Almantas Stankūnas. Politiniai impotentai ir pragmatikai

Lietuvoje oficialiai įregistruota pirmoji partnerystė. Tai įvyko po to, kai Konstitucinis Teismas nusišluostė kojas į Seimą, Prezidentą ir Lietuvą ir ėmėsi įstatymų leidėjo vaidmens: nenorite įteisinti partnerystės Seime – tai padarysime mes patys.

Peržengtas Rubikonas. Partnerystės poros bus toliau sparčiai registruojamos. Kol galų gale valstybė gaus Europos Komisijos įspėjimą skubiai priimti partnerystės įstatymą, nes kitaip bus iškelta byla prieš Lietuvą dėl neva pažeistų žmogaus teisių. Politikai paklaus: brangūs Lietuvos žmonės, – negi norite prarasti dosnią ES paramą, paskolas gynybai? Ir, kaip Poncijus Pilotas nusiplovę rankas, įteisins viską, ko pareikalaus LGBT aktyvistai, įskaitant nepilnamečius žalojantį genderistinį lytinį švietimą.

Dėl to, kas vyksta, nėra kalčiausia Laisvės partija, liberalai, visokie konservatorių maldeikiai ir sėjonienės. Kalčiausi yra visi, kurie daugybę metų nesustodami plepa apie prigimtinės šeimos gynimą, bet niekada neperžengė raudonųjų Briuselio linijų ir niekada nekalba iš esmės: taip ir neišdrįsta tiesiai ir aiškiai pasakyti, kad visa LGBT propaganda – Briuselio ideologinės direktyvos su šaknimis išrauti prigimtinės šeimos sampratą Lietuvoje įgyvendinimas, kad būtina panaikinti klusniai Europos Komisijos valdininkų nurodymus vykdantį Konstitucinį Teismą ir jo funkcijas perduoti Aukščiausiajam Teismui be teisės išplėstinai aiškinti Konstituciją, kad niekas nepaneigė empiriniais tyrimais pagrįsto ideologiškai neangažuoto mokslo požiūrio, jog homoseksualumas yra lytiškumo sutrikimas, kad taip ir nesugebėjo surengti net menkiausio protesto mitingėlio prie Konstitucinio Teismo.

Tų kalčiausiųjų lyderis yra akivaizdus – tai TS-LKD Pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, politinis bailys ir impotentas. Pradėjęs savo politinę karjerą su Murza, greitai suprato, kad sočiai gyvens, jeigu garsiai ir daug kalbės, bet visada liks liokajiškai klusnus TS-LKD vadovybei. Ką padarysi, juk ir sovietiniais laikais tautiniams reikalams ne visiškai atbukę okupacinės administracijos funkcionieriai tarsi norėjo kaip nors pagelbėti pavergtam kraštui, nors šį tą nuveikti, bet bijojo. Mat labiau troško valgyti apelsinus, kurių nebuvo paprastiems žmonėms skirtose parduotuvėse.

L. Kasčiūno baimė prarasti valdžios ėdžias ir politinė impotencija pilnai atsiskleidė po jo išrinkimo triuškinančia persvara konservatorių Pirmininku. Tada jis turėjo unikalų šansą paskelbti ultimatumą: arba nedelsiant perrenkam visą partijos vadovybę, arba aš kuriu atskirą partiją ir nuosekliai įgyvendinu tai, ką deklaruoju. Vietoj to jis vėl pakartojo nesąmonę, kad konservatoriai gali būti skėtine partija, kurioje sutelpa absoliučiai nesutaikomos ideologinės ir vertybinės nuostatos, t. y. bailių, savanaudžių politinių karjeristų ir konformistų partija. Apie tai daugiau mano tekste publikuotame po TS-LKD Pirmininko rinkimų šių metų pradžioje – nuoroda į tekstą.

Ši nuotrauka, kur tarp laimingų partnerystės sąjungą sudariusių homoseksualių merginų pozuoja Vilniaus meras Valdas Benkunskas, siunčia aiškią žinią – TS-LKD faktinis pirmininkas yra Benkunskas ir Co, o ne Kasčiūnas. Pastarasis yra nominalus partijos pirmininkas ir marionetė, nedrįsęs net cyptelėti po tokio Vilniaus mero akibrokšto. Iš tikrųjų atėjo momentas, kai galima nieko neperdedant klausti: kuo toks TS-LKD pirmininkas skiriasi nuo tokių LKP vadų kaip A. Sniečkus ar P. Griškevičius, kurie, tiesą sakant, bent jau neveidmainiavo ir išsakydavo savo tikrąsias pažiūras bei įsitikinimus?

