Pasižiūri kino festivalio „Scanorama“ filmą – ir užsimiršta kasdieniai rūpesčiai, nebaigti darbai, neraminančios problemos. Net atsitiktinai pasirinkus filmą, yra daug galimybių patirti įsimintiną malonumą. Štai ir dabar norėčiau pakomentuoti juostą, kuri lyg ir nepatenka į išskirtinai reklamuojamų filmų sąrašėlį, bet suteikia itin teigiamų emocijų. Tai – Ido Fluk’o kūrinys „Kelnas, 1975-ieji“ (bus rodomas programoje „Kertant Europą“).
Man tai vienas iš mieliausių ir žaismingiausių biografinių filmų apie herojus iš muzikos pasaulio. Izraelyje gimęs, Niujorke gyvenantis režisierius trečiame savo ilgo metražo filme meistriškai balansuoja tarp tradicinio biografinio ir eksperimentinio kino, stengdamasis išvengti banalių žanro klišių. Ir daro tai žaismingai, kartais – ekscentriškai, kai meniniai pasirinkimai atrodo absurdiški ir chaotiški, skatinantys žiūrovą įsitraukti į žaidimą su realybės suvokimu. Čia – ir netikėti personažų kreipimaisi į žiūrovą, ir vizualiai įspūdingi archyviniai kadrai iš džiazo istorijos. Gana greitai žiūrovas išsiaiškina, kad pagrindinė filmo veikėja – ne garsi muzikė ar kompozitorė, o …jaunutė koncertų organizatorė, vokietaitė Vera Brandes. O garsia ji tapo, kai tuo metu žinomas britų saksofonininkas Ronny Scott’as koncertavo jos gimtojo miesto muzikiniame klube. Nors garsusis kontrabosininkas Charles Mingus yra pasakęs, jog „iš visų baltųjų Ronny yra arčiausiai juodaodžių bliuzo“, Verai Scott’o muzikavimas, atrodo, nepadarė pribloškiančio įspūdžio. Tačiau šešiolikmetė neatmetė įkyriai prašančio žymiai vyresnio vyro prašymo pasikalbėti, ir šio pokalbio metu džiazmenas netikėtai paprašė merginos tapti jo koncertų organizatore. Vera nustebo, išgirdusi jo neatremiamą argumentą „tau niekas nesugebės atsakyti“. Taigi netikėtai Europa gavo kitąmet 70-metį švęsiančią vieną įtakingiausių džiazo muzikos prodiuserių, leidėjų, tyrinėtojų. Jos sąskaitoje – per 350 džiazo muzikos albumų! O juk pirmaisiais jos darbo metais jaunutę merginą visi vadino „džiazo zuikučiu“.
Nors apie Veros Brandes organizuotą Ronny Scott’o trio turą po Vokietiją filmas toliau nebepasakoja, reikia pažymėti, kad šio saksofonininko grojimą galime retkarčiais girdėti. Jis atlieka energingą saksofono partiją garsiojoje bitlų dainoje „Lady Madonna“. Gaila, kad 1995-aisiais šis muzikas mirė, kentėdamas nuo depresijos ir padauginęs barbitūratų. Londone liko jo įkurtas muzikos klubas, ant kurio sienos puikuojasi didžiulė atminimo lenta su išvardintais Ronny Scott’o nuopelnais.
Tačiau Veros polėkis užsiimti patikusia veikla sudavė skaudų smūgį jos santykiams su gimdytojais. Griežtas jos tėvas stomatologas atsisakė susitaikyti su tuo, kad jo dukra metė mokslus ir pasinėrė į „nerimtą veiklą“. Režisierius ir scenaristas Ido Fluk’as įtaigiai atskleidžia rūsčią Veros Brandes tėvo reakciją: merginai tikrai buvo sunkiau negu John’ui Lennon’ui. Pastarojo močiutė nuolat kartodavo: „Johnai, gitara – gerai, bet su ja niekada neužsidirbsi gyvenimui“; tiesa, ji nesiėmė prieš anūką radikalių draudimo veiksmų. Tuo tarpu paauglei Verai teko atlaikyti žymiai rūstesnį šeimos narių puolimą…
Naujajai prodiuserei patiriant egzistencinių išmėginimų, netikėtai nusišypsojo neeilinė sėkmė. Šveicarijoje išgirdusi dievišką pianisto Keith’o Jarrett’o muzikavimą, mergina ėmė raginti vieną garsiausių visų laikų džiazo bei klasikinės muzikos atlikėjų surengti koncertą jos gimtajame Kelne. Jai pavyko susitarti su miesto Operos teatru, kad šis leistų pianistui pakoncertuoti pasibaigus populiariam operos spektakliui, taigi apie vidurnaktį. Pasisekė įkalbinti aikštingą maestro pakoncertuoti šio teatro scenoje – ir ką gi: Keith’o muzikavimas buvo tiesiog užburiantis…
