Konclageriuose už popieriaus gabalėlį tekdavo atiduoti dienos duonos davinį
Žymus Lietuvos disidentas, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus gyvenimo pabaigoje (2007 m.) kartu su Lietuvos žmogaus teisių asociacija vos 200 egz. tiražu sudarė ir išleido unikalią knygą „Laiškai iš Intos“.
Tai autentiški politinių kalinių laiškai artimiesiems iš tarybinių lagerių, jų eilėraščiai ir prisiminimai. Knygoje pateikta daug biografinių ir istorinių faktų. Nūnai leidinys tampa kaip niekad reikšmingas mūsų visuomenei, kurios trečdalis jau emigravo ir visiems laikams paliko savo šalį. Jis tampa reikšmingas jaunimo patriotiniam auklėjimui, kiekvieno Lietuvoje gyvenančio piliečio atsakomybei ir sąmoningumui.
Knygos laiškų turinys sukrečia. Perskaitęs juos negali likti abejingas. Jie vienaip ar kitaip verčia permąstyti ir iš naujo įvertinti šiandienos visuomenės iššūkius.
Įžanginiame knygos žodyje V.Petkus rašė: okupacijos metu be nužudytų, nukankintų ir sunaikintų lietuvių jų dalis buvo įvairių rusų „teismų“ „nuteisti“ ir įkalinti įvairiuose Rusijos kalėjimuose ir konclageriuose, kita dalis be jokių „teismų“ „laikinai“ įkalinta iki karo pabaigos taip pat įvairiose Rusijos kalinimo instancijose (gostfiltriniai konclageriai) ir trečioji dalis – tremtiniai išblaškyti po visą plačiąją komunistinę Rusiją. Ir vieniems, ir kitiems rūpėjo susisiekti su dar išlikusiais gyvaisiais. Vienintelė tam tinkama priemonė buvo laiškai. Bet kaliniams ja pasinaudoti buvo labai sunku, nes iškilo popieriaus ir laiškų išsiuntimo problema. Konclageriuose už popieriaus gabalėlį tekdavo atiduoti dienos duonos davinį. Ir gaudavai nuo cementinio maišelio popieriaus skiautelę, kurią sulankstydavai trikampiu ir be voko, pašto markutės pasiųsdavai. Ačiū paštams, nes jie tokį „laišką“ vis tik pasiųsdavo, o gavėjas apmokėdavo. Rašydavo ir ant kartono skiautelės apvesdami adresą.
Kaliniams kartais pavykdavo įvairiais būdais išsiųsti laiškus apeinant konclagerinę cenzūrą. Bet tokius laiškus gavėjui buvo pavojinga laikyti. Todėl juos tekdavo naikinti, kad KGB radusį negalėtų tave apkaltinti antitarybinės literatūros laikymu ir įkalinti. Užtat tokių laiškų mažai teišliko. Jų yra įdėta ir šiame rinkinyje.
Inta (rus. Инта) – miestas apie 50 km į pietus nuo Šiaurės poliaračio, Didžiosios Intos kairiajame krante (Pečioros baseinas), Komijos Respublika, Rusijos Federacija. 1939 m. Intos gyvenvietės vietoje ir apylinkėse buvo įkurti lageriai. 1948 m. čia kalėjo apie 22 000 kalinių,
Tėvas Gerardas Dunda
(pirmasis jėzuito tėvo Gerardo laiškas iš konclagerio )
Mylimoji Mama,
Leiskite pirmiausiai padėkoti Tamstai už brangų siuntinį, kurį gavau rugpjūčio 28 dieną. Visa tai ką siuntėte gavau pilnumoje.
Didelis ir nuoširdus ačiū. Į jį žiūrėdamas tikrai neklydau, galvodamas, kad jis sudarytas ne vien Jūsų išteklių sąskaitoje, bet, kad prie jo yra kas nors prisidėjęs. Tad už tuos, kurie Tamstai padeda aš atlaikiau ir dar atlaikysiu šv. Auką. Tai galite priminti mano geradariams, dar daugiau, galite net išvardinti tų žmonių intencijas už ką jie nori, kad pasimelsčiau, bet jų pavardžių man nereikia žinoti, juos Jūs atsiminsite ir man grįžus pasakysite. Taigi bent tuo būdu galiu jiems taip atsiteisti.
Kartu Jums noriu pranešti, kad jau atlaikiau už visas intencijas, kurias turėjau būdamas pas Jus, bet kurių nesuspėjau atlaikyti. Taigi, tuo atveju, jeigu nebegrįžčiau, tai tebūnie žinoma Radžiui, kad neatlaikytų Aukų nepalikau, bet Viešpačiui atsiteisiau. Jų buvo lygiai septyniasdešimt penkios. Dabar jau aš dėl jų ramus.
