Šiemetinis tradicinis tremtinių ir politinių kalinių sąskrydis Ariogaloje sulaukė išskirtinio visuomenės dėmesio – anot renginio stebėtojų, dalyvių skaičius pranoko daugelį vykusių ankstesniais metais renginių.
Atvyko žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių: tremties kelią išvaikščiojusieji ir jų vaikai, laisvės idealų ir kančios kainos už laisvę nepamiršusios šeimos, patriotiškai nusiteikęs jaunimas, istorinei atminčiai neabejingi piliečiai. Jie rinkosi paminėti praeitį, išreikšti nesumeluotą ištikimybę laisvės idėjai ir Tėvynei.
Tačiau jame trūko valdžios pagarbos ženklų – šiemetinis sąskrydis, buvęs vienas iš labiausiai susitelkusios visuomeninės atminties renginių, liko be to, kas anksčiau atrodė savaime suprantama – aukščiausių valstybės vadovų dėmesio.
Ariogaloje neapsilankė nei Prezidentūros, nei Vyriausybės atstovai, nei Seimo vadovybė – tie patys, kurie nevengia dalyvauti ir sveikinti įvairiose šventėse linksmai mojuojančius kitų tautybių arba vaivorykštinėmis vėliavėlėmis iškilmingai minint „atvirumą įvairovei“.
Šiemet jie nesurado laiko prisiminti tuos, kurių aukos padėjo Lietuvai tapti laisva. Valstybės vardu nebuvo pasakyta nei padėka, nei pagarba tiems, kurie buvo ištremti, kalinti, kankinti, bet išliko laisvi savo dvasia.
Dar labiau stebino politinių partijų tylėjimas. Anksčiau Ariogalos tremtinių ir politinių kalinių sąskrydžiai viliote viliojo partijas pasireklamuoti visuomenei demonstruojant tariamą moralinį stuburą ir istorinės atminties jausmą.
Šiemet to nebuvo. Dauguma jų liko nuošaly. Kai kuriems sąskrydžio dalyviams tai buvo gerokai skaudu – nebe pirmą kartą patiriama nuoskauda, kuri parodo, kad viešojoje erdvėje tremtis ir kalinimai sovietiniuose lageriuose tampa nepatogi tema, matyt, nesiderinanti su šiuolaikinio politinio korektiškumo ir „naujosios pažangos“ retorika.
Tačiau Sąskrydyje dalyvavo Nacionalinis susivienijimas. Istorinė Lietuvos vėliava su Vytimi ir balta Nacionalinio susivienijimo vėliava, plevėsuojančios mėlyno dangaus fone prie baltos, plačiai išskleistos palapinės, švytėjo kaip gyvi laisvės ir tautinės atminties simboliai. Šalia palapinės stovėjo informaciniai stendai, skelbiantys aiškią ir drąsią žinią: „Sustabdysime masinę imigraciją dabar!“, „Grąžinkite Sporto rūmus Lietuvai!“.
Šie šūkiai išreiškė ne tik žmonių pasaulėžiūrą, bet ir atsakomybę už Tautos išlikimą.
Nacionalinis susivienijimas skelbė, kad skaudžią tautos istorinę lemtį privalu ne tik atminti bei gerbti, bet ir aktyviai ginti Tautos ir valstybės išlikimą naujomis globalistinių skersvėjų sąlygomis.
Todėl valdžios ir politinių jėgų tyla skambėjo daug garsiau, nei bet kuri pasakyta kalba. Ši tyla kaskart vis plačiau mums atveria skaudžią tiesą: valstybė, kuriai šie žmonės paaukojo savo jaunystę, sveikatą, artimuosius ir gyvenimus, šiandien nepripažįsta jų aukos kaip vertybės.
Bet jeigu tautos išrinktieji apleidžia istorinę atmintį, visuomenė pati ima vis garsiau kalbėti gyvą kančios atminimą – ne kaip formalią datą kalendoriuje, bet kaip širdyje išsaugotą atsakomybės ir pareigos jausmą. Tai – galbūt paskutinė tvirtovė, kurią dar įmanoma apginti.
2025 m. Ariogalos sąskrydis liudija: kol žmonės patys renkasi, buriasi, dalijasi tiesa ir rezistencijos dvasia – tol nėra prarasta Tautos atmintis ir valia.
Sąskrydžio metu dalyviams buvo platinamas Nacionalinio susivienijimo laikraštis, kurio pagrindinė tema – Alinos Laučienės byla dėl lietuvių kalbos išlikimo lietuvių žemėje, kuri dar, bent formaliai, vadinama Lietuvos valstybe.
Ši byla – simbolinė ir kartu esminė: ji atskleidžia, kaip valstybė, užuot gynusi valstybinę kalbą, leidžia ją nuosekliai stumti į paraštes. Sąskrydžio dalyviams priminta, kad galbūt lemiamas teismo posėdis šioje byloje įvyks rugpjūčio 11 d. 9:30 val. Vilniaus miesto apylinkės teisme (Laisvės pr. 79A, Vilnius). Tai tapo kvietimu ne tik stebėti, bet ir palaikyti – tyliai ar garsiai – kovą dėl pačios Lietuvos ir lietuvių Tautos išlikimo.
