Jonathon Van Maren
Turime pagerbti didvyrius, nugalėjusius Hitlerį, tačiau neleisti, kad jų pergalė sustingtų į pasaulietinį mitą, kuriame „naciai“ tampa universaliu blogio simboliu.
Auštant 81-osioms Pergalės Europoje (V-E) dienos metinėms, liko labai nedaug žmonių, kurie ją dar prisimena. Mano seneliai išgyveno Nyderlandų okupaciją. Dviejų jų jau nebėra, vienas nebeprisimena praeities, o paskutinis vis dar mena viską taip, lyg tai būtų buvę vakar: kaimyną, beldžiantį į langą ir pranešantį, kad jie laisvi, padėkos maldas ir džiugią kaimo šventę.
Veteranas žurnalistas Tedas Byfieldas pasakojo, kad V-E dieną Toronte tramvajų konduktoriai stabdė vagonus ir dalijo alų. Jis mirė 2021 m. Budas Andersonas, amerikiečių naikintuvo pilotas ir trigubas asas, man sakė, kad V-E diena jam buvo „didelis nusivylimas“, nes tuo metu jis buvo Teksase kartu su savo draugu Chucku Yeageriu. Abu pilotai tą vakarą išsivedė žmonas švęsti. Yeageris mirė 2020 m., Andersonas – 2024 m.
Pirmasis pasaulinis karas pareikalavo 20 milijonų gyvybių, sugriovė keturias imperijas, nuvertė dešimtis monarchų, atnešė armėnų genocidą ir paliko Europą kaip parako statinę, kurios dagtimi tapo Versalio sutartis. Antrasis pasaulinis karas nusinešė apie 80 milijonų gyvybių, atnešė Holokaustą ir pusę žemyno nustūmė už Stalino geležinės uždangos. Tuo pat metu prasidėjo nauja dviejų pergalingų imperijų – Amerikos ir Sovietų Sąjungos – priešprieša. V-E diena buvo ir pirmoji Šaltojo karo diena.
Visą gyvenimą iš pirmų lūpų girdėjau pasakojimus apie „karą“, todėl buvo siurrealistiška stebėti, kaip komentatoriai puola vadinamąjį oficialų Antrojo pasaulinio karo naratyvą. Dažnai tai tėra užmaskuotas Holokausto neigimas, tačiau egzistuoja ir platesnis ikonoklastinis projektas, beveik tobulai atspindintis vadinamąją pasagos teoriją. Ne tik kraštutiniai progresyvai teigia, kad Churchillis buvo blogietis – panašių minčių galima išgirsti ir Tuckerio Carlsono tinklalaidėje.
Dalis naujojo revizionizmo nukreipta ne tiek prieš pačią karo istoriją, kiek prieš jos pasekmes. „Pokario konsensusas“ laikomas pagrindiniu tarptautinių institucijų, šiandien valdančių Vakarus po vaivorykštės vėliava ir skatinančių nesibaigiantį legalių bei nelegalių migrantų antplūdį, ramsčiu. Pasipriešinimas visuomenės pertvarkymui svetimų kraštų gyventojų sąskaita dažnai vadinamas „nacizmu“. Pats terminas jau beveik prarado prasmę ir istorinį svorį.
Tačiau ne vien revizionistai yra nusivylę. Šimtmetį perkopęs britų Karališkojo laivyno veteranas Alecas Penstone’as praėjusiais metais išgarsėjo po pasirodymo laidoje „Good Morning Britain“, kur pareiškė, kad pokrikščioniška Jungtinė Karalystė nebėra verta kraujo aukos. „Šimtai mano draugų žuvo – dėl ko?“ – klausė jis apstulbusių vedėjų. „Dėl tokios šalies, kokia ji yra šiandien? Ne, atsiprašau. Auka nebuvo verta tokio rezultato. Mes kovojome už laisvę, o dabar vaizdas daug blogesnis nei tada, kai už ją kovojau.“
JAV jūrų pėstininkas Carlas Spurlinas Dekle’as, gyvenęs „iš meilės Dievui, šeimai ir šaliai“, sakė, kad kova Antrajame pasauliniame kare buvo didžiausias jo gyvenimo darbas, tačiau „visa tai, dėl ko kovojome ir dėl ko žuvo tiek vaikinų, nuėjo perniek. Mes nebeturime tos šalies, kurią turėjome mano jaunystėje.“ D-Day veteranas Rondo Scharfe 2024 m. pareiškė, kad „tikroji tiesa“ yra ta, jog jis dažnai jaučiasi svetimas savo paties šalyje.
Antrojo pasaulinio karo karta kovojo ir mirė už sąmoningai krikščionišką civilizaciją. Buvo skelbiamos maldos dienos dėl Diunkerko evakuacijos ir D-Day operacijos. Franklinas Rooseveltas per radiją meldėsi „Visagaliui Dievui“ už kovą siekiant išsaugoti „mūsų religiją ir mūsų civilizaciją“ – ir visi suprato, apie kokią religiją kalbama. Churchillio kalbose šis karas buvo vaizduojamas kaip kova tarp tamsiųjų nacizmo jėgų ir krikščioniškosios civilizacijos. Kur ši civilizacija dabar?
