Prieš tris dešimtmečius, lapkričio 24-osios vakarą, keistomis aplinkybėmis žuvusio kunigo Bronislovo Laurinavičiaus gyvenimo kelias liudija tikrąjį pašaukimą.
B. Laurinavičius gimė 1913 metais Gervėčių parapijoje. Gausi, darbšti, religinga lietuvių žemdirbių šeima įskiepijo meilę gimtajam žodžiui, savo kultūrai, tėvynei Lietuvai. Pirmuosius mokslus krimto pas kaimo mokytoją, vėliau lankė lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklą, Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją. Tarnaudamas lenkų kariuomenėje Lodzėje suprato, kad nori būti kunigu.
Sakė, kad kunigu tapti pasiryžo 1927 metais, kai Vilniaus krašto lietuvius ištiko baisi nelaimė: buvo uždarytos 64 lietuviškos mokyklos, o susipratę Vilniaus krašto kunigai įkišti į Lukiškių kalėjimą, tarp jų Gervėčių dvasininkas Ambraziejus Jakavonis. Tada B. Laurinavičius, 13-os metų vaikas, sau pasakė: „Aš turiu būti kunigu! Aš turiu tą patį dirbti, kaip dirbo mūsų klebonas…“ Tesėdamas duotus įžadus sovietmečiu viešumoje visada vilkėjo sutaną. Buvo įsitikinęs, kad „net drabužiu reikia byloti, jog bažnyčia gyva: drabužiu byloti, o gyvenimu – ginti.“
1944 metais paskiriamas vikaru Švenčionyse, 1945 metais – klebonu Ceikiniuose, 1948 metais – klebonu Kalesninkų parapijoje. Pastarojoje „aplenkėjusioje“ parapijoje įvedė lietuviškas pamaldas, subūrė lietuvišką chorą. Tada kunigą pradėta ypač persekioti. 1947 metais jam užvesta operatyvinio stebėjimo byla, 1952 m. – formuliaro byla, KGB jį pavadino objektu „Intrigantas“.
Nuolatos sekamas kunigas kaltintas tuo, kad siuntiniais ir piniginėmis perlaidomis rėmė tremtinių bei politinių kalinių šeimas, susirašinėjo su tremtyje esančiais dvasininkais, palaikė ryšius su disidentais, sakė antisovietinius pamokslus, aktyviai mokė vaikus tikėjimo.
Daugiau skaitykite www,bernardinai.lt
