Atsispausdinu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį kasacinio skundo priėmimo klausimu, kurią pasirašęs šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, (kolegijos pirmininkas), ir dvi teisėjos – Egidija Tamošiūnienė bei Agnė Tikniūtė, ir atidžiai skaitau.
Dviejų puslapių nutartis savo apimtimi atrodo visiškai normalus dokumentas. Tiesa, yra ir trečias puslapis, kuriame vienoje eilutėje parašyta: „Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.“ Po šia eilute puikuojasi teisėjų asmenvardžiai ir gražiai suraityti jų parašai.
Susipažįstant su nutarties turiniu, paaiškėja, jog ,,kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais“, todėl kasacinį skundą atsisakoma priimti. Perpratus atsisakymo motyvą dingteli asociacijos iš anekdotų, kuriuose kalbama apie „truputį nėsčią moterį“ ir „ypatingai nežinomą dainininką“.
Kadangi nei teisės teorijoje, nei teisės normose neteko susidurti su „ypatingais teisės klausimais“, tai šią išmonę galima būtų priskirti minėtų teisėjų fantazijai. Tačiau, kaip nekeista, nutartyje teigiama, kad tas „ypatingumas“ grindžiamas įstatymu: „CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais“.
Pastebėtina, kad čia teismo nutarties autoriai apsimelavo. Ši CPK norma nurodo, kad pagrindas bylą peržiūrėti kasacine tvarka yra „teisės normos pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui“. Logiškai mąstant, vienodas teisės taikymas turėtų būti siejamas su dvejopų standartų vengimu. O kokia „dimensija“ taikytina „ypatingiems“ teisės klausimams?
Beje, skundžiamame teismo akte, kurį kasacinis teismas atsisakė vertinti, nepriimdama kasacinio skundo, yra ypatingai šiurkštūs pažeidimai: teisėja bylos šalims nustatė įpareigojimus pagal neištirtus įrodymus ir pagal nesamas aplinkybes, o tokį teismo aktą Civilinio proceso kodekso 263 straipsnio normos laiko neteisėtu ir nepagrįstu.
Kyla šiurpinantis klausimas, koks turi būti gilus teisėjo profesinis nuosmukis, kad jis, davęs teisėjo priesaiką „vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą“ (LR Konstitucijos 112 str. norma) ir žinantis teisėjo etikos principus, sąmoningai paliktų galioti įstatymo tvarka neteisėtu ir nepagrįstu pripažįstamą žemesnės instancijos teismo aktą? Kaip jaustis eiliniam šalies piliečiui žinant, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai tyčia ciniškai spjaudo į Konstitucijos nuostatą (7 str.) įsakmiai nurodančią, jog negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai?
Visada pasisakiau už teisėjo nepaveikiamumą per jo finansinį nepriklausomumą nuo politikų, teisėjams mokant jų darbo svarbai prideramą atlygį, sietiną su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje. Tai siūloma įtvirtinti konstitucine tvarka mūsų parengtos naujos LR Konstitucijos projekte. Tačiau neturėtų būti teisėjui mokama nė cento, kai jis darbo metu kuria anekdotus.
Pastaba: Rubrikoje „įžvalgos, nuomonės” skelbiamos asmeninės publikacijų autorių požiūris į problemą ir jųnuomonės.
Šaunuolis gerb. Advokatas. Ačiū. Niekšų pavardes į šviesą- užteks tylėti! Imkimės drąsos visose srityse, nes tik taip Lietuva išliks gyva.