Pagrindinė Antrojo pasaulinio karo istorija – kad sąjungininkai buvo gėrio pusėje, Ašies valstybės – blogio pusėje, kad Holokaustas buvo viena didžiausių istorijos tragedijų, o Hitlerio pralaimėjimas – milžiniškas triumfas – yra tiesa. Tačiau Antrojo pasaulinio karo mitas daug kur pakeitė krikščionybę kaip mūsų civilizacijos steigiamąją istoriją. Hitleris tapo šėtonu, naciai – demonais, o „nacis“ virto universaliu blogio kodu kultūroje, kuri jau nebeturi metafizinės gėrio ir blogio sistemos.
Mes nebemokame apibrėžti blogio, tačiau kadangi žinome, jog naciai buvo blogi – tai vienas paskutinių kolektyvinių moralinių sutarimų – jie tapo mūsų atskaitos tašku ir pamatiniu mitu. Kaip Peteris Hitchensas rašė savo 2018 m. knygoje „The Phoney Victory“, Antrojo pasaulinio karo mitas tapo savotišku šventraščiu:
„Šis karas tapo dominuojančia rimto pokalbio tema, metaforų šaltiniu ir mąstymo sistema. Jis taip pat tapo mūsų moraliniu vadovu – šiuolaikiniu šventraščiu apie gėrį ir blogį, drąsą ir pasiaukojimą… Būtent Diunkerke ir D-Day, Birmos džiunglėse ar karo belaisvių stovyklose, šaltuose naktiniuose susidūrimuose tarp eskorto laivų ir povandeninių laivų, mes ieškome pamokų, kaip gyventi dorai. Gerojo samariečio ar Sūnaus palaidūno istorijos tam nebeprilygsta. Net Nukryžiavimas išblėsta prieš niūrią antskrydžių šviesą ir degančios naftos stulpus Diunkerke.“
Iš dalies todėl, kad šis mitas taip ilgai buvo naudojamas prieš konservatorius – dažnai tų pačių žmonių, kurie remia nacių eugeniką primenančius abortų ar eutanazijos režimus, nuo kurių Karlas Brandtas būtų pažaliavęs iš pavydo – kai kurie šiandien puola pačią Antrojo pasaulinio karo istoriją. Tai klaida. Kritikuoti mitą, kaip darė Hitchensas ir kiti mąstantys konservatoriai, yra viena. Tačiau pulti karo didvyrius arba nihilistiškai flirtuoti su nacizmo estetika – visai kas kita.
Prisidėti prie revoliucionierių, griaunančių Antrojo pasaulinio karo didvyrių atminimą, reiškia pulti kai kuriuos kilniausius XX amžiaus žmones. Negalime smerkti Churchillio vien todėl, kad jis buvo paskutinis didis Britų imperijos lyderis. Negalime smerkti Didžiosios kartos todėl, kad jų palikuonys iškeitė krikščionišką civilizaciją į seksualinę revoliuciją. Jie, būdami netobuli žmonės, nepaprastai drąsiai stojo prieš savo laikmečio blogį. Jų istorija išlieka verta pagarbos. Neturėtume atiduoti pergalės tiems, kurie naudojasi šia istorija stumdami darbotvarkę, dėl kurios tokie herojai kaip Alecas Penstone’as šiandien jaučiasi benamiai savo pačių šalyse.
Man V-E diena yra diena, kai mano seneliai, išsibarstę po Nyderlandus, dar nežinodami vienas kito, sužinojo, kad jų ilgas košmaras baigėsi ir kad jie vėl laisvi. Visa ta pralieta kraujo auka iš dalies buvo skirta ir jiems, ir man, ir mano vaikams. Už tai visada būsiu dėkingas.
Jonathonas Van Marenas – rašytojas iš European Conservative, gyvenantis Kanadoje. Jis bendradarbiavo su First Things, National Review ir The American Conservative. Naujausia jo knyga – „Prairie Lion: The Life & Times of Ted Byfield“.
europeanconservative.com
O tai dėl to kad kairieji nasiglemžė pergalę iš krikščionų. Kairieji retai būna dievoti, o kare prieš nacistus ypač pasižymėjo bedieviai vadovaujami Stalino. Kuomet krikščionims netiko nei naciai nei bolševikai, tai krikščionys sustingo laukdami kuo baigsis
Pasiglemžė? O gal buvo išrinkti?
Apie armėnų genocidą šiomis dienomis ir vėl norima nuneigti!
Kas negalėjo tiesiogiai nugalėti krikščionybės, paneigė ją pasinaudodamas nacistinės ideokogijos paneigimu. Pergalė prieš nacizmą pasirodė pakopa, lengvinančia krikščionybės paneigimą. Kurią neigė ir patys nacistai .Taip pat ir nacistų nugalėtojai bedieviai Stalino bolševikai
Dezisto profesija pati populiariausia. Be dezi propagandos ir saviapgaulės meno, anot Pasaulio dezi propagandos tėvelio E.Bernays, nėr dimokratijos, nėr laisvės ir runkelių gerovės.