Anti-lansdbergizmas Lietuvoje turi kone visuotinį pobūdį, tačiau nepasiduodant emocijoms vis dėl to kyla tokie klausimai:
1) ar apskritai moralu daryti verslą iš vaikų ugdymo?
Prisiminkim, kad moderniųjų laikų švietimas kilo iš egalitarinės idėjos: visi piliečiai yra lygūs, todėl visiems turi būti užtikrintos galimybės išsilavinti. Tai garantavo masinį egalitarinį švietimą.
Ar galime įsivaizduoti tokį besikuriančios valstybės šaukimą į 1905 m. Didįjį Vilniaus Seimą (pirmą masinį lietuvių sąskrydį) ar į 1919m. savanorius: „ateikite kurti ir ginti valstybę! Turtingesnius remsime papildomai ir jų vaikams sudarysime išskirtines sąlygas, o vargingieji turės tenkintis likučiais”?
Kas eitų ginti tokios valstybės?
2) ar moralu stokojančiai valstybei remti privatų ugdymo verslą visuotiniame mokytojų ir visos švietimo sistemos skurdo fone? Per metus valstybė parėmė apie 2,3 milijono eurų, įstaigos pelnas 1,7mln.
3) ar moralu konservatorių partijos pirmininkui tokiu būdu lobti iš valstybės? Ką tai turi bendro su konservatizmu kaip politine pasaulėžiūra ir vertybėmis? Tai konservatizmas ar oportunizmas neoliberaliomis sąlygomis (“valstybė nediskiriminuoja privataus verslo viešojo intereso naudai”)?
Padarius iš vaiko verslą ir “grynąjį pelną” po to nesunku visai lietuvių visuomenei primesti komercinį vaikų globos modelį.
Gabrielius Landsbergis ir absoliuti dauguma TS/konservatorių partijos narių buvo didžiausi norvegiškos vaikų teisių sistemos palaikytojai.
