“Scanoramos” programoje gausu filmų, kurių nereikėtų pražiopsoti, bet jų – per šimtą, o kiekvienas žiūrovas turi tiek laiko, kiek turi. Kino apžvalgininkas Arūnas Dovydaitis šiandien apžvelgia kelias juostas, atspindinčias tai, kas patraukia pačių kinematografininkų dėmesį.
Mokytojų kambarys
Dar jauno, bet jau patyrusio vokiečių režisieriaus ilgametražis filmas „užkabina“ iškart. Čia nesama išsamių veikėjų pristatymų ar priešistorijų atskleidimo – siužetinis „jautis“ iškart griebiamas už ragų. Ir nors matant klasės vaizdą atrodo, kad tuoj tuoj ims plėtotis pedagoginės ar elgesio problemos, mokykla kenčia nuo kitko – sisteminių vagysčių.
Vaikai tardomi. Jauna klasės auklėtoja bando užtikrinti žmogaus teises, kai jos mokiniai spaudžiami prisipažinti ar išduoti galimus kaltininkus. Būtent mokytoja, kaip tikra detektyvė, ir išaiškina vagiliautoją. Susidomėję žiūrovai stebi situacijos aiškinimosi procesą, nors pats faktas lyg ir aiškus. Netikėtai atrodantis aiškus tyrimas vėliau perauga į žmogiškąją dramą. Rutuliojantis įvykiams, ši drama panyra į psichologinio kino vandenis.
Deja, situacijai tapus praktiškai sunkiai valdoma, režisierius ir scenaristas tarsi nebežino ką daryti su žmogiško elgesio komplikacijomis, kurios sudėtingėja sulig kiekviena minute. Ima atrodyti, kad tiesmukiški įvykiai, išaugantys į kolektyvo skaldymo, vienas kito nesupratimo ir sumišimo paletę, tampa per sudėtingi ir kūrėjams. Jei pirmoji filmo dalis pasižymi stipria vokiška konstrukcija, tai antroji neišvengia siužetinio suveltumo, nervinio veiksmo ir logikos stokos.
Tačiau, nežiūrint kritinių gaidelių apie antrąją šio kino pasakojimo pusę, filmas tikrai sudomins.
Amžinoji dukra
Į neišvaizdų barokinį viešbutį kažkur Jungtinėje Karalystėje atvyksta senyva mama su dukra. Iš karto užkliūna ta, kad abu personažus vaidina ta pati aktorė – kino žvaigždė Tilda Swinton. Abi skiriasi tik šukuosenomis, bet mamai grimuotojai tarsi pagailėjo raukšlių, kad būtų akivaizdus amžiaus skirtumas. Jos ramiai bendrauja, ir filme tarsi nieko nevyksta. Žiūrovus intriguoja tik neaiškūs triukšmai naktį – jiems tarsi signalizuojama, kad lauktų siaubo… Tiesa, dukra randa progą paaiškinti personalui, kodėl jos čionai atvyko…
Kai ilgai nieko nevyksta, filmas ima atrodyti nuobodžiai. O dar tie ilgi kadrai! Tačiau ši A24 kompanijos, beveik visada garantuojančios filmo kokybę, prodiusuota juosta (vykdomuoju prodiuseriu yra pats Martinas Skorsezė) radikaliai pasikeičia likus kokioms 20 minučių iki jos pabaigos. Siužetas susidėlioja tiesiog talentingai – jis pateisina visa, kas vyko iki šiol…
„Amžinoji dukra“ pandemijos įkarštyje filmuota pusiau slaptai. Apniukę Velso peizažai tarsi specialiai taikomi filmui apie besivaidenančias dvasias: tirštas rūkas, mėnulis, vėjo šuorai prieškambariuose, besislepiančios statulos, gendanti viešbučio, kuris dukros vaikystės metu buvo šeimos namu, įranga. Kaip ir ankstesniame „Scanoramoje“ rodytame Joanos Hogg dviejų dalių „Suvenyre“, kurio heroje planuoja kurti filmą apie savo gyvenimą, šiame filme ketinama kurti juostą apie motiną. Tačiau vėliau duktė palaipsniui ima suprasti, kad beribis tarnavimas motinai, besistengiant padaryti ją laiminga, atsiliepia pačiai, tampančiai visiškai vieniša.
Pačios režisierės motina mirė jau montuojant filmą, gal todėl jame tokia subtili riba tarp gyvenimo ir mirties…
Baltas plastikinis dangus
Vengrijos kinas turi gilias tradicijas, ateinančias dar iš praėjusiojo amžiaus paskutiniųjų dešimtmečių, ir garsėja išskirtinai gerais kino meno pavyzdžiais. Tokios kinematografijos pajėgos pajėgios stebinti. Taip yra ir su „Baltu plastikiniu dangumi“ – futuristinio siužeto animaciniu kinu.
