Pasaulyje, kuris yra tikras, praėjo dar metai. Čia galioja paprastumas, sveikas protas, svajonės ir neviltis. Žmonės juokiasi ir apkabina vaikus, sveikinasi, ilsisi, būna neteisūs ir lanko vieni kitus. Rytoj vėl į darbą.
O marionečių teatre, stebinčiame mus pro ekranus, smilkalų kvapas ir užkulisiuose bruzdesys. Scenoje dar grikši dirbtiniai sąnariai ir laidų pluoštais ateina komandos, sukiojasi stiklo akys, juda kramtymo, ryjimo ir kalbos padargai. Plastikinės lėlės kalba ir kalba.
Tik kas jų besiklauso? Praeis dar keletas kalėdų, ir niekas nebeatsimins tų merkelių ir grybauskaičių, makronų ir junkerių. Tai nueinantis, numirėlių pasaulis – jie dar atrodo kaip gyvi, labai panašūs į tikrus, žiūri ir vaikšto panašiai į žmones, bet jau yra seniai numirę.
Vis pagalvoju – o kada jie užgesina šviesas, atsigula ir žiūri tamsoj lubas, būna nuogi ir vieniši – nejaugi neatsimena gyvenimo? Ar pagalvoja kada apie tai, kas yra šioje pusėje veidrodžio, ar ir sapnuose jie iš plastmasės?
Ir negyvėliai šaltom akim šypsosi iš ekrano. Ir švelniai, grasinančiai palinki mums laimės, su didele baime dėl savęs. Ir senukų, knygučių ir maltiečių sriubyčių mylėtoja mieliems Lietuvos žmonėms pareiškia, kad neleis įsigalėti karingam neraštingumui ir agresyviam populizmui.
Neraštingi ir populistai – tai visi mes. Neraštingi, nes matom ko nereikia, agresyvūs ir karingi – nes netylim. Neraštingi, nes tik tie raštingi, kurie pasirašo valstybės ir tautos sunaikinimo dokumentus jų neskaitę.
Dar liliputų šalies valdovė, labai mylinti vaikučius ir jų atiminėtojus, mums įsako saugoti žmonių teises ir laisves. Šalies, kuri visiems lygiai ir teisingai padarys viską, kad apsaugotų ir gintų vienų teises ir laisves, bet nematytų kitų nelaisvės ir neteisingumo.
Kuri per metus nesugeba net išversti į lietuvių kalbą Europos žmogaus teisių teismo sprendimo, kuris dvarui nepatinka. Ir priima be jokių vertimų ir skaitymų tai, kas dvarui patinka ir gali padėti tolesnei karjerai numirėlių pasauliuose.
Durys toli prasivėrė ir dvelktelėjo tikrumo nuojauta. Šie dveji metai bus lemiantys, jie savo bausmes atsėdėjo ir viską padarys, kad vėl ateitų SAVI. Pavardės ir vardai čia visiškai nesvarbūs, nes kalba apie numirėlių išlikimą.
Šie metai bus mums išbandymas – ar nesame ir mes numirę. Ar dar pavyks kartelį mus apgauti, įkalbėti, prižadėti ir toliau mus kaip tik nori turėti. Ar sugebėsim tarpusavyje dėl smulkmenų nesusipjauti ir neimsim vienas kito neapkęsti didžiam džiaugsmui tų, kurie mūsų neapkenčia ir bijo?
Gyvieji yra įvairūs, nevieningi ir abejojantys, dažnai suklysta ir dėl užsispyrimo bei ribotumo neatskiria to, kas jiems svarbiausia. Jie patiklūs, nuoširdūs, pyksta ir džiaugiasi kaip vaikai. Tokia tikrumo kaina.
Patikėkit, numirėliai padarys viską, kad tuo pasinaudotų. Jiems pavyks tiek, kiek mes leisim, o gausim tiek, kiek esame nusipelnę. Linkiu visiems meilės, supratimo ir drąsos gyventi be melo.