Be to, sąskrydyje buvo išplatintas Nacionalinio susivienijimo Valdybos pareiškimas, reikalaujantis atleisti Dainių Babilą iš Tautinių mažumų departamento direktoriaus pareigų.
Ir ne be pagrindo: šis pareigūnas atvirai skatina „gerbti“ rusų kalbos vartojimą viešojoje erdvėje, tuo pačiu neigdamas Konstitucijoje įtvirtintą lietuvių valstybinės kalbos prievolę.
Daugeliui tai buvo šokiruojanti žinia, bet net ir tiems, kurie apie tai girdėjo pirmą kartą, ji tapo postūmiu permąstyti, kurlink slysta mūsų valstybė.
Ariogalos sąskrydis palietė pačią Tautos būtį. Nes Tauta, kuri neprisimena ir negerbia savo praeities kančių, rizikuoja tapti bevalė ir be atminties.
Mieli tremtiniai, ar pašlovinote TSLKD partiją, faktinį vadovą, suklastotą atgimimo istoriją, kgbistų įslaptinimą 75 metams?
Mieli tremtiniai, nematau aš jūsų ir negirdžiu niekada, kai reikia apginti tiesą.
Kodėl pasiduodat, tylit, gal nemaža jūsų dalis buvo užverbuoti?
Taigi taigi, „mielieji” tremtiniai, pradedant ne visai tremtiniu, bet pokario laikotarpio dideliu Konservatorijos „kankiniu” „dėdule”, „dėdulės” šantažuotu (pats pasakojo kaip jį šantažavo) prezidentavusiu „fermeriu”, išvyta iš ministrės pirmininkės pareigų „šatrijos ragana”…. „didvyriškai pasiduoda”.. Nes ko nepadarysi dėl tarybiniais laikais, savo „mažuose karuose” profesoriaujant, dirbant tarybinio meno ir kultūros darbuotojais… „išsikovotos” iš KGB eurosojūzinės laisvės ir nepriklausomybės…
Ar „Tremtinio” klubą, kuris vėliau išaugo į „Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą” suorganizavo tie patys, kurie suorganizavo ir Sąjūdį perestroikai remti?
Priminsiu, kad „Tremtinio” klubo steigiamasis suvažiavimas įvyko 1988 m. rugpjūčio 26 d., t. y. praėjus dviem savaitėm po A. Jakovlevo vizito Lietuvoje.
Ir ką tie ten susirinkę visada renka į valdžią? Tuos, kurie keičia lietuvius nelietuviais ir kviečiasi svetelius iš Rytų, kad Putino Rusijai vartelius į Lietuvą pakeltų? Veja tautiečius iš Lietuvos, nes tie blogesni vergai už rytiečius ir ne taip jau balsuoja? Renka šiukšlių šiukšles, anot prezidento? Tad kame reikalas ir mūsų nelaimių, nesėkmių priežastys, kad lieka Lietuva be lietuvių, o mūsų amžinoji sostinė Rusijos provincija? Seniai buvote Vilniaus stoties aplinkoje?
Pulti ir kitus pirštu baksnoti lengva. O ar Jūs neprisidėjote prie tų kurie išrinko ne tuos? Rinkimų metu, kai paklausai, tai vis girdi, kad nori pataikyti ir nubalsuoti taip, kad jų balsas sustiprintų išrinktūjų gretas. O paraginus balsuoti už kitus, tai aiškina, kad tie kiti bus tokie patys (ir vogs ir bus korumpuoti …) kaip jau dabar esantys valdžioje ar jų oponentai, o po to nusivilia, kad pataikė, bet niekas nesikeičia. Renka ne ta maža saujellė tremtinių, o visa Lietuva. Dėl šio tremtinių susiėjimo reikėtų pasidžiaugti, kad jie neleidžia pamiršti tų baisių laikų. O Jums norėtūsi, kad niekas nieko nebeprisimintų?
Ne, sakyti tiesą arba jos ieškoti nėra tik baksnojimas pirštu, o noras atsikratyti dvejopų standartų manijos – mitomanijos. Atsikratyti visuotinos dezinformacijos propagandos – melosklaidos. Prisidėjome prie to, kad prie esamų mums palankių aplinkybių atsikurtų lietuvių valstybė. Ir, žinoma, tame kelyje ir klydome, o klydę prisipažinome ir pradėjome sakyti tiesą apie tai, ką manome apie Didįjį Trejetą, o jūs, Madame, mažu žingsneliu pradedate tą patį daryti, tik pavojingai pavėluotai – pavojingai mūsų buvimui čia, lietuvių žemėje. Turėjau garbės Jums tai pasakyti, ponia Jone. Pagarbiai, – Jules.