Prie ruso mėsos trūko, nes mėsa buvo gaminama iš mėsos. O maistinių priedų ir skonio stipriklių, kaulų, sojos ir žarnų miltų, tirštiklių, išpučiančių mėsos tūrį ir svorį kelis kartus, dažiklių, kvapiklių ir konservantų nebuvo. Tai mėsos ir nebuvo, nes visą suėsdavo komunistai, kėgėbistai ir okupacinė kariuomenė.
Dabar mėsos netrūksta, nes mėsa gaminama ne iš mėsos. O jei netyčia jos į dešrą ir kitą ėdesį patenka, tai tokie produktai vadinami „mėsingais”. Na, bet taip rašo ant etikečių Krekenavoje susispietę Viktoriuko palikuonys – aiški politinė provokacija ir propagandinio karo diversija.
Vatnikai, kurie serga sovietine nostalgija ir dėl lėšų trūkumo dar nehospitalizuoti, prisimena kankinantį alkį, šlapius iš po prekystalio nutvertos šlapdešrės sapnus ir nepakartojamą mėsos skonį. Šitie parazitai masiškai rijo tarybines dešreles, nepaisydami grėsmių nacionaliniam saugumui ir baisaus Patriarcho urzgimo.
O likusioji, nuo teisių sulaukėjusi pažangioji tautos dalis palaipsniui virsta kanibalais. Štai einu per turgų – pilna ūkininko lašinių! O viena tokia parduoda net ūkininko kiaušinius. Kai paklausiau, ar buvo narve laikomas, ar laisvai lakstė – tik susiraukė, matyt, geras žmogus buvo.
Prekybcentriuose irgi ne geriau. Nesunkiai gausi giminių sprandinės šašlykų ar šefo šoninės, lašiniai čia ne šiaip kokių ūkininkų – gaspadoriaus. O kur didingesni ir senesni tai būna mumifikuoti. Štai Vytauto Didžiojo ar Karaliaus Mindaugo dešros – vytintos, dar net supakuotos kažkokiose dujose, tfu.
Troškulys yra viskas, mes kaime Šimtmetį švenčiam kaip reikalas, ne vien užkandžiaujam. Ir matom Lietuvos vizijas 2030 ir 2080, nereikia premjerams už valdiškus milijonus užsakinėti. Rytais pradedam nuo Karaliaus Mindaugo su ledu. Vakare įkalam Gedimino. O sekmadieniais, po mišių, tai aišku, imam Šimtmečio, kur su varpa viduj.
Puikiai parašyta!