Vytautas Radžvilas
DELFI portale paskelbtas Vytauto Sinicos interviu su prof. Jordanu Petersonu – neeilinis įvykis Lietuvos žiniasklaidoje. Šio interviu nuoroda – komentare.
Pirmą kartą didelio portalo skaitytojai turi galimybę tiesiogiai susipažinti su garsaus psichologo ir pripažinto kovotojo už minties ir žodžio laisvę įžvalgomis apie vadinamojo kultūrinio marksizmo keliamą grėsmę Vakarų pasauliui.
Niūri tiesa yra tokia: antihumaniška ir žudikiška marksistinio komunizmo doktrina, pražudžiusi dešimtis ar net šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje, ne tik nėra pasmerkta ar juo labiau uždrausta. Šiandien ji yra užvaldžiusi demokratiškais save laikančių Vakarų visuomenes ir viešpatauja universitetų filosofijos fakultetuose ir katedrose.
Marksizmas yra savo pavidalus be paliovos kaitaliojantis Protėjas, o savo gyvybingumu ir tvarumu primena hidrą su nuolatos ataugančiomis nukirstomis galvomis. J. Petersonas išsako įdomią mintį, kad komunizmo terorą išgyvenusi Vidurio Europą gali tapti kovos su ataugančiomis marksistinės hidros galvomis forpostu.
Įžvalga verta dėmesio, nors tokios viltys kelia abejonių. Bent jau Lietuvoje su marksizmu nebuvo atsisveikinta ir jis neatsidūrė beviltiškai sukompromituotų idėjų sąvartyne, kur ir yra jo tikroji vieta.
Atsisakius vos keleto odioziškiausių sovietinio marksistinio komunizmo sąvokų buvo išsaugotas šios doktrinos branduolys. Tik jis buvo įvilktas į vakarietiško „postmodernizmo“ įvairių atmainų žargoną, kuriuo rimtais veidais persakomos iš sovietmečio laikų nuobodžiai pažįstamos dialektinio ir istorinio materializmo tiesos. Pamatinė idėja yra ta pati: jokios objektyvios tiesos nėra, tiesa yra socialiai sąlygota ir istoriškai kintanti, ji visada yra klasinių galios santykių vedinys ir atspindys.
Marksistinio ideologinio marazmo ir šarlatanizmo viršūnė yra Lietuvoje vėl atgimęs ir klestintis mokslinis komunizmas, egzistuojantis vadinamosios kritinės teorijos pavidalu. Įvairios šios pseudofilosofinės „teorijos“ disciplinos dėstomos ne kaip utopinės ar distopinės grožinės literatūros žanras filologijos fakultetuose, bet kaip visaverčiai ir kuo rimčiausi specialūs filosofijos kursai.
Maža to, esama net filosofijos katedrų, kurios nesigėdija „socialinę kritinę teoriją“ laikyti svarbiausia savo tyrimų sritimi ir tai fiksuoti net savo pavadinimuose.
Tai reiškia viena: sovietmetis su jam būdingu marksizmo dominavimu Lietuvos filosofijoje nesibaigė. Tik tas marksizmas tyliai ir nepastebimai buvo apvilktas naujesniais ir madingesniais rūbais. Prieš trisidešimt metų atrodžiusi visiškai nukirsta hidros galva ataugo.
Verta įsiskaityti ir susimąstyti.
