Istorinis fašizmas
Pirmoje dalyje kalbėjome apie ideologinį rusofašizmą. Apie rusą ir Rusiją aukščiau visko.
Taip taip, istorija mėgsta kartotis. Kitoje vietoje ir kitu laiku, su svazztika vietoje Z raidės, dailiai išrikiuoti šviesbruviai mėlynakiai, mušdami koją ir keldami dešinę ranką irgi kažką panašiai rėkė: Heil!
Istorija…
Rašoma nugalėtojų. Be kurios ideologija gali remtis tik religiniu fanatizmu.
Aha, teisingai pastebėjote. Z raidė ir vėl. Trečioji Roma su Kirilu priešakyje.
Ir labai sena, baltais lopais kaip nutrinti Montanos džinsai šviečianti propagandos klasika. Žiū, anie gi ne*rus muša.
Kodėl JAV bombardavo Serbiją ir visi tylėjo? NATO vykdė misijas Afganistane, Libijoje, Somalyje? Ir jūs patys gi sulyginot Dresdeną su žeme, mes tik biškį čia va Mariupolį apšaudėm.
Visa Kremliaus retorika – gudriai susuktas istorinių įvykių kamuolys, kurio siūlas vyniojamas atgal, badant pirštu į tai, kas kažkada jau buvo. Atgal į praeitį, sukuriant ateitį su pasikartojančia uber alles mizanscena.
Aktas numeris du ir visada tas pats. Taip mylimo rusų aktoriaus Leonovo nuolat jiems patiems tiesiai į kaktą kartoti žodžiai: jūs pikti ir agresyvūs todėl, kad esate silpni ir bailiai.
Pasaulis turi reikalą su imperija, įstrigusia giliai praeityje. Savo sukūrimo ištakose. Jei domitės Zacharovos, putino, Lavrovo, Žirinovskio, Dugino, Solovjovo, Kiseliovo ir kitų Maskvos ruporų pareiškimais, tikriausiai pastebėjote, kiek ten daug reminescencijų blogąja prasme.
Žinote, koks įvykis Rusijoje švenčiamas su ne mažesne pompastika nei „dienj pobiedy“ /pergalės diena / ? Ogi Minino ir Požarskio sukilimo metinės. 1612-aisiais, kuomet Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė jau 18 metų šeimininkavo Kremliuje, o karalius Zigmantas Vaza neapsisprendė ar jis, ar jo keturiolikametis sūnus bus Rasiejos caras, užknisti betvarkės rusai sukilo ir išvijo ATR kariauną iš Maskvos. Būtent šio įvykio garbei putinas įsakė sukurti bojarinus ir rusų driskius šlovinantį filmą.
1223 metų mongolų invazija sutrypė slavų kunigaikštystes, iš kurių (ir ne visai teisingai) kildina save maskolių imperija. Toliau sekė Aukso ordos viena po kitos skinamos pergalės, ir jei ne Lietuva (tuo metu – LDK), rusai iš viso, greičiausiai, būtų likę tik istorijos vadovėliuose kaip prūsai. Asimiliuoti, pasidalinti tarpusavyje tarp kinų ir mongolų tautų.
Iš čia ir patologinė neapykanta „pribaltams“. Visos vėliau vykusios didesnės ar mažesnės kovos, laimėti ir pralaimėti karai buvo nesėkmingi Rusijos bandymai judėti į Europą. O mes, lenkai, ukrainiečiai, net vengrai su čekais jiems buvome kliūtis.
Broliai aitvarai, saujelė karžygių miške, visos nedidelės tautos dėka visasąjunginei sralino galiai daugiau kaip dešimtmetį draskantys šikną.
Pūliuojančios žaizdos ežio subadytame, kruviname ogro snuky.
Istorijos pelkėse besimurkdantis putinas su visomis savo ordomis siekia kažkokio menamo revanšo. Susigrąžinti tai, ką Rusijos imperija prarado per daugiau kaip 500 metų. Atkeršyti už visus istorinius pralaimėjimus.
Atkeršyti taip, kad „sūkos žinotų“, nes „diedy vojievali“. Ir ne tik prie Berlyno. Už tą siaubingą pažeminimą 1920-aisiais Estijoje ir Lietuvoje. 1939-aisiais Suomijoje ir 1990-aisiais subyrėjus Sovietostanijai.
Štai kodėl griaudami miestus ir žudydami žmones, orkai klykia: „Ką? Jums buvo galima, o mums ne?!“
Žmonėms gaila rusų karių. Bet rusų motinoms – ne. Vieno iš jų tėvui džiaugiantis, kad jo sūnus Ukrainoje nuo fašistų rankos žuvo už tėvynę, kito motina gyvajam rėžia pamokslą: „nado jabašitj etich ukropov ieščio bolše!
Rusijoje tai – norma. Norma, nes dar 1995-aisiais generolas Gračiovas, pasakodamas apie jaunuolius, kuriuos pasiuntė į pragarą Grozne, išsiviepęs džiūgavo: „Jūs neįsivaizduojat su kokia šypsena ir laime veiduose tie jaunuoliai ėjo mirti!“
Būtent čia glūdi šiandieninė istorinė fašistinės Rusijos imperijos esmė. Ėjimas žudyti yra laimė.
