Prancūzijoje šiomis dienomis vyksta mižiniški protestai visuose didesniuose miestuose prieš E.Macrono inicijuotą Naująjį Darbo Kodeksą. Protestuose dalyvavo 180 šalies miestų, vien Paryžiuje – apie 60 000 išėjo į gatves, neišvengta smurtinių susirėmimų.
http://www.telegraph.co.uk/…/emmanuel-macrons-government-u…/
http://time.com/4348204/france-labor-law-reform-strikes/
http://www.politico.eu/…/macron-passes-protest-test-but-sl…/
Pataisų turinys kone identiškas lietuviškajam naujajam darbo kodeksui, kurio peripetijos „ant bangos“ buvo praeitais metais: palengvintas darbuotojų atleidimas, kaštų sumažinimas darbdaviams, atleidžiant darbuotojus. Lietuvoje Kodekso stūmikų tai buvo pavadinta „lankstesniais darbo santykiais, duosiantiems naudą patiems darbuotojams“.
Prancūzams kažkodėl taip neatrodo. Ne taip senai kasdien Lietuvos TV ekranuose rodomus bankų ekspertus buvau pavadinęs „kapitalo/bankų šunimis“. Šiandien prancūzai gatvėse neša plakatus su užrašu „Bankų šunys“ – skiriama viešiems ekspertams, ginantiems „palengvintą“ kodeksą.
Kitaip tariant, tiek turiniu, tiek forma politiniai įvykiai Lietuvoje ir Prancūzijoje sutampa. Tai yra globalizacijos elitistų konfliktas su darbo klase. Globalus neoliberalizmas toliau valosi sau kelią nuo kliuvinių. Sutampa tie patys argumentai, toks pats politinis „stūmimas“ , toks pat bankų ekspertų dominavimas viešojoje erdvėje, toks pats darbdavių poreikis globalizacijos kaštus („tapkime konkurencingi globalioje ekonomikoje“) perkelti ant darbuotojų.
Sutampa netgi vietinių globalizuotų elitistų žodynas, persunktas panieka darbo žmonėms. E.Macronas apie protestuotojus pasakė: „aš nenusileisiu tinginiams, cinikams ir ekstremistams“ (slackers, fainéants). Įdomus verbalinis panašumas į A.Lukašenkos kovą prieš „veltėdžius“ Baltarusijoje. Ar tai tik atsitiktinumas, ar ekonominis elitizmas suartina demokratiją su autoritariniu režimu?
Bet yra vienas didžiulis skirtumas tarp Prancūzijos ir Lietuvos. Mūsų šalyje globalizuotam neoliberalizmui pavyko sėkmingai užvaldyti viešąją erdvę praktiškai be jokio pasipriešinimo. Taip pat jo sėkmę natūraliai papildo Lietuvos eurointegracija ir Rusijos grėsmė. (Rusijos korta jau naudojama ad absurdum: nuo mokytojų protestų, iki rektoriaus plagiato). „Europa“ ir „Rusija“ tapo Lietuvos neoliberalų skydų nuo bet kokios politinės kritikos: kad tik nebūtų paliestas sėkmingas (be kabučių) kapitalo ir politinės valdžios kursas, kad tik nereikėtų teisingesnio biudžeto, mokesčių, viešos erdvės perskirstymo. Prancūzija šių bėdų neturi, ten itin stiprios profsąjungos ir gyvas pasipriešinimas globalizuotam elitizmui. Nemenką vaidmenį tame suvaidino itin įtakinga kairioji prancūzų intelektualų kryptis. Palyginimui, Lietuvoje kairiojo antiglobalistinio intelektualizmo praktiškai nėra, Kairė čia užsiima arba lyčių lygybe ir seksualinėmis mažumomis, arba yra perdėm knyginė.
Tačiau Prancūzija dėl tų pačių priežasčių turi savo specifiką: ten anti-kapitalistinį solidarumo frontą laiko tas pats komunistuojantis J.L.Melenchon‘as. Kovoti su neoliberalizmu naudojant komunizmą mums yra nesuvokiama ir atrodo kaip didžiulis nesusipratimas, tačiau Vakarų tradicijoje, ypač Prancūzijoje, tai yra labai natūralu.
Galim išvesti „kavoliško“ tipo hipotezę: galbūt dėl to, kad Lietuvoje komunizmas dėl Sovietų Sąjungos buvo nepataisomai sukompromituotas, nebeliko jokios intelektualinės-politinės-viešosios atramos pažaboti neoliberalizmą, nebeliko kuo remti kovą prieš beribį Verslo dominavimą. Esant tradicinės Kairės vakuumui, Lietuvoje daugiau matoma Naujoji Kairė, kuriai svarbiau tapatybinės mažumų problemos,o ne kapitalo dominavimas, ir todėl ji eurointegracijoje (t.y. globalios rinkos politikoje) randa didžiulį sąjungininką, kaip ir jos dauguma vakarietiškų analogų. Pridėjus Lietuvos Dešinę, kuri užsiėmusi Tauta, Kalba, w, t.y. sakraliniu, bet ne ekonominiu-politiniu/demokratiniu-solidariniu tautiškumu, matome, kad nėra kam oponuoti Kapitalui. Tačiau būtent Dėšinės stovyklėlės, vedinos savųjų siaurų Tautos grynumo motyvų, vienos pirmųjų pastebėjo jakilaitišką, miliūtišką, valatkišką dominavimą viešoje erdvėje. Šiam dominavimui nesipriešino žydų klausimo stovykla, kadangi ji irgi, panašiai kaip ir mažumų Kairė, turi interesą paguldyti ant menčių dešinįjį tautiškumą, iš kurio visuomet jautė grėsmę. Apie „tradicines“ politines partijas jau nėra ką ir kalbėti – jos jau senai yra „kišenėje“, gyvena neoliberalistiniame konsensuse.
Tad summa summarum, galim pasveikinti Bankų ir TV ekspertus – jums nėra jokių kliūčių! Veskite ir toliau mus į naujuosius kodeksus, į naująją klestinčią Lietuvą! O mes tai matydami emigruosime ir sirgsime už prancūzus, britus ir vokiečius, t.y. už tuos, kurie dar turi išlaikę orumą ir solidarumą.
