Viskas prasideda nuo mažo melo. Po to vis daugėja, net ir dėl pameluotos smulkmenos reikia kito melo, kad neišaiškėtų ta smulkmena. Palaipsniui krūva kaupiasi ir didėja, ima ridentis nuo kalno, kol užgožia viską ir niekas jau nebeatsimena, kada kalbėjo ką galvoja, kada ir kaip melavo. Ilgesingi tiesos prisiminimai dar šmėkšteli trumpam per Kalėdas, gimtadienius ir kitas šventes.
Šeimos, kur nebėra tikrumo ir visuomenės, kurios nebeturi valstybės – panašios. Čia irgi prasideda nepastebimai ir kai žmonės bando atsiminti pradžią – negali, nes neaišku, kada ji buvo. Tik vieną gražią dieną pasijunti šūdo malimo mašinoj, kur nebėra nei tiesos, nei melo, tik plastmasiniai individai, bereikšmės kalbos, tuštuma ir skeltanagių atrajotojų abejingumas.
Valstybė, kur viskas taip panašu į tikrovę. Pražygiuoja paradai ir gražūs ponai nulipa iš tribūnų su palengvėjimu akyse, pasakę tai, kuo netikėjo ir netiki. Vakarais laukia marionečių teatras, visuotinė laisvo kritimo laimė ir susinaikinimo džiaugsmas, belaukiant to, kuris neateis.
Mūsų atsitiktinai gauta šventė tęsiasi, ši tėkmė galinga, pilna tamsių gyvių ir ledas po kojomis plonas. Nors gyventi be melo labai paprasta, tikrumas dar gyvas mažose bendruomenėse, šeimose ir tarp draugų, ilgais vakarais prie ežero. Tik reikia, būtinai reikia išsaugoti vaikus.
Taip.Butina ne tik juos issaugoti, bet ir apsaugoti.Tai, siais nedekingais seimai ir tevams laikais, misija labai sudetinga.