Priešo (civilių) naikinimas visais įmanomais būdais yra gėris. Priešo (moterų, vaikų) kankinimas, kuo didesnių kančių sukėlimas, siekiant įbauginti ir palaužti kitus yra karo būdas.
Humanitarinių konvojų su raudonais kryžiais ir ligoninių sprogdinimas yra rusiška konvencinio karo forma.
Revanšas už visas tikras ar menamas istorines skriaudas yra rusiškojo pasaulio misija.
Vienoje pusėje, kurioje jo nėra, gal ir lėtai, bet tikslingai judama gėrio link. Atsisakyta beprasmių karų, kiek įmanoma, vengiama prievartos, deklaruojamos bendražmogiškos vertybes.
Dirbama ekonominio ir technologinio progreso link, karas pakeistas taikia konkurencija, atveriant visiems dalyviams beribes galimybes veikti milžiniškoje įvairialypėje rinkoje. Ne viskas tobula, ne viskas gražu, bet stengiamasi, kad pasaulyje mažėtų skausmo ir kančios.
Kitoje, rusiškoje pusėje, atsisakoma bet kokio progreso, skelbiamos vertybės, kurios neturi nieko bendra su žmoniškumu, skleidžiant ir vystant Eurazinę Dugino viziją, nukreiptą į įsivaizduojamo priešo naikinimą, sukeliant begalines kančias, ašaras, šlovinant prievartą, agresiją, griovimą, žudymą, plėšimą ir visa tai pridengiant kažkokiu šventu karu prieš Vakarus ir visą vakarų kultūrą Dostojevskio ir Puškino vardu.
Kas Lietuvoje Putino draugus garbino:
„A. Merkel vadindavome krizių karaliene“, – taip apie Vokietijos kanclerę atsiliepia kadenciją baigusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anot buvusios šalies vadovės, Europos Sąjunga be A. Merkel bus kitokia, ko gero, ne tokia patikimai stabili, ypač – mažesnėms valstybėms.
„A. Merkel asmenybė buvo labai svarbi. Tai buvo labai kuklus, patikimas, profesionalus, darbštus ir atsakingas žmogus. Šita puokštė visų savybių, kartu su Vokietijos svoriu Europos Sąjungoje, darė tą efektą, kad visus tuos 16 metų, praktiškai beveik visą mūsų narystės laikotarpį, ji buvo valdžioje“, – pasakoja D. Grybauskaitė.
Buvo dvi draugelkos. Kokia Grybauskaitė įžūli ir vis dar leidžianti sau, kad Lietuva ją prisimintų, rodo jos pasirodymas balkonėlyje su numestu tautai vapėjimu apie tautos vienybę- tuščia kalbele. Apie jos darbelius reikia kalbėti su tautiečiais, praplėšti jų mąstymo užkardas, kitaip jie vėl ją rinks.
Ačiū už mintis ir istorinius faktus. Aną dieną su draugais mėginome žodžiais įvardyti Rosijos okupantų žvėriškumą- deja, jokioje kalboje nėra atitinkamų žodžių ar žodžių frazių. Kokį žodį beimtum, visi jie PER SILPNI ir nepajėgūs apibūdinti jų veiksmų. Banditai, fašistai, žvėrys- per silpni, nes neatskleidžia jų demonstruojamų veiksmų paties dugno. Per antrąjį pasaulinį karą frontas ėjo per mūsų kaimą- vokiečiai vijosi rusus. Nakčiai vienoje sodyboje apsistojo rusų „garnizon”; plėšė viską, kas jiems patiko. Patiko ir graži šeimininkė: jos vyrą surišo virvėmis ir pastatė žiūrėti „spektaklio”, kaip 27 ruskiai prievartauja jo jaunutę žmoną…Šiandien tas pats Ukrainoje. Po kelių dienų užėjo vokiečiai; visi kvepiantys švara, baltomis apykaklėmis. Tie vokiečiai paisė įstatymo neliesti civilių, mat jie ne ruskiai. Šeimai, pas kuriuos jie pasiliko nakčiai, sutaisė plūgą, privirino noragą, padovanojo keptuvę, o vaikus apdalino šokoladukais. Taigi…Ta baisi šalis išsikasė sau duobę- kiekvienam padoriam žmogui jie per amžius bus NIEKAS. Akivaizdu, kad ta padermė klyks, rėks ir reikalaus pripažinimo, bet tai jau vėjo gaudymas- pozdno, tovarišči. Jūs niekada nebūsite žmonėmis, būsite ir esate kažkas TARP- pats šlykščiausias darinys.
„Šiandieninė istorinė fašistinės Rusijos imperijos esmė – ėjimas žudyti yra laimė. Priešo (civilių) naikinimas visais įmanomais būdais yra gėris. Priešo (moterų, vaikų) kankinimas, kuo didesnių kančių sukėlimas, siekiant įbauginti ir palaužti kitus yra karo būdas.” Rusai apvogė fašizmą!!!