Vienuolynas, 1826 m. tapęs Katalikų Bažnyčios kunigų seminarija, primena viduramžių pilį. Matome grindis? Keli sluoksniai dangos, kurią trynė ir vienuolių, ir seminaristų pėdos. O kiek lietuvių!
(Beje, Pirmosios Respublikos metu Seinų Katalikų centras persikėlė į Vilkaviškį.)
Dabar be vargo galime patirti mažą stebuklą, apie ką manoji karta tik svajojo žalioje jaunystėje – patekti į Liudo Vasario brendimo metų pasaulį. „Bandymo dienų”, pirmoji Vinco Mykolaičio Putino romano „Altorių šešėlio” dalis, parašyta vaizduojant kas vyksta čia. Ir Bazilikoje, kuri susiliečia su seminarija sienomis. Bažnyčioje budo Liudo meilė „Nepažįstamajai”.
Pirmieji romano sakiniai ir dabar skamba sieloje kai varpo dūžiai:
„Devyni kieti, plieniniai skambalo smūgiai pažadino Liudą Vasarį iš miego. Krūptelėjęs jis atmerkė akis ir valandėlę negalėjo susivokti kame esąs. Buvo lygiai 5 valanda šalto rudeninio ryto. Pro langą sroveno šėma, ūkanota priešsaulėtekio šviesa. Siauras, bet nuostabiai ilgas kambarys skendėjo dar šešėliuose.”
Pasiklausyti kaip gaudžia koridoriai, dirstelėti į žalias lankas anapus lango, į uždarą seminarijos kiemą – sena, labai sena svajonė. Ir vakar ją paliečiau ranka. Ieškojau to ilgojo Liudo Pavasarėlio kambario.
Po skliautais radau radijo technikos parodą, o ir lietuviška salę. Ši – mūsų valstybės institucijų finansuota, o mūsų konsulo Vaclavo Stankievičiaus rūpesčiu suremontuota, parengta parodoms.
Kas iš lietuvių didžiųjų dar paliko čia šėšėlį? Tarp šimtų šviesuolių, knygnešių, mokslininkų – šie:
– Justinas Staugaitis, Nepriklausomybės akto signataras,
– Jonas Totoraitis, istorikas,
– Juozas Montvila, „Titaniko“ kunigas.
O ant lentos parašyta tik vieną pavardė — Vinco Kudirkos. Vyro, kuris kunigu netapo, jo žinia kokie nuopelnai.
