Vaje, koks negeras tas V.Vasiliauskas: moralė – ne šio pasaulio dimensija! Ir visi tik tūžta, tik kilniai piktinasi ir dar visaip kitaip nerimauja, aimanos tik kyla iki dangaus!
O juk žmogus pasakė teisybę ir tiek – jų pasaulyje, kuris baigia tapti visuotinybe, taip ir yra. Vaikai mato, kad jei gyvensi taip, kaip mokoma, būsi nevykėlis ir pajuokos objektas, kad dauguma pamokslaujančių suaugusiųjų patys taip net nemano elgtis.
Suaugusieji, visą gyvenimą sunkiai dirbę ir mokėję visus mokesčius visoms valdžioms, mato, kaip sukčiai, nieko niekam nemokantys atvažiuoja su blizgia mašina, kurios dorai dirbęs žmogus neužsidirbtų per visą gyvenimą. Ir žiūri į juos iš aukšto kaip į kirmėles.
Įsijungia žmogelis dėžę ir pamato, kaip jie mums meluoja ir perša sau naudingas nuomones, kaip renkamasi tik iš tų, kuriuos mums jie parinko. Išeina darban ir pamato pasaulį, kur vienaip galvojama, kitaip kalbama, trečiaip daroma, o nepatenkintas gauna baudos minučių.
Tai geriausia dirva antivalstybinėms nuotaikoms. Žmogus turi prigimtinį teisingumo jausmą, kuris yra genuose ir nieko bendro neturi su pavydu ar priešiška propaganda. Pati didžiausia grėsmė valstybingumui yra masinį nusivylimą skatinanti, savanaudiška, nepakeičiama ir žmonėms abejinga valdžia.
Ir kas baisiausia, kad daugumai tai patinka ir su džiaugsmu paklūstama nugalėtojui. Ir norima susitapatinti su jėga, kuri juos ir toliau niekins, išjungus kameras po demagogiškų kalbų žemins ir jų vardu juos pačius ir jų valstybę žlugdys. O tuos, kurie nori tikrumo, prikalsim ir pasityčiosim.
Tai šiltadaržio narkomanai. Viename kampe patenkinti ir reikalaujantys kasdienės propagandos dozės, kad tik liktų palaimingoje iliuzijų būsenoje. Kitame – nepatenkinti, ištroškę eilinio sąmokslų teorijos bambalio, patvirtinančio jų primityvius ir piktus įsitikinimus.
Viduryje – abejinga pelkė, lėtai leidžianti sieros vandenilio burbulus, mintanti reklamomis, mąstymo greitmaisčiu ir sveikuoliškomis masinių isterijų salotomis. Tie, kuriems viskas, kas tikra, yra pavojinga, svetima ir kelia įtarimus.
Jie nuo visko nori pabėgti. Jie nuo visko nori pasislėpti. Jie nieko nenori daryti ir nenori jokių permainų – tegu kas nors kitas ateina ir viską, ką reikia, padaro, o mes dar pažiūrėsim, ar mums tas patiks. Duokit duonos, žaidimų ir tegu po mūsų nors tvanas.
Deja, tokia yra dauguma, o dauguma ir yra demokratija. Nors iškilių asmenybių ir dvasios aristokratijos ilgesys ir supratimas išliko, bet jis nesunkiai suvaldomas visuotinėmis manipuliacijomis ir nukreipiamas kur reikia. Tokia pabaigos ideologija ir praktika.
Kada turguje apgauna, supranti parėjęs namo. Viskas, kas svarbiausia, suprantama po laiko. Kalbančių tiesą niekas nemėgsta, o kai tiesa paaiškėja – jų niekas nebeprisimena. Dar niekas neprasidėjo ir niekas nesibaigia, viskas kol kas yra galimybė.
