Apie dvejopus standartus šiandieninėje lietuvių kalboje Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Audrys Antanaitis kalbasi su Valstybinės kalbos inspekcijos viršininku Audriumi Valotka.
Apie dvejopus standartus šiandieninėje lietuvių kalboje Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Audrys Antanaitis kalbasi su Valstybinės kalbos inspekcijos viršininku Audriumi Valotka.
Komentarai nepriimami.
Rūkymas parako rūsyje yra mirtinai pavojingas ir uždraustas. Bet, kaip žinome, rūkymas žalingas ir kitose vietose. Pvz kavinėse. Tegu ne taip kaip parako rūsyje, be vis vena žalingas. Ir uždraudžia rūkyti ir kavinėse. Priešintis sunku, nes mūsų pačių labui. Bet uždraudus kavinėse ir įgyvendinus draudimą neišvngiamai kyla mintis uždrausti kur nors dar. Pvz daugiabučių balkonuose..Ir juk uždraudžia: Nes drausti ir priversti klausyti, nėra ko slėpti, yra malonu. Ir ypač malonu drausti pačių nesąmoningų draudimo pažeidėjų labui.
Šiaip tautinių mažumų ( kalbų ir bendrai) palaikymas yra gerai, mes patys esame mažuma, lyginant su kamynais rusais, lenkais, anksčiau dar ir vokiečiais. Bet štai atkūrėme valstybę – ir tapome dauguma rusų, lenkų, vokiečių ir kt Lietuvoje gyvenančių tautų atstovų atžvilgiu. Tapome tai tapome, pagerėjo šansai išlikti patiems, gerai. Ir staiga mums imami kelti reikalavimai, lyg nuo mūsų , lietuvių, elgesio su MAŽUMOMIS priklausytų ne tik tų mažumų, bet visų didžiųjų mūsų kaimynių tautų išlikimas. Mažumomis mes, pasirodo, turime rūpintis labiau negu savimi, nes mes dabar dideli, o rusai, lenkai viso labo vargšės mažumos. Net ne karaimai, čigonai, totoriai , bet visų pirma lenkai ir rusai, nes jei pabandysime tomis mažumomis (rusais,lenkais) rūpintis per mažai, tai, oho, jos mums parodys, nes vyresnis brolis čia pat, už sienos. Kokie karaimai, kam jie pasiskųs? Vargšėmis rusų ir lenkų mažumomis turime rūpintis, užmiršę ne tik karaimus, bet ir save
Ne mažumos, o tautinės bendrijos.
Geriau pakalbėti, kaip lietuvių taitines bendrijas palaiko valstybès užsienyje.
Metamorfozės
Mokyklinis pratimas – „Kaip taisyklingai ir be neigiamų konotacijų lietuvių kalboje reikia vartoti žodžius negras, čigonas ir kt.?“.
Neseniai svečiavausi pas giminaičius, kur buvau pavaišintas pyragu, žinomo „Negro pilvo“ pavadinimu.
Visada stebėdavausi žmonių išradingumu suteikiant tokius pavadinimus, tačiau pastaruoju metu į kalbinius kuriozus jau žiūriu daug ramiau nei anksčiau ir drauge nepalyginamai rimčiau, pritaikydamas čia geologinį požiūrį.
Tačiau ar geologinis požiūris šiuo atveju įpareigoja tyrinėtoją manyti, kad ankstesniais laikais mūsų protėviai maitinosi negrais nelyg savotišku skanumynu, negro pilvą laikydami ypatingu delikatesu tiesiogine to žodžio reikšme? Žinia, baltojo žmogaus prietarai verčia galvoti, kad tikrovėje viskas būdavo atvirkščiai, imti ir patikėti, jog kanibalizmą priešistoriniais laikais praktikavome ne mes, o jie, spalvotieji laukinių genčių žmogeliukai.
Sovietiniais laikais buvau išsiųstas pusmečiui kelti kvalifikaciją į Leningradą. Tąsyk buvau apgyvendintas antrame Kvalifikacijos pakėlimo instituto bendrabučio aukšte, viename kambaryje su mordvių tautybės ekonomistu, labai draugišku žmogeliu marksistu. Gintaras Beresnevičius, tuo metu kylanti etnografinių tyrinėjimų žvaigždė, Norberto Vėliaus mokinys, talentingiausias mitologijos naujosios mokyklos sekėjas jautė pareigą man per atstumą iš Vilniaus perduoti žinią, kad, verčiant iš finougrų kalbų grupės prokalbės, žodis „mordvis“ – reiškia valgantis žmogieną. Nieko – nesuvalgė, tačiau grįždamas iš tos sąlyginės tremties jaučiau tokį didelį sielos palengvėjimą, tarsi būčiau pasprukęs iš mirtinų spąstų!
