmiška NATO pozicija dėl paramos Ukrainai ir vengimas suteikti jai visą gyvybiškai būtiną karinę pagalbą gali būti aiškinama viešai neįvardijamu siekiu bet kuria kaina kuo greičiau užbaigti karą, kad būtų galima atkurti stambiajam Vakarų verslui naudingus ekonominius ryšius su Rusija dėl šito tikslo paaukojant net Ukrainos valstybę ir jos žmones;

♦ Nesuteikus Ukrainai reikiamos pagalbos ir šaliai pralaimėjus karą pradėtų atrodyti ypač įtikinami jau dabar plačiai skleidžiami aiškinimai, kad ribota ir nepakankama atremti Rusijos agresiją parama užpultai šaliai teikiama ne siekiant padėti išlikti Ukrainos valstybei, o tik norint kuo ilgiau tęsti abi šalis sekinantį karą, kurio vienintelė ir tikroji pralaimėtoja būtų praradusi nepriklausomybę arba tapusi Rusijos marionečių valdoma vasaline šalimi Ukraina;

♦ Labai tikėtina, kad Ukrainai nesulaukus pakankamos Vakarų valstybių bei NATO paramos ir nelygioje kovoje pralaimėjus karą daug galingesniam priešui joje būtų vykdoma V. Putino paskelbta ,,denacifikavimo“ programa; šitoks nugalėtos šalies ,,denacifikavimas“ būtų grindžiamas stalininės SSRS skelbta ir Lietuvoje bei Vakarų šalyse atgimusia ir vis plačiau skleidžiama ideologine ,,kovos su nacionalizmu“ dogma, kuri tautinę ir valstybinę sąmonę turinčius patriotiškus bet kurios šalies piliečius skelbia esant ,,fašistais“ ir/arba ,,nacionalsocialistais“ ir leidžia pateisinti masinį jų naikinimą, kaip jau buvo daryta Ukrainoje Holodomoro metu;

Lietuvos gyventojus apėmusio nerimo ir netikrumo nuotaikomis mėgina naudotis kai kurie žinomi šalies politikai. Buvusi LR prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai pareiškė, kad į karą galima atsakyti tik karu. Buvęs LR ministras pirmininkas ir Europos parlamento narys Andrius Kubilius taip pat ragina Vakarus ir NATO būti su Ukraina ir nebijoti ginkluoto konflikto su Rusija siekiant apginti Ukrainos ir Europos laisvę. Šiam požiūriui pritaria kiti mažiau žinomi politikai, politologai, viešosios nuomonės formuotojai, taip pat nemažai šalies gyventojų. Galima suprasti piliečių viešai reiškiamus jausmus ir lūkesčius.

Tačiau politikai privalo suprasti savo sakomų žodžių kainą ir kruopščiai juos pasverti prieš ištardami. D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus populistiniai pasisakymai nėra tik negarbingas mėginimas rinkti populiarumo taškus net ukrainiečių tautos nelaimių ir kančių kaina. Jie turi būti vertinami kaip netiesioginė parama agresoriui. Rusija įsiveržė į Ukrainą ir pradėjo naikinamąjį karą teisindama jį būtinybe apsisaugoti nuo tariamos Vakarų ir NATO grėsmės.

Žlugus žaibiško karo planui agresoriaus kariauna yra demoralizuota ir krinka. Sparčiai tirpsta ir tokios karo eigos nelaukusios Rusijos visuomenės parama V. Putino veiksmams. Tai liudija Rusijoje vangiai vykstanti slapta kareivių mobilizacija, kurios vengia nenorintys beprasmiškai žūti svetimame krašte šauktiniai. Tokiomis sąlygomis Rusijos vadovybei yra ypač svarbu savo šalies visuomenės sąmonėje paversti jos sukeltą grobikišką karą tariamai gynybiniu karu. Tam būtina atrasti nors menkiausius NATO ,,agresyvumo“ ir ketinimų pulti Rusiją įrodymus.

Tokiais ,,įrodymais“, galinčiais atgaivinti vis labiau nusiviliančių Rusijos piliečių pritarimą karui ir mobilizuoti juos ginti tariamai puolamą savo šalį, lengvai gali tapti diletantiški ir neatsakingi minėtų dviejų ir kitų Lietuvos politikų pareiškimai. Juose skambiomis retorinėmis frazėmis apeliuojama į lietuvių užuojautos ir noro pagelbėti Ukrainai jausmus neįstengiant tiksliai ir konkrečiai įvardyti skelbiamo ,,karo už Ukrainą“ pobūdžio, masto ir tikslų. Tokius pareiškimus skelbiantys politikai ir jiems pritariantys vykstančio karo Ukrainoje apžvalgininkai, analitikai ir stebėtojai duoda pamokomą pavyzdį, kaip lengvai primityvi antirusiška retorika gali tapti Kremliaus propagandos įrankiu ir padėti jai pateisinti V. Putino agresiją.

Nacionalinis susivienijimas pareiškia:

1. Lietuvos valstybės vadovai ir atstovai, dalyvaujantys Europos Sąjungos ir NATO pasitarimuose dėl padėties Ukrainoje, privalo siekti, kad Aljansas nedelsiant ir iš esmės pakeistų dviprasmišką ir nenuoseklią poziciją pagalbos Ukrainai atžvilgiu. Turi būti atsisakyta viešai deklaruotos neutralumo ir nesikišimo politikos, kuri faktiškai veikia kaip paskata Rusijai tęsti karą ir kurią V. Putinas pagrįstai suvokia kaip jam suteikiamą išankstinę indulgenciją už galimą Ukrainos užgrobimą ir šios valstybės sunaikinimą. NATO šalių vadovai turi būti raginami pakeisti šią politiką aiškia ir tvirta principine nuostata: NATO nesiekia karo su Rusija ir niekada jos nepuls, tačiau Ukrainai bus suteikta tiek ir tokios pagalbos, kiek ir kokios prireiks šiai šaliai apginti. Visa atsakomybė už karo eskalavimą tokiu atveju tektų Rusijai, kurios saugumo papildomos garantijos gali būti aptariamos ir suteiktos, bet ne Ukrainos nepriklausomybės ir saugumo sąskaita.

2. Tikėtina, kad NATO susitikimuose Lietuvos atstovai privačiai išsako tokius siūlymus. Tačiau jie nebus išgirsti, kol fundamentaliausi Europos ir pačios Lietuvos saugumo klausimai išliks kabinetinės politikos ir slaptų sandorių reikalu. Šiuo lemtingu momentu Lietuva privalo elgtis kaip iš tiesų suvereni valstybė ir išsakyti savo pasiūlymus Vakarų ir NATO šalims viso pasaulio akivaizdoje paskelbdama juos viešai visomis turimomis priemonėmis.

3. Jeigu Lietuvos valdžia nesiims šių priemonių arba liks neišgirsta sąjungininkų, o Ukrainos padėtis blogės, visoje Lietuvoje ir kitose šalyse būtina organizuoti masines visuomenės paramos Ukrainai akcijas ir pareikalauti įtakingiausių NATO šalių vadovybes neišduoti Ukrainos ir neparduoti jos ir visos Europos laisvės už ukrainiečių krauju paženklintą V. Putino naftą ir dujas bei diktatoriaus garantuojamus didžiojo Vakarų verslo pelnus. Žvelgiant į Rusijos puolamus ir naikinamus Ukrainos civilius gyventojus ir apšaudomas atomines elektrines likti abejingiems ir susitaikyti su vykstančia didžios šalies ir jos garbingos tautos tragedija kaip neišvengiama lemtimi būtų nusikaltimas prieš žmogaus protą ir sąžinę.

