Kai buvom okupuoti – į pensiją išeidavom, o dabar mus išneš. Tik niekas nepaklausia, kas darbe mus laikys ar praradusiam bent kokį kitą duos, kai būsim pamatę beveik 70 pavasarių? Juk net kelių policininkai neklausia, ar tu pavalgęs, ar laimingas, ar už Lietuvą – jie tik mandagiai teiraujasi, ar išgėręs.
Meilės, sąžinės ir sveikatos nenusipirksi, bet parduoda visi. Mes niekuo nebetikim ir nepasitikim, tačiau kas keli metai vėl apsigaunam ir būnam apgaunami, o po to su pasimėgavimu kaltinam kitus ir nedorą pasaulį.
Išgydyti nuo naivaus patiklumo paprasta, galiu ir aš – apmokėjimas išankstinis, atsiųskit vokelyje 100 € grynais, rezultatą 100 % garantuoju. Ir nėra čia jokio melo – juk jei ko ir nebuvo, vyras visada turės ką draugams papasakoti, o moteris – ką prisiminti. Nes šeimos ginče laimi ne teisus ar neteisus, o kuris pirmas pravirksta.
Visuomenėje – atvirkščiai, nugalėtojas yra tas, kuris įžūlesnis, nebijo atrodyti kvailai, drąsiai meluoja apie meilę, žmonių laimę ir visokias didžias atsakomybes. Čia verkia pralaimėtojų dauguma, nes ir jiems patiems atrodo, kad taip reikia ir yra patys arba jų artimieji kalti.
Meluoti yra didysis epochos išradimas, amatas ir gyvenimų variklis. Štai vyras – meluodamas žino, kad meluoja ir nieko didingo netrokšta, tik kad niekas nesužinotų nenaudingos tiesos ir liktų sau gerutis. Todėl yra išsigandęs, tykus, su viskuo sutinka. Tikslas – įtikinti ir išsiginti.
Moteris meluoja ne tik apsimesdama, kad sako teisybę, bet ir tuo šventai tiki. Ji meluodama nori įsitvirtinti pasaulyje, paneigti savo baimes, pasąmoningai suvoktą netobulumą ir kaltę, kurios pati niekaip nesugeba sau paneigti, meluodama ji kuria realybes. Yra agresyvi ir įžeidi, tikslas – nugalėti ir sulaukti atgailos.
Vaikas meluodamas sumaišo melą su tiesa ir pats nebežino, kur riba. Mele jo iš viso nėra, nes galvoja tik apie tai, kaip ką nors apgauti, gauti ar ko nors išvengti, todėl būna drąsus ir žavingai kūrybiškas, ir mes dažnai iš meilės juo patikim. Tikslas beveik nekenksmingas – pasiekti momentinės naudos.
O senoliai – kaip meluoja senoliai! Meluoja tam, kad prikeltų ką nors iš praeities, kad prisimintų ir juos atsimintų. Meluoja, kad jų kas nors paklausytų, juos suprastų ir pajaustų tą laiką, užuostų jų jaunystės kvapus ir pamatytų spalvas tais pavasariais. Jie prisigalvoja ir tuo argumentuoja, ir patys nebežino, ar sapnuoja, kad sudomintų. Juokingi ir mieli pasakų seneliai, daugiau tikslo jokio.
Politikai meluoja geriau. Liberalai tai visada meluodami šypsosi arklio šypsena, tai jų firminis ženklas, brendas, taip sakant. Vis galvoju vakarais, kai žmona pagaliau užmiega – ir iš kur jie tas šypsenas traukia? Tokie geri, šviesūs veidai, ypač kai apsipila ledukais ar dalyvauja bėgime už kokias kelių bepročių sugalvotas nesąmones ar šiaip prieš kokias nors diskriminacijas.
Na, bet konservatoriai tai niekada nesišypso, jie net juoktis nemoka, tik pašaipiai krizena ir ironiškai demonstruoja gerai sutaisytus dantis, kas yra šiuolaikinis pasiturinčio gyvenimo simbolis. Meluoja piktai, kaltinančiai ir iš aukšto, nes tiesiog jie viską žino geriau. Turi visam pasauliui ir mūsų gyvenimui paaiškinti kelis sakinius ir to ir jiems, ir daugumai mūsų pakanka.
Socdemai visada meluoja susirūpinę, dalykiškai ir yra ramūs. Ir rytoj dalykiškai, ramiai gali teigti tai, ką vakar dalykiškai ir ramiai neigė. Jie niekada nesinervina, yra ramūs ir dalykiški. Pasitars ir pritars viskam, kam reikia. O kai pasirodys, kad tai nusikaltimas, ramiai, dalykiškai pasitars ir tam taip pat pritars.
Valstiečiai meluodami niekada nežiūri į akis – jie į šalį žiūri pro šalį. Jei konservatoriai visus įtaria esant rusais, tai valstiečiai visus įtaria esant konservatoriais, nors retkarčiais kartu su konservatoriais įtaria socdemus esant rusais. Na, bet tai praeis, kaip pilnatis ir ši vasara, ir bulvės vėl žydės. Nes lietuvių politikas – tai žmogus, kuris, kelių policininkui jį nubaudus, viešai ir labai džiaugiasi parėmęs valstybę, nors už eurą močią parduotų.
Taigi neliūdėkit, broliai ir seserys, viskas tik į gera. Jei išmoksim meluoti geriau – kaip jie – bus žingsnis į laimės ekonomiką. Svarbiausia nesijaudinti ir gerai maitintis, nes jeigu vergai gerai maitinami, tai dauguma būna prieš laisvę ir būna ramu, stabilu, ir galima ką nors sukurti. Mes juk turim teisę juos rinkti, bet neturim teisės jų neišrinkti ir pasirinkimas seniai ne teisė, o tik pareiga, kurios nebeliko.
Šmaikštu.