Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtino kiekvieno piliečio teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos konstitucinę santvarką.
Kaip žinoma, Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (6 straipsnis), nėra įstatyminių kliūčių piliečiams pasirinkti priešinimosi būdus, kai jie mato grėsmes Lietuvos valstybės konstitucinei santvarkai.
Kadangi nei Konstitucijos tekstas, nei įstatymų leidėjas, nei Konstitucinis Teismas nėra pateikę grėsmių Lietuvos konstitucinei santvarkai apibūdinimo, tai tenka atlikti patiems piliečiams, vadovaujantis protingumo kriterijais. Analogiški kriterijai taikytini ir apibrėžiant prievartinio kėsinimosi sampratą.
Pabandykime panagrinėti kokį nors pavyzdį, kuris atitiktų minėtos konstitucinės normos teisinio įgyvendinimo sąlygas.
Vadovaujantis konstitucine nuostata, kad negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai (7 str. 1 dalis), tenka daryti išvadą, jog kiekvienu aktu, kuris logine-lingvistine prasme priešingas Konstitucijai, kėsinamasi į konstitucinę santvarką. Juk tai, ką siekiama įgyvendinti ar realizuojama priešingai Konstitucijai, ir yra kėsinimasis į konstitucinę tvarką bei Konstitucijos saugomas vertybes.
Kad kiekvienas pilietis turėtų teisę priešintis tokiam antikonstituciniam aktui, tas aktas turi būti prievartinio pobūdžio, nes tik prievartinis kėsinimasis piliečiui suteikia teisę priešintis.
Tikriausiai niekam nekiltų abejonių, kad prievartinį pobūdį turi teismo aktai. Todėl teismo sprendimas, kuriuo būtų įteisinta, pavyzdžiui, vienalytė santuoka, pažeidžiant Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalį, pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį lakytinas negaliojančiu.
Tuo pagrindu bent kuris pilietis konstituciškai būtų teisus, pavyzdžiui, sunaikindamas antikonstitucinio teismo akto pagrindu išduotą dokumentą.
Kadangi nėra teisinio reguliavimo dėl piliečių priešinimosi būdų, jiems patiems tenka pasirinkti priemones Lietuvos konstitucinei santvarkai ginti. Todėl pavojinga skatinti piliečių ir teismų priešpriešą, „autoritetams“ raginant teisėjus priiminėti antikonstitucinius aktus.
Įstatymų leidėjui būtų pravartu nustatyti ir teisėjų atsakomybę už įstatymų nežinojimo simuliavimą, nes Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalies norma („Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.“) perša konstitucinę nuostatą, kad žinomas įstatymo nepaisymas reikalauja atsakomybės.
