Žmonių daug, stebėtojo nei vieno – matyt, nėra ko stebėt. Viskas gerai, tvarkingai lyja, tvarkingai parkuojasi, tvarkingai eina, ima, brauko, įmeta, tvarkingai išeina.
Tik visą laiką nuojauta – kažkas ne taip. Ir tik išėjęs supratau – labai panašu į laidotuves, tik be vainikų ateina. Žmonės nesišneka, viską daro tylėdami, vaikšto tartum ant pirštų galiukų. Girdisi tik batų čiužėjimas ir durų klakt klakt.
Įeina lėtai, dairosi, kalbėti ir nereikia – ištiesia dokumentą, paduoda lapelį, tą paduodi – gauni du. Pirštu parodo kur pasirašyti. Išeina greitai ir su palengvėjimu. Akių kontaktų praktiškai nei vieno.
O galėtų kokią kapelą pastatyt kampe ar Povilionienę paleist (ne tą, kur po egiptus duodasi, aišku), vis tautai linksmiau būtų. Na, cit, taip galvot negalima, nes prorusiška, orkestrų, mat jam, dar dešros ir degtinės užsimanys…
O šiaip bent alaus būtų gerai. Ir tikrai viskas labai gerai. Tiesa, ant sienos kandidatų sąrašas kaip priklauso – pagal abėcėlę: Andriuškevičienė, Drakula, tfū, atsiprašau – Čern… ir t.t. O paveikslai tai ne, sukabinti taip, kaip reikia – pirmas Visvaldas Matijošaitis, tik po to kitas mailius.
Tyliai šnabždu žmonai – juk garsiai negalima, o prieky vyras išgirsta ir atsisukęs tyliai sako: čia ne pagal alfabetą, o pagal pinigus sukabinta.
Vienžodžiu, kaip sako B.Genzelis miegokit ramiai, kauniečiai, miestas tvarkosi ir dar ilgai tvarkysis. Estai renka parlamentą, pugačiauskams ir panoramščikams pilnos kelnės, kad išrinks ne tą, ką reikia, taigi ten ledas jau skyla ir pajudėjo. O čia Lietuva, čia lietūs lyja.
Ir kažkodėl prisimenu 1988, kaip pavydėjom estams Liaudies fronto, ir kaip skridau į Vingio parko mitingą lėktuvu iš Palangos už 8 rublius, atėjau anksti ir dar tik statė tribūnas, Vytautas Petkevičius priėjo paklausti, kas čia toks, pasisveikino – ranka kieta kaip replės ir didelė kaip kastuvas, po to priėjo pakalbėt kažkoks ilgšis estas, ir tai buvo M.Tarmak ir davė rusišką Liaudies fronto lapelį, o šiltą popietę nukrito iš dangaus trispalvė.
Ir pagalvoju, kad estus vėl pralenksim.