Veros Brandes užsispyrimas, tikėjimas savomis idėjomis puikiai atsispindi šiame talentingame filme; filmas primena netgi trilerį, kurio žiūrovas, įsitraukęs į rodomus įvykius, mintyse linki herojei sėkmės. Veiksmas tarsi nusikelia į antrąją filmo dalį, kai rodoma skausminga Keith’o Jarrett’o kelionė aptriušusiu „Renault 4“ iš Šveicarijos į Kelną. Pasiekus šį miestą, koncerto organizavimo „trileris“ pasiekia aukščiausią „virimo tašką“. Kaip besiklostė netikėtai iškilę trukdžiai, Vera tikėjo, jog žmonės įvertins tikrąjį meną, atlikėjo talentą, nors tuo metu vokiečiai Jarrett’o ir nelabai žinojo. Filme rodoma labai jaudinanti ir juokinga scena, kai, nusiplūkusi dėl komplikacijų, koncerto organizatorė tiesiog gatvėje ima dalinti koncerto skrajutes, šitaip mėgindama paaiškinti praeiviams, koks gėris jų laukia. Deja, niekas nesustoja, nepasidomi. O tuo momentu pribėga draugas, šaukdamas: „Ką tu darai? Visi bilietai jau parduoti!“
Šis ypatingų pastangų ir nervų pareikalavęs įnoris suteikti vokiečiams galimybę išgirsti vunderkindą Keith’ą Jarrett’ą, atsipirko su kaupu – vėliau išleistas albumas tapo perkamiausiu džiazo istorijoje! Keith’as Jarrett’as tikrai yra vunderkindas. Trejų metų sėdęs prie pianino, septynerių jau surengė koncertą! Skambino Bachą, Mocartą, Bethoveną. O sulaukęs septyniolikos, jau grojo tik savo kūrinius. Pasaulio džiazo ikona Miles Davis tik iš trečiojo karto prisikvietė Keith’ą į savąją grupę, kurioje jis grojo „Fender“ elektriniu pianinu, elektrovargonais. Grojo greta kitos garsenybės Chick’o Corea (ne kartą įspūdingai koncertavusio Lietuvoje).
Nežiūrint viso to, kai paliko grupę, Keith’as Jarrett’as pirmenybę teikė akustiniam fortepijonui, neatstovaudamas Miles Davis propaguoto „m fusion“ stiliaus. Džiaze jis simpatizavo free jazz stiliui, tai nurodoma ir juostoje.
Šiemet Keith’as Jarrett’as paminėjo savo 80-metį. Deja, 2018-aisiais jis patyrė du insultus; kairioji jo kūno pusė ir dabar yra paveikta paralyžiaus, taigi manoma, kad jis niekada jau nebesugrįš prie koncertinės veiklos. Maestro paliko daugybę muzikinių įrašų, tarp jų – ir klasikinės muzikos. Žinoma, filmo autoriai negalėjo jo pasikviesti filmuotis ir parodyti žinomiausią jo koncertą demonstruojantį filmą (tuo metu šiam atlikėjui tebuvo vos 30 metų). Teko pasitenkinti kitu originaliu būdu. Džiazmeną suvaidino aktorius John’as Magaro, tuo tarpu fortepijonu jausmingai skambino žinomas šveicarų pianistas Stefan’as Rusconi’s. Skambino savo sukurtą lyrinę ar improvizuotą muziką, visai nesinaudodamas legendiniu įrašu. Nežinau, gal filmo kūrėjai neturėjo teisių panaudoti paties Jarrett’o įrašus, gal pasirinktas sprendimas buvo sąmoningas, tačiau rezultatas išėjo tikrai puikus. Šaunu, kas režisierius Ido Fluk’as nespekuliuoja muzikos trukme, o laikosi savo pagrindinio tikslo – atskleisti legendinio koncerto organizavimo užkulisius. Dėmesys nuo Veros Brandes (akt. Mala Emde) nukrypsta tik vidurinėje filmo dalyje, kai koncentruojamasi į sunkią pianisto kelionę Kelno link. Juostoje netgi pianisto agentas yra tikras asmuo, tai – Manfred’as Eicher’is. Anais laikais atrodęs tokiu ilgaplaukiu tipu…
Norėdama pasiekti savo tikslą, Vera Brandes priversta maldauti ir įkalbinėti kitus, tačiau vis vien išlaiko savo orumą brutaliai vyriškame muzikos verslo pasaulyje. Filme ne tik rodoma ir girdisi džiazo muzika – pati juosta tampa džiazu! Personažų kūrybingumas, improvizacijos, sprendimų laisvė, rodos, iššoks iš ekrano… Energinga drama tikrai viršija biografinio kino lūkesčius.
Seansai čia.
