Atgarsiai. Vidmantas Valiušaitis, Rasa Čepaitienė ir Liudvikas Jakimavičius apie R.Vanagaitės žaidimus: kas pasimatė atmetus antraeilius dalykus?

Veidaknygė

Liudvikas Jakimavičius pastebėjo, kad R.Vanagaitės žaidimai yra sudėtingesni, negu tai galima buvo suprasti pagal vakarykštį LTV forumą. Nors teisingų dalykų pasakė ir Arvydas Anušauskas, ir Mykolas Katkus, ir Monika Garbačiauskaitė Budrienė, ypač – Povilas Urbšys, kai kurie kiti, tačiau diskusija, mano akimis, giliau nepakabino: išvados susivedė į asmens „savanaudiškumo“, „savireklamos“, „didesnio pasipelnymo“ troškimo, etc motyvus. Greičiausiai esama ir to, bet tai – antraeiliai dalykai.

Ne antraeiliai – yra auditorijos, kuriose moralinį nokautą Lietuvoje patyrusi veikėja toliau Lietuvą pravardžiuoja ir šmeižia juodžiau, negu pagarsėję tos srities specialistai iš užsienio. Auksė Ūsienė turbūt neapsiriko, pastebėjusi, kad tai – „priešakinio fronto“ pajėga.

Štai du pavyzdžiai, kurie rodo, į kokią dirvą krinta „mūsiškės“ barstomi kūkaliai. Liudvikas duoda nuorodą į „Radio Svoboda“ įrašą, istorikė Rasa Čepaitienė pasakoja apie Vakaruose kai Lietuva buvo okupuota ir kai sovietų propagandistai ten penkis dešimtmečius nevaržomai platino savo melus apie mus, kad pateisintų savo neteisėtą Baltijos valstybių užvaldymą, – susiformavusią nuomonę. Verta tai turėti galvoje.

Šitų Rasos Čepaitienės pastabų negalėjau tiesiogiai persiųsti ant savo sienos, nes kažkodėl būtent prie šio „posto“ nuorodos „dalintis“ nėra. Tad jį tiesiog nusikopijavau. Taigi, Rasa Čepaitienė:

„Vis galvoju, ir ko ta tema mane taip „pramušė“… Juk giminėje lyg ir nebūta nei partizanų, nei žydšaudžių… Tiesa, miškiniai „amerikoniškais“ vaistais yra išgelbėję arklio sužalotą mano būsimą močiutę, bet tik tiek to asmeninio sąlyčio su pokariu.

Tuomet prisiminiau tokį kažkada, 1996 m., pirmąkart atsidūrus Belgijoje, įvykusį epizodą. Nedidelio privataus fondelio, kurio lėšomis gavau progą kelis mėnesius pasistažuoti Briuselio Laisvajame universitete, įkūrėja, lietuvio ir belgės dukra, buvusi istorijos mokytoja, pas kurią ir gyvenau, pamėgo mane visur tampyti su savimi ir iš to džiaugsmo, kad tapau pirmąja jos fondo stipendiate, pulti supažindinti su savo gausiais draugais ir bičiuliais…

Taip buvome pakviestos pietų ir į vieno garbaus profesoriaus šeimą. Prestižinis rajonas, didžiulis butas-labirintas, ant sienų kabantys originalūs Pikaso ir Grošo paveikslai, skanus maistas, maloni draugija… – niekas nežadėjo kokių nors netikėtumų.

Tačiau bebaigiant desertą šeimininkas, pagyvenęs vyriškis, kuris iki tol į mūsų moterišką pokalbį beveik nesikišo, tik tarstelėjo, kad mano akcentas esą rusiškas, kas, aišku, nuteikė kiek nemaloniai, staiga paklausė: „Tai kodėl jūs nekenčiate žydų?“

Kadangi iki tol su žydais nei tiesiogiai, nei netiesiogiai susidurti neteko, nesupratau, ar tas „jūs“ taikomas konkrečiai man, ar visiems lietuviams, kaip ir nesupratau, kodėl staiga turėčiau jų, kaip ir bet kurios kitos tautos, nekęsti?

Bandant tai išsiaiškinti, likau dar labiau supainiota. Niekas taip ir nepasakė nieko konkretaus, tačiau staiga stojo nejaukumas, atrodė, kad esu nebyliai stumiama pripažinti kažkokią man nesuprantamą kaltę ar gėdą. Kažką sunkiai veblenant, mat tuomet mano prancūzų kalba dar anaiptol nebuvo labai sklandi, visų nuotaika regimai sugedo, vakaras baigėsi visuotiniu sumišimu. Išėjau, tiesą sakant, priblokšta ir įsiutusi. Bandžiau tai išsakyti savo globėjai, bet ji akivaizdžiai palaikė aną pusę. Nieko nesupratau.

Po kurio laiko buvau supažindinta su pusamže moterimi, kuri, sužinojusi, kad esu iš Vilniaus, daug ir su išmanymu apie jį klausinėjo. „Ar ji žydė?“ – vėliau paklausiau savo globėjos. „Ką tu, negalima šito klausti. Tai antisemitizmas“, – persergėdama sausai atrėžė šiaip visuomet geros nuotaikos maloni senutė. Vėl nieko nesupratau.