Matyt fantastinės Vengrijos vaizdą lengviau nupiešti negu sukurti vaidybinį filmą, kuris dėl scenografijos kainuotų itin daug. O nukelia mus vengrai į ateities Budapeštą tik per šimtmetį, nors atrodo, lyg būtų nukėlę ne mažiau tūkstantmečiu. Išmiręs visas biologinis pasaulis, tik žmonės išsaugojo savo egzistavimą, mat susispietė į getą po kupolu. Situacija labai primena išgarsėjusį šių metų Apple TV+ serialą „Silo“ („Bunkeris“), kuris neabejotinai turės tęsinių. Vengrų animacija greit nutolsta nuo amerikiečių siužeto. Trumpas filmo pristatymas festivalio svetainėje tikslus.
Žmonės ateities pasaulyje dėl atseikėtų jiems 18 tūkstančių gyvenimo dienų neišvengiamai gyvena įtampoje. Kai kurie, kaip protagonisto Stefano žmona Nora, neišlaiko ir nutaria anksčiau termino tapti hibridais, pereinančiais į komos būseną ir palaipsniui tampančiais medžiais. Stefanas negali susitaikyti su žmonos savanoriškumu. Nutaria gelbėti Norą, nors tas beveik neįmanoma…
Filmas tikrai palieka gerą įspūdį – ypač įstabi yra finalinės filmo stadijos animacija. Tačiau jei du trečdalius filmo sudaro nuotykinis siužetas, tai finalinis perėjimas prie galingo vaizdo ir muzikos lyrikos kelia šiek tiek abejonių. Bet gal amžinąsias meilės apraiškas taip ir dera įsivaizduoti?
Munchas
Norvegijos meno paveldo pasididžiavimas. Į meninio filmo apie didį ekspresionistą ir postmodernistą sukūrimą pažvelgta tikrai kūrybingai. Įdomiai sutapo, kad pirmadieninė MO muziejaus žvaigždės Ričardo Jankausko paskaita ir buvo skirta Edvardui Munchui. Kadangi turėjau bilietą, paskaitoje pabuvojau.
Sužinojau, kad 1863 metais daugiavaikėje šeimoje gimęs Edvardas Munchas jau nuo vaikystės patyrė skaudžių išgyvenimų. Praktiškai visa šeima išmirė nuo tuomet kerojusios džiovos. Būsimajam dailininkui daktarai taip pat pranašavo tik trylika gyvenimo metų, tačiau vaikas išgyveno ir džiovą, ir kitus negalavimus ir mirė, sulaukęs 80-ies. Žmonijos laimei…
38-erių būdamas, pateko į psichiatrinę ir po jos nutapė jau ne tokius reikšmingus paveikslus. Filme atvirai atskleidžiama, kad dailininkas gėrė, rūkė, vartojo psichotropines medžiagas. Ir va, koks likimas. Sunku patikėti, kad jis paliko net 30 000 savo įvairiausių darbų. 1893 – 1910 metais sukūrė visą seriją savo garsiausio paveikslo „Šauksmas“ variantų. Vienas iš jų 2012 metais parduotas už 120 mln. dolerių.
Suvokę apie kokio mąsto asmenybę sukurtas šis biografinis filmas, pirmiausia pamatome inovacijas, kai panašios gal buvo taikomos tik filme apie Bobą Dylaną „Manęs čia nėra“. Edvardas Munchas filme rodomas iš trijų skirtingų savo amžiaus grupių, o ketvirtoji versija – fantazuojama apie šiuos laikus. Visus šiuos periodus įkūnija skirtingi aktoriai.
Finale rodomi šio genijaus paveikslai. Net filme matosi, kokio mąsto talento būta…
Eureka
Lisandro Alonso filmas nėra kvapą gniaužiantis kuriuo nors aspektu. Bet skurdas, gyvenimo nelaimingumas spalvingame karščio ar šalčio fone įstringa žiūrovo vaizduotėje. Savo juslėmis junti, kodėl taip veržiasi iš trečiojo pasaulio šalių žmonės, rizikuodami gyvybe, į civilizuotus kraštus.
Filme akcentuojamos dvi istorijos iš indėnų rezervato bei iš Brazilijos aukso ieškotojų lagerio. Nežinau, kas nulemia ano pasaulio tokį skurdą ir beviltiškumą, bet taip jau Žemėje yra. Mums telieka pasidžiaugti, kad gyvename visai kitokiame pasaulyje.
Lisandro Alonso „specializuojasi“ tokių likiminių filmų kūrime. Sprendžiu iš 2015 metų „Kino pavasaryje“ rodyto „Chaucha“ („Jauja“), kuris pasakojo apie XIX a. Argentinos regiono čiabuvių žudymą per melodraminę istoriją. Dabar vėlgi čiabuviai, vėlgi tragiškos gyvenimo aplinkybės…
ixi0ve