A. Stankūno ir Tautos forumo kova su energetikos klanų valstybėmis valstybėje

Nesugebanti apginti savo kalbos, kultūros paveldo, istorinės atminties ir kitų jos savasties branduolį sudarančių pamatinių dalykų tauta praranda tapatybę ir yra tiesiog pasmerkta išnykti.

Prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas

Kviečiu susipažinti su Tautos forumo (TF) Pareiškimu „DĖL NEPAGRISTAI DIDELIŲ ATLIEKŲ DEGINIMO JĖGAINIŲ PELNŲ VARTOTOJŲ SĄSKAITA“.

Šis pareiškimas yra mūsų programinio siekio – išsaugoti lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę – neatskiriama dalis.

Savaime suprantama, kad nesugebanti apginti savo kalbos, kultūros paveldo, istorinės atminties ir kitų jos savasties branduolį sudarančių pamatinių dalykų tauta praranda tapatybę ir yra tiesiog pasmerkta išnykti.

Savo ruožtu nepuoselėjanti ir nesauganti tautos-steigėjos tapatumo valstybė tampa dideliu ūkiu ir praranda savo buvimo prasmę. Gyventi ne Lietuvos valstybėje, o gerokai didesnėje „tėvynėje“ ir prekiauti platesnėje rinkoje gali net apsimokėti ir būti ekonomiškai naudingiau – šio „argumento“  kaip pa(si)teisinimo ne kartą griebėsi ne vienas mūsų šalies užkariautojas ir pavergėjas.

Tačiau tai nereiškia, kad Tautos forumas nuvertina ekonominio ir ūkinio veiksnio svarbą tautos ir valstybės gyvenime. Arba kad mūsų sambūriui nerūpi kasdieniai Lietuvos žmonių gyvenimo poreikiai ir lūkesčiai. Jie rūpi – ir labai. Tačiau, kaip rodo paskelbtas pareiškimas, į šias problemas stengiamasi žvelgti iš esmės, mėginant kuo tiksliau įvardyti gelmines jų priežastis. Dabartinėmis aplinkybėmis tos gelminės priežastys pirmiausia ir daugiausia yra ne tiek ūkinės, kiek politinės.

Šiems klausimams ypač daug dėmesio skiria TF bendražygis ir Vilniaus miesto savivaldybės narys Almantas Stankūnas. Nežinau kito politiko, kuris daugelį metų šitaip atkakliai kovotų su tuo, ką galima drąsiai vadinti Lietuvoje įsitvirtinusiomis sisteminio gyventojų apvaginėjimo struktūromis. Tos struktūros – tai faktiškai monopoliniai energetikos ir komunalinio ūkio neofeodaliniai verslo klanai. Jie yra ir veikia kaip tikros valstybės valstybėje. Ignitis – turbūt galingiausias iš jų.

Jie uždirba tokius viršpelnius vartotojų sąskaita, kurie iš tiesų veikiančioje valstybėje būtų paprasčiausiai neįmanomi. Štai kodėl viršpelnių klausimas pirmiausia yra politinis – Lietuvos valstybės santvarkos klausimas. Ne – tai ne liberalios demokratijos ir konkurencinės rinkos ekonomikos šalis. Demokratija ir rinka – tik fasado iškabos, slepiančios nomenklatūrinę oligarchinę valdymo sistemą su visomis atgrasiausiomis jos grimasomis.

Išorės fasadą atitinkančią vidaus santvarką turinti valstybė niekada nebūtų akla joje siaučiančių klanų valstybių tarnaitė ir nuolanki jų godulio vergė. Tikra ir stipri Lietuvos valstybė paprasčiausiai neleistų šitaip dirti paskutinio kailio vartotojams. Ji rastų politinės valios ir būdų priminti suįžūlėjusiems energetinio ir komunalinio sektorių grobuonims, kad jų vartotojai — laisvi šalies piliečiai ir ekonomines bei socialines teises turintys įmonių klientai ir paslaugų pirkėjai. Ne beteisiai, kiek patinka išnaudojami, baudžiauninkai, iš kurių kišenės galima nebaudžiamai ištraukti dešimtis milijonų remiantis vien stipresniojo plėšrūno teise.

Tęsdamas kovą su tų valstybių valstybėje savivale Almantas kreipėsi į Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą labai konkrečiu klausimu — siekia išsiaiškinti, kas tie aitvarai ir kaip jie suneša milžiniškus viršpelnius privatiems atliekų deginimo jėgainių akcininkams. Ir reikalauja pagaliau imtis priemonių pažaboti jų nepasotinamus apetitus.

TF pareiškimas yra pritarimo ir paramos bendražygio kreipimuisi išraiška.

Skaitykime ir skleiskime žinią apie valstybių valstybėje savivalę, kuri tikrai nedomina LRT ir kitų sisteminės žiniasklaidos „faktų tikrintojų“.