Žymus Lenkijos geopolitikas Krzysztof Wojczal išanalizavo viešai pateiktą Trumpo taikos Ukrainoje planą ir daro išvadą, kad tai Rusijos kapituliacijos sutartis, tad:
„Maskvos požiūriu Trumpo planas yra nepriimtinas.
Tai reiškia, kad, mano nuomone, šis bandymas pasiekti taiką irgi baigsis nesėkme, net jei Ukraina ir Europa priims visą planą ir nepakeis nė vienintelio kablelio pateiktame projekte. Rusai būtų kvaili arba beviltiški, jei pasirašytų šiuos 28 punktus, net jei jie numatytų (o jie tikrai numatytų), kad po kurio laiko pažeistų sutartį ir trečią kartą įsiveržtų į Ukrainą.
Tai turėtų būti akivaizdu kiekvienam, kuris teisingai supranta Rusijos tikslus (visos Ukrainos pavergimas) ir sugeba įsijausti į Putino ar Kremliaus sprendimų priėmėjų padėtį bei įvertinti Trumpo plano dabartine forma pasirašymo pasekmes iš jų perspektyvos.
Dabar apie konkrečius dalykus:
Pirmojo punkto (Ukrainos nepriklausomybės ir suvereniteto pripažinimas) pasirašymas reikštų strateginę Rusijos nesėkmę kare ir nesugebėjimą pasiekti pagrindinį tikslą. Kremlius būtų pasirengęs tai pasirašyti tik su ketinimu ateityje sulaužyti taiką. Tas pats taikoma ir susitarimo 2 punktui.
Kalbant apie 3 punktą, kokia nauda Rusijai iš garantijos, kad NATO nesiplės, jei NATO jau išsiplėtė ir priėmė Švediją bei Suomiją… Dabar jau per vėlu, todėl ši nuostata taikoma tik Ukrainai ir nekeičia neigiamų pasekmių Rusijai, kurios atsirado po 2022 m.
„Tvirtos“ saugumo garantijos, ypač tos, kurias teikia JAV (žr. 10 punktą), Rusijai yra nepriimtinos. Rusija užpuolė Ukrainą, be kitų priežasčių, todėl, kad ši neturėjo jokių garantijų ar sąjungininkų (skirtingai, pavyzdžiui, nuo daug silpnesnių ir lengviau nugalimų Baltijos valstybių). Šiuo metu rusai kovoja su Ukraina, kuri vis dar neturi jokių teisinių garantijų ar sąjungų, ir jie gali tęsti karą, nerizikuodami, kad kas nors iš tikrųjų ateis ginti Ukrainos.
Jei Rusija ketintų pasirašyti susitarimą su ketinimu jo nesilaikyti, trečiasis įsiveržimas į Ukrainą keltų tiesioginio karo su Jungtinėmis Valstijomis riziką, kurios, pagal 10 punktą, galėtų įsitraukti į karą ir koordinuoti puolimą. Kam pasirašyti tokį susitarimą, leidžiantį JAV vėliau teisėtai įsitraukti į karą? Net jei Rusija norėtų parodyti, esą JAV garantijos nieko vertos, šiandien jų iš viso nėra. Po sutarties pasirašymo sprendimas dėl garantijų ir įsitraukimo į karą priklausytų JAV, o rizika dėl jų sulaužymo tektų Rusijai.
Ukrainos kariuomenės dydžio apribojimas iki 600 000 karių – tai net nejuokinga. 2022 m. ukrainiečiai turėjo 240 000 karių, aprūpintų posovietine ginkluote, ir patys apsigynė. Sutartyje numatyta 600 000 karių Ukrainos armija, kuri galėtų būti aprūpinta modernia vakarietiška ginkluote. Tokia kariuomenė iš esmės atimtų iš rusų bet kokią galimybę trečią kartą greitai susidoroti su Ukraina. Jie turėtų surinkti maždaug 2 milijonų karių armiją, kad karo atveju įgytų bent jau kiekio pranašumą.
