Tūkstančiai žmonių kovojo už Lietuvos ir savo Laisvę rizikuodami savo gyvybe, sveikata ir materialine gerove, tikiu, trokšdami tikros Laisvės – tos, kurią naudodamas, žmogus darosi geresnis, kilnesnis, atskleidžia tai ką į mus įdėjo mus mylintis Kūrėjas ir taip tampa vis laisvesniu.
Netikiu, kad tada žmonės kovojo už laisvę skirtą žmogaus žemiausių instinktų tenkinimo propogavimui, už laisvę neomarksistine propaganda visokeriopai žaloti mūsų anūkus, vaikus ir jaunimą, už laisvę darkyti lietuvių k. žodyną ir kalbą, už laisvę niekinti partizanų atminimą, užmiršti Lietuvai svarbias datas ir įvykius kaip birželio suskilimas, už laisvę plėšti savo šalies piliečius pasitelkus korupciją ir beprotiškas liberalizavimo teorijas, už laisvę naikinti Lietuvos miškus ir žaloti aplinką, už laisvę uzurpuoti LRT ir kitas didžiąsias žiniasklaidos priemones pirmiausia neoliberalmarksistinės ideologijos skleidimui ir tam tikrų politinių partijų reklamai, už laisvę amžiams paslėpti KGB bendradarbius, už laisvę Konstituciniam Teismui savavališkai keisti Konstituciją, už laisvę įtvirtinti uždarą ir neliečiamą teismų sistemą.
Netikiu, kad žmonės kovojo už tai, kad mums brangius atminimo ženklus pakeistume kažkokia neužmirštuole, kurią pasiūlė viena partiją.
Tikiu, kad Tauta prisimins už kokią Laisvę kovojo, susigrąžins valstybę ir pareikalaus iš politikų būtent tokios Laisvės o ne jos išjuokos.
Paminėkime ir prisiminkime visas mūsų Tautos kovas už tikrąją Laisvę!
Žmonės, gynę Parlamentą, TV bokštą ir kt. objektus, juos gynė iš visos širdies, be jokio išskaičiavimo, be jokių komandų „iš viršaus”, kadangi LIETUVA dar buvo NEPARTINĖ. Jie stichiškai gynė savo LIETUVĄ! Gynėjai jautėsi pilnateisiai savo šalies šeimininkai, jie NEBUVO susiskaldę, gyveno viena mintimi, vienu tikslu, ir jų visų širdys plakė tuo pačiu ritmu. Jie šventai tikėjo savo PERGALE, buvo vieningi, nesiriejo tarpusavyje, ir PERGALĖ buvo pasiekta, nors ir pareikalavo AUKŲ…
Tikrai taip. Tada Lietuvoje dar nebuvo partijų (taip pat ir tokio susipriešnimo), Lietuvoje buvo dvi grupės žmonių. Viena pasisakė už laisvą, nepriklausomą Lietuvą, jos laukė ir tikėjo ja, kita pasisakė už okupuotą, sutryptą, išniekintą Lietuvą, t.y. Lietuvą Rusijos imperijos sudėtyje (nevadinkime Rusijos imperijos Sovietų Sąjunga, tai tik klaidinantys, esmę tušuojantys žodžiai). 1988-1990 m. pirmųjų buvo daugiau ir jie nugalėjo, nes buvo veiklesni, ryžtingesni. Bet labai greitai viskas apsigręžė, apvirto aukštyn kojomis. Po 1992 m. rinkimų į valdžią vėl buvo išrinkti komunistai ir prasidėjo laipsniškas valstybės ir tautos naikinimas. Dauguma žmonių nesuprato ir dabar nesupranta kas vyko ir vyksta, nes tas naikinimas vykdomas prisidengiant įvairiomis įmantriomis teorijomis, nuostatomis, dažnai net atvira apgaule ir melu, bet žmonės to nemato, nes visa tai yra įvilkta į gražų, patrauklų drabužį. Tas drabužis tai yra tariama pažanga, liberalizmas, tariama laisvė ir pan. „spalvoti stikliukai”, kurie neturi nieko bendro su tikromis vertybėmis (tikrąja pažanga, tikrąja laisve, liberalia ekonomika ir pan. dalykais). Daugumai nė motais, kad po gražiu, spalvotu saldainio popierėliu slepiasi visai neskanus jo turinys – surogatas. Jį valgo. Marksistai, leftistai, dženderistai, globalistai labai ištobulino žmonių kvailinimo, mulkinimo metodikas ir būdus, ir žmonės nebesupranta, kad jie yra kvailinami ir mulkinami, zombinami, daromi mankurtais. Šitų mulkintojų yra pilnos sisteminės partijos, ypač daug (dauguma) jų vadovybėse ir jie, vienaip ar kitaip nupirkti, papirkti padeda vykdyti savo šeimininkų norus ir tikslus. Taip vyksta masinė išdavystė ir lietuvių tautos, Lietuvos valstybės nuoseklus naikinimas. Ar tai bus sustabdyta, ar užteks pajėgų, parodys ateitis.