Juk Belgijoje, sudarytoje iš keleto beveik autonomiškų regionų, jokių problemų nesudarė ką nors pavadinti flamandu ar valonu, prancūzu ar vokiečiu, italu, arabu ar kongoliečiu… Priešingai, tai kaip tik padėdavo susigaudyti, kas yra kas ir kokia kultūra stovi už konkretaus žmogaus. Tad kodėl būtent šios tautos vardas negalėjo būti minimas? „Nes jie daug kentėjo per karą“ – buvo atsakymas, kuris šiaip jau nieko nepaaiškino.

Žinoma, kaip sovietinės švietimo sistemos produktas ir vėliau istorijos studentė šį tą žinojau apie žydų žudynes Lietuvoje, teko lankytis holokausto (šis žodis tuo metu dar nebuvo plačiau vartojamas) masinių kapaviečių vietose, esu girdėjusi vaikus kaime plėšiant dainelę „…imkit vaikai pagaliuką…“ ir t.t., tačiau visa tai tebuvo knyginė arba nuo mano gyvenimo nutolusi, neakivaizdi tikrovė, o ne žmonės iš kūno ir kraujo… Laimei, vėlesnės mano asmeninės pažintys su šios tautos atstovais – dėstytojais, kolegomis istorikais, bičiuliais – buvo tik malonios.

Kodėl apie tai rašau. Ankstesnis Vanagaitės išpuolis su „Mūsiškiais“ nesulaukė tokio atgarsio, nes žmonės, įskaitant mane, tiesiog nenorėjo judinti temos, kur tiek daug eskaluojamos kolektyvinės lietuvių kaltės ir povandeninių „antisemitizmo“ akmenų, palikdami knygos vertę aiškintis temos specialistams. Ką jie ir darė, tik jų balsas nebuvo labai plačiai girdimas. Tačiau šįkart visuotinės kaltinimų „antisemitizmu“ baimės luobą pagaliau pramušė ypatingas šios personos ir jos draugelio, apie kurį juk seniai buvo žinoma, kas per paukštis, cinizmas ir veidmainystė.

Nėra gerų ar blogų valstybių ir tautų. Visos jos tiesiog turi interesus, kurie gali būti geri arba blogi priklausomai nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsi. Tačiau gali būti šėtoniškos žmogų naikinančios ideologijos ir jų blogiui angažuoti tarnai. Gali būti pragaištingi politiniai režimai, užvaldę ir parazituojantys valstybių ir tautų sąskaita. Žmonių poelgiai (ne patys žmonės) gali būti tiek geri, tiek ir blogi, priklausomai nuo jų veiksmų santykio su Dekalogu ir konkrečių aplinkybių.

Egzistuoja krikščioniškas principas „smerkti nuodėmę, bet ne nusidėjėlį“. Kaip įtikinamai su pavyzdžiais „Kraujažemėse“ yra parodęs T. Snyderis, karo ir pokario metais žmonės, vienose situacijose atsiskleidę kaip niekšai, kitose veikė kaip pasiaukojantys didvyriai, ir atvirkščiai.

Tačiau nusikaltėliai žmogiškumui neturi tautybės, kad ir kokios tautos interesus jie begintų. Nėra ir negali būti kolektyvinės atsakomybės, kaip ir kolektyvinio nekaltumo prezumpcijos, kuria galima būtų dangstyti naudos siekimą ciniškai išnaudojant aukų atmintį. Kai tai suprasime, nebebijosime apie tai atvirai kalbėti, nebebijosime įvardinti daiktų savais vardais, neleisime manipuliatoriams istorija pasislėpti už menamo „politkorektiškumo“ ar galios žaidimų.“

– – –

Rūtos Vanagaitės „žaidimėliai“ kur kas sudėtingesni, nei galima būtų susidaryti vaizdą iš Jakilaičio, Tapino ir Garbačiauskaitės paplepėjimų per vakarykštį „TV Forumą“.

Jos „čemodanas“ ne su vienu ir ne su dviem dugnais. Veikiama visais įmanomais propagandiniais kanalais ir frontais – pasiekiamas ir aktyvuojamas tiek proputininiška vatnikų auditorija, tiek ir Rusijos visuomenės liberalusis segmentas. Ir vieniems, ir kitiems R. Vanagaitė ištransliuoja tą pačią mintį, kad lietuviai yra fašistai ir antisemitai. „Svobodos“ liberalams Vanagaitės propaganda tinka lygiai kaip ir Putino ruporams.

Jos keliamas triukšmas ir temos skandalizavimas pradeda įgauti tarptautinės provokacijos prieš Lietuvos valstybę bruožų.

Pasiklausykit, jei turit stiprius nervus.

– – –

SVOBODA.ORG: „Мы не созрели для правды“ („Mes nesubrendome tiesai“)
В Литве изымают из продажи книги Руты Ванагайте, рассказавшей о массовых убийствах евреев литовцами.