Vidmantė Jasukaitytė. Pagalvokite, gal vis tik esate pasižadėjusi tarnauti šėtonui?

Aš manau, kad neteisingai suprasta demokratijos sąvoka tapo spekuliacijų mechanizmu, kuria prisidengdamos savo menkutį protelį ir pustuštį mentalitetą šiandien viešai deklaruoja su dideliais brandos sunkumais susidūrusios merginos, moterytės ir berniukai. Ir tokių visai nemažai! Ir tas menkutis protelis taip gerai jaučiasi mūsų Lietuvoje, kad nesidrovėdamas drįsta per televiziją aiškinti, jog “dabar demokratija ir kas ką nori, tas tą kalba”. (Turiu galvoje TV žurnalisto klausimus gatvėje apie Juozo Statkevičiaus kvailiausiai “išmoningus” pareiškimus Rusijos žiniasklaidos priemonėms).

Dabar šis amžinas berniukas niekaip nenusiplaus ženklo menkos tuštybės, kurios skatinamas pasistengė “sublizgėti” . Tegul tos silikoninės mergužėlės jį liaupsina kiek tik nori, kad “Juozas tiek daug gėrio duoda žmonėms”, kurdamas savo beveik virtualius, praktiškame gyvenime nepritaikomus pavidalus, – paprasto, normalaus proto piliečiams visiškai aišku, kad tas jo pareiškimas tik pademonstravo nesusitupėjusią, išsišokstančią asmenybę ir tai, jog ta nesusitupėjėlių plejada vis labiau užtūpia mūsų eterį, ekraną, kai kurių žurnalų puslapius, tuo pačiu diskredituodamos ir kur kas telentingesnes, bet prie jo besišliejančias ir ir liaupsinančias meno figūras.

Man jau būtų nepatogu užtarti berniuką, nes jis nusižengė ne tik savo kaip piliečio etikai, bet ir atliko tam tikrą išdavystės veiksmą, pasitarnaudamas šiuo metu aktyviai mus puldinėjančiai tikrai nedraugiškai kaimyninei šaliai. Išdavystę pridenginėti demokratijos sąvoka tiesiog nepadoru. Be to, negalvoju, kad senovės Romos demokratiškuose forumuose drauge su laisvais piliečiais vienodai galėjo dalyvauti vergai ir padugnės.

Demokratija – tik tarp vienodo lygmens, antraip tai kelias šiukšlei iškilti į viršų ir tapti matomai. Tikiu kad gali būti demokratijai ir tarp vagių, benamių, gamintojų, žemdirbių, bet ne tarp jų visų drauge – tarp vagių, žemdirbių, išdavikų, oligarchų, tėvynės gynėjų, patriotų.

Žinome, kad nuodėmė, kaip ir visa kita turi tris fazes – “nusidėjau mintimis, žodžiais, veiksmais”. Neabejotinai nusižengimas mintimis ir žodžiais kada nors prisideda ir prie nusižengimo veiksmu. Tai neabejotinai virsta veiksmu.

Labai keistai atrodo žurnalistų elgesys. Jei įsisiautėjusi vidutinybė, neišprusimas, visokių dalyvavimų “perversmuose” ilgesys, įsitvirtinęs nuo “megstųjų berečių” laikų, kai jos buvo panaudojamos kaip fekalijų patrankos sunaikinti kur kas padoresnį, giliau mąstantį, tikslingai ir nuosekliai dirbantį savo šalies patriotą ir veržiasi vertinti Juozuką “demokratijos ” šviesoje, tai žurnalistai turėtų suvokti, kad jie patys priartėja prie išdavystės.

Čia jūs, berniukai ir mergaitės su mikrofonais rankoje, esate ne silikoninių papų varžybų žiuri komisijoje. Jei neturite jokio politinio pradžiamokslio, jei nenusivokiate kame dalyvaujate, tai užsikimškite savo burnytes ir palukėkite mažumėlę, kol subręs vertybiniai prioritetai, kurie Tėvynės nebeleis lyginti su vištos proteliui prieinamam gėrio suvokimui – susirasti grūdelį. Gėda tokiai žurnalistikai. Iš kur jūs atsiradote?

O gal jums “stogas nuvažiavo” nuo per didelių honorarų, jei nebesuvokiate, kad dirbate savo šaliai, kad yra profesinė etika, kad yra žmogiškas ir pilietinis orumas? Kokias skudurų laidas berengtumėte, kad ir su svarovskiais, – vis tiek jūsų gyvenimą, išsilavinimą, darbą – kiekvieną žingsnį – riboja politiniai poslinkiai, apie kuriuos jūs turite turėti nors minimalų supratimą.

