Tema – ką daryti su gudų opozicijos noru formuoti būsimos valstybės heraldiką. Klausimas tikrai vertas valstybės dėmesio. Vėl ir vėl girdžiu – žurnalistą Edmundą Jakilaitį ir istoriką profesorių Alfredą Bumblauską kalbant apie heradiką.
Prie visos pagarbos kalbėtojų profesijoms ir įžvalgoms laidose, matau žinių apie heraldiką ir jos formavimą Lietuvoje atkuriant valstybę stoką. Idomu tai, kad nei vienas nemini ir, tarsi neprisimena 1988–1990 metų Lietuvos heraldikos komisijos, vadovaujamos istoriko h. m. dr. Edmundo Rimšos, pastangų, ir nuveikto darbo. Kaip buves LHK narys prisimenu kaip tada jai sekėsi.
Tada visi nariai dirbome ir mokėmės nebuvusios Lietuvoje disciplinos, sprendėme kylančias problemas, kurių minėti kalbėtojai, panašu nežino, ar nenori žinoti. Užtenka prisiminti mano kvietimą Edmundui Jakilaičiui dalyvauti diskusijoje dėl Pagrindinės reprezentacinės valstybės aikštės ir jo atsisakymą. Šiandien turime Aikštės įstatymą, bet dėl „nuomonių įvairovės“ nieko daryti negalime.
Čia ir noriu paklausti – o kas tas „nuomones“ formuoja? Kur buvote tada kai sprendėsi valstybės heraldika ir buvo formuojama Lietuvos konstitucija, kai vyko ilgametė diskusija dėl Valstybės aikštės? Ar tada buvo neįdomu?
Užuot pasidomėję kodėl Lietuvos konstitucijoje mūsų trispalvė įteisinta viena dviem pareigoms, bet ne, kaip Europoje priimta seną valstybingumą turinčioms, turėti dvi – kaip nacionalinė (visų piliečių) ir valstybės (kaip institucinę).
Kaip vienintėlę išeitį iš susidariusios situacijos You Tube laidoje, gerbiamieji, siūlote ant trispalvės uždėti valstybės herbą, kad gauti visiems „tinkamą“ valstybės vėliavą, neprisiimdami atsakomybės, kad heraldikos požiūriu toks hibridas neįmanomas. Užuot siūlę kreivą valstybės vėliavos idėją, ar užmiršote kaip poistatyminiais aktais buvo įteisinta Istorinė valstybės vėliava, turėjusi savo laiku rasti vietą konstitucijoje?
Ar nematote kad šis Lietuvos valstybingumo paminklas, nors pavėluotai, buvo apsaugotas? Kas ir kada tai padarė? Kaip tada taip ir dabar buvo daug „kitaip manančių“ ir įtakojančių, ir ne viskas tuometinei LHK sekėsi, ne viskas pavyko, o palaikančių labai reikėjo. Tada buvo laikas kai galėjome ir apie trispalvę pagalvoti.
Šiandien, taisyti, ar keisti Lietuvos konstitucijos negalime – bet, pasitarę, būtent pasitarę, darykime ką galime. Iš toliau pažiūrėjus panašu, kad kalbomis, neturint kompetencijų, kuriame ne darbus, bet sąmyšį, kurį išsklaidyti ir spręsti kur kas sunkiau, nei pagalvoti prieš kalbant, ar darant.
Todėl ir klausiu – kur buvote tada?
Autorius skelbia, jog yra ne profesorius, bet dailininkas
„Prie visos pagarbos kalbėtojų profesijoms“
Pri vsiom uvaženiji. Lietuviškai būtų „su visa pagarba“.
Arvydas Každailis – Kalbėkime tik tai ką žinome…-, apie Lietuvos „valstybės” heraldiką „Vytį”, trispalvę… ant Gedimino kalno staugiantį Vilką.., jų „svarbą Lietuvos valstybingumui, valstybingumo įtvirtinimui..”…
Taigi, ką tikrai ŽINOME : Tuometinis popiežius kitus kunigaikščius savo vasalais padariusį, priėmusį katalikybę Didyjį Kunigaikštį Mindaugą pripažino karaliumi ir davė jam karūną.. Mindaugas katalikišką karaliaus karūną „panešiojo” kelis mėnesius ir buvo savo diduomenės pasmaugtas.. Toliau reikėjo laukti tuometinės „Lietuvos heraldikos” iki didžiojo kunigaikščio Gedimino ir jo „ant kalvos staugiančio Vilko”..
Po Krėvos sutarties prasidėjo Lietuvos sojūzinis „valstybingumas” su atitinkamomis „valstybinėmis” heraldikomis,kuris pasibaigė Moskovijos heraldika, kai Rusijos caras save pristatinėjo ir Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu, ir Lenkijos karaliumi, ir Suomijos čiukčių vyriausiu vadu, Gruzijos karaliumi…. Po Rusijos Spalio revoliucijos Lietuva porą dešimtmečių pabuvo nesojūzine valstybe, susigalvojo savo valstybei trispalvę vėliavą. Šiandieninės eurosojūzinės Lietuvos „valstybės” vienam komentatoriui atrodančią „truputį kaimiška”.. Nuo 1941 metų Tarybų Lietuva turėjo savo „valstybinę” heraldiką su „Kūju ir Pjautuvu”, „javų varpomis”…
Įvertinus Lietuvos nueitą „didingą valstybingumo ir valstybinės heraldikos istorinį kelią”, pradedant ant kalvos satugiančiu vilku, baigiant kūju ir pjautuvu, „Vyčiu”, galima konstatuoti, kad šiandieninės eurosojūzinio „valstybingumo” Lietuvos „valstybingumą heraldiškai ” geriausiai atspindėtų tokį eurosojūzinį „valstybingumą”, gintų šį „valstybingumą nuo piktų Rusijos kėslų..”, ant vėliavų, kitų „valstybinių atributų” valstybinė heraldika – dvigalvis slibinas, kurio viena galva spjaudanti ugnį būtų Dalios Grybauskaitės, o kita, spjaudanti juodais dūmais, būtų Lansbergio Vyckos..
Dabartinė valstybinė vėliava savo spalvomis perdėm tautiška, neprikibsi, bet kaip valstybinė turi trūkumų. Yra sunkiai atpažįstama ir įsidėmima, dėl to kad skęsta kitų pasaulio trispalvių jūroje. Valstybinei vėliavai tai trūkumas. Pakeisti ją sena valstybine (raudona su Vyčiu)? Hm, taikiais laikais lyg daugoka būtų karingumo, mažai valstybei beveik komiško . Vėl, painiava su baltarusiais, o ir Maskvos herbe rasime savo Vytį… Dabartinė Lietuva atgimė i918 metais ne kaip LDK „reikalo” tęsėja ir gerai kad tuomet negrįžo prie istorinės vėliavos atgalinio suvalstybinimo, tačiau paskubomis susiūta trispalvė iki šiol atrodo pernelyg tautiška ir ,sakytume, kaimiška