„Žygis už gyvybę“: asmeniški apsisprendimai nulems, kuo galiausiai tapsime

Spalio 4 d. Vilniuje visuomenininkų surengtas „Žygis už gyvybę“ sukėlė pagrįstą visuomeninį susidomėjimą ir sulaukė įvairių vertinimų. Nacionalinis susivienijimas (NS) priėmė retą, bet sąmoningą sprendimą viešai įvertinti renginį. Partijai nėra įprasta be rimtų priežasčių kritikuoti ne savo organizuojamus visuomeninius ar kultūrinius renginius. Tačiau šiuo atveju pareiškimo paskelbimas buvo ne tik tinkamas – jis tapo būtinu. Žemiau paaiškinama kodėl.

Pareiškime jis įvertintas iš esmės kritiškai. Toks vertinimas gali atrodyti netikėtas ir neteisingas. Juk deklaruojamas neabejotinai kilnus žygio tikslas – ginti ir puoselėti gyvybės kultūrą. Renginio organizatoriai išsakė ir konkretesnį lūkestį, kad juo pavyks sustabdyti Reprodukcinės sveikatos įstatymo priėmimą ir tuo užkirsti kelią abortų finansavimui visų mokesčių mokėtojų lėšomis.

Abortų finansavimą įmanoma įteisinti kur kas paprasčiau

Tikintys deklaruojamų tikslų rimtumu ir realumu kai kurie NS nariai padėjo organizuoti renginį ir/arba jame dalyvavo. Dėl tos pačios priežasties žygį palankiai įvertino ir dalis visuomenės. Todėl kritiškas pareiškimas dėl renginio įpareigoja paaiškinti jį skelbti privertusias priežastis ir kiek plačiau pakomentuoti jo esmę bei paskirtį. Šis komentaras yra mėginimas iškelti kai kuriuos principinius klausimus, į kuriuos pagalbininkams, dalyviams ir visuomenei privalėjo laiku ir aiškiai atsakyti pagrindiniai renginio iniciatoriai ir jo koncepcijos rengėjai.

Pradėkime nuo konkretaus išsikelto tikslo neleisti, kad abortai būtų finansuojami valstybės biudžeto lėšomis. Tačiau tokio finansavimo šalininkai gali jį išgauti iš valstybės apeidami siekiamą sustabdyti Reprodukcinės sveikatos įstatymą. Jis net gali likti nepriimtas, nes „techniškai“ abortų finansavimą įmanoma įteisinti kur kas paprasčiau – Sveikatos apsaugos ministro įsakymu.

O dabar pereikime prie principinių priežasčių ir gelminių motyvų, paskatinusių parengti ir paskelbti NS valdybos pareiškimą dėl „Žygio už gyvybę“ vertinimo.

Tai galbūt radikaliausia pasaulio istorijoje ideologija

Šiandien Lietuva ir kitos ES šalys gyvena absoliučiai realios ir itin griežtos genderizmo ideologinės diktatūros sąlygomis. Nėra reikalo plačiau priminti, kad ši galbūt radikaliausia pasaulio istorijoje ideologija ne tik neigia prigimtinę moters ir vyro šeimą, bet ir pačią binarinę dviejų lyčių žmonijos sampratą.

Genderizmo ideologija yra tiesioginis vadinamosios mirties kultūros šaltinis, o viena svarbiausių ir pragaištingiausių tos kultūros apraiškų yra beveik visame Vakarų pasaulyje vykdoma destruktyvi valstybinė šeimos politika. Tą ES viršūnių diktuojamą ir šalims primetamą politiką vykdo beveik visos – kairiosios, liberalios, konservatyvios, net krikščioniškos – politinės partijos ir jų formuojamos vyriausybės. Genderistinė ideologija savo ištakomis, prigimtimi ir tikslais yra totalitarinė ir represyvi.

Jos skleidėjai ir įgyvendintojai iš principo nepripažįsta kompromisų ir daro tik taktines nuolaidas kai sulaukia aktyvaus ir valingo politinio visuomenės pasipriešinimo. Jų neįmanoma sustabdyti be žūtbūtinės ideologinės ir politinės kovos. Tokių šalių kaip JAV ir JK patirtis rodo, kad toji kova nėra beviltiška ir gali duoti apčiuopiamų – kol kas neaišku, kiek ilgalaikių – rezultatų.