Galų gale – jūsų tėvų ir senelių nugyventas laikas, patirtis – negi nieko apie tai negirdėjote? Kad negirdėjote apie Čingizo Aitmatovo “iIga kaip šimtmečiai diena” – aišku. Bet pasidomėkite. Tai – apie sūnų mankurtą, kuris tokiu buvo padarytas naudojant senovines pavergimo technologijas. Pasičiupinėkite savo galveles – ar ten nėra prie odos priaugęs svetimose stepėse besiganančios kupranugarės tešmuo, pavertęs jus tokiais, kurie net savo motinos neatpažįsta.

Negi Tėvynė neasocijuojasi jums su Motina? Ar jūs jau ir į tai spjaunate, apsimetę “dievo mulkiais” dėl honorariuko?

Todėl sveikinu ir džiaugiuosi, kad atsirado leidykla Alma Littera ir prekybos struktūra, kuri nutraukė visus leidybinius ryšius su Rūta Vanagaite ir pasiuntė jos knygas į makulatūrą.

Visiškai nesijaučiu nepatogiai rašydama šį sakinį, nes reikia labai niekšiškos sielos, kuri išdrįstų kankinio mirtimi mirusio Lietuvos partizano atminimą apjuodinti, neva jis buvo pasirašęs pasižadėjimą dirbti KGB. Žmogų, kuris buvo gyvas pjaustomas gabalais dėl dėl savo ištikimybės Tėvynės laisvei, kurio merdintį kūną šaltakraujiškai ant cementinių kameros grindų pasilenkę revidavojo kruvinomis rankomis budeliai, kurie naršėsi ir pjaustė jo lytinius organus, kuris smeigė aštriu daiktu (o gal išgramdė kokiu kalėjimo “šaukštuku’?) patrioto akį, kuris ištvėrė nesuskaičiuojamą kiekį smūgių ir tai buvo lengviausia, ką jam teko ištverti, kuris žinojo, kad budelių kontroliuojamoje erdvėje liko jo meilė, kūdikis – kokia jo ateitis?…

Įsivaizduokite budelių veidus, tų veidų išraiškas. Kaip galėjo atrodyti žmonės, kurių vienas laiko kankinio galvą, kitas gremžia akį…Kiek dar jų buvo tame tardymo narve? Kiek kankinio kraujo buvo ant jų rankų… Jie “bedirbdami” pavargo?.. Jų diena buvo sunki – jie susikaupę ir “sąžiningai” kankino – rabotali – ir tikriausiai nusiplovę rankas kabinete, kuriam kabėjo kažkoks Lenino ar kitoks paveikslas, iš butelio įsikliukino į briaunuotą stiklinę ir vienu ypu užsivertė?..

Partizanas tuo metu gulėjo ne ligoninės lovoje, o sudarkytu kūnu – ant šaltų kameros grindų. Ar jis turėjo minčių? Ką jis jautė, kai suprato, kad budeliai atima iš jo kūną, o tuo pačiu ir galimybę tęsti savo uždavinį? O gyvybę?..

Ar jis suprato, kad jo sielos gyvybės niekas iš jo neatims, nes tai – ne budelių valioje ir kad visa, kas liks iš jo PO TO bus tikroji jo gyvybė?.. Manau, kad jis suprato viską – daugiau nei keliolika knygų prirašę “rašytojai”, kurių tiražai siekia net 15 000 (!!!!!)

Kaip gali mūsų laikais atsirasti žmogus, kuris dar kartą siekia atimtį jo likusią – amžiną – gyvybę?

Šitą žmogų – kankinį – taip apšmeižti gali tik didelis niekšas arba už pinigus, arba už tai, kad jo paties kadaise pasirašyto pasižadėjimo niekas neiškeltų į viešumą.

Taigi, Rūta Vanagaite, prisiminkite, – ar nesate pasirašiusi tokio pasižadėjimo? Ir kuriais metais tai buvo? Gerai pagalvokite, nors kai kuriuos dalykus norisi užmiršti. Bet, matote… Mūsų darbai ir žodžiai seka mus. Pagalvokite, gal vis tik esate pasižadėjusi tarnauti šėtonui ir dabar renkate jam obuolius – obuoliaujate?

Esu viena iš Lietuvos moterų, bet tiesiog jaučiu, kad taip vertinančių pastarųjų dienų populiariuosius įvykius yra daug. Visų jų vardu dėkoju tiems, kurie sustabdo fekalijų patrankas ir kasdien valo Lietuvos veidą, apspjaudyta kvailių, išsišokėlių ir šnipų.

Veidaknygė