Esu daug patyręs. Jau žinau, kad mūsų laikais baltajam heteroseksualiam vyrui yra pravartu daug kur patylėti, nuryjant žodžių galūnes, savo nepasitenkinimą išreiškiant neaiškiu barbaliavimu. Todėl kai esu vaišinamas „Negro pilvu“, džiaugiuosi, kad niekas nepasiūlė negro papilvės, tyliai sau įsivaizduodamas, kad dabar skanaujuosi negrės krūtimi. Gražiai patežęs, apdribęs, pernelyg nenusaldytas pyragas tolimų asociacijų dėka gali būti palyginamas su jau atidavusios savo šilumą į atmosferą garuojančio pieno pavidalu penkiasdešimtmetės negrės krūtimi, jeigu dar prisiminsime, kad čia subtilus šokolado prieskonis permuša visus ingredientus. Verta pastebėti ir tai, kad savo ruožtu baltosios moters krūtis kartoką šokoladinį prieskonį įgyja tik po to, kai baltaodė pasgtedbimai persirita per penkiasdešimt savo gyvenimo metų.
Tačiau, kaip matome, net ir laikydamasis vidinės drausmės, aš vis dėlto nusižengiau taisyklėms, įsivaizduodamas prieš akis iš lėkštės virstančią negrės, o ne afroamerikietės, kaip to reikalauja konjunktūrinės kalbos normos, krūtį. Kaip atrodo, rasinį nusikaltimą, nepaisant nieko, būčiau padaręs, net jeigu iš inercijos būčiau valgęs negro, apsaugok, Viešpatie, o ne afrikoamerikiečio bambos iškamšos spurgą. Todėl pagal karmos dėsnį buvau nubaustas, paverčiant mane, baltąjį heteroseksualą, lietuvių tautybės vyriškį, žydų tautybės negre lesbiete.
Jokiu būdu nesupraskite manęs tiesiogiai, tačiau čia, norime to, ar nenorime, prašosi mano istorijos sugretinimas su pasakojimu apie tai, kaip kadaise deivė Kirkė pavertė Odisėjo vyrus kiaulėmis.
Keista, labai keista, negaliu atsistebėti dėl to kad net garsiausieji literatūrologai kol kas dar taip ir nesugebėjo įvertinti čia aprašyto virsmo tikrojo šiurpo. Baisu ne tai, kad Kirkė vyrus pavertė kiaulėmis, vyrai, kaip žinome, neretai ir be pašalinių jėgų ir burtininkių įsikišimo, savo noru prisisprogę iki žemės graibymo, tampa kiaulėmis arba, kaip sako daug patyrusios damos, visi vyrai apskritai yra kiaulės. Daug baisiau buvo tai, kad Kirkė, paversdama vyrus kiaulėmis, drauge paliko jiems žmogaus sąmonę, šiuo atveju besireiškiančią, nesunku mums įsivaizduoti, kaip didžiausias nesmagumo šaltinis dėl persikūnijimo į kiaulišką būvį. Toks dvilypumas yra baisi kankynė, kitaip nepasakys. Tokiu atveju smagiai kriuksėti neišeina, žmogaus sąmonės likutis, civilizuoto padaro refleksija kiauliškų instinktų fone tampa neužgyjančia savimonės žaizda. Čia yra kaip tik tas atvejis, kai staigiai nuodyti ima pats protas. Kaip nesunku įsivaizduoti, su labai panašiais išbandymais susidūriau dabar aš pats, tapęs žydų tautybės negre lesbiete, drauge išsaugodamas dabartinės savo veiklos ir naujai įsigytų kompleksų stebėtojo iš pašalės heteroksualios orientacijos baltojo vyro pavidalu sugebėjimą. Tai buvo košmariška, sielą draskanti patirtis.
Lengviausia buvo pastebėti tai, kad dabar mane, kaip ir anksčiau, traukė moterys.
Ar buvo galima remtis tuo panašumu, kaip užtarnauta ano pasaulio patirtimi, padedančia susiorientuoti iš esmės naujoje situacijoje? Vis dėlto greitai išaiškėjo, kad analoginės būties horizontai čia neprasiveria.
Iš tiesų, vyras, sutikęs moterį, neretai labai greitai susijaudina, tačiau patenkinęs savo seksualinius poreikius, tas pats vyras dažniausia sugeba be didesnio dramatizmo, t. y. su tyra sąžine ir švaria galva pereiti prie kasdieninių reikalų – užsiimti mamuto medžiokle, pasinerti į karjeros darymo rūpesčius, užsisklęsti traktato skaitymo tyloje taip, kad jokia musė čia neįskris ir pan., kai savo ruožtu lesbietė, kaip dabar jaučiau, visose savo veiklos sferose išlieka seksualiai užsivedusi, jos seksualinis susijaudinimas įsivaizduojamos ar tikros moters atžvilgiu yra permanentinis, niekados nenutrūkstantis procesas.