Radikalumu, agresyvumu ir represyvumu genderizmo ideologija iš esmės nesiskiria nuo SSRS dominavusios komunizmo ideologijos. Kartu reikia pažymėti, kad represijų mechanizmai ir metodai gerokai skiriasi. Vakarietiškose genderistinėse demokratijose veikiantis „politkorektiškos“ valdysenos režimas lemia, kad nėra masinių ir brutalių represijų už ideologinius nukrypimus.

Žmonės nėra grūdami į kalėjimus, tremiami ar juo labiau žudomi už neatsargiai ištartą žodį, kaip buvo daroma konclageriu paverstoje SSRS komunistinėje imperijoje. Priešingai – plati, nors ne beribė, laisvė į valias šnekėti ir išsišnekėti yra svarbus išoriškai švelnesnės, o realiai kur kas griežtesnės ir veiksmingesnės socialinės kontrolės pagrindas.

Todėl nors kontrolės mechanizmai ir metodai pasikeitė, išliko tos pačios trys pagrindinės (iš)gyvenimo ideologinio ir politinio represinio režimo sąlygoms strategijos: pasipriešinimas, kolaboravimas ir prisitaikymas.

Palyginkime, kaip jos buvo taikomos ir veikė LSSR ir kaip prisikėlė šių dienų Lietuvoje. Apie atvirą pasipriešinimą ir tokį pat atvirą kolaboravimą nekalbėkime – užteks palyginti prisitaikymo strategijas.

Taip pat nekalbėkime apie prisitaikiusius, kurie rūpinosi tik asmeniniais reikalais ir buvo pasyviai paklusnūs valdžiai nebūdami entuziastingi komunizmo kūrėjai. Turimi omenyje išoriškai lojalūs, bet norėję nors šį tą nuveikti dėl Lietuvos žmonės, darę – pavadinkime taip – mažus gerus darbus.

Tautiškai sąmoningesnis ir patriotiškesnis mokytojas nekalbėdavo apie aneksuotą valstybę, bet drįsdavo puse lūpų užsiminti, kad Žalgirio mūšį laimėjo ne Smolensko pulkai arba leisdavo sau ištarti dviprasmišką frazę, kad „taikiai socialistinei revoliucijai“ 1940 m. įvykti šiek tiek padėjo į Lietuvą įžengusi Raudonoji armija. Ketinami sunaikinti „religinio kulto“ statiniai ir objektai buvo gelbstimi apeliuojant į jų paminklosauginę vertę arba traktuojant juos kaip liaudies meno pavyzdžius. Tautai ir valstybei nusipelnę žmonės buvo keliami iš istorinės užmaršties atrandant „pažangių aspektų“ jų apskritai „reakcingoje“ buržuazinių nacionalistų ar klerikalų veikloje.

Raudona linija, kurios nevalia peržengti

Šių dienų Lietuvoje yra kitaip. Uždraustų temų praktiškai nėra. Gali kalbėti apie ką nori ir kiek nori. Raudona linija, kurios nevalia peržengti, yra ne tiek draudžiamas žodis, bet takoskyra tarp leidžiamo laisvai tekėti žodžių srauto ir žodžio tikrumą galinčio pavojingai patvirtinti, todėl griežtai užkardomo ir potencialiai baudžiamo politinio veiksmo.

Šnekėk į sveikatą apie 1941 m. birželio sukilimo reikšmę ir iki užkimimo reikalauk gerbti jo didvyrius. Steik, jeigu norisi, specialią „Sukilimo atminties saugojimo kolegiją“. Net bus netrukdoma pasiūlyti Seimui pripažinti sukilėlių deklaraciją Valstybės teisės aktu. Bet nedrįsk ir nemėgink kabinti nuplėštų atminimo lentų J. Noreikai ar K. Škirpai — tai jau bus nusikaltimas.

Iš šio pavyzdžio lengva suprasti, kuo šių dienų visuomenės ideologinė kontrolė smarkiai pranašesnė už jos sovietinę pirmtakę. Pastaroji buvo grindžiama draudimais. Visi žinojo: vienas neatsargus žodis gali užtraukti represijas. Todėl prisitaikantieji savo gerus darbus darė slapčia ir tyliai, nemėgindami drąsiomis kalbomis apsimesti tikrais rezistentais ir kovotojais su sistema. Represijų baimės brėžiama aiški riba tarp rezistento/disidento ir prisitaikiusio praktiškai neleido vaidinti didesnio patrioto negu buvai iš tiesų.

