Pats įsteigęs „koridorinės politikos“, t.y. užkulisių, valdymą ir šešėlinę URM‘o valstybę valstybėje dabar yra susirūpinęs grėsme demokratijai ir pilkuoju valdymu slaptomis saugumo pažymomis. Čia ir yra lygis: kada reikia – susirūpinti, kada nereikia – tyliai naudotis.
Dar prasimuša ir senos svajos iš praeities galybės: „Gal prezidentei trūko paramos iš URM?“.
Senoji „valstybininkų“ gvardija sugrįžta į eterį ir čia pasako teisingai: „tačiau beveik trisdešimties metų politikos negalime pavadinti ir kairiąja, nes niekada nebuvo nuoseklios kairiosios politinės programos įgyvendinimo. Elementai iš kairės ir dešinės maišėsi laisvai, nes valdė iš esmės ne politika, o partinių atstovų asmeniniai interesai, mini ir maxi verslininkai bei sisteminė biurokratija.“
Neatleidžia „valstybininkai“ ir už Astravą: „Matyt, būsimas prezidentas turės rinktis naują užsienio reikalų ministrą, jei jis ar ji nenorės perimti Astravo problemos fiasko legitimumo.“
Buvusiam komjaunimo vadui – dabartiniam Lietuvos užsienio reikalų ministrui svarbiau yra Stambulo konvencija ir žodžio „gender“ vertimo problema, o ne Astravas.
O ką tai galėtų reikšti: „Norėtųsi tikėti, kad ateityje kompromatais prezidentų nevaldys“?
Politikos čia nėra – tik viešieji ryšiai. Tokią padėtį gali pakeisti tiktai žmonių ryškus nusivylimas parodomuoju cirku. Tad tik šiuo požiūriu ir bus įdomūs 2019 m. Lietuvos prezidento rinkimai – kiek Lietuvoje yra autentiško nusivylimo, nes tik jis gali garantuoti realios politikos sugrįžimą.
Nurodykite bent vieną požymį, ne stiliaus ir retorikos, o realios politikos, kuo skirsis visi šie Prezidentai iš nuotraukos?
Visi trys yra kosmopolitinio Vilniaus kandidatai.