Nacionalinio susivienijimo valdyba

Rita Pilipavičiūtė. Meilė gimtajam kraštui gimsta nuo jo pažinimo

Lankytojų centras – buvusi smuklė

Dažnai lankausi mūsų šalies nacionaliniuose, regioniniuose parkuose, rezervatuose ir draustiniuose. Man labai džiugu matyti, kiek daug daroma, siekiant išsaugoti gražiausius Lietuvos kampelius! Itin malonu, kad visur palaikomi glaudūs ryšiai su mokyklomis: jaunimas būna tarp pirmųjų, išbandančių parkuose naujai nutiestus pažintinius takus, traukiančių apžiūrėti lankytojams pritaikytų piliakalnių, apžvalgos bokštų ar atodangų, dalyvaujančių įvairiose šventėse. Ir, žinoma, jauni žmonės – gausiausi saugojamose teritorijose veikiančių Lankytojų centrų dalyviai.

O šiuos centrus galima drąsiai vadinti nedideliais muziejukais: juk juose sukaupti eksponatai rodo, kuo vienas kraštas skiriasi nuo kito, kas būdinga tik jam ir ko niekur kitur neaptiksi. Rasi čia ir gražiausiai pristatytas gamtos vertybes – kalvas, ežerus, upes, gyvūnus, augalus, ir senųjų bei dabartinių amatininkų dirbinius, ir modernios technikos pagalba apžiūrėsi visą saugojamą teritoriją iš paukščio skrydžio… Kiek išmonės, fantazijos, ,meistriškumo įdėta, šiuos centrus kuriant! Nei vienas iš jų nepanašus į kitą – juk ir regioniniai parkai skirtingi, kiekvienas turi savų unikumų, kuriais didžiuojasi…

Suprantama, apie visus juos papasakoti neįmanoma, bet apie kelis – tikrai verta.

Čia viskas dvelkia istoriniu paveldu

Panemunių regioninio parko vadovybė dirba labai įspūdingame senoviniame name, kuris XVIII amžiuje buvo smukle. Nedaug belikę Lietuvoje tokių pastatų, ypač taip meistriškai restauruotų, kaip šis. Dvelkte dvelkiančiame istorija statinyje veikia ir Lankytojų centras, kurio ekspozicija pavadinta labai tiksliai vietos gyventojų būtį nusakančiu pavadinimu – „Nemunas maitina, šildo ir rengia“. Žmonių gyvenimą čia, Nemuno pakrantėse, ilgus šimtmečius lėmė būtent upės buvimas. Didžiausioje Lietuvos vandens arterijoje žmonės prisigaudydavo žuvies, pavasarį parsiveždavo į namus upės vandens atplukdytų medžių, kuriuos išsidžiovinę kūrendavo, iš Nemune sugautų gyvūnų kailių siūdindavosi drabužius.

Ekspozicijoje meistriškai įamžinta šimtmečių senumo buitis. Išvystame čia gyvenusių žmonių naudotus žvejybos reikmenis: tinklus, plūdurus, inkarus, senovines žvejų valtis. Pačios ankstyviausios žinios apie laivybą Nemune mūsų dienas pasiekė iš senųjų kryžiuočių ordino metraščių, o kaip atrodė šia upe kažkada plaukioję laivai, galima pamatyti piešiniuose, išlikusiuose ant XVI amžiumi datuojamų „Carta Marina“ žemėlapių. Aukštupio kryptimi šios senovinės upių transporto priemonės plaukdavo, iškėlusios bures arba traukiamos krantu ėjusių vytininkų. Žemyn upe laivus plukdydavo srovė, tereikėdavo tik jai padėti, darbuojantis masyviais irklais. Šitaip krovininiai laivai plaukiojo iki XIX amžiaus vidurio, kol jų palaipsniui neišstūmė žymiai modernesnė vandens transporto priemonė – garlaiviai. Lankytojų centre esanti informacija pasakoja, jog pirmieji Nemunu ėmė plaukioti vokiečių garlaiviai, ir tai buvo 1854 metais. Neužilgo vokiškus garlaivius papildė lietuviški.

Nuo seniausių laikų Nemunu buvo plukdomi sieliai, ir tai buvo pagrindinis šio krašto vyrų verslas net iki XX amžiaus pabaigos. Kadangi dabartinis jaunimas apie sielininkystę mažai žino, Lankytojų centras siekia užpildyti šias žinių spragas. Nors šio senovinio verslo prie Nemuno jau nebėra, jauniems žmonėms reikia žinoti, kaip atrodo sielis, kaip jis surišamas, kaip plukdomas. Ypač daug dėmesio sielininkystės amatui skiriama Lankytojų centro ekspozicijoje „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Informaciniai terminalai pateikia plačių žinių apie regioninio parko gamtines vertybes: augalus, gyvūnus, paukščius, žuvis, pasakoja apie krašto tradicijas, šventes, papročius. Daugelį eksponatų galima liesti, išbandyti…
Regioninio parko darbuotojai džiaugiasi, kad jaunimas yra aktyvus parko organizuojamų šventinių renginių dalyvis. Pavyzdžiui, tradicinės Panemunių regiono gyventojų šventės – Žiobrinių – kultūrinė programa neįsivaizduojama be jaunųjų saviveiklininkų. Jauni žmonės aktyviai įsitraukia į Raudonės pilies aplinkoje vykstančią šventę „Panemunio žiedai“, į Veliuonoje organizuojamą tarptautinį festivalį „Veliuonos kadrilis“, į Gelgaudiškyje minimą Dvaro dieną. „Meilė savo kraštui gimsta per jo pažinimą, per gilesnį papročių ir tradicijų žinojimą, per stiprinimą tų šaknų, kurių dėka tvirtėja dvasia. Taigi, kiek galėdami, ir stengiamės dirbti ta linkme“, – sakė šią valstybės saugomą teritoriją puoselėjantys darbuotojai. Belieka tik padėkoti jiems, darbštuoliams.

Surišti sielių rąstai

„Septyni keliai iš Varnių“

Būtent šitaip, remdamiesi profesoriaus Česlovo Kudabos knygos pavadinimu, įvardino savo Lankytojų centro ekspoziciją Varnių regioninio parko darbuotojai. Ir visą čia demonstruojamą medžiagą išdėstė, vadovaudamiesi šiuo puikiu garsiojo gamtininko kūriniu. Lankytojai iš Varnių tarsi patraukia septyniais keliais, susipažindami su šio įdomaus Žemaitijos krašto praeitimi ir dabartimi, unikaliu jo kraštovaizdžiu, išskirtiniais gamtos paminklais ir kultūros vertybėmis. Sutikime: ne kiekvienas parkas gali pasigirti turįs per 30 draustinių ir gamtinį rezervatą.

Šio regiono ypatumai iškart atsiskleidžia Lankytojų centro vidury įkurdintame reljefiniame makete. Pasakodami lankytojams apie Varnius ir jų apylinkes, regioninio parko darbuotojai irgi pasitelkia šią puikią vaizdinę medžiagą, mat į ją žvilgtelėjus, aiškiausiai matyti visa saugoma teritorija. Štai čia – Minijos, Ventos, Virvytės upių ištakos, čia – nuostabiosios Šatrijos, Medvėgalio, Girgždūtės, Sprūdės, Moteraičio kalvos, o čia – gražieji apylinkių ežerai… Dar pasakotojai būtinai pridurs, jog lankytojų patogumui yra įrengti puikūs pažintiniai pėsčiųjų ir dviračių takai Aukštagirėje, nutiesta įdomi pažintinė Žąsūgalos dviratininkų trasa, kviečia Jomantų miško pažintinis ir Debesnų botaninis takai, Lūksto gintaro takas… Apie pastarąjį, beje, išsyk pasipila lankytojų klausimai – juk Lūksto ežeras unikalus tuo, kad jame randama gintaro. Šiai išskirtinei savybei pažymėti Lankytojų centre įrengta atskira ekspozicija su besipuikuojančiu gintaro gabalu vidury…

