Asmens duomenų apsauga pamažu tampa biurokratinės galios smaigaliu. Sritis, kuri konsoliduoja leftizmo, genderizmo, rasizmo, identity politics idėjinį procesą: no offense kultūrą.
Žmogus ant tiek tampa išskirtiniu (lyties, odos-rasės, saviraiškos-tapatybės požiūriu), ant tiek visur jam gresia diskriminacija (leftizmo ideologinė aksioma), kad kviečiama valstybės biurokratijos mašina ”apsaugoti teises” – apsaugoti sąsiuvinį su mokinio vardu.
Realiai nei teisių, nei apsaugos čia nėra. Čia yra naujas, sekantis technologinės civilizacijos etapas, kuriame iš žmogaus lieka tik jo ”teisės” – žmogaus avataras (profilis, simuliakras, šešėlis, technologinis pėdsakas ir pan.)
Kartą suabejojus lytimi – akivaizdžiausia nuo žmogaus valios nepriklausoma duotybe, reikės toliau tęsti abejones. (Nuo Simon de Beauvoir 1949 m. parašytos tezės, kad moterimi ne gimstama, o tampama, praėjo keli ”tapsmo” dešimtmečiai – jau yra apie 100 lyčių). Reikės valstybės mastu galvoti kur padėti vaiko sąsiuvinį mokykloje, nes nesaugu.
Tai iš esmės yra transhumanizmas, žmogų peržengiantis technologinis ”humanizmas”. Jautrumai tampa didesni už elementarius žmogiškus ryšius. Tai fantazija, kad ”teisės” yra svarbiau nei žmogiškoji aplinka, nei prigimtinė žmonių galia formuoti ryšius. Todėl biurokratinis įsiveržimas vis labiau kontrastuos su sveiku protu.
Galim ”sporinti”. Žmogiški prigimtiniai ryšiai silpnės, o juos pakeis Inspektoriaus teisės. Mus saugos nuo mūsų pačių.
Panašiai kaip jau kelinti metai mus bando pripratinti, kad vaiko teisės gali būti užtikrintos ”apsaugant” vaiką nuo motinos ir tėvo, pagal Inspektoriaus sprendimą dėl numesto žarsteklio, vaiko rūbų ir maisto šaldytuve, ar dėl to, kad motina apsiverkia pamačius vaiką antrąkart metuose po 15minučių, mat tai emociškai blogai veikia vaiko raidą.
Koks inspekcinis žargonas!:
”Vardas ir pavardė – žmogaus identiteto dalis, todėl kreipiantis į žmogų vardu, galima daryti jam didelį poveikį. Manytume, kad žmonės (vaikai) jaučiasi reikšmingi, kai į juos pokalbio metu kreipiamasi vardu ir (ar) pavarde, nes taip save identifikuoji kitų atžvilgiu.”
Nejaugi čia kalba valstybės įgaliotinis, o ne mašina-idiotas?..
Naujoji Biblija
1. Pradžios knyga
1.1. Pradžioje buvo COVID-19.
1.2. COVID-19 buvo žodis, ir tas žodis buvo pas COVID-19.
1.3. COVID-19 tarė: sukurkim absurdą, ir absurdas tapo šviesa, ir COVID-19 matė kaip viskas buvo absurdiška. Tai buvo pirmoji diena.
1.4. Antrą dieną COVID-19 sutverė matematiką – binarinį skaičiavimą, ir visus gyvus padarus sučipavo kad juos apsaugotų nuo jų pačių.
1.5. Trečią dieną COVID-19 nusiėmė kaukę, ir visi pamatė KAS yra KAS, bet jau buvo vėlu priešintis žveriui su 666 karūna.
1.6. Ketvirtą dieną hominidai su beviltiškai pralautom smegenim bukais balsais vapėjo šlovinimą COVID’ui-19.
1.7. Penktos dienos nebebuvo – nes nebebuvo nei Laiko, nei Būties.
2. Tuštybės knyga
2.1. Keturių pilnų dienų ir penkto nesibaigiančio etapo simbolizavimui buvo apreikšta penkiakampė žvaigždė (su smaigaliu žemyn).
2.2. Kažkoks išminčius, įslaptintu vardu Dovydas, penkiakampei žvaigždei tarp dviejų viršutinių smaigalių nupiešė šeštą.
2.3. Naujoji šešiaragė žvaigždė tviskėjo virš COVID-19.
2.4. Žaltys, nesibaigiančiu savo uodegos rijimu, išspjovė savo uodegą ir pažinimo obuolys persimainė į amžinos saviniekos Durianą.
3. Paslapties knyga
3.1. Šešiaragė žvaigždė epizodiškai pasireikšdavo kaip merkaba.
3.2. Nesvietiškame dantų griežime, PRASIDĖS sąmoningėjimas, o (ir) tas procesas …
Tai antiklristo era.