Alvydas Medalinskas. Prieš 35 metus įvyko istorinis Lietuvai įvykis: Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas

Prieš 35 metus Vilniuje, Sporto rūmuose įvyko istorinis Lietuvai įvykis: Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Sveikinu visus sąjūdininkus!

O, kadangi buvau Suvažiavimo organizacinio komiteto pirmininkas, tai žinau, kad neretai užkulisiuose vyko ne mažiau svarbūs dalykai, nei salėje, kur buvo kalbama iš tribūnų. Atsisakiau savo teisės kalbėti iš tribūnos. Man svarbiausia, kad Suvažiavimas sėkmingas.

Todėl šią dieną įdedu labai retus video kadrus, užfiksavusius vieną iš svarbiausių lūžio taškų, kai Suvažiavimas galėjo sužlugti ir reikėjo visa tai gelbėti, ieškoti ir atrasti kompromisą tarp kartais labai skirtingų sąjūdininkų pozicijų.

Visa tai įvyko po Sąjūdžio Kauno grupės atstovo R. Paulausko kalbos, paraginusios pareikšti, jog Sąjūdis sieks atstatyti ne ką kitą, o Nepriklausomybę. Tokią poziciją Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai: V. Petkevičius ir V. Daunoras pavadino provokacija. Kilo baisus sąmyšis. Kai kurių miestų Sąjūdžio grupės, pavieniai sąjūdininkai pareiškė, kad paliks protesto vardan Suvažiavimą, kas būtų buvęs didelis smūgis Sąjūdžiui, dar tik imančiam tapti visos Lietuvos Atgimimo judėjimu.

Suvažiavime paprašyta padaryti pertrauką. Jos metu susitikau su Kauno Sąjūdžio bendražygiais, o po to visi kartu nuėjome pasikalbėti su V. Petkevičiumi ir V. Daunoru. Buvo pasiektas kompromisas: niekas iš Sąjūdžio delegatų Suvažiavimo nepaliko, Suvažiavimas išrinko vadovaujančius organus: Sąjūdžio Seimo Tarybą ir Sąjūdžio Seimą.

Sąjūdžio Seimas po keturių mėnesių 1989 m. vasario 16 d. davė priesaiką prie Laisvės paminklo Kaune siekti Lietuvos Nepriklausomybės, ką Sąjūdžio delegatai ir padarė 1990 m. kovo 11-ąją dieną.

Mūsų valstybės istorijoje yra daug mažai žinomų faktų, kurie buvo svarbūs Lietuvos kelyje į Laisvę. Netgi kai kurios detalės yra svarbios ir net iš šio video siužeto, kurio autoriaus nežinau, galima matyti daug įvairių dabar gal ir mažiau žinomų asmenų, kurie darė svarbius žingsnius, siekiant to tikslo.

Kartu šis siužetas parodo nebuvusiems tų įvykių sūkuryje, kas buvo Sąjūdis. Tai nuolatinės diskusijos, siekiant optimaliausio, geriausio varianto Lietuvai, kur visi buvo lygūs, o vėliau bendra visų veikla be visų tų vėliau primestų mitų, kad buvo vienas žmogus, kuris įkūrė Sąjūdį, davė Lietuvai Nepriklausomybę.

Sąjūdžio Suvažiavimas buvo tiesos valanda visai Lietuvai. Jį transliavo tiesiogiai Lietuvos televizija. Sąjūdžio suvažiavimą stebėjo labai gausus būrys užsienio šalių korespondentų. Todėl šis suvažiavimas tai buvo ir mūsų vartai sugrįžti į Europą, į platų pasaulį.

Bet, žinant visus šio Suvažiavimo niuansus, tenka pasakyti, kad šis suvažiavimas buvo ir ta takoskyra tarp Sąjūdžio, kuriame daug gražaus idealizmo ir Sąjūdžio, kur atsirado politika, matant Sąjūdyje tik save vieną.

Jeigu real politic, pragmatizmas tarptautiniu mastu, siekiant mums Laisvės, man suprantama, tai real politic, kai Sąjūdžio vakarykštis bendražygis ima lipti per galvas Sąjūdžio pradininkams ir su grupele artimų juos stumdo į šonus, iki šiol negaliu pateisinti. Neabejoju, kad ir mūsų Lietuva būtų daug gražesnė, o jos šaknys tvirtesnės, jei Nepriklausomybės kūrimo darbams būtų panaudota visų Sąjūdžio pirmeivių, daugybės kitų sąjūdininkų energija, kuri, kaip matome, tryško per kraštus Suvažiavimo dienomis.

Todėl Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas man palieka dvejopą jausmą. Iš vienos pusės, supranti, kokios gražios, svarbios buvo tos dvi dienos Lietuvai ir yra didelis džiaugsmas, kad galėjai prie to prisidėti. Iš kitos pusės žinai, kad šiomis dienomis ir prasidėjo tai, ką galima vadinti pilkomis dėmėmis Sąjūdžio istorijoje.

Bet prisiminkime tas gražias akimirkas. Pažiūrėkite į tuos veidus, degančias akis ar didelį liūdesį veide, kartais ir atsargumą ir pamatysite, kas buvo tas Sąjūdis.