Brangioji Mamyte, paskutiniu laiku labai dažnai pradėjau Jus sapnuoti, gal Jūs sirguliuojate ar šiaip negaluojate. Labai prašau, dėl Viešpaties, saugokite save mūsų susitikimo dienai, kad dar Jus gyvą ir sveiką rasčiau. Dėl manęs nesigriaužkite ir nesirūpinkite, nes gerasis Viešpats mane globoja, saugo ir veda. Maisto man dabar pakankamai. Rūbų ir apavo nestokoju. Jo ir žiemai užteks. Nieko naujo nemegzkite ir nesiųskite, jei kada ko nors reikės, parašysiu, paprašysiu. Stenkitės susitvarkyti taip, kad žiema Jums nesudarytų daug rūpesčio. Neprisiimkite daug vargo su mokiniais. Gerai, kad su žeme susitvarkėte, atiduodami ją kolektyvui. Dabartinėse
sąlygose taip yra geriau. Reikalui esant įkeiskite arba parduokite ką nors iš mano likusio turto, jei jo kiek dar yra. Tačiau knygų, jei galima nelieskite. Norėjau paklausti, ar jų neliečia ir tebeguli savo vietoje? Būtų labai gerai, jeigu su sekančiu siuntiniu galėtumėte atsiųsti anglų kalbos vadovėlį, jis yra tarp mano knygų, bet atrodo, gal koks mokinys jį parduotų, geriau būtų, nereiktų ten ieškoti.
Toliau, mano akiniai jau vos besilaiko, stiklai geri, tik rėmai suirę. Ar mano akinius radote? Jei kitų rėmų negalėtumėte gauti, tai manuosius atsiųskite su visais stiklais, nes, čia, sudužus stiklams, kitų negausiu. Labai gerai padarėte prisiųsdami vokus su ženklais; dabar nebus jokio vargo dėl to. Motute, specialiai nepirkite man tabokos, papirosų bei machorkos, nes aš dar vis neišmokau rūkyti, o jie man tik geri pakeisti į cukrų, į duoną arba pavaišinti draugus, savo viršininkus, dėl ko darbe būna truputį lengviau.
Jau dveji metai kaip Jus mačiau, tačiau Jūs visi prieš mano akis esate kaip gyvi. Matau Jus betriūsiančią apie plytą, matau Vandutę su jos šeima jų kambaryje, visus, visus matau. Kad tas
vaizdas neišnyktų, tegul ir Vandutė parašo, ir Gerdukas, ir Remigutis. O gal jie visi parašė tik jų laiškai manęs dar šiandieną nepasiekė. Po kol kas visi Jūsų laiškai manęs pasiekia, tačiau, jei dėl kokių priežasčių nebegausite laiškų iš manęs, kas labai gali atsitikti, nes bendros bausmės užgula visus, tai nesistebėkite, bet palūkėję vis tiek sulauksite, nes jei ne aš arba ne Jasius, tai kas nors kitas parašys.
Kaip gyvena ir laikosi rygiečiai: tetos Aleksandra, Hilda, bei teta Marisia. Kaip laikosi brolienė Rozalija. Jiems parašyti, kaip anksčiau esu minėjęs, negaliu, nes ir Jūsų vardu laiškai neeina,
iškart siuntėjas liktų nežinomas. Ir šį laišką rašo Jasius . Manau, kad šį laišką skaitys ir Vandutė, tai jos šeimai linkėjimai iš dėdės, taipgi Juozo Kaz. Karolio ir Petro šeimoms. Pasveikinkite tetas Kotryną, Petrienę, Jokūbienę, irgi Freimanienę su Aliute.
Gal Vladas grįžo ar atsirado? Į Rygą nerašau, nes nei vieno nei atsakymo, nei laiško iš ten negavau. Visus mano geradarius pasveikinkite. Tegul Vandutė įkepa arba įdžiovina į sukorių laiškutį. Nepamirškite česnakų ir cibulių. Taipgi nelaukdami Kalėdų atsiųskite Kūčių pyragą. Artėja visa eilė švenčių, kurias mes čia gražiai su malda ir dvasios pakilimu praleisime. Už Jus visus kasdieną maldoje prašau Viešpatį, kad mane ir Jus išlaikytų laimingai susitikimo valandai. Gal Vandutė turi savo šeimos foto nuotrauką; labai norėčiau pamatyti. Kurioje /…/. Su mažuoju?
Dar kartą karštai ir labai dėkoju Mamytei už kepsnius, rudąją košę. Teatlygina gerasis Dievas už triūsą, vargą ir rūpestį.
Bučiuoju karštai motutę-sengalvėlę, sesutę ir kitus.
Jasius.
Atsargumo sumetimais taip save pavadino tėvas Gerardas. Laiškai buvo įdedami į anglimis pakraunamą vagoną, skirtą Leningradui, viliantis, kad žmonės, tenai iškraunantieji vagonus, juos užtiks ir pasiųs paštu pagal voką, o kartais ir tik pridedamų raštelių adresus. Ačiū leningradiečiams (dabar peterburgiečiams) keletą metų nepaprastai sąžiningai tai atlikdavusiems (Viktoras Petkus).
