1938 m. pavojus buvo ne per daug realizmo – jo buvo per mažai. Būtent tai šiandien rizikuojame pakartoti ne derėdamiesi, o atsisakydami tai daryti.
Rafaelis Pinto Borgesas
Praėjo nemažai laiko nuo tada, kai Vakarų politikai pradėjo šaukti „Miunchenas“, kai tarptautinėje politikoje išgirsta žodis „diplomatija“. Galima pagal tai nustatyti laikrodį: vos kas nors pasiūlo, kad diplomatija gali būti veiksmingesnė nei maksimalistiniai karo tikslai ar nesibaigiantis, nenaudingas ir mirtinas konfliktas, tuojau pat pasirodo save Churchillių vadinantis choras ir perspėja apie „nusiraminimą“. Tarsi pati istorija būtų scenarijus, kurio eiles mums lemta mechaniškai deklamuoti, arba – dar blogiau – tarsi pasaulio istorijoje būtų nutikęs tik vienas precedentas, iš kurio galima mokytis, ir visas sudėtingumas, kontekstas bei geopolitinės taisyklės galėtų būti palaidotos po banalaus moralistinio šlaito sluoksniu.
Taip nutiko ir šįkart: Borisas Johnsonas – performatyvaus pasipriešinimo globėjas – paskelbė Steve’o Witkoffo 28 punktų pasiūlymą neva esant 1938 m. pakartojimu, diplomatine proza pridengta kapituliacija ir „Ukrainos kastracija“.
Tačiau Miuncheno invokacija nėra argumentas. Tai vis labiau primena refleksą – užkalbėjimą, skirtą atimti iš mūsų sveiką protą. „Miunchenomanija“ – taip tai galėtų būti vadinama: atkaklus, neapgalvotas įprotis kiekvieną teritorinį ginčą lyginti su Sudetų kraštu, kiekvieną nedraugišką lyderį – su Adolfu Hitleriu, o kiekvieną diplomatinį konflikto sprendimą – su 1938 m. nuolaidžiavimu. Ši manija taip giliai įsišaknijusi Vakarų vaizduotėje, kad seniai nustojo šviesti ir tapo smūgio įrankiu – priemone užbaigti diskusijas dar joms neprasidėjus, išgąsdinti pagrįstus pasiūlymus ir nustumti juos į šešėlį.
Bėda ta, kad istorija turi rafinuotą humoro jausmą. Kanoninis Miuncheno perpasakojimas yra moralės pasakojimas apie silpnumą, kurį lydi agresija, apie demokratinį naivumą, kurį išnaudoja žemyno dominavimo siekianti pabaisa. Šis archetipas veikia tik tada, jei oponentas iš tiesų yra Hitleris, o ginčijama teritorija – tik pirmasis žingsnis į imperinį apetitą. Supainioti šiuolaikinę Rusiją su nacistine Vokietija – tai pakeisti analizę infantilizmu, o protą – drąsos poza.
Šiandieninė Rusija yra iš esmės realistinio tipo galia; ji nėra revoliucinė imperija, žygiuojanti pagal rasinio naikinimo ir pasaulinio užkariavimo ideologiją. Vladimiras Putinas – kad ir kokių klaidų jis būtų padaręs ir kokiais griežtais metodais naudotųsi – nesvajoja statyti fašistinės imperijos nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Jis nėra nei avantiūristas, siekiantis užkariauti pasaulį, nei fantazuotojas, trokštantis neįmanomo. Kaip kadaise sakė Henry’is Kissingeris, „Putinas yra rimtas strategas, veikiantis pagal Rusijos istorijos prielaidas“. Jis – apdairus, racionalus veikėjas, pasiryžęs išlaikyti įtaką regionuose, kurių joks Rusijos lyderis – liberalus, carinis ar komunistinis – niekada nelaikė derybine teritorija. Šios realybės galima bjaurėtis, galima smerkti invaziją, tačiau pagrindinių Rusijos strateginių rūpesčių neigimas nepadeda niekam, juo labiau ukrainiečiams.