Didžiulė kaltė tenka R. Žemaitaičiui – cinikui, kuris gali vieną dieną pritarti partnerystei, o kitą – abejoti. Tam, kuris vardan politinės karjeros gali pasitarnauti konservatoriams – idiotiškomis kalbomis apie žydus paversti save politiniu kankiniu ir eiti į Seimą susiurbdamas panašius kitus politinius karjeristus, kurie dėl tų pačių valdžios ėdžių pasirengę aukoti ir Lietuvos saugumą agresijos iš Rytų akivaizdoje.

Dar daug galėčiau įvardinti kaltininkų politikų. Atskirai reikia paminėti gerai ir teisingai kalbančius visuomenininkus, kurie dabar džiaugiasi didele pasisakymų Šiluvos konferencijoje sklaida. Jų kaltė ypatinga – nutarė likti švariomis rankomis, kurios tariamai taip ir nesusitepė politika. Nors jie faktiškai politikavo, tačiau taip ir nesugebėjo surengti nors vieno politinio protesto mitingo prieš neomarksistinio Konstitucinio Teismo siautėjimą. KT ir Briuselis šypsosi ir sako: kalbėkite Šiluvoje kiek tik širdis geidžia, dejuokite dėl partnerystės įteisinimo, bet, šiukštu, nedrįskite peržengti mūsų raudonųjų linijų – nepakvieskite žmonių į gatvę, nepasakykite, kad homoseksualumas yra lytiškumo sutrikimas, ir t. t.

Atskirai tarp kaltininkų reikia įvardinti buvusį Nacionalinio susivienijimo narį, parlamentarą Vytautą Sinicą. NS vadovai dar pavasarį jam aiškiai pasakė – jokios kalbos apie KT „išdavystes“ nepadės, šitoks plepėjimas atšoks nuo KT teisėjų ausų – kaip nuo žąsies vanduo. Būtina kviesti žmones prie Seimo, prie KT, pradėti rinkti Seimo narių parašus dėl KT panaikinimo. Tačiau jam šis kelias netinkamas – nesaugus, jo manymu, gresiantis politinei karjerai, nes galima užsitraukti įtakingų politikų rūstybę ir patekti į žiniasklaidos nemalonę. O be to, juk ir laiko labai trūko – reikėjo rūpintis, kaip greičiau, vykdant jo bičiulio Šarūno Jasiukevičiaus ir į finansines machinacijas įsivėlusio buvusio NS Atsakingojo sekretoriaus Arno Simučio reikalavimus, užgrobti Nacionalinį susivienijimą, sustabdyti visų finansinių nusižengimų tyrimą, o svarbiausia – „apsaugoti“ NS nuo baisiausio pavojaus. Tas pavojus – likti kovojančia už Lietuvos išsaugojimą, o ne tapti dar viena konformistine tų pačių valdžios ėdžių šturmuotojų grupuote.

V. Sinicos kaltė ypatinga, nes disponuodamas Seimo nario instituciniais įgaliojimais ir turėdamas už nugaros darbščius ir ryžtingus NS žmones, jis irgi pabūgo peržengti Briuselio ir KT nubrėžtas raudonąsias linijas. Visų akyse virsdamas tipišku tuščiai šnekančiu plepiu, jis mėgina užgrobti ir paversti tokių pat bailių, konformistų ir plepių kompanija paversti visą NS partiją.

Neatsitiktinai rugsėjo 6 d. V. Sinicos aplinkos susibūrime nebuvo net prasižiota esminiu klausimu: ko siekia „atsinaujinimą“ deklaruojantis V. Sinicos telkiamas sambūris ir kuo jis skiriasi nuo konservatorių ir visų kitų kiekvieną Briuselio užgaidą aklai vykdančių Lietuvos partinių grupuočių? Šiuo klausimu tvyrojo kapų tyla. Pradėjus kalbėti galėjo nuskambėti ir konkretesnis klausimas: o kuo pats V. Sinica skiriasi nuo Lauryno Kasčiūno, Audronio Ažubalio, Pauliaus Saudargo? Ir net nuo Petro Griškevičiaus ar Justo Paleckio? Skamba šventvagiškai, kaip pasityčiojimas? O kodėl – jeigu jau NS tikslas susigrąžinti valstybę bandomas išbraukti iš partijos programos ir net kelia siaubą? Juk Lietuvos valstybingumo idėja irgi kėlė siaubą kompartijos vadams. Joks pasityčiojimas, o žiauri NS idealų ir tikslų išdavystė. Politinė impotencija ir tuščiakalbystė – tokia jau ta politinio „pragmatizmo“ ir noro „susitvarkyti gyvenimą“ kaina.

Nuoroda į NS Valdybos vakar paskelbtą pareiškimą apie bandymo užvaldyti NS esmę.

Nuotrauka iš TV3 publikacijos.