Lankytojų iš Žemaitijos širdį, žinoma, labai paglosto tai, kad čia rasi ekspozicijos aprašymų ir žemaičių kalba… Žemaitiškai prabyla rašytojo Motiejaus Valančiaus herojus iš „Palangos Juzės“, tereikia tik pakrutinti medines siuvėjo Juzės žirkles… Apskritai čia daug ką galima lytėti ir judinti, ir tai be galo patinka jauniesiems lankytojams. Sužinoti, kas auga regioniniame parke padeda įdomūs pažintiniai žaidimai „Atspėk medį“ ir „Atspėk augalą“, o žaidimas „Kūlgrinda“ pamoko, kaip nepaskęsti pelkėje. O jau nuo „Paukščių balso paros laikrodžio“ vaikų tiesiog neįmanoma atitraukti. Juk šis įrenginys* parodo, kuris sparnuotis kuriuo paros metu linkęs čiulbėti. Tereikia, pasižiūrėjus į nupiešto paukščio atvaizdą ant sienos, paspausti mygtuką, ir jis pragys sau būdingu balsu. Įdėmiai prisiklausę garsų, mokinukai jau žinos, kaip vėlyvą vakarą griežia griežlė, sugebės atskirti apuoko ir baublio balsą, gervės klyksmą ar pelėdos ūkavimą… Net varlių koncertu čia galima pasimėgauti.

Ekspozicijoje gausu nuotraukų – gamtinių ir istorinių, pristatomas krašto archeologinis paveldas, Šatrijos kalno geologinis pjūvis. Modernūs infoterminalai sugeba taip pristatyti šio Žemaitijos krašto gamtos ir kultūros vertybes, kad lankytojui kiltų noras su jomis susipažinti žymiai plačiau ir nuodugniau, savomis kojomis išmatuoti šią žemę. Mane asmeniškai itin sudomino ekspozicijoje iškabinta Žynio kapo nuotrauka. Pasirodo, parko teritorijoje, Pabiržulio archeologiniame draustinyje, esama Donkalnio, kuriame aptikta senovės žmonių gyvenvietė su alkaviete ir kapinynu. Čia kapai išdėstyti aplink didžiulį Alko židinį, kuriame per ištisus šimtmečius aukotos aukos. Istorikai mano, kad čia būdavo laidojami tik išskirtiniai žmonės. Ritualiniame Donkalnio komplekse, egzistavusiame apie du tūkstančius metų, ir buvo surastas unikaliausias dvigubas Žynio kapas. Vyro ir greta jo gulinčios moters ( gali būti, kad specialiai nužudytos ) palaikus puošė daugybė amuletų, jų prikimšti buvo visi organai, kuriais Žynys galėjo jausti pasaulį. Kūnai laidojant buvo gausiai apibarstyti raudona ochra; vyro galvą juosė 57 amuletai, pagaminti iš žvėrių dantų. Ekspozicijoje esantis užrašas skelbia, kad šiuos archeologinius radinius galima išvysti sostinėje esančiame Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Legendinėje Pilėnų žemėje

Pačiame Nemuno kilpų regioniniam parkui priklausančio Birštono lankytojų centro viduryje – didžiulis stendas su šioje saugojamoje teritorijoje vingiuojančio Nemuno schema. Žvilgtelėjęs į jį, susidarai vaizdą, kaip upė raitosi, suformuodama kilpas. Pačiame vidurupyje žilasis mūsų upių tėvas nepaprastai įspūdingas. Būtent šitoje jo atkarpoje, siekiančioje apie 60 km., ir įsikūręs minėtasis regioninis parkas. Ko tik jame nesama: ir miškų, ir draustinių, ir daug įdomių istorijos, kultūros, gamtos objektų… Apie visa tai lankytojams pasakoja, schemoje rodydami, kur kas yra, parko darbuotojai.

Panemunių regioninis parkas

Jie ypač atkreipia dėmesį į Punios šilą – labiausiai saugomą vietą parko teritorijoje. Dalis šio šilo paskelbta gamtiniu rezervatu, kuriame draudžiamas bet koks kišimasis į natūralią miško raidą, ir kur gamta tvarkosi pagal savo dėsnius. Tačiau po čia esančią Kunigaikščių alėją galima vaikščioti laisvai. Tai – gyvos istorijos pamokos, ypač moksleiviams. Ąžuolai mena Lietuvos kunigaikščių vardus, svarbiausių mūšių pavadinimus turi alėjoje augantys medžiai.

Ekskursijos vadovai būtinai parodys, kurioje schemos vietoje stūkso Punios piliakalnis, dar kitaip vadinamas Margirio kalnu. Kas gi nežino garsiosios legendos apie Pilėnų gynėjus, kurie, 1336 metais negalėdami atsilaikyti prieš žymiai stipresnius kryžiuočius, padegė pilį ir patys žuvo liepsnose, bet nepasidavė priešams. Ne vienas istorikas spėja, jog Pilėnų būta Punioje. Lankytojų centre galima apžiūrėti radinius, aptiktus kasinėjant Punios piliakalnį – ne tik glazūruotų puodų šukes ir koklius, bet ir karaliaus Kazimiero laikų (1648 – 1668 ) varinius šilingus, kaldintus Vilniaus, Varšuvos, Olivos (prie Gardino) ir kitose pinigų kalyklose…

Na, kur bebūtų buvusi ši legendinė vietovė, o į Punios piliakalnį po vaizdingo Lankytojų centro gidų pasakojimo tikrai užsigeidžia pakilti visi. Juk vaizdas nuo jo – tiesiog pasakiškas. Priešais ošia didingas Punios šilas, o apačioje upių tėvas plukdo savo didingus vandenis šiaurės pusėn…

Tęsdami savo pasakojimą ir demonstruodami stende pavaizduotas Nemuno kilpas, parko darbuotojai būtinai pamini ir įžymiąsias Nemuno salas – paukščių rojų. Čia veisiasi mažosios žuvėdros – itin reti ir labai saugomi paukščiai, taip pat raudonkojai tulikai, upiniai kirlikai, krantiniai tilvikai, rudagalviai kirai ir daugybė kitų sparnuočių, kurių nuotraukos kabo ant sienų…

Lankytojų centro eksponatai

Lankytojų centro įrengėjai nepamiršo pateikti informacijos ir apie Nemune besiveisiančias žuvis, papasakoti, kaip juo plaukiodavo mūsų seneliai ir proseneliai, kokius žvejybos įrankius jie naudodavo. Visų dėmesį patraukia čia eksponuojamas iš medžio išskobtas senovinis luotas, vieno šio krašto gyventojo rastas ir padovanotas centrui.

Čia užsukę keliautojai ne tik gauna informacijos apie visus regioniniame parke stūksančius piliakalnius (jų čia tikrai gausu), bet ir apie tokius gamtos paminklus, kaip Škėvonių ir Balbieriškio atodangos, Deksnės maumedynas, Žvėrinčiaus miškas su garsiuoju ąžuolu. Rūpestingai sudėtuose aplankuose gausu informacijos apie pilkapynus, bažnyčias, visus į Raudonąją knygą įtrauktus krašto augalus… Visos galimybės vykti įdomiausioms istorijos, biologijos, geografijos ir kitų dalykų pamokoms! Manytume, jog tuo pedagogai tikrai pasinaudoja.

Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia  SRTF.

Frensio Fukujamos apžvalga apie Rusijos agresiją Ukrainoje

3

Jūratė Laučiūtė

Bičiulis iš Peterburgo, pasidalino žiniomis (tikiuosi kad Lietuvoje dar ne visi, kurie žino apie jį, iškeliavo pas Aukščiausiąjį) politologo Frensio Fukujamos apžvalgomis apie Rusijos agresiją Ukrainoje. Galima visaip vertinti jo įžvalgą, bet skaityti jas labai įdomu, o be to, žadina viltį. O viltis sulig kiekviena karo diena darosi vis reikalingesnė.


Leonidas Romankovas

Politologas Francis Fukuyama paskelbė savo situacijos analizę:

♦ Rusija ruošiasi visiškam pralaimėjimui Ukrainoje. Rusijos planavimas buvo nekompetentingas, pagrįstas klaidinga prielaida, kad ukrainiečiai buvo palankiai nusiteikę Rusijai ir kad jų kariuomenė žlugs iškart po invazijos. Rusų kariai, matyt, vietoje atsarginių amunicijos ir davinio nešėsi išmanias uniformas pergalės paradui Kijeve.

Šiuo metu V. Putinas šiai operacijai paskyrė didžiąją dalį visos savo kariuomenės – didelių rezervų, kuriuos galėtų pasitelkti dalyvauti mūšiuose, jis neturi. Rusijos kariai yra įstrigę už įvairių Ukrainos miestų sienų, kur susiduria su didžiulėmis tiekimo problemomis ir nuolatiniais ukrainiečių puolimais.

♦ Rusijos pozicijos gali žlugti staiga ir katastrofiškai, o ne lėtai išsekusios kare. Laukuose esanti armija pasieks kritinį tašką, kai jos nebebus galima nei tinkamai aprūpinti, nei išvesti iš Ukrainos, o kovinė dvasia išgaruos. Bent jau taip bus šiaurėje. Rusams geriau sekasi pietuose, bet tas pozicijas bus sunku išlaikyti, jei šiaurė subyrės.

♦ Kol to neįvyko, diplomatinis karo sprendimas yra neįmanomas. Nėra jokio įsivaizduojamo kompromiso, priimtino tiek Rusijai, tiek Ukrainai, atsižvelgiant į jų jau patirtus nuostolius.

♦ JT Saugumo Taryba dar kartą įrodė savo nereikalingumą. Vienintelis naudingas dalykas – tai buvo balsavimas Generalinėje Asamblėjoje, kuris atskleidė netikusius ar išsisukinėjančius pasaulio žaidėjus.

♦ Abu Bideno administracijos sprendimai – neskelbti neskraidymo zonos virš Ukrainos ir negelbėti perkeliant lenkų MiG – buvo geri. Labai emocingu metu ji sugebėjo išsaugoti šaltą protą. Ukrainiečiams kur kas būtų geriau nugalėti rusus vieniems, atimant iš Maskvos pretekstą, kad juos neva užpuolė NATO, taip pat išvengiant visų akivaizdžių eskalavimo galimybių.

Visų pirma lenkiški „MiG“ Ukrainos pajėgumams mažai ką gali teduoti. Daug svarbiau yra nuolatinis Javelins, Stingers, TB2, medicinos reikmenų, ryšių įrangos tiekimas ir dalijimasis žvalgybos duomenimis.

Spėju, kad Ukrainos pajėgas jau remia NATO žvalgyba, veikianti už Ukrainos ribų.

♦ Kaina, kurią moka Ukraina, žinoma, yra milžiniška. Tačiau didžiausią žalą daro raketos ir artilerija, su kuriomis nei MiG, nei neskraidymo zona nieko negali padaryti. Vienintelis dalykas, kuris gali sustabdyti skerdynes – tai Rusijos kariuomenės pralaimėjimas sausumoje.

♦ Putinas nepakels savo kariuomenės pralaimėjimo. Jis naudojasi palaikymu tik todėl, kad yra vertinamas kaip stiprus žmogus. Ką jis gali pasiūlyti pademonstravęs savo nekompetenciją ir stipriojo galios praradimą?

♦ Invazija jau padarė didžiulę žalą populistams visame pasaulyje, kurie prieš išpuolį vienbalsiai užjautė Putiną. Tarp jų – Matteo Salvini, Jairas Bolsonaro, Ericas Zemmouras, Marine Le Pen, Viktoras Orbanas ir, žinoma, Donaldas Trumpas. Karo politika atskleidė jų atvirai autoritarinius polinkius.

♦ Karas tapo gera pamoka Kinijai. Kaip ir Rusija, Kinija per pastarąjį dešimtmetį sukūrė iš pažiūros aukštųjų technologijų kariuomenę, tačiau neturi būtinos kovinės patirties. Tikėtina, kad prastus Rusijos oro pajėgų rezultatus pakartos ir Kinijos Liaudies išlaisvinimo armijos oro pajėgos, kurios taip pat neturi patirties vadovauti sudėtingoms oro operacijoms.

Galime tikėtis, kad Kinijos vadovybė, apmąstydama būsimuosiu veiksmus prieš Taivaną, nepervertins savo galimybių, kaip tai padarė rusai.

♦  Tikėkimės, kad pats Taivanas suvoks, jog reikia ruoštis karui, kaip tai padarė ukrainiečiai, ir atkurs šauktinių karinės tarnybos prievolę. Nepasiduokime iš anksto.

♦  Turkiški dronai taps bestseleriais.

♦  Rusijos pralaimėjimas leis „naujai laisvei atgimti“ ir išgelbės mus nuo pasaulinės demokratijos nuosmukio. 1989-ųjų dvasia gyvuos saujelės drąsių ukrainiečių dėka.

Karas Ukrainoje. Aštuonioliktoji (kovo 13) diena. Paleista raketa yra greičiausia trumpojo nuotolio žemė-oras raketa…

0

Vidas Rachlevičius

Britanija tieks Ukrainai priešlėktuvinius ginklus „Starstreak“ ir „nedidelę siuntą“ prieštankinių raketų „Javelin“. „Starstreak“ yra britų gamybos nešiojama trumpo nuotolio oro gynybos sistema, kurią gamina „Thales Air Defence“. Jo sveikimo nuotolis 0,3–7 km. Paleista raketa pasiekia 4 machų greitį ir yra greičiausia trumpojo nuotolio žemė-oras raketa.

Pasiekus taikinį kovinė galvutė išsiskiria į 3 dalis. Britanija toliau tiekia labai efektyvius trumpojo nuotolio prieštankinius ginklus NLAW. Iš viso britai Ukrainai jau patiekė 3 615 nešiojamų raketų sistemų – beveik dvigubai daugiau nei manyta anksčiau.

*Vienas geriausių pasaulio snaiperių prisijungė prie raginimo kovoti su V. Putino ordomis. Vyras, žinomas tik slapyvardžiu „Wali“, sureagavo į draugo skambutį. Jis yra tarnavęs įvairiose pajėgose, taip pat Kanados karališkajame 22-ajame pulke, 2009-2011 m. kariavo Afganistano Kandaharo provincijoje, dalyvavo įvairiose įslaptintose misijose. Pastaruoju metu jis dirbo programuotoju, bet dabar susirinko daiktus ir išvyksta į Ukrainą. Daugiau nei 20 000 žmonių iš 52 šalių jau prisijungė prie Ukrainoje kovojančio tarptautinio legiono.

*„Chelsea“ futbolo klubo ir mobiliojo ryšio operatoriaus „Three UK“ kontraktas yra sustabdytas ir bendrovės logotipo neliks nei žaidėjų marškinėlių, nei stadione, nei kitur. Šiandien „Blues“ žaidžia „Premier“ lygos rungtynes „Norwich City“ stadione, tačiau „Three“ pareikalavo nedelsiant pašalinti jų prekės ženklą nuo marškinėlių. Mobiliojo ryšio operatorius „Chelsea“ rėmimui kasmet išleidžia 40 mln. svarų. Šis sprendimas priimtas po to, kai JK pritaikė sankcijas R. Abramovičiui. Pastarasis nori skubiai parduoti klubą, bet, regis, jis pinga.

**Šios dienos populiaraus Londono vakarinio laikraščio „Evening Standard“ pirmasis puslapis. Pagrindinėje nuotraukoje – R. Abramovičius, o viena iš antraščių „Kraujas ant septynių oligarchų rankų“.

Įdomu tai, kad laikraštis priklauso baronui Lebedevui arba Jevgenijui Lebedevui. Jis yra „Lebedev Holdings Ltd,” kuriam priklauso „Evening Standard”, “The Independent” ir TV kanalas „London Live”. Turtą jis paveldėjo iš tėvo Aleksandro, kuris yra buvęs KGB karininkas.

*****

uninan.net

Ukrainos ginkluotosios pajėgos sumušė Rusijos jūrų pėstininkų dalinius: 600 žuvo ir tiek pat sužeistų


Ukrainos ginkluotosios pajėgos beveik visiškai sunaikino 155-osios atskirosios jūrų pėstininkų brigados (karinis vienetas 30926, Vladivostokas) dalinius.

Tai pranešė žurnalistas Romanas Tsymbalyukas.

Anot jo, priešo jūrų pėstininkai buvo sunaikinti dėl neapgalvotų brigados vadovybės sprendimų.

„Nuostoliai siekė apie 600 žuvusiųjų ir tiek pat sužeistųjų. Tuo pačiu metu brigados personalas neturi galimybės gauti maisto ir būsto”, – sakė Tsymbalyukas.

Rusų kariai bandė persikelti per Irpin upę netoli Kijevo. Nepavyko.

*****

dailymail.co.uk

Kijevo priemiestyje Rusijos kariai nušovė apdovanojimus pelniusį 50 metų amerikiečių žurnalistą, o sužeistas jo kolega paguldytas į ligoninę: Irpino kontrolės punkte kariai apšaudė savo automobilį, kuriame žurnalistas ėmė filmuoti sieną kertančius pabėgėlius.

Nušautas .50 metų Brentas Renaudas sekmadienį filmavo pabėgėlius Irpine, Ukrainoje. Jo kolega Juanas Arredondo taip pat buvo sužeistas, tačiau išliko gyvas ir buvo nuvežtas į ligoninę.

Pora buvo automobilyje ir ką tik pravažiavo patikrinimo postą, kai rusų kariai atidengė ugnį. Jų vairuotojas mėgino apsisukti, tačiau Renaudui buvo peršautas kaklas ir jis mirė įvykio vietoje.

Jis nešiojo ženklelį, kuriame buvo nurodytas kaip jo leidinys „The New York Times“.  Tačiau laikraštis teigė, kad jis  regione veikė ne pagal paskyrimą.

Ženklelis, kurį nešiojo laisvai samdomas žurnalistas Brentas Renaudas,  nušautas  Irpine, Ukrainoje  filmuodamas pabėgėlius.

Kai kurie Renaud draugai ir kolegos sakė, kad jis kuria pasaulinį filmą apie pabėgėlius.

Baltieji rūmai kol kas nekomentavo pirmosios iš visų amerikiečių, dalyvavusių konflikte. Renaud mirties.

Nacionalinio saugumo patarėjas Jake’as Sullivanas sekmadienį sakė, kad Renaud mirtis yra „sukrečianti ir siaubinga“.

Valstybės sekretoriaus pavaduotoja Wendy Sherman sakė, kad Rusija jau pradeda domėtis derybomis.

*****

„Kol bomba nepataikys į kavinę”: Zelenskis mano, kad Vakarai atidės neskraidymo zonos paskelbimą virš Ukrainos   iki paskutinės akimirkos.

unian.net

„Kartais man atrodo, kad kai kurie Vakarų pasaulio atstovai… sėdės kavinėje, kol bomba nepataikys būtent į šią kavinę, jie netikės, kad jiems taip gali nutikti. Ir iki tos akimirkos niekas neskraidymo zonos virš Ukrainos  nepaskelbs. Aš niekam to nelinkiu,  mes to nenorime. Nenorime, kad visas pasaulis ir visa Europa jaustų, kaip mus tai skaudina.

Zelenskis pabrėžė, kad politikai turi patirties ir tokius dalykus jie turėtų suprasti dar prieš  žmonėms sukeliant skausmą.

Kartu jis pabrėžė, kad Ukrainos partneriai turi galimybę tai padaryti – paskelbti neskraidymo zoną virš Ukrainos.

Prezidentas pažymėjo, kad paskelbti neskraidymo zoną virš Ukrainos įmanoma ir dėl priešraketinės gynybos sistemų, kurios gali būti tiekiamos Ukrainai.

Kartu jis pažymėjo, kad mūsų šalis „surado, kuriose pasaulio šalyse yra, detaliai į sandėlius“ ir buvo pasiruošusi sumokėti už šiuos ir paskutinius pinigus iš biudžeto.

„Mes ne tik prašėme: „Padėkite, duokite, prašome“. Tada supratome, kad žmonėms kartais  tiesiog sunku duoti.  Sakėme, kad esame pasirengę pirkti. Esame pasirengę imti paskolas, esame pasiruošę ištraukti paskutinius pinigus iš savo biudžeto ir nedelsiant juo atiduoti“, – sakė Zelenskis.

Kartu jis pabrėžė, kad Ukraina yra pasirengusi užsiimti ginklų pargabenimus:

„Esame pasirengę atsivežti… Padarėme daug dalykų, kad atsakytume į klausimą dėl alternatyvos paskelbti neskraidymo zoną virš Ukraino… Mums buvo pasakyta: „Jūs neturite pilotų”. Radome pilotų, kurie yra pasirengę mūsų valstybei padėti. Tai yra patys žmonės, kurie gyvena visame pasaulyje, jie buvo pasirengę suteikti Ukrainai alternatyvą paskelbti neskraidymo zoną. Visi yra pasiruošę, bet ne tie, kurie turėtų spręsti šį klausimą. Gaila, “ – pabrėžė Zelenskis.

Kaip UNIAN pranešė anksčiau, kovo 4 dieną NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas po skubaus Aljanso užsienio reikalų ministrų susitikimo Briuselyje paaiškino, kodėl jie neskelbs neskraidymo zonos virš Ukrainos. Jis pažymėjo, kad šalys narės yra atsakingos už tai, kad būtų išvengta Rusijos karo eskalacijos už Ukrainos ribų. Aljansas baiminasi, kad tai sukels plataus masto karą Europoje, kuriame dalyvaus daug šalių.

Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba pareiškė, kad NATO pozicija nekelia pagarbos.

*****

Valstybės sienos apsaugos tarnyba: Volnovacha kaip miestas nebeegzistuoja, sunaikinta jo infrastruktūra.

Apie tai pranešė Valstybės sienos apsaugos tarnybos spaudos centras.

Kovos dėl pačios teritorijos tebevyksta, nes ji strategiškai svarbi Donecko kryptimi.

„Prieš karą Volnovachos rajone gyveno 100 000 žmonių. Didžioji dalis gyventojų jau evakuota. Dabar miesto infrastruktūra sunaikinta”, – pridūrė Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

G.Nausėda: Lietuva jungiasi prie Pontifiko kvietimo sustabdyti karo beprotybę

0

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda sekmadienį pasveikino Popiežių Pranciškų jo išrinkimo Katalikų Bažnyčios vadovu devintųjų metinių proga.

LR Prezidentas Gitanas Nausėda / Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Roberto Dačkaus nuotr.

Šalies vadovas pažymėjo, kad Šventojo Sosto moralinis autoritetas yra ypač svarbus šiuo kaip niekada sunkiu Europai ir visam pasauliui metu. „Europos viduryje atsivėrė didžiulė, kraujuojanti žaizda – Rusijos karinė agresija prieš Ukrainos žmones“, – rašo savo sveikinime Prezidentas.

Priminęs, kad Rusija šiuo karu ne tik sugriovė Europos saugumo sąrangą, bet ir pamynė visas žmogaus teises, taip pat ir teisę į gyvybę, šalies vadovas patikino Popiežių Pranciškų, kad Lietuva kartu su visu demokratiniu pasauliu jungiasi prie Pontifiko kvietimo sustabdyti karo beprotybę.

„Lietuvos žmonės kaip įmanydami siekia padėti Ukrainos žmonėms: siunčia humanitarinę pagalbą, priima šalį palikusius karo pabėgėlius. Ukrainos pasipriešinimas užsienio invazijai mums primena mūsų pačių istoriją. Tas pats okupantas, tie patys brutalūs, nežmogiški metodai.

Lietuva žino laisvės kainą. Esu tvirtai įsitikinęs, kad viso pasaulio demokratinė bendrija, kartu su visais geros valios žmonėmis, susivienys ir sustabdys agresoriaus beprotybę“, – rašoma Prezidento sveikinime.

Šalies vadovas patikino Popiežių Pranciškų, kad visomis išgalėmis rems Katalikų Bažnyčios pastangas išsaugoti taiką pasaulyje, ir perdavė Pontifikui asmeninius, savo šeimos ir visų Lietuvos žmonių šilčiausius linkėjimus.

Dievo vardu, prašau jūsų: sustabdykite žudynes Ukrainoje – popiežius

0

Popiežius sekmadienio vidudienio apmąstyme atkreipė dėmesį į tariamai nederamą Jėzaus mokinių elgesį pasakojime apie Jėzaus atsimainymą. Su ant kalno besimeldžiančiu Jėzumi buvusius tris apaštalus – Petrą, Joną ir Jokūbą – apėmė miegas, o kai jie išsibudino, pamatė Viešpaties spindesį.

Popiežius Pranciškus / EPA nuotr.

Pasak popiežiaus, tai labai panašu į mus, kai apima snaudulys gyvenimui svarbiais momentais. Išsekę nuo įsipareigojimų ir darbų vakarais norėtume pabūti su Jėzumi maldoje arba reikėtų pabendrauti su šeima, bet nebėra tam jėgų.

Mums į pagalbą ateina gavėnia. Tai laikotarpis, kai Dievas nori pažadinti iš vidinio letargo. Atminkime, kad širdies budrumas priklauso ne vien nuo mūsų, o yra malonė, kurios reikia prašyti. Mums tai paliudijo sekmadienio Mišių Evangelijoje paminėtų trijų Jėzaus mokinių pavyzdys. Jie palydėjo Jėzų į kalną, bet neturėjo jėgų budėti. Tačiau per atsimainymą pabudo. Gali atrodyti, kad Jėzaus spindesys juos pažadino.

Mums irgi reikia Dievo šviesos, leidžiančios matyti dalykus kitaip – ji prikelia, sužadina norą ir jėgas melstis, pažvelgti vidujai, skirti laiko kitiems.

Šiuo gavėnios laikotarpiu, nors būdami kasdienio triūso išvarginti, stenkimės neužgesinti kambaryje šviesos kol nesame Dievo šviesos draugijoje. Leiskime, kad Viešpats mus nustebintų, atgaivintų širdį.

Tai galime padaryti atsiversdami Šventąjį Raštą, leisdami Dievo žodžiui nustebinti, kad Evangelija apšviestų mūsų žingsnius ir sušildytų širdį, arba galime žvelgti į Kryžių ir žavėtis nenuilstančiu Dievu, jo beprotiška meile. Jis turi galią atmainyti mūsų gyvenimo dienas, joms suteikti naują prasmę, kitokią, nelauktą šviesą, sakė sekmadienį popiežius, ir pavedė Mergelei Marijai, kad padėtų atgaivinti širdį ir galėtume atsiverti Dievo suteikiamam malonės laikotarpiui.

Pasmerkė karą

Popiežius Pranciškus griežtai pasmerkė Ukrainoje tebesitęsiantį karą.

Kalbėdamas sekmadienį po vidudienio maldos popiežius sakė, kad vienintelis dalykas, kurį reikia padaryti, yra nutraukti nepriimtiną ginkluotą agresiją, kad Dievas yra taikos, o ne karo Dievas, o tie, kurie remia smurtą, išniekina jo vardą. Popiežius prašė visose vyskupijose daugiau melstis, kad šis karas pasibaigtų ir dėkojo visiems, kurie teikia pagalbą kenčiantiems dėl karo.

Praėjusią savaitę Marijos vardo miestas Mariupolis tapo širdį draskančio Ukrainą krečiančio karo kankiniu.

„Broliai, seserys, ką tik meldėmės į Švč. Mergelę Mariją. Praėjusią savaitę Marijos vardo miestas Mariupolis tapo širdį draskančio Ukrainą krečiančio karo kankiniu“, – pasakė popiežius. Jis patikino, kad „vaikų, nekaltų žmonių ir beginklių civilių žudymo barbariškumo akivaizdoje nėra jokių strateginių priežasčių, kurias būtų galima pateisinti: vienintelis dalykas, kurį reikia padaryti, yra nutraukti nepriimtiną ginkluotą agresiją, kol ji nepavertė miestų kapinėmis“.

Popiežius sakė, kad su skaudančia širdimi prisideda prie paprastų žmonių, kurie prašo nutraukti karą, balso. „Dievo vardu, tegul bus išgirstas kenčiančiųjų šauksmas ir tegul liaujasi bombardavimas ir išpuoliai! Tegul būna iš tiesų ir ryžtingai susitelkiama į derybas, o humanitariniai koridoriai tebūna veiksmingi ir saugūs. Dievo vardu, prašau jūsų: sustabdykite šias žudynes!“

Popiežius taip pat prisiminė daugybę karo pabėgėlių, paragino juos priimti. „Juose yra Kristus“, – sakė popiežius Pranciškus. Be to, jis padėkojo už susiformavusį didelį solidarumo tinklą.

„Prašau visų vyskupijų ir religinių bendruomenių dažniau melstis už taiką. Dievas yra tik taikos, ne karo Dievas, o tie, kurie remia smurtą, išniekina jo vardą“, – pasakė popiežius pakvietęs esančius aikštėje ir dalyvaujančius nuotoliniu būdu tyliai melstis už tuos, kurie kenčia, ir prašyti, kad Dievas atverstų širdis tvirtam taikos siekiui.

Dr. Darius Kuolys. Būtų liūdna, jei lietuviai prarastų savo tėvynės parlamentą

Seimo dauguma nepaprastai drąsiai atrėmė „grėsmę nacionaliniam saugumui“ sukėlusį Zitos Šličytės išpuolį!

Ir susigriebta buvo pačiu laiku: dar advokatei, Aukščiausiosios Tarybos deputatei, nebaigus iš parlamento tribūnos sakyti kalbos, Seimo nariai ją pamėgino sustabdyti narsiai plodami ir šaukdami „gėda“.

Salę išsyk ryžtingai paliko premjerė ir ministrai. Ingrida Šimonytė žurnalistams paaiškino: „Tiesiog man tai, kas buvo pasakyta, buvo nepriimtina ir aš išėjau“.

„Gėda“ Zitai Šličytei buvo skanduojama ir po iškilmingo Kovo 11-osios Seimo posėdžio parlamento fojė.

Principingai Z. Šličytės kalbą netrukus įvertino Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius: „Z. Šličytės kalba nėra žodžio laisvė. Tai yra neapykantos kurstymas ir grėsmė nacionaliniam saugumui“!!!

Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė svaiginamai drąsiai palygino Z. Šličytės kalbą su karine Putino invazija: „Pyktis, tamsa, neapykanta … gauna aukščiausias tribūnas… Putinui net nereikės mūsų užpulti, kad žiaurumas paimtų viršų…“

Seimo narys Mindaugas Lingė tuoj pat pareikalavo kolektyvinės atsakomybės: šitokią kalbėtoją pasiūlęs Signatarų klubas „turi taip pat prisiimti atsakomybę už jos neapykantos kalbą“. Jam atitarė Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė: „dėl šio išpuolio […] atsakomybė tenka klubo vadovybei“.

Seimo daugumai suskubo į pagalbą „viešosios nuomonės formuotojos“.

Seimo daugumai suskubo į pagalbą „viešosios nuomonės formuotojos“, griežtai pasmerkusios mūsų pažangioje visuomenėje dar „užsilikusią smarvę“, „besispjaudančią bobą“, „nusikaltėlę“, kurios vieta „teisiamųjų suole, galimai – netgi kalėjime“.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen „dėl to, ką šiandien teko išgirsti iš istorinės Seimo salės“, viešai atsiprašė „visų, mylinčių ir gerbiančių laisvę ir lygiateisiškumą“.

Asociatyvi nuotr.

Suprasčiau Policijos departamento generalinę komisarę, atsiprašančią dėl nederamo policijos pareigūno poelgio.

Suprasčiau privačios įmonės direktorę, apgailestaujančią dėl samdomo darbuotojo nevykusio žingsnio. Bet laisvos Lietuvos parlamento pirmininkė nėra nei komisarė, nei direktorė, nei „kalbos policininkė“. Jos pareiga – saugoti parlamentą kaip skirtingų nuomonių forumą, kaip laisvos Respublikos pamatą.

Neaptarinėsiu Z. Šličytės kalbos – joje išsakyta daug pastabų: galima pritarti vienoms, nesutikti, ginčytis su kitomis. Tačiau šiuo atveju Seimo dauguma imasi neigti pamatinę teisę – tarti iš parlamento tribūnos daugumai nepriimtiną nuomonę.

Seimo dauguma imasi neigti pamatinę teisę – tarti iš parlamento tribūnos daugumai nepriimtiną nuomonę.

Ir toks elgesys jau yra tikra grėsmė – grėsmė parlamentinei Respublikai.

Apie tokią grėsmę Respublikai Seimuose nuolat įspėdavo vienas kitą senosios Lietuvos piliečiai. „Lietuvių Ciceronu“ vadintas Kristupas II Radvilas XVII amžiuje aiškino: „Kiekvienas tėvynę mylintis žmogus neturi teisės užgniaužti savyje tėvynei reikalingo balso“, turi jį viešai išsakyti, o bendrapiliečiai Seime privalo jo balso išklausyti. Būtent tokiu principu remiasi laisva Respublika.

Rusų intelektualė Ana Politkovskaja dar pirmaisiais Putino valdymo metais liūdnai atsiduso: „Rusai net nepastebėjo, kaip neteko savo parlamento ir jo net nepasigedo“ – jų „parlamente“ tiesiog nebeliko laisvo žodžio, laisvų diskusijų.

Būtų liūdna, jei lietuviai prarastų savo tėvynės parlamentą, patikėję jį Tėvynės sąjungai, liberalams ir Laisvės partijai.

Kas galėtų guosti, teikti vilties? Gal tie trys Tėvynės sąjungai priklausantys Seimo nariai: Paulius Saudargas, Laurynas Kasčiūnas ir Justinas Urbanavičius, šių metų Kovo 11-ąją sutikę tikrą laisvės kovą kovojančioje Ukrainoje?

Karas Ukrainoje. Septynioliktoji (kovo 12) diena

0

„Kol bomba nepataikys į kavinę”: Zelenskis mano, kad Vakarai atidės neskraidymo zonos paskelbimą virš Ukrainos   iki paskutinės akimirkos.

unian.net

„Kartais man atrodo, kad kai kurie Vakarų pasaulio atstovai… sėdės kavinėje, kol bomba nepataikys būtent į šią kavinę, jie netikės, kad jiems taip gali nutikti. Ir iki tos akimirkos niekas neskraidymo zonos virš Ukrainos  nepaskelbs. Aš niekam to nelinkiu,  mes to nenorime. Nenorime, kad visas pasaulis ir visa Europa jaustų, kaip mus tai skaudina.

Zelenskis pabrėžė, kad politikai turi patirties ir tokius dalykus jie turėtų suprasti dar prieš  žmonėms sukeliant skausmą.

Kartu jis pabrėžė, kad Ukrainos partneriai turi galimybę tai padaryti – paskelbti neskraidymo zoną virš Ukrainos.

Prezidentas pažymėjo, kad paskelbti neskraidymo zoną virš Ukrainos įmanoma ir dėl priešraketinės gynybos sistemų, kurios gali būti tiekiamos Ukrainai.

Kartu jis pažymėjo, kad mūsų šalis „surado, kuriose pasaulio šalyse yra, detaliai į sandėlius“ ir buvo pasiruošusi sumokėti už šiuos ir paskutinius pinigus iš biudžeto.

„Mes ne tik prašėme: „Padėkite, duokite, prašome“. Tada supratome, kad žmonėms kartais  tiesiog sunku duoti.  Sakėme, kad esame pasirengę pirkti. Esame pasirengę imti paskolas, esame pasiruošę ištraukti paskutinius pinigus iš savo biudžeto ir nedelsiant juo atiduoti“, – sakė Zelenskis.

Kartu jis pabrėžė, kad Ukraina yra pasirengusi užsiimti ginklų pargabenimus:

„Esame pasirengę atsivežti… Padarėme daug dalykų, kad atsakytume į klausimą dėl alternatyvos paskelbti neskraidymo zoną virš Ukraino… Mums buvo pasakyta: „Jūs neturite pilotų”. Radome pilotų, kurie yra pasirengę mūsų valstybei padėti. Tai yra patys žmonės, kurie gyvena visame pasaulyje, jie buvo pasirengę suteikti Ukrainai alternatyvą paskelbti neskraidymo zoną. Visi yra pasiruošę, bet ne tie, kurie turėtų spręsti šį klausimą. Gaila, “ – pabrėžė Zelenskis.

Kaip UNIAN pranešė anksčiau, kovo 4 dieną NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas po skubaus Aljanso užsienio reikalų ministrų susitikimo Briuselyje paaiškino, kodėl jie neskelbs neskraidymo zonos virš Ukrainos. Jis pažymėjo, kad šalys narės yra atsakingos už tai, kad būtų išvengta Rusijos karo eskalacijos už Ukrainos ribų. Aljansas baiminasi, kad tai sukels plataus masto karą Europoje, kuriame dalyvaus daug šalių.

Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba pareiškė, kad NATO pozicija nekelia pagarbos.

*****

Valstybės sienos apsaugos tarnyba: Volnovacha kaip miestas nebeegzistuoja, sunaikinta jo infrastruktūra.

Apie tai pranešė Valstybės sienos apsaugos tarnybos spaudos centras.

Kovos dėl pačios teritorijos tebevyksta, nes ji strategiškai svarbi Donecko kryptimi.

„Prieš karą Volnovachos rajone gyveno 100 000 žmonių. Didžioji dalis gyventojų jau evakuota. Dabar miesto infrastruktūra sunaikinta”, – pridūrė Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

*****

Ukrainos krašto apsaugos pajėgos toliau vykdo kovines misijas, siekdamos išvaduoti Černigovo sritį nuo Rusijos okupacinių karių. Per pastarąsias 24 valandas ukrainiečių gynėjams pavyko konfiskuoti ir sunaikinti nemažai priešo šarvuotos ir automobilinės technikos.

 

https://www.facebook.com/GeneralStaff.ua/videos/654942245743302/

Dar vienas Rusijos okupacinių pajėgų vadovavimo posto likvidavimas Ukrainos teritorijoje.

Aleksei Arestovič:

 

Taip atrodo Bucha po Rusijos teroristų atakos / REUTERS

Linas Karpavičius

Nauja Rusijos nuostolių suvestinė 2022-03-11

• Gyvojį jėga daugiau nei 12 000
• Tankai 353
• Šarvuočiai 1165
• Artilerinės sistemos 125
• Salvinės sistemos 58
• Priešlėktuvinės sistemos 31
• Lėktuvai 57
• Sraigtasparniai 83
• Automobiliai 558
• Kateriai 3
• Kuro cisternos 60
• Bepiločiai 7

Vien per vakar dieną:

• Gyvojį jėga 266
• Tankai 18
• Šarvuočiai 60
• Artilerinės sistemos 2
• Salvinės sistemos 2
• Priešlėktuvinės sistemos 2
• Automobiliai 32

Nuotraukoje: lentelė, kurioje pavaizduota Rusijos armijos įranga. Ją vizualiai patvirtino kaip sunaikintą „Oryx“ – karinio tinklaraščio, kuris registruoja Maskvos nuostolius per invaziją Ukrainoje. „Oryx“ teigia, kad šie skaičiai pagrįsti „nuotraukų ar vaizdo įrašų įrodymais“. Todėl sunaikintos technikos kiekis gerokai yra didesnis nei čia užfiksuota.

Video: Bayraktar dirba.

Internete išplatintoje dronų medžiagoje (nuotraukoje) užfiksuotas „Brovary mūšis“, pavadintas šiaurės rytinio Kijevo priemiesčio, kuriame jis vyko, vardu. Jame buvo matyti sprogimai aplink rusų tankus, paskleidę juodų ir pilkų dūmų stulpus, o priemiesčio namai matomi abiejose kelio pusėse.

Nuotraukos ir video dailymail.co.uk

https://www.facebook.com/GeneralStaff.ua/videos/707676550278008

***

Locked N’ Loaded

Na ką, gerieji žmonės, žiūrim ką turim.

Kyivo kryptis:

Agresorius išsekęs, toliau pergrupuoja pajėgas. Kaip ir anksčiau ribotomis pajėgomis vykdo puolamuosius veiksmus, tačiau jie labiau panašūs į spaudimą, ataką ugnimi (attack by fire), bet ne doktrininį puolamąjį manevrą. Vėlgi Rusijos karinė mintis ir toliau pažeria perlų ateities memams. Šiandien agresorius pabandė kirsti Ipren upę, užimti Moshchun kaimelį ir taip priartėti prie sostinės iš šiaurės.

Net ne tame esmė, kad eilinį kartą nepavyko. Įdomu kas kita. Atsidarykime google ir matome, kad būtent toje pat vietoje, t. y. Moshchun kaimelyje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įrengta… teisingai, įvirtinto rajono pozicija. Taip vadinamas KyUR (Киевский укреплённый район) dalis. Jo dalis Moshchun tada buvo skirta ginti Kyivą iš šiaurės. Ir jei net ukrainiečiai nepasinaudojo KyUR įtvirtinimais, tai galima neabejoti – vietovė ten itin palanki gynybai (nors ir praėjo 80 metų, visgi upė teka ten pat, kalvos tos pačios, didesnė urbanizacija tik sustiprina gynybą). Tai kaip po galais „denacifikuotojai“ savo diedų darbus ruošiasi pavtarit, jei puola jų rankomis pastatytus įtvirtinimus? 🙂 Maža to, nesupranta, kad puola gynybai labai tinkamą vietovę? Lipa ant grėblio kaip kokie fašistai? Idiotai? Idiotai 🙂

Šiaurės ir šiaurės vakariniame sektoriuose priešas yra užėmęs gynybai patogias gyvenvietes Poliske, Kukhari, Borodyanka, Andriyivka, Bucha bei Demydiv. Šiuo metu tikėtina persigrupuoja (vakarinė gyvenvietės pusė apjuosta upe, atvira vietovė, nedaug priartėjimo kelių technikai).

Vakariniame sektoriuje priešas stengiasi išlaikyti kelio Zhytomir – Kyiv kontrolę. Pavojų kelią jo siekis įsitvirtinti Horenychi gyvenvietėje. Ji ne tik yra prie pat šio kelio, bet ir visai šalia pietvakarinio Kyivo priemesčio, o iki miesto lieka apie 10 km. Šiuo atveju RF pajėgos iš vakarų prisidengia Ipren upe, tad jei Horenychi pavyktų galutinai įsitvirtinti, ši gyvenvietė galėtų tapti placdarmu tolimesnėms priešo puolimo operacijoms į rytus.

Šiaurės rytiniame sektoriuje priešas ir toliau nesėkmingai bando blokuoti Chernihiv. Pirmoje dienos pusėje bandymai prasiveržti į Brovary buvo nesėkmingi, tad po pietų agresorius rimčiau ir nebandė. Tuo pačiu ukrainiečiai išnaudoja situaciją ir kontratakuoja – atsiimta Baklanova Muraviika gyvenvietė. Ši gyvenvietė pirmiausia svarbi paties Chernihiv gynybai. Išsidėsčiusi už 10 km. nuo Chernihiv, nauja ukrainiečių gynybinė pozicija saugo miestą iš pietryčių ir trukdo jį blokuoti. Tuo pačiu atsikovota gyvenvietė yra rytinėje Desnos upės pusėje (atstumas – irgi apie 10 km.), tuo pačiu trikdo vis padažnėjusius RF bandymus įrengti perkėlas per upę ir taip rasti naujų kelių link Kyivo. Dar viena gera žinia – sunaikintas Iskander – M divizionas (nieko bendro su divizija). Priešas niekur ir niekada negali jaustis ramus ir saugus.

Į rytus nuo Kijevo esančiame Brovaryje prie kelio stovi per artilerijos ir raketų pasalą, pareikalavusią daug aukų, sunaikintas Rusijos šarvuotis (dailymil,co.uk)

Charkiv kryptis. Orkai užėmė Rohaną. Tiesa, ne J. R. R. Tolkien „The Lord of the Rings“ apdainuotą raitelių žemę Viduržemyje, bet Ukrainoje. Mala Rohan – miestelis keli kilometrai nuo Charkivo perėjo į agresoriaus rankas. Tai bene per keletą pastarųjų dienų pirmas drąsesnis agresoriaus žingsnis miesto link. Galbūt tai rotacijos pasekmė – naujai atvykusios pajėgos galėjo turėti naujoko sėkmę („rookie luck“). Žiūrėsime, kuo atsakys ukrainiečiai.

Donbaso kryptis. Čia be didelių pakitimų. Priešas ir toliau bando pralaužti Severodonetsk – Troits‘ke (Donecko sritis) – Volnovacha liniją, tačiau be rezultatų. Atrodo, puolimas Izyum sektoriuje įstrigo, tad Donbase ukrainiečių pajėgos gali bent trumpam atsikvėpti. Kalbant apie Mariupolį, sunku rasti žodžius kas ten vyksta. Tai daugiau nei genocidas, tai kažkoks nesveikas, nepaaiškinamas nežmogiškumas. Mūsų mintys ir maldos su gynėjais ir mieste likusiais gyventojais.

Pietų kryptis. Priešas didelių puolamųjų operacijų nevykdo ir siekia įsitvirtinti Cherson ir Mykolaiv apylinkėse (Lupareve, Pravdyne, Blahodatne, Kalynivka, Kyselivka, Pershotravneve, Oleksandrivka, Beryslav ir Tavriysk). Ukrainiečiai toliau demonstruoja nenorą nusilenkti okupantui ir rengia pilietinio pasipriešinimo akcijas (pvz. Melitopolyje)

Taigi, dar viena diena, kai agresorius liko nieko nepešęs.

Taip ir toliau, Šviesos kariai!

https://twitter.com/i/status/1502308301962362881