Būtent todėl ritualinė Miuncheno invokacija yra pavojingai klaidinanti. Jei Hitleris siekė pavergti Europą, kompromisas su juo tikrai būtų buvęs kvailystė. Bet jei Putinas yra realistas, turintis ribotus, istoriškai įsišaknijusius tikslus, diplomatija nėra nuolaidžiavimas – tai vienintelė erdvė, kurioje galima suformuoti tvarią taiką. Juolab kad Rusija yra branduolinė didžioji galia, turinti didžiausias branduolines atsargas pasaulyje, ekonomiką, per didelę, kad būtų izoliuojama ar sutriuškinama, ir politinę sistemą, kuri pajėgi diktuoti rezultatus bei jėgų pusiausvyrą visoje Eurazijoje – ypač kylančios Kinijos kontekste. Europa arba kalbasi su Rusija, arba kariauja su Rusija. Atsižvelgiant į tai, kad antrasis scenarijus reikštų katastrofišką žemyno sunaikinimą, vienintelis kelias, kuriuo privalome eiti, yra diplomatija. Kito nėra.
Ironiška, bet instinktyvus B. Johnsono šūksnis apie Miuncheną užgožė faktą, kurį jis būtų pastebėjęs, jei būtų perskaitęs Witkoffo pasiūlymą, užuot refleksiškai jį pasmerkęs: jei kas, šis planas yra dosnus Kyjivui – taip giliai atsidavęs Ukrainos interesams, kad sunku įsivaizduoti Maskvą sutinkant su jo sąlygomis.
Pažvelgus į tekstą, matyti, kad pagrindinis jo bruožas – dabartinių fronto linijų įšaldymas, kai Ukraina pasitrauktų iš Donecko dalių, kuriose ji yra ant pralaimėjimo slenksčio. Nors Kyjivas ir jo rėmėjai Europoje atrodo visiškai nesuinteresuoti suvokti padėties rimtumą, tiesa yra ta, kad šios derybos vyksta tuo metu, kai Ukrainos kariuomenė patiria skaudžių nesėkmių: Rusijos pajėgos iš rytų artėja prie strategiškai svarbaus Zaporižios, o netoli Pokrovsko apgulė didelį ukrainiečių garnizoną.
Siaučiantis dezertyravimas suluošino Ukrainos dalinius. JAV kariuomenės sekretorius Danas Driscollas Europos ambasadoriams Kyjive sakė: „Sąžiningas JAV karinis vertinimas – Ukraina yra labai blogoje padėtyje, ir dabar atėjo laikas taikai.“ Panašiai buvusi prezidento Zelenskio atstovė spaudai Iuliia Mendel lapkričio 22 d. rašė: „Kiekvienas paskesnis susitarimas dėl Ukrainos bus tik blogesnis, nes mes pralaimime. Prarandame žmones, teritoriją ir ekonomiką. (…) Daugelis tų, kurie refleksiškai priešinasi bet kokiam taikos pasiūlymui, mano, kad gina Ukrainą. Su visa pagarba, tai akivaizdus įrodymas, kad jie neįsivaizduoja, kas iš tiesų vyksta fronto linijose ir šalies viduje dabar.“
Pažvelgus į tariamą Johnsono „Miuncheną“ iš šios perspektyvos, viskas atrodo kitaip. Pagal Witkoffo planą Ukrainai būtų leista išlaikyti 600 tūkst. karių armiją – didesnę nei beveik visų Europos NATO narių, tris kartus didesnę nei kariniu požiūriu reikšmingiausios ES valstybės Prancūzijos pajėgas ir trylika kartų viršijančią viršutinę ribą, dėl kurios patys ukrainiečiai sutiko per 2022 m. Stambulo derybas.
Tokiai išsekusiai, ištuštėjusiai ir ekonomiškai nuo užsienio finansavimo priklausomai valstybei kaip Ukraina tai nėra bausmė. Plane taip pat neužsimenama apie toliašaudžių raketų apribojimus Kyjivui – o tai gali būti vienas esminių Rusijos prioritetų derybose. Jei Maskva kada nors sutiktų su šiomis sąlygomis, Witkoffo pasiūlymas būtų netikėta nuolaida, atvirai prieštaraujanti deklaruotam tikslui „demilitarizuoti“ Ukrainą.
Tad kyla klausimas: jei planas labiau gelbėtų Ukrainą, nei ją išduotų, kodėl tokia isterija? Todėl, kad Miunchenomanija nėra apie politiką – ji apie laikyseną. Tai būdas pasiskelbti drąsiu nerizikuojant tuo, ką tikroji drąsa reikalauja. Lengviau rėkti „nusiraminimas!“, nei pripažinti blaivią karo aritmetiką, kai frontas dvejus metus juda tik viena kryptimi.
Lengviau susikurti netikrą Hitlerį, nei imtis varginančios užduoties derėtis su Rusija, kuri – kad ir kokia nemaloni jos valdžia – neišnyks iš žemėlapio. Politiškai patogiau pasmerkti Ukrainą šimtams tūkstančių mirčių ir vis realesniam valstybės žlugimo scenarijui – mūšio lauko pralaimėjimų, korupcijos skandalų ir augančio visuomenės nepasitenkinimo fone – nei pripažinti, kad mūsų mėgėjiški politikai deindustrializavo Europą ir išleido šimtus milijardų mokesčių mokėtojų pinigų iliuziniam Rusijos sutriuškinimui, kuris taip ir neįvyko. Šią išvadą isteblišmentas desperatiškai stengiasi atidėti.
Atsisakyti diplomatijos iš baimės atkurti Miuncheną – tai išmokti neteisingą istorijos pamoką. 1938 m. pavojus buvo ne per daug realizmo – jo buvo per mažai. Tai buvo nesugebėjimas suprasti priešininko prigimties, ketinimų ir galimybių. Būtent tai rizikuojame pakartoti šiandien ne derėdamiesi, o atsisakydami derėtis.
Jei Witkoffo planas ir primena Miuncheną, tai tik tų, kurie mato Hitlerį kiekviename siluete ir 1938-uosius – kiekviename kalendoriuje, vaizduotėje. Tačiau istorija nesikartoja vien todėl, kad ją pakankamai garsiai šaukiame. Kartais akimirka reikalauja kur kas mažiau madingo dalyko nei Churchillio teatralizmas: sąžiningai pripažinti tikrovę ir turėti drąsos veikti atitinkamai.
Rafaelis Pinto Borgesas – Lisabonoje įsikūrusios konservatyvios ir patriotiškai mąstančios idėjų kalvės „Nova Portugalidade“ įkūrėjas ir pirmininkas. Politologas ir istorikas, publikavęs straipsnių įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose leidiniuose.
europeanconservative.com
„Miunchenas” yra kada stipresnė valstybė reikalauja iš silpnesnės kaimynės teritorijos dalies , tuo pagrindu kad joje gyvena stipresniosios tautiečiai. O kitos valstybės, turinčios jėgos stabdyti agresorę, jai nusileidžia „vardan taikos”. Taigi, „miunchenas” buvo ir dėl Sudetų, kaip dabar yra dėl rytų, o gal ir visos Ukrainos. Miuncheno pradžia Ukrainoje net agresyvesnė, Hitleris pirma išsiderėjo nuolaidą, paskui realizavo. Hitlerio ir Putino figūros, nepaisant skirtumų, irgi visiškai tinka sugretinimui dėl atvejų panašumo.
Pagal autorių išeina kad Miunchenas buvo blogai dėl to kad Hitleris nebuvo Putinas. Putinui visai galima daryti miuncheniškas nuolaidas , nes jis nesiekia plėsti imperijos iki Lisabonos. Atrodo kad autoriui ypač imponuoja pastaroji aplinkybė
Jo jo, išeina, kad pasiūlęs statyti „bendrus Europos namus nuo Lisabonos iki Rusijos Tolimų Rytų Vladivostoko” sugriovė, faktiškai perleido JAV vadovaujamiems kolektyviniams Vakarams, Varšuvos sutarties Rytų ir Centrinę Europą, Rusijos komunistinis alkoholikas Jelcinas Baltarusijos Belovežo girioje su sugėrovais Ukrainos Kravčiuku ir Baltarusijos Šuškevič sugriovė Tarybų Sąjungą tam, kad Putinas „užgrobtų” prie jo Rusijos sienų NATO su „po giedru Dangumi” kepančia Lisabona.. Tuo tarpu Baltarusija dar 1996 metais, TSRS pavyzdžiu, pasirašiusi sąjunginės valstybės sutartį su Rusija, niekaip neprisiprašo iki šiol būti pilnateise sąjungine „valstybe”… Kaip samprotauja Rusijos „propagandistai”, kam Rusijai reikalinga geiropa su Lisabonos „giedru dangumi”, ko yra geiropoje, ko nėra Rusijoje ir Rusijai to reikia, kad Rusija turėtų ten eiti.., klausimas yra daugiau nei retorinis.. Lietuva laukia nesulaukia, kaip skelbė dar Grybauskaitė, kada rusas ateis jos okupuoti…. Daro viską daro ką pagal savo ir viso NATO galias ką tik gali (tranzitas į Kaliningradą sausuma ir jūra, visokios Lietuvos Rusijai „sankcijos, atgrasymai…”…), kad tik rusas pabandytų vėl ateiti Lietuvos okupuoti, bet rusas vis neina, spyriojasi iš paskutinių.. ateiti, kaip pasakojo Grybauskaitė per Suvalkų koridorių, iš Baltarusijos, iš Kaliningrado, pasakojo, kad gali „klastingas” rusas ateiti Lietuvos „vėl okupuoti” net ir per Suomiją…, „apsimetęs suomiška čiukčia…
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2015/04/09/news/rusai-ateina-laikas-linksmintis-4131419#google_vignette
Jo jo, nuorodoje yra pademonstruotas „galingas”-„rusai ateina” teiginio „rusų išjuokimas”…., kurį patvirtina Grybauskaitės su paklaikusiomis akimis dar 2015 rodytas per TV NATO susitikimuose vapėjimas – „rusai ateina”, kuris jau „išjuokė rusus”. Po to visų „rusai buvo išjuokiami”, kai Lietuva už skolintus šimtus milijonų eurų pirko 5 vokiškas haubicas, už 120 milijonų „boxerius”,…”vilkus”.. Nausėdos ir kitų veikėjų nepaliaujamai skambantys „išjuokimo aliarmai – rusas ateina”, kur ir kaip evakuosimės.., kariuomenės vado „rusus išjuokiantis” pareiškimas- su rusais neišvengiamai ateina diena „X”, tuomet Lietuvoje žmonės voliosis negyvi grioviuose gausiau nei voliojasi Ukrainoje.. Kaip ir šiandieniniai „spalvotais siūlais siuvantys siuvėjai” su Nausėda ir kitais vietiniai prie valdžios lovio besitrinančiais „patriotais” priešakyje ateinančių rusų „išjuokimo” apmokėjimui 2026 skiria 5,38 % savo BVP, nors tų pinigų trūksta užtikrinti apmokėjimą gydymo išlaidų (pasibaigė pinigai planinėms operacijoms atlikti, policijos, švietimo… išlaidoms)… Kaip ir neabejotinai, vietinių runkelių laukia „ateinančio ruso išjuokimo apogėjus”, kai ateis laikas dar „didesniam ruso išjuokimui”… Vietos runkeliams belieka nekantriai ir linksmai laukti „ateinančio ruso išjuokimo džiaugsmų” skelbtą dieną „X”, kai baigsis nuo 2014 rusą „labai išjuokiantys” – „sala ukraini, gemarojams sala” -maskaliaku na giliaku, kto neskačet tot maskal” Ukrainos banderchalopai. Kurių, kaip šiandiena „Kremliškai pletkina” ne rusų, o JAV, Anglijos spauda, kovose už šiandienines „vakarietiškas vertybes” Ukrainoje „pakratė kanopas” ar dingo be žinios 1,7milijono, kiti pasakoja, kad 2 milijonai frontuose kovojusių ukrainiečių..
Taip kad durnių laivų keleiviams belieka ir toliau išlaikyti, pagal galimybes didinti, tokį „ateinančio ruso išjuokimą”….
Putinas manijakas, dėl Ukrainos ir kitų smulkių pasistūmimų Europoje eikvojanti valstybės resursus ir praradinėjantis Kinijai Tolimus Rytus, o gal ir visą Sibirą. Hitleris ,beje, irgi buvo manijakas, negalvojęs kas bus po sėkmingų, bet išsekinančių naciją užkariavimų. Vakarai tą mato ir nori leisti Putinui išsieikvoti, deja, Ukrainos sąskaita. O Trumpui svarbiausia kad per Putino durnumą Sibiras neatitektų Kinijai.
„Miunchenas” – teisingas startinis žodis, o patikslinimai po to būtini, tik ne tokie kaip siūlo straipsnio autorius iš saugaus Europos užkampio.. Girdi, Putinas ne Hitleris. Ne Hitleris visų pirma tuo kad turi atominį ginklą. O kad Putinas nori tik „atsiimti” , kuomet Hitleris norėjo užgrobti, tai matome, kaip abiem siekiant tikslo nesvarbu karo aukos. Ir kaip abu išnaudojo trečiųjų šalių nenorą kariauti, nes taika tokia maloni…
Ką medžioji, nutylėjęs, kad iki tol Lenkija buvo okupavusi – užgrobusi trečdalį Lietuvos? Ir karus skelbė ne Vokietija, o Vokietijai karą paskelbė Anglija ir jos priversta, pažeisdama savo Konstituciją, Prancūzijos respublika. Iki Vokietijos Sovietų Sąjunga jau buvo užgrobusi Baltijos valstybes ir kariavo nuožmų karą prieš Suomiją. Amžinoji Rusijos sąjungininkė Anglija taip pat paskelbė karą Suomijai, bet kapsukiečiams jūra iki kelių – pofig visa tai. Paskelbi karą ir dejuoji, kad okupuoja – tokį fintą gali skelbti tik baigę Kapsukę raudonais diplomais, ne daugiau.
Pravartu yra susipažinti su kita nuomone, tačiau ši, kaip atrodo, yra siūta baltais siūlais. Kažkaip sunku patikėti, kad Rusija, kaip tvirtinama šiame straipsnyje, neturi imperijos atkūrimo ketinimų, o Putinas yra rimtas strategas, „veikiantis pagal Rusijos istorijos prielaidas“. Kaip visiems turėtų būti aišku, veikimas pagal Rusijos istorijos prielaidas čia reiškia ne kartą išsakytą Putino požiūrį, kad jokios Ukrainos nėra, tai esą yra tik atskilusi Rusijos imperijos dalis. Kas be ko, tokį požiūrį nesunku būtų pritaikyti ir Lietuvai, galiausiai taip ir atsitiktų, jeigu imtume už gryną pinigą autorius papostringavimus.
Šio straipsnio pagrindinis motyvas, kad jokios tarptautinės teisė nėra, tai esą yra tik politikos idealistų pageidavimas. Tačiau būtent toks pageidavimas yra vienintelis Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo būdas, tvirtas saugumo prieglobstis.
Kaip ne kartą turėjau progą pareikšti, ta pozicija, kuri aptariamais klausimais yra vadinama politiniu realizmu, kaip tik ir yra atitrūkusi nuo tikrovės ir realybės kaip tikrovės redukcijos teorijos pritaikymas tendencingiems politiniams vertinimams. Tai galiausiai yra primityvusis ir drauge naivusis realizmas, kraupiai prasilenkiantis su tikrove.