Kremliaus požiūriu, ši nuostata yra visiškai nepriimtina, ypač todėl, kad svarbiau yra tai, kas nėra parašyta 28 punkte, būtent tai, kad Vakarai galėtų perginkluoti 600 000 karių Ukrainos kariuomenę…
Kas iš to, jei Ukraina ir NATO įsipareigos, kad Ukraina nestos į NATO, kai… Ji gaus saugumo garantijas iš JAV, svarbiausio ir stipriausio Aljanso garanto. Be to, Ukraina turės laisvą kelią į ES, o tai reiškia, kad po įstojimo į ES europiečiai turės reaguoti į bet kokį puolimą prieš Ukrainą. Kremliaus požiūriu, kažkas bando juos išdurti. Vietoj NATO įvestas JAV + ES formatas. … Jei būčiau Putinas, paklausčiau – ar Trumpas čia rimtai?
Sankcijų panaikinimas etapais ir derybos kiekviename paskesniame etape (13 punktas)? Kremlius reikalauja panaikinti visas sankcijas čia ir dabar. Negali būti taip, kad kas nors dresuotų Rusiją: jei Ivanas geras, jis gauna meduolį (kai kurių sankcijų panaikinimas), jei Ivanas blogas, jis gauna bizūnu (naujų sankcijų įvedimas arba senųjų atnaujinimas). Didžiajai Rusijos tautai (ir Kremliaus valdžiai) tai pažeminimas.
Sankcijos gali būti įvestos greitai, praktiškai per naktį. O jei Rusija nutrauks karo veiksmus ir sumažins savo pajėgas prie Ukrainos sienos mainais į „meduolį“ pagal minėtą mechanizmą, jai prireiks mėnesių, kad pasirengtų trečiajam įsiveržimui. Per tą laiką visos sankcijos galėtų būti atnaujintos dar prieš pirmąjį šūvį – tai nepriimtina, ypač jei Rusija nori apgauti ir po kurio laiko atnaujinti karo veiksmus.
Reparacijas moka pralaimėtojai. Amerikiečiai turi būti išprotėję, jei mano, kad Rusija, esant tokiai sudėtingai ekonominei situacijai, sumokės Ukrainai 100 mlrd. JAV dolerių iš savo rezervų, o amerikiečiai turės teisę spręsti dėl likusių 200 mlrd. JAV dolerių… Tai yra Rusijos pinigai, Rusijos piniginė, ir Kremlius niekam nieko nemokės. Be to, šiuo metu nėra jokio teisinio mechanizmo, kuris leistų Vakarams konfiskuoti įšaldytas Rusijos atsargas ir kartu nepakirsti pasitikėjimo Vakarų finansinėmis institucijomis.
Pasirašydama 14-ąjį Trumpo plano punktą, Rusija savanoriškai įvestų mechanizmus, kurie Rusijos atsargas paverstų teisėtais JAV įkaitais… Galima Putino reakcija į tokį reikalavimą: „Manau, kad Trumpas prarado protą.“ Trečiojo įsiveržimo į Ukrainą atveju Rusija galėtų atsargas negrįžtamai prarasti. O teisę disponuoti savo lėšomis turi tik Kremlius!
25 punktas – Rusija nenori bet kokių „demokratinių“ rinkimų Ukrainoje, tik visiškos denacifikacijos (tai yra, marionetinės, Maskvai paklusnios, vyriausybės).
Trumpo pozicija 27 punkte kaip sutarties, kurios šalimi de facto yra JAV, arbitro yra blogas pokštas. Pagal šį punktą Trumpas nuspręs, ar Rusija pažeidžia sutartį ir kokios sankcijos jai gali būti taikomos už jos pažeidimą. Rusija niekada nepatikės savo likimo užsienio (priešiškai nusiteikusiai) valstybei. Šiame punkte numatyti mechanizmai reiškia, kad jei Rusija pasirašytų sutartį, amerikiečiai galėtų daryti su ja ką tik panorėję ir be vazelino.
Nors būtų galima toliau planuoti trečiąjį įsiveržimą į Kijevą, mainais už laipsnišką sankcijų panaikinimą Rusija tikriausiai turėtų sutikti su deeskalavimo priemonėmis (kariuomenės atitraukimu nuo sienos su Ukraina, ginkluotės mažinimu ir pan.). Jei Rusija nevykdytų deeskalavimo priemonių, o iš tiesų ruoštųsi trečiajam įsiveržimui, JAV ir Vakarai galėtų greitai atkurti sankcijas, perginkluoti ir paruošti Ukrainą. Taip yra todėl, kad pasirengimas invazijai truktų mėnesius ir būtų labiau matomas nei pasirengimas 2021 m. (norint pulti 600 000 karių armiją, reikėtų pasirengti invazijai ne 150 000, o 1,5 mln. karių).