Vienas mano jaunystės laikų pažįstamas dėl kažkokių, dabar neatsimenu kokių, priežasčių metams metė studijas universitete, pasiėmė akademines atostogas ir įsidarbino metalo konstrukcijų gamykloje. Tačiau atsimenu ir dabar, ką jis pasakojo apie savo naujosios profesijos kolegą, pagyvenusį ir jau pastebimai suvargusį darbininkų klasės atstovą, kuris neva kartą per mėnesį vis dėlto kelioms dienoms nušvisdavo kaip jaunas mėnulis, netikėtai pralinksmėdavo, niūniuodamas nuotaikingas daineles. Kaip išpuolus progai atvirumo akimirką mūsų proletaras papasakojo savo jaunajam kolegai, mano pažįstamam, tai buvo tos laimingos dienos, kai jo žmona sirgo mėnesinėmis ir jam nereikėdavo anosios kedenti už keteros, kelioms dienoms gavus teisėtą atleidimą nuo kasdieninės sutuoktinio pareigos vykdymo. Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad tas įpratęs prie gero, nelaimingas pisuoklis liptų ant sienos, jeigu jam reikėtų susilaikyti savaitei kitai. Savo ruožtu lesbietės visados kabo ant sienos kaip musės, užsilipusios ten iš anksto.
Taip pat patyriau didelius sukrėtimus, atiduodamas šilumą į atmosferą visomis savo gremėzdiško negrės kūno vibracijomis. Tai tikrai nebuvo tas atvejis, kai kažką atiduodamas pats daugiau gauni nei prarandi, nekalbant apie tai, kad tokie milžiniški karščio ir energijos pliūpsniai didino šiltnamio efektą ir gilino ozono skyles.
Nesijaučiau labai komfortiškai ir žydės kūne, prisimindamas dar aname gyvenime girdėtą žydišką maldą: „Ačiū, Tau, Viešpatie, kad nesukūrei manęs nežydu, kad nepadarei manęs moterimi“. Tai, be visa ko kito, buvo aiškus priminimas, kad gyvenimo pilnatvę dabar geriausiu atveju galiu jausti tik perpus. Tuštumą galėjo užpildyti nebent tik dirbtinio apvaisinimo būdu pasigimdytas būsimasis Nobelio premijos laureatas.
Galiausiai pajutau, kad, viską suskaičiavus, dėl savo šventvagiškų minčių likimo demono esu nubaustas tapti kažko baisiai įtūžusiu čigonų tautybės VU sociolingvistu Vuku Vukotičiu.
Dar prieš užtemstant girdėjosi ano pasaulio dainelės niūniavimas apie tai, kad būna, jog ir kare kažkas žūna, kad praeidamas pro šalį čigonas nieko neapvagia, tačiau jau aušo viską nustelbiančio romanso „ Čigono meilė“ naujasis rytas…
Užtat mūsų visų rektorius su savo gretėnais dviem atrado, kad Lietuvą pirmąkart paminėjo žmoga! Tik nepatikslino ar negrė lesbietė.
Tiesą sakant, A. Valotkos pamintijimai apie pilietinę tautą smarkiai nuvylė. „Tada dar nebuvo tautos“ – lėkštas pozityvistinis įsivaizdavimas. Vytautas su Jogaila tarpusavyje kalbėdavosi lietuviškai, bet lietuviško tautinio substrato pasaulyje nebuvo, LDK plėtėsi kaip pasiutusi, tačiau lietuvių titulinės tautos, metraštininko žodžiais tariant, karingųjų lietuvių nebuvo net užuomazginiu pavidalu? Vaje vaje… Nebūčiau galėjęs anksčiau patikėti, kad iš pažiūros taurus žmogus, itin drąsus institucijos vadovas ir kvalifikuotas kalbininkas gali kalbėti tokius niekus. Neįtikina ir teiginys, kad nacija yra kažkas daugiau nei tauta, bent jau aptariamu atveju, kai valstybės atsiradimo metu dominavo viena tauta, tautos ir nacijos įvardijimai sutampa, yra sinonimai. Kitas dalykas, kad tautos atsiradimo pradžios tikriausiai tiksliai nustatyti neįmanoma, nes ji siekia tokius neatmenamus laikus kaip ir artikuliuotos kalbos pradžia.
Nei vienas nesam tobulas. Manau jo misija mūsų gretose yra kiek kita nei aprašomo ir pagrįstai kritikuojamo jo požiūrio įgyvendinimas.
Taip, bet aš jau buvau pradėjęs A. V. įsivaizduoti kaip galimai itin tinkamą kandidatą kituose LR prezidento rinkimuose…
Berods, dabartinis JE prieš pirmos kadencijos rinkimus vaikščiojo su savo ponia aplink Basanavičiaus paminklą ir aiškino,kokia svarbi jam tautinė lietuvių tapatybė. Jau eidamas prezidento pareigas teigė, kad nelietuviški asmenvardžiai galėtų būtū rašomi lietuviškai pirmame asmens dokumento puslapyje ar pusėje, o originaliais rašmenimis- kitame puslapyje ar pusėje, Latvijos pavyzdžiui. Bet gavosi,kaip gavosi. Valotka gina valstybinės lietuvių kalbos statusą ir siūlo jį stiprinti. Kas dar iš valstybės pareigūnų tą daro? Nebent Seimo nariai Sinica, Kasčiūnas, Ažubalis….