Kas be ko, svarbu yra palaikyti diskusijų dvasią arba, kaip sako vienas mūsų dienų publicistas, puoselėti toleranciją ir kalbos ekologijos dvasią, tačiau, kaip atrodo bent man, padugnės Vitkofo pavadinimas išmintingu žmogumi yra pasityčiojimas iš kalbos pobūdžio ką nors reikšti, yra bandymas mus pripratinti toleruoti nešvankybę ir galiausiai persiimti tokios nešvankybės dvasia.
Todėl leiskime man sveiko proto balsu laikyti Boriso Johnsono perspėjimus, o ne Vitkofo pateiktą Putino Rusijos himno bezdėjimą.
Gera mintis. Labai gera.
Ditirambų kitiems komentatoriams nerašau, tad paspaudžiau nykštį į viršų.
P. S.
Turiu ir savų pasamprotavimų, bet šiek tiek vėliau.
Spalvotais siūlais, daugiau nei jausmingai siuvinėjantis Čiuldė kaip visada pavaro „labai giliai”, bet nė trupučio konkrečiai.. Pasakodamas apie tai, kokia Ukraina yra „ne Rusijos” atskilusi imperijos dalis, vietos runkeliams neprimena „didingos Ukrainos istorijos”, kaip Jakaterina šią negyvenamą stepių teritoriją užkariavo, kaip atsakingas už šią negyvenamą stepių teritoriją grafas Potiomkinas iš kitų Rusijos imperijos teritorijų prievarta varė pasiturinčius ir jų turimus baudžiauninkus su visais turimais padargais gyventi į šią Novarosijos, Malorosijos teritoriją, statyti miestus.. Spalvotais siūlais „patriotiškai” siuvinėjantis Čiuldė nežino visiškai tėvų ir senelių savo akimis matytos istorijos, kaip po spalio revoliucijos Leninas nupaišė pirmą kartą Ukrainos teritoriją, priskyrė tik atsilikusių kaimiečių tuometinei vakarų Ukrainai Rusijos ” proletariato” gausiai gyvenamą Charkovo guberniją. Pirma Ukrainos sostinė buvo Charkovas.. Toliau tęsti yra beprasmiška, nes spalvotais siūlais „patriotiškai” siuvinėjantiems lansberginio durnių laivo siuvėjams „daeina” tik siuvinėjimai.. Jie nežino net savo „didingos valstybės” nuo Krėvos sutarties iki Liublino Unijos, po to arinės Rusijos…sojūzinių tikrų istorijų..
Viename iš neilgų Lietuvos „didingos” istorijos epizodų, Lietuva buvo „laisva ir Europoje” Švedijos sudėtyje.. Rusijos Švedijos kare Švedijai pralaimėjus, tuometinės Rusijos neužkariautos „Ukrainos” teritorijos dalį su Kijevu, Lietuva ir kitais „Baltijos tigrais” tuometinis Rusijos caras iš Švedijos karaliaus pagal sutartį ” amžiams” išpirko iš Švedijos. Rusijos caras Švedijos karaliui sumokėjo sutartą kainą auksu ir sidabru., kaip rašo Rusijos „pletkininkai” metraštininkai, rusai gal pusę metų periodiškai Švedijos karaliui vežė vežimais auksą ir sidabrą…
Gyvenimas rodo, kad, kaip tai buvo jau ne kartą istorijoje, baltų ir spalvotų siūlų „patriotiniams” siuvinėtojams, cituoju- „Kažkaip sunku patikėti..Kas be ko, tokį požiūrį nesunku būtų pritaikyti.. jokios tarptautinės teisė nėra, tai esą yra tik politikos idealistų pageidavimas. Tačiau būtent toks pageidavimas yra vienintelis Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo būdas, tvirtas saugumo prieglobstis….”..-, cha cha „PRIEGLOBSTIS” bus, jei gerai pasiseks, tik sojūze, kuris vietiniams čiabuviams jų pramitimui daduos finansų, kaip ir duos kokio nors darbo pramitimui , kaip tai buvo sovietiniame sojūze, kaip yra, kol kas visų vietos čiabuvių džiaugsmui, ir eurosojūze…
Ar Kijevo Rusia tai Lietuva,Vilnius?Ar Lietuviai su rusais gali bendrauti laisvai,be žodžių vertimo pagalbos,taip kaip laisvai slaviškai susikalba ukrainiečiai su rusais.Nors Rusija ir puldinėjo Lietuvą,bet istoriniu,imperiniu svarbos požiūriu Lietuva nėra atitikmuo Ukrainai.
Ar į tuos skirtumus atsižvelgė sovietinė Rusija, 1940 metais užgrobdama Lietuvą?
Tuometinė sovietinė Rusija Lietuvos „užgrobime” atsižvelgė į Smetonos užsienio reikalų ministro Urbšio su Molotovu, ankščiau nei Molotovo Ribentropo paktas, pasirašytą Lietuvos Sovietijos sutartį, pagal kurią Lietuva gavo iš Stalino dovanų Vilnių su Vilniaus kraštu ir pasiprašė, kad tuometinės Lietuvos „laisvę ir nepriklausomybę nuo visokių priešų gintų” 20000 Sovietų raudonosios armijos karių dislokuotų gal 4 Lietuvos vietovėse. Po šios sutarties pasirašymo, sekančią dieną Kaune įvyko didelis mitingas, kuriame pats Smetona pasakė „audringą” kalbą apie „draugingą sovietų sąjungą, su kuria bus amžina draugystė”.., padėkojo Stalinui už Vilnių ir Vilniaus kraštą.. Šiuos istorinius faktus žino net ir „baltais siūlais siuvantis” Rafaelis Pinto Borgesas, tokių istorinių faktų nežino tik lansberginiame durnių laive spalvotais siūlais bandantis ką nors „patriotiškai” pasiuvinėti Čiuldė..
Kitos istorinės aplinkybės,apie tai ir straipsnyje užsimenama.Šiuo metu Lietuva NATO narė.Maskva būtų neleidusi Lietuvai įstoti į NATO jei būtų turėjusi čia kokių tikslų.Su Ukraina irgi būtų buvę viskas gerai,jei ne korupcija.Ukrainietiški vakarietiški oligarchai ir jaunatviškas maksimalizmas koją pakišo,norime į NATO,ES čia ir dabar,nors širdyje 80% slavo sėdi.O rekėjo tik palaukti kol Putinas iškeliaus..,bet paskubėjo.
Tokiose super puper „valstybėse” kaip Ukraina ar Lietuva… vietinių eilinių „runkelių niekas neklausia.. Ukrainoje (kaip savo laiku ir Lietuvoje dėl buvusio referendumo „ar norite likti TSRS” „gudraus”neskelbimo, stojimo į NATO referendumo „nereikalingumo”, stojimo pseudo referendumo į ES, kur buvo dalijama „už” balsuotojams po vieną, du.. miltų ,kruopų, cukraus pokelį..) vietos komunistinių, KGB-istinių oligarchų ir jų palikuonių STOJIMO TIKSLAS į NATO, ES, kad ir į geiropinės karvės š*dą…, kaip savo laiku analogiškai „stojo” į NATO ir ES ir Lietuvos komunistinis-KGB-istinis „elitas”, tėra vienas – legalizuoti „civilizuotuose” Vakaruose savose šalyse prisivogtus turtus, tapti Vakarų šiandieninio elito trečiarūšiais „aristokratais”.. , Vakarams antrarūšiai „aristokratai” yra JAV jau seniai „pažaboti” arabų šeichai…
Koks dar Miunchenas, jei Kapsukėje nebūta istorijos mokslo – tik deziukas zubryliukams? Apie geopolitikos mokslą išvis nėr ko kalbėti Lietuvoje. Pagaliau, kas tie Sudetai? Gal yra gebančių tai logiškai paaiškinti be privalomojo deziuko prapiesoriams?