Be to, jei rusai norėtų pulti trečią kartą, jie turėtų atsižvelgti į JAV ir ES garantijas. Visas susitarimo mechanizmas yra sukurtas taip, kad amerikiečiai nuspręs, ar Rusija pažeidė sutartį ir ar jie pripažins garantijas bei imsis veiksmų, ar ne. Kremliaus požiūriu toks rizikos ir neapibrėžtumo lygis yra nepriimtinas. Geriau tęsti karą šiandien arba, jei reikia, jį sustabdyti (ukrainiečiai vis tiek neturi jėgų kovoti) ir būti tikriems, kad niekas Ukrainai nesuteiks jokios sutarties ir kad Kijevas karo metu neprisijungs prie ES (ir negaus jokių garantijų).
Apibendrinant. Kremliaus požiūriu, pasiūlyta sutartis yra didžiulė spąstai, skirti išdurti Rusiją, kad būtų galima laimėti laiko. Laiko, kurio Europai reikia, kad galėtų persiginkluoti. Laiko, kurio Ukrainos kariuomenei reikia, kad galėtų pailsėti. Laiko, kurį niekšingi Vakarai tikrai panaudos, kad iki dantų apginkluotų Ukrainos kariuomenę. Be to, Ukraina bus apsaugota garantijomis, kurios iš esmės, turint 600 000 modernių Ukrainos karių, net nebūtų reikalingos.
Be to, sumokėti Kremliaus nekenčiamai Ukrainai 100 mlrd. JAV dolerių reparacijų, iš kurių 50 % pelno atitektų nekenčiamam priešui ir konkurentui JAV, būtų pažeminimas. Taip pat kaip ir patikėti dar 200 mlrd. JAV dolerių likimą Vašingtone priimamiems sprendimams.
Sutikimas su tokiomis sąlygomis keltų pavojų Putino režimui, nes tik pralaimėtojai moka reparacijas, o tik išskirtinis pralaimėtojas ir kvailys sutiktų mokėti reparacijas ukrainiečiams, kurie (rusų požiūriu) buvo nugalėti fronto linijose. Putinas negali sau leisti tokios sutarties.
Jei, įvertinę ir pritaikę aukščiau pateiktą Rusijos požiūrį, kas nors vis dar mano, kad sutartis buvo sudaryta konsultuojantis su Kremliumi ar jo nurodymu, tai tokiems žmonėms galima pareikšti užuojautą.
Trumpas ir Vašingtono administracija parengė abiem pusėms rizikingą planą, tikriausiai tikėdamiesi, kad sankcijos Rusijai ir korupcijos skandalas Ukrainoje sušvelnins abiejų pusių pozicijas. Problema ta, kad iš esmės bet kokia taika, kuri nesibaigs galutine Rusijos pergale Ukrainoje, yra strateginė Rusijos nesėkmė, kurią rusai ateityje turės ištaisyti tolesne agresija. Tuo pačiu metu siūlomame plane numatyti mechanizmai reiškia, kad trapiu taikos laikotarpiu Vakarai gali laimėti laiko sustiprinti save ir Ukrainą – to Rusija turi bijoti ir į tai atsižvelgti.
Šiuo požiūriu, laipsniškas sankcijų panaikinimas gali būti nepalankus rusams, nes šis laipsniškumas ir atskiros derybos dėl kiekvieno tolesnio etapo privers Rusiją nusiginkluoti ir sumažinti įtampą. Taigi, arba Rusija turės sutikti su galutiniu pralaimėjimu ir nutraukti savo ekspansiją mainais už sankcijų panaikinimą, arba sankcijos greitai bus grąžintos, o Ukraina gaus laiko atsikvėpti ir sustiprėti. Bent jau taip turėtų būti apskaičiuota.
Atsižvelgdamas į tai, manau, kad net jei Ukraina be jokių abejonių priimtų visus 28 punktus (ir manau, kad jie derėsis – ir teisingai, nes net mes, pavyzdžiui, turėtume iš taikos susitarimo išbraukti 9 punktus ir sudaryti atskirą susitarimą tarp Lenkijos ir NATO), Rusija tiesiog nepriims šių sąlygų.
Ergo. Pasiruoškime 2026 metams, nes Rusija sieks sprendimo fronte, prieš tai surengdama žiaurią ir žudikišką hibridinio sabotažo kampaniją prieš Lenkiją ir Europą.“
