„Literaturnaja gazeta“ rašo apie Rudolfo Nurejevo (Рудольф Нуреев) vardu pavadintą baleto festivalį, vykstantį Ufoje.
Kodėl Ufoje? Nes vienas iš didžiųjų XX amžiaus balerūnų, baškiro ir totorės sūnus, čia gimė 1938 metais.
Festivalio pristatymuose aukštinamas klasikinis rusų baletas, bet nė viename tekste ar interviu neišgirsime nė užuominos apie tai, kad 1961 metais gastrolių Paryžiuje metu vos 23 metų Rudolfas liuoktelėjo per oro uosto užtvarą tolyn nuo „rusų kultūros“ ir tapo pirmuoju garsiu „nesugrįžusiuoju“, taigi, Sovietų Sąjungos „išdaviku“. Už tokią „tėvynės išdavystę“ už akių skirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Vėliau šiuo keliu pasekė Michailas Baryšnikovas, Natalija Makarova, Aleksandras Godunovas.
Iš pradžių Nurejevo pabėgimas buvo tik triukšmas ir politinis skandalas. Prancūzija nesuteikė politinio pabėgėlio statuso, o prancūzų komunistai susirinko „Miegančiosios gražuolės“ spektaklyje nušvilpti Nurejevo šokio (prancūzų, italų ir ispanų komunistai visada garsėjo labiausiai supuvusiomis smegenimis). Rudolfas įsidarbino Kopenhagos Karališkajame balete.
Pasaulinė šlovė aplankė labai greitai. Londonas, bendravimas su Elžbieta II, triumfas Vienos operoje, kurioje „Gulbių ežero“ žiūrovų ovacijos privertė pakelti uždangą 80 kartų. Vadovavo Paryžiaus operos baleto trupei.
Tarsi iš konteksto iškrentanti, bet labai iškalbinga detalė – garsiajame „Dakotos“ pastate turėjo 6 kambarių butą, kurį įrengti padėjo Žaklina Kenedi.
Menui jėgų negailėjo – kai kuriais metais koncertuodavo virš 200 kartų. Kam teko patirti klasikinio trenažo krūvį ir specifines traumas, tai įvertins. Ta proga prisimenu Mario Liepos žodžius: „Baletas – tai skausmas. Labai daug skausmo“.
Sovietų Sąjungoje Nurejevas buvo pasmerktas damnatio memoriae, pasmerkimui užmarštimi. Tiesa, „glasnostj“ laikais valdžia pademonstravo neįtikėtina atlaidumą – leido kelioms paroms atvykti į šalį ir atsisveikinti su mirštančia motina, gyvenančia baisiame skurde. Bet ne su jaunystės draugais ar kitais jam brangiais žmonėmis!
Dar prieš porą metų, Nurejevo gimimo 85 metų proga, rusų žiniasklaida su pasigardžiavimu krapštinėjo didžiojo šokėjo gyvenimo užkulisius – seksualinius partnerius, mirtį nuo ŽIV komplikacijų. O šiandien sena rusiška tradicija pavergtų tautų genijus pateikti kaip rusų „kultūros“ dalį skleidžiasi visu groteskišku grožiu, nes būtent baškirai iš visų Rusijos tautų aktyviausiai kariauja Ukrainos fronte. Tautų kalėjimas, kaip visada, puošiasi vogtais perlais.
Rudolfas Nurejevas palaidotas Paryžiaus Sainte-Geneviève-des-bois kapinėse, kapas užklotas rytietišką kilimą imituojančia mozaika.
Autorius daro esminę logikos klaidą.Rainio herojus liuoktelėjo tolyn ne nuo rusų,o nuo sovietų kultūros.
Vienas iš didžiųjų XX amžiaus balerūnų, BAŠKIRO IR TOTORĖS SŪNUS Nurijevas – „1961 metais gastrolių Paryžiuje metu vos 23 metų Rudolfas liuoktelėjo per oro uosto užtvarą tolyn nuo „rusų kultūros“ ir tapo pirmuoju garsiu „nesugrįžusiuoju“..Pasaulinė šlovė aplankė labai greitai. Londonas, bendravimas su Elžbieta II, triumfas Vienos operoje, kurioje „Gulbių ežero“ žiūrovų ovacijos privertė pakelti uždangą 80 kartų. Vadovavo Paryžiaus operos baleto trupei…”
PASISEKĖ Nurijevui, kad jis gimė Stalino Tarybų Sąjungoje , augo, turėjo galimybę mokytis, buvo tokio lygio baleto mokytojai, kurių dėka Nurijevas galėjo tapti pradžioje Tarybų Sąjungos( TSRS laikais į užsienį vežiojo tik savo geriausius artistus ir atlikėjus, kad Vakarai matytų socialistinio gyvenimo „pranašumus”)) po to ir XXa. „VIENU DIDŽIŲJŲ BALERŪNŲ”
Gimęs ir augęs ten į kur pabėgo, toks BAŠKIRO IR TOTORĖS SŪNUS Nurijevas būtų šlavęs gatves, tvarkęs šiūkšledėžes, geriausiu atveju dirbęs statyboje pagalbiniu ar „vyresniu” darbininku…