Dabartinis kontrolės mechanizmas kur kas įmantresnis ir veikia kaip savotiški spąstai. Į juos įviliojantis jaukas – kone neribota teisė kalbėti. Ji ne tik leidžia, bet ir savaip įpareigoja atvirai ir viešai išsakyti asmeniui rūpimus viešojo gyvenimo skaudulius. Jauko vilionėms atsispirti beveik neįmanoma.

Šitaip sukuriamos sąlygos viešąją erdvę užtvindyti „teisingomis ir drąsiomis“ kalbomis, leidžiančiomis žodžiais be vargo susikurti daugelio svarbių dalykų, tarp jų – prigimtinės šeimos gynėjų ir kovotojų įvaizdžius. Tačiau ideologinės žodžio ir veiksmo ribos, kaip ir bausmės už jų peržengimą, niekur nedingo. „Teisingai ir drąsiai“ kalbantieji tai puikiai jaučia, dažnai ir aiškiai supranta. Didžiausia šio kontrolės mechanizmo naujovė – jame įdiegtas savireguliacijos principas.

Pirmiausia pačiam asmeniui tenka atsakomybė apsispręsti, kuo būti

Ne represyvi valdžia nustato, bet kiekvienas individas savo žodžio ir veiksmo ribas privalo nusibrėžti pats. Kokios jos bus, kokie dalykai jam taps neperžengiamomis raudonosiomis linijomis – tai iš esmės priklauso nuo dviejų veiksnių. Nuo išorinių aplinkybių ir konkretaus žmogaus savybių: išminties, sąžinės, galiausiai – asmeninės ir pilietinės drąsos. Taigi mūsų dienomis pirmiausia pačiam asmeniui tenka atsakomybė apsispręsti, kuo būti – rinktis rezistento, konformisto ar kolaboranto kelią, įvardijant šiuos pasirinkimus įprastais istoriniais ir politiniais terminais.

Toji atsakomybės našta demokratiška ir laisva įsivardijančios Lietuvos valstybės pilietį slegia gerokai labiau, negu okupuotos LSSR gyventoją, kai dėl grėsusių žiaurių represijų atvirai pasipriešinti režimui galėjo tik drąsiausi ir tvirčiausi žmonės.

Žvelgiant per tokią prizmę prigimtinės šeimos ir jos gynėjų padėtis labai kebli. Pirmasis „Žygis už gyvybę“ surengtas jau griuvus paskutiniam prigimtinės šeimos gynybiniam bastionui. Naujausiu KT nutarimu buvo atvertas kelias ne tik tos pačios lyties asmenų partnerystei, bet ir tokios „santuokos“ įteisinimui jau artimoje ateityje.

Tuo pačiu savaime, nepakeitus nei žodžio Konstitucijos tekste, faktiškai buvo panaikinti net efemeriški prigimtinės šeimos sampratos konstitucinės apsaugos likučiai. Toks kelias nueitas nuo 2012 m., kai Seime pritrūko vos vieno (P. Gražulio) balso įtvirtinti Konstitucijoje prigimtinės šeimos sampratą

Iš tikrųjų padėtis tokia dramatiška, kad ją vertinti aptakiais žodžiais, o jos priežastis įvardyti užuominomis tiesiog nebėra prasmės. Į tokią padėtį prigimtinę šeimą Lietuvoje stūmęs išorės veiksnys yra akivaizdus — daugybę metų ES institucijų ir įvairių tarptautinių organizacijų vykdomas genderizmo ideologijos eksportas į Lietuvą bei jos prievartinis diegimas nesibodint visų įmanomų politinio, teisinio ir finansinio poveikio bei šiurkštaus spaudimo priemonių.

Prigimtinės šeimos pozicijos faktiškai atidavinėjamos be kovos

Vidaus veiksnys – visuotinai tvyranti baimė ir prisitaikėliškumas, trukdantys visuomenei ir deklaruojančioms siekį ginti prigimtinę šeimą tėvų ir šeimų organizacijoