delfi.lt
Jau ne pirmą savaitę daugelis iš mūsų gyvena tuo pačiu ciklu: iki vėlyvo vakaro sėdime internete ir stebime situaciją Ukrainoje, o anksti rytą neišsimiegoję ir pašokę iš lovos pirmiausiai žiūrime suvestines apie padėtį frontuose. Ačiū Dievui, jie laikosi!
Šis karas turi unikalių niuansų. Pradžioje diktatorius ir jį supanti klika aiškino, kad vienas iš uždavinių – „denacifikuoti“ Ukrainą, tačiau rusų kariuomenė bombardavo Babij Jarą, holokausto ir masinių žudynių vietą Antrojo pasaulinio karo metu. Ginklą į rankas paėmę Ukrainos žydai ir vyriausiasis šalies rabinas davė priesaiką kovoti su agresoriumi. Tuo pat metu žydai, apsisiautę Ukrainos vėliavomis, Jeruzalėje meldžiasi prie Raudų sienos, o savanoriai gydytojai išvyko į „nacistų ir narkomanų“ valdomą Ukrainą. Ten kaunasi ir elitinis Izraelio specialių pajėgų veteranų, kurie laikomi „geriausiais iš geriausių“, būrys.
Yra pavienių blaiviai mąstančių žmonių, nedideli būreliai jų išėjo į gatves, dalis bėga iš šalies. Todėl reikia pamiršti dūsavimus apie tariamą rusų dvasingumą, nes „rusų pasaulis“ – ne P. Čaikovskis ir A. Tarkovskis, tai ordos ginkluotų vandalų ir jiems pritarianti zombių minia.
Kažkada esu rašęs, kad žvelgdamas į V. Putiną ir jo režimo propagandistus, daktaras J. Goebbelsas turėtų būti patenkintas, bet akivaizdu, kad mokiniai gerokai aplenkė mokytoją. Tyrimai rodo, kad didžioji dauguma rusų vis dar palaiko V. Putiną ir jo karą, o žmonės Archangelske grąžino bilietus į humoristo M. Galkino koncertą. Ne, ne todėl, kad karas ir ne laikas juokauti, o todėl, kad jis pasisakė prieš karą. Jis laikomas išdaviku. Yra pavienių blaiviai mąstančių žmonių, nedideli būreliai jų išėjo į gatves, dalis bėga iš šalies. Todėl reikia pamiršti dūsavimus apie tariamą rusų dvasingumą, nes „rusų pasaulis“ – ne P. Čaikovskis ir A. Tarkovskis, tai ordos ginkluotų vandalų ir jiems pritarianti zombių minia.
Matant tai, kas vyksta Ukrainoje, nėra jokių abejonių, kad V. Putinas ir jo aplinka yra kariniai nusikaltėliai. Kitaip barbarai ir nekariauja, to rusai išmoko Čečėnijoje ir Sirijoje. V. Putino varomoji jėga – įsiūtis ir begalinis apmaudas, jam iš po kojų slysta žemė. Norint kažką prognozuoti, būtina suprasti jo būseną. Rusija yra betikslė valstybė, neturinti jokių visuomenę vienijančių vertybių. Vienintelis dalykas, dėl kurio absoliuti dauguma sutaria, yra pergalė Antrajame pauliniame kare. Ant šios kortos pastatyta visa valstybės ideologija, o rusai vis dar tiki, kad jų kariuomenė, kurią jie mato paraduose, yra nenugalima. Tačiau dabar išaiškėjo, kad tai yra tik apsmukusi laukinių orda, kuri jau patyrė didžiausią pažeminimą.
Karinis pralaimėjimas Ukrainoje ir Rusijos visuomenei, ir pačiam V. Putinui reikštų jų pasaulio, visko, kuo jie tikėjo, pabaigą, todėl šiuo atveju įšaldyto konflikto nebus, viskas vyks iki pabaigos. V. Putinas remiasi ne kokia nors visiems suprantama logika, o savo liguistomis fantazijomis ir zoologiniais instinktais. Jau įsitikinome, kad „tai neįmanoma“ galioja civilizuotam pasauliui, bet ne V. Putino Rusijai, todėl reikia būti budriems, nes desperacijoje jis gali griebtis bet ko.
Daug metų viskas vyko visiems priešais akis. Visiškai nesislėpdamas putinizmas augo ir stiprėjo. Kaip ir praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį – su šūkiais, pompastika ir spalvingais paradais. Diktatūros moka tai daryti. Žingsnis po žingsnio, labai nuosekliai, kryptingai ir atvirai V. Putinas ruošėsi šiam karui. Jis visiškai neslėpė savo tikslų, o euromulkiai ir daug kas Lietuvoje nesuprato jo siunčiamų signalų, rimtų ketinimų ir vaikėziškai šaipėsi, laikė jį nemokša istoriku. Net Krymo okupacija netapo lediniu dušu kolektyviniams Vakarams. Kada nors ten turėtų būti pastatytas simbolinis gėdos paminklas JAV prezidentui B. Obamai, poniai Michelle ir juos garbinusiai Amerikos komunistuojančiai inteligentijai, kairuoliškai nukvakusiam Holivudui bei akademinei bendruomenei. Tai buvo nusikalstamas pasyvumas, o „santykių perkrovimo“ politika – visiškas aklumas. Laisvasis pasaulis neteko lyderio.
Šiame kontekste aš vertinu ir praėjusią savaitę pirmą kartą viešai prakalbusio Kinijos, kuri iki šiol oficialiai nepasmerkė Rusijos agresijos, vadovo Xi Jinpingo žodžius. Virtualiame pokalbyje su Prancūzijos prezidentu E. Macronu ir Vokietijos kancleriu O. Scholzu jis paragino šalis laikytis „maksimalaus santūrumo“ ir neleisti, kad konfliktas „taptų nekontroliuojamas“. Kinai niekada nekalba tiesmukai. Tokie pono Xi žodžiai gali reikšti, kad jie neatmeta galimybės, jog V. Putinas gali panaudoti taktinį branduolinį ginklą. O gal kinai žino ką nors daugiau?
Kaip bebūtų, režimo Maskvoje pasikeitimas arba griūtis – tik laiko klausimas, ir tai bus vidaus perversmas. Griūties atveju galimas chaosas ir stichiški linčo teismai, o šalis subyrės. Jau dabar matomi tam tikri ženklai. Pačiam V. Putinui variantų nedaug. Mažai tikėtina, kad kritinėje situacijoje jis nusišautų prabangiame bunkeryje, o bėgti neturi kur. Labiausiai tikėtinas variantas – inscenizuota savižudybė arba greitai ir be ceremonijų kaip N. Ceausescu. Gėdingai ir žeminančiai kaip S. Husseinas arba žiauriai ir kankinančiai kaip M. Gaddafi. Haga – nerealu. Ar pavyks rusams apsivalyti nuo putinizmo? Gerų intencijų turėjęs antikomunistas B. Jelcinas nusprendė pasiremti KGB ir rezultatą dabar matome. Tarpiniai variantai arba kompromisai netiks, ir Vakarai neturėtų turėti iliuzijų – jei nebus visiško Rusijos apsivalymo, kieto, prievartinio ir gal net žiauraus, putinizmas išgyvens ir „didžiosios Rusijos“ idėjos sugrįš. Be to, nežinau, kokia turės būti jų atgaila už viską, ką jie jau yra padarę.
O dabar apie neįkainojamą pamoką, kurią Ukraina savo sunkiai suvokiama auka ir tūkstančių savo žmonių krauju rašo pasauliui ir mums. Svarbu tai, kas vyksta dabar, bet pagrindinė pamokos tema – ką kolektyviniai Vakarai, mes visi kartu, kiekvienas iš mūsų padarėme, kad Ukrainos tragedija neįvyktų?
Daug metų viskas vyko visiems priešais akis. Visiškai nesislėpdamas putinizmas augo ir stiprėjo. Kaip ir praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį – su šūkiais, pompastika ir spalvingais paradais. Diktatūros moka tai daryti. Žingsnis po žingsnio, labai nuosekliai, kryptingai ir atvirai V. Putinas ruošėsi šiam karui. Jis visiškai neslėpė savo tikslų, o euromulkiai ir daug kas Lietuvoje nesuprato jo siunčiamų signalų, rimtų ketinimų ir vaikėziškai šaipėsi, laikė jį nemokša istoriku. Net Krymo okupacija netapo lediniu dušu kolektyviniams Vakarams. Kada nors ten turėtų būti pastatytas simbolinis gėdos paminklas JAV prezidentui B. Obamai, poniai Michelle ir juos garbinusiai Amerikos komunistuojančiai inteligentijai, kairuoliškai nukvakusiam Holivudui bei akademinei bendruomenei. Tai buvo nusikalstamas pasyvumas, o „santykių perkrovimo“ politika – visiškas aklumas. Laisvasis pasaulis neteko lyderio.
Po to – Doneckas ir Luhanskas. Persisotinusi Europa ir toliau skendo plepaluose apie kažkokias sankcijas, iš kurių Maskva atvirai šaipėsi ir tyčiojosi. A. Merkel iki paskutinės savo kadencijos dienos budriai saugojo savo globotinį Maskvoje nuo rimtesnių problemų, o Berlynas kartu su Paryžiumi ir tyliai už širmos tūnančiu kolektyviniu Bidenu visomis išgalėmis spaudė ukrainiečius pasirašyti pragaištingus Minsko susitarimus.
Vokiečių politikos buhalteriai skaičiavo: yra 6 tūkst. mūsų įvairaus dydžio kompanijų, turinčių ekonominius ryšius su Rusija, jos sukuria 300 tūkst. darbo vietų. Be to, pasinaudodami rusiškomis dujomis, tapsime Europos energetikos centru. Taigi, geri santykiai su Rusija buvo über alles ir šis mąstymas kaip virusas buvo perduodamas visai Europai. Vien „Adidas“ turi tūkstantį parduotuvių Rusijoje, tai negi imsi ir atsisakysi tokio gražaus pinigo?! Tai buvo realpolitik triumfas.
Visi, kas bent kiek suvokia didžiąją politiką, labai aiškiai matė, kad ES lokomotyvas Vokietija yra silpnoji Vakarų aljanso grandis. Matė, bet tylėjo, niekas Briuselyje garsiai ir aiškiai nepaklausė A. Merkel svarbiausių klausimų. Todėl dabar, švelniai tariant, keistokai atrodo karingi prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimai, esą karą gali sustabdyti tik karas, nes ji pati dvi kadencijas stebėjo šį spektaklį iš parterio pirmosios eilės, buvo jo dalyvė ir nesiėmė jokių ryškesnių individualių ar kolektyvinių pastangų bent pabandyti tai pakeisti. Niekas nepasikeitė ir dabar: G. Nausėda, I. Šimonytė ar G. Landsbergis yra tik eiliniai Briuselio choristai. Turime sąžiningai pripažinti: nors šnekų buvo daug, bet Lietuva, šiurkščiai tariant, nebuvo rakštis Briuselio subinėje. O turėjo būti, privalėjome būti tokie, kaip islandai 1991-aisiais.
Bet problema – ne tik Vokietija, nes ištisus dešimtmečius vyko moralinis ir vertybinis laisvojo pasaulio nuosmukis. Štai JAV politikos sunkiasvoris J. Boltonas rašo, kad „sulaužytas“ J. Bidenas nuskandino kai kurių Vakarų jėgų pastangas sustabdyti V. Putino įsiveržimą į Ukrainą, nes JAV prezidentas nesugebėjo suvokti atgrasymo prasmės – koncepcijos, kuri apsaugojo Vakarus Šaltojo karo metais. Dėl to jis klausia: ar pasaulis dabar yra pasiruošęs sumokėti kainą už J. Bideno buvimą valdžioje?
Kiti analitikai pastebi, kad J. Bideno nenoras stoti į kovą prieš V. Putiną, pavyzdžiui, įvesti neskraidymo zoną virš Ukrainos, reiškia, kad jis nėra tinkamas žmogus vadovauti laisvajam pasauliui šios krizės metu. Daugelis gali nustebti, bet neseniai JAV atlikta apklausa parodė, kad 62 proc. amerikiečių pritaria minčiai, kad Rusijos invazija nebūtų įvykusi, jei prezidentu būtų D. Trumpas. Taigi, už Vakarų silpnumą ukrainiečiai dabar moka savo krauju.
Vakarų nuosmukis vyko įvairiomis kryptimis. Nepaisant dabartinės britų lyderystės karo Ukrainoje fone, jų pačių kariuomenėje vyksta sunkiai suvokiami dalykai. JK Gynybos ministerija „Twitter“ tinkle turi LGBT+ paskyrą. Jau prasidėjus karui, #lgbthistorymonth kontekste jie rado laiko organizuoti „kavos rytą“, kurio metu buvo diskutuojama apie lesbietes, gėjus, biseksualius ir translyčius asmenis, buvo aiškinama, kur galima įsigyti atitinkamos literatūros.
Nors Kinija žaidžia subtilų žaidimą, siunčia vienas kitam prieštaraujančius signalus, tačiau ji yra Rusijos pusėje. Pekinas stūmė V. Putiną į karą, nes turi du svarbiausius tikslus: atitraukti JAV dėmesį ir išteklius nuo jos agresyvių planų Taivano atžvilgiu, ir patikrinti pasaulio reakciją dėl jo galimos invazijos į Taivaną. Taigi, tokiame kontekste Taivano atstovybės atidarymas Lietuvoje buvo vertybinės ir sąžiningos politikos žingsnis. Kitas klausimas, kad tai buvo padaryta nemokšiškai ir nepasiruošus.
Tiesa, vėliau visa tai ištrynė. Tuo metu, kai Ukrainos kariai demonstruoja neįtikėtiną narsą ir pasiaukojimą, NATO šalių kariuomenėse veganai atsisako avėti odinius batus, bet kokius odinius aksesuarus ar kitą ekipuotę. Aš jau nekalbu apie specialius meniu. Karinių pajėgų vienintelis tikslas – kovoti, ginti savo šalį ir jos interesus, o ne pataikauti įvairioms iš didelio rašto iš krašto išėjusioms piliečių grupėms. Tačiau, regis, ši paprasta tiesa yra pamiršta ne tik Vakaruose, bet ir Lietuvoje. Štai mūsų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išvada: Lietuvos kariuomenė, teikdama kariams vegetarams ne vegetarišką maistą, juos diskriminuoja ir pažeidžia jų teises į tokią mitybą, kuri atitinka jų įsitikinimus ir religiją.
Viena iš pamokos temų yra tiesiogiai susijusi su mumis. Pastaruoju metu JAV žvalgyba nutekina įvairios informacijos ir tai yra psichologinio karo prieš Rusiją dalis. „The New York Times“ rašo, kad vienoje žvalgybos ataskaitoje teigiama, jog kad aukšto rango Kinijos pareigūnai vasario pradžioje nurodė Rusijos atstovams nepradėti karo veiksmų Ukrainoje nepasibaigus žiemos olimpinėms žaidynėms Pekine. Tai patvirtino aukšti J. Bideno administracijos atstovai ir vienas Europos pareigūnas. Ataskaitoje nurodoma, kad Kinija turėjo tiesioginių žinių apie Rusijos ketinimus bei karo planus, tačiau įvairios žvalgybos jas skirtingai interpretavo. Taip pat neaišku, kaip plačiai buvo dalijamasi šia informacija.
Nors Kinija žaidžia subtilų žaidimą, siunčia vienas kitam prieštaraujančius signalus, tačiau ji yra Rusijos pusėje. Pekinas stūmė V. Putiną į karą, nes turi du svarbiausius tikslus: atitraukti JAV dėmesį ir išteklius nuo jos agresyvių planų Taivano atžvilgiu, ir patikrinti pasaulio reakciją dėl jo galimos invazijos į Taivaną. Taigi, tokiame kontekste Taivano atstovybės atidarymas Lietuvoje buvo vertybinės ir sąžiningos politikos žingsnis. Kitas klausimas, kad tai buvo padaryta nemokšiškai ir nepasiruošus.
Taigi, pasikartokime pamoką. Realpolitik patyrė visišką krachą. Pasaulis pradėjo suprasti, kad vertybinei politikai, iš kurios viešai šaipomasi ir Lietuvoje, alternatyvos nėra. Dauguma ES šalių, JAV, JK, Kanada ir net Australija bei Japonija tiekia ginklus Ukrainai. Į ši klubą įstojo Švedija ir Suomija. Net Šveicarija pareiškė, kad neutralumas nereiškia abejingumo, ir ėmėsi padėti Ukrainai. Labai svarbu, kad, regis, pradeda atsibusti Vokietija, kuri pagaliau įsipareigojo skirti gynybai daugiau kaip 2 proc. nuo BVP, skubiai skiria 100 mlrd. eurų kariniams įsigijimams, perka kovinius dronus, amerikietiškus F35, pradeda statyti du didelius dujų terminalus ir t.t. Eiliniai vokiečiai socialiniuose tinkluose dėkoja ukrainiečiams, kad jie padėjo atsibusti jų šaliai, nes daugelis jau buvo praradę viltį.
Kad ir kaip pasisuktų karo eiga bei scenarijus, Ukraina vis tiek nugalės. Jos karių profesionalumas, sumanumas ir drąsa – stulbinami. Tokios profesionalios ir efektyvios gynybos neįsivaizdavo net Vakarų karybos bei analizės centrai, kurie karo išvakarėse vertino ukrainiečių galimybes pasipriešinti agresoriui.
Kad ir kaip pasisuktų karo eiga bei scenarijus, Ukraina vis tiek nugalės. Jos karių profesionalumas, sumanumas ir drąsa – stulbinami. Tokios profesionalios ir efektyvios gynybos neįsivaizdavo net Vakarų karybos bei analizės centrai, kurie karo išvakarėse vertino ukrainiečių galimybes pasipriešinti agresoriui. Jų prognozės visiškai neatitiko dabartinės padėties. Visai netrukus Ukrainos kariai bus laukiamiausi dėstytojai ir konsultantai NATO šalių karo akademijose, kariuomenių štabuose bei daliniuose. Pavyzdžiui, šį pavasarį britai ketina didinti išlaidas gynybai, o jų struktūra jau dabar koreguojama atsižvelgiant į karo Ukrainoje patirtį. Dabar ne Ukraina turėtų prašytis į NATO, o aljansui būtų garbė turėti tokią kariuomenę savo sudėtyje.
Turbūt pats svarbiausias veiksnys, kurio neįvertino nei V. Putino generolai, nei Vakarų analitikai, yra prezidento V. Zelenskio asmeninis pavyzdys. Tai yra realios, o ne knyginės lyderystės pamoka visiems. Jo lyderystė įkvėpė fantastišką Ukrainos visuomenės pasiaukojimą, susitelkimą ir dabar vyksta totalus pasipriešinimas okupantui. Socialiniame tinkle skaičiau nepažįstamo Airijos lietuvio įrašą. Žmogus paprastas, dirba taksistu, rašo su klaidomis, bet susijaudinęs pasakoja, kad į oro uostą vežė kelis ukrainiečius, kurie ten dirbo statybininkais. Prasidėjus karui, metė darbus, atsisveikino su šeimomis ir išvyko kariauti už savo šalį. „Kiek iš mūsų taip galėtų?“ – klausia vyras. Manau, kad daug, tūkstančiai vyrų ir moterų nori tapti šauliais, o Lietuvos visuomenė pademonstravo, kad turi milžinišką pozityvios energijos, solidarumo ir bendrystės užtaisą.
Viena mano buvusi bendradarbė į savo namus priėmė ukrainiečių šeimą, kita susispaudė ir užleido savo vaikų butą. Kita bičiulė su savanorių, privačių aukotojų ir verslininkų pagalba skubiai sutvarkė turimą šešių butų namą ir jame apgyvendintos ukrainiečių šeimos. Kartu su vyru ji apmoka visas komunalines išlaidas. Pažįstami automobilių žurnalistai bei Dakaro ralį įveikę vyrai zuja tarp Lietuvos ir Ukrainos, veža pagalbą bei parveža pabėgėlius, tvarko ir Ukrainos kariams siunčia privačių asmenų, medžiotojų dovanotus visureigius. Tai žmonės, kuriuos aš pažįstu, bet tokia dabar yra beveik visa Lietuva. Įsivaizduokite, kokia tai būtų puiki šalis ir joje tvyranti atmosfera, jei tokie būtume ir taikos metu?
Ir vis dėlto… Prisimenate, sausio antroje pusėje Lietuva buvo pasinėrusi į virtualų šaltąjį pilietinį karą? Rusijai užpuolus Ukrainą, viskas aprimo, net išsigandęs Covidas dingo. Tai – gera pamoka suprasti, kad daugelis visuomenę skaldančių dalykų sukurti dirbtinai. Pats likimas mums nubrėžė raudoną liniją, už kurios galėjome viską pradėti iš naujo, protingai ir civilizuotai. Bet, regis, esame per skysti ir per menki. Tuo metu, kai daugybė žmonių rūpinasi pagalba Ukrainai, pasinaudodami situacija, politikai bando stumti visuomenę skaldančius įstatymus. Įvairūs veikėjai vėl užkūrė tarpusavio rietenų laužus, nesąmonės sklinda iš abiejų konfrontuojančių pusių. Negali jie be to, negali, nes tai yra priklausomybė, regis, nieko kito jie nesugeba. Tačiau vyksta ne idėjų kova, nes ir vieni, ir kiti per silpni tam, viskas susiveda į turgaus lygio asmeninius apsikandžiojimus, demaskavimus, kurie skambiai vadinami tyrimais.
Lietuvos visuomenė įrodė, kad yra sąmoninga, gali susitelkti, todėl nepirkim, neklausykim, ignoruokim ir tai bus efektyviausias ginklas. Tuo pat metu pasinaudodami kai kurių asmenų pasisakymais apie karą, šou verslo rykliai vėl suvedinėja savo senas sąskaitas, o tai pasimėgaudama tiražuoja didžioji žiniasklaida.
Vėl sublizgėjo žinomas dizaineris Juozukas, garsaus dainininko sūnus Dominykas, kilnusis scenos riteris Selas. Norėčiau tikėti, kad paskutinis jo koncertas Lietuvoj jau yra įvykęs, bet pagyvensim – pamatysim. Labai gerai, kad pagaliau uždaryti oficialūs Kremliaus propagandos ruporai. Digital
Progresyvieji, socialiniame tinkle pamatę nuorodą į apgailėtiną juoką keliantį rusų propagandinės dainos „Dėde Vova, mes su tavimi“ vaizdo klipą, ragina jungtis ir „reportinti“, kad ji būtų „užbaninta“. Kiti šaukiasi policijos pagalbos, kad būtų nutildyti „ne taip“ kalbantys lietuviški portalai. Įvairių pažiūrų durnių yra ir bus, „vatnikų“ taip pat, bet aš niekada nesutiksiu, kad demokratiškoje valstybėje kitaip kalbančius tildytų policija. Lietuvos visuomenė įrodė, kad yra sąmoninga, gali susitelkti, todėl nepirkim, neklausykim, ignoruokim ir tai bus efektyviausias ginklas. Tuo pat metu pasinaudodami kai kurių asmenų pasisakymais apie karą, šou verslo rykliai vėl suvedinėja savo senas sąskaitas, o tai pasimėgaudama tiražuoja didžioji žiniasklaida. Kaip pasakytų anglai, „back to normal“. Ir liūdna, ir pikta, ir apmaudu. Norisi jiems visiems garsiai išrėkti tai, ką rusų laivui pasakė Gyvačių salos gynėjai: „Eikit jūs visi… !“
Bet grįžkime prie, mano galva, svarbiausios pamokos, kuri skirta visiems mums. Realpolitik arba politika be vertybių ir moralės, grįsta tik plikais išskaičiavimais, žlugo. Pasekmes aiškiai matome. Tai įvyko Europoje, o Lietuvoje? Ne už kalnų rinkimai.
Pavyzdžiui, S. Skvernelio suburta partija įsitvirtino tarp lyderių. Kas jie? Tai jokių principų, vertybių bei politinės sąžinės neturinčių politinių valkatų grupė. Visi jie kažkur yra buvę, iš kažkur perbėgę, kažko išsižadėję ar kažką išdavę. Viskas – tik dėl asmeninės naudos. Tokių – pilnas Seimas. Todėl nuo šiol kiekvienas iš mūsų bet kurio kandidato į prezidentus, Seimo narius ar merus privalo garsiai ir aiškiai paklausti: „Kiek tavyje yra V. Zelenskio?“
Skaitykite dagiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vidas-rachlevicius-krauju-parasyta…
Džiaugiamės Ukrainos mažomis pergalėmis, sistemingai perimama ir naikinama Rusijos technika, pačios Rusijos fiasko, nes net jos pergalė kare dabar politiškai jau būtų tik fiasko – juk lūkesčiai ir įvaizdis buvo kuriami visai kiti. Džiaugiamės solidarumu tarp Europos šalių siunčiant pagalbą, įvedant sankcijas ir priimant pabėgėlius. Tikrus, karo pabėgėlius – moteris ir vaikus.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF.
