Aušra Maldeikinė. Ar VU rektorius suvoks, kad VU padalinį finansuoja Kinijos komunistų partijos ideologinė valdyba?

2019 metų Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“, pasirodęs šiandien, galų gale pripažino tai, ką skelbiau jau daugiau kaip pusmetį: Lietuvos nacionalinio saugumo grėsmių neišsemia geopolitinės Rusijos ambicijos.

Pasaulyje, kuris vis labiau struktūrizuojasi, iškilo naujos galios, ir jų tarpe būtina kalbėti apie Kinijos grėsmę.

Šiaip jau stebėtinai neambicingame vos per 60 puslapių tekste (su daugybe nuotraukų per visą puslapį ir įtraukų) Rusijos klausimas dominuoja. Tiesa, naujos informacijos labai nedaug, nors skiltys apie karinės grėsmės Kaliningrado srityje augimą ar tai, jog ši agresyvi kaimynė savo priešiškus veiksmus prieš Lietuva dabar linksta plėtoti už Lietuvos ribų, yra svarbios ir argumentuotos.

Kinijos klausimas kol kas vertinamas gana bendrai, tačiau pats faktas, kad jos grėsmė Lietuvai pripažinta viešai yra tikrai labai svarbus.

Tiesiogiai Kinijai skirtas skyrelis, simptomiškai pavadintas „Plečiasi Kinijos žvalgybos interesų Lietuvoje laukas“, informuoja, kad „Lietuvoje veikia dvi Kinijos žvalgybos tarnybos – Valstybės saugumo ministerija ir Karinės žvalgybos direktoratas“ (psl. 32). Nestebina, kad Kinijos žvalgyba veikia po diplomatine priedanga, tradiciškai išnaudoja Kinijos vyriausybės finansuojamus Konfucijaus institutus, Kinijos įmones bei naujienų agentūras.
Nestebina ir tai, kad Kinija veikia per politiškai aklus asmenis, kurie mainais į nemokamas keliones ir dovanėles noriai palaiko Kinijos poziciją Tibeto, Taivano klausimu, naiviai (kartais ant kvailybės ribos) žavisi galima Kinijos investicijų ekonomine nauda, net nesusimąstydami apie politinius (ir ekonominius) tokių investicijų pavojus. Įvairūs verslo subjektai, tikėdamiesi keleto milijonų eurų naudos, net atvirai tyčiojasi iš tų, kurie primena, jog stabilios ir abipusiai naudingos investicijos galimos tik su demokratinėmis valstybėmis, o bendradarbiavimas su šalimi, kuri įvardinama, kaip pagrindinis Lietuvos strateginio partnerio JAV priešas, viešai pamina elementarias žmogaus teises, plečia konclagerių tinklą, atvirai seka savo valstybės piliečius, anksčiau ar vėliau taps katastrofa ir Lietuvai.

Dokumente minima, kad „pasaulinėje kibernetinėje erdvėje didelį susirūpinimą keliantis Kinijos industrinis šnipinėjimas“ (35 psl.) Lietuvoje kol kas nėra labai aktyvus. Leisiu sau abejoti, ir manau, kad platesnė analizė mano įžvalgas patvirtins.
Kad ir kol kas silpni, tačiau pirmieji žingsniai oficialiai pripažįstant Kinijos grėsmę Lietuvos valstybei, žengti ir dabar lauksime, kol ją sugebės suvokti:

Pirma, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kurio vadovaujama Seimo valdybai, ciniškai visais įmanomais būdais menkina Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Taivanu grupės veiklą, priešingai JAV ir ES valstybėse nuosekliai stiprinamais ryšiais su šia demokratiška valstybe.

Antra, finansų ministras Vilius Šapoka, kuris be jokio rimto politinio aptarimo, pamindamas parlamentinę Lietuvos konstitucijos dvasią ir raidę, vienašališkai Lietuvos vardu leidžia sau skelbti Lietuvą Kinijos finansinių investicijų vartais į Europos Sąjungą tuo metu, kai ta pati Europos Sąjunga akivaizdžiai suvokia tokių žingsnių grėsmę (2018 metų rugsėjo 12 dienos rezoliucija).

Trečia, užsienio reikalų ministerija ir ministras Linas Linkevičius galų gale įvykdys savo du kartus oficialiai duotą pažadą Kinijos klausimą rimtai analizuoti Seime.

Ketvirta, Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas, kuris tuo pat metu dirba ir Konfucijaus instituto prie VU Tarybos pirmininku, suvoks, kad tą VU padalinį finansuoja Kinijos komunistų partijos ideologinė valdyba, sugebės rišliai atsakyti į jam anksčiau keltus klausimus, kaip jis vertina tai, jog akademine laisve (ar tikrai, rektoriau? ) pagrįstoje erdvėje veikia padalinys, finansuojamas totalitarizmo keliu žengiančios ir Lietuvos nacionaliniam saugumui grėsmę keliančios valstybės.

Penkta, Seimo nariai (žiūrėkite toliau einantį filmuką iš spaudos konferencijos Seime po keleto Lietuvos Seimo narių kelionės į Kiniją) suvoks, kad gal gydytojai koncentracijos lageriuose ir gali ko nors išmokti (prisiminkime mirties angelą Josefą Mengelę), bet demokratinių šalių parlamentarai paprastai pasižymi sveiku protu ir sugeba suvokti, ką kalba (profesoriaus titulas šiuo konkrečiu atveju situaciją padaro ne tik ciniška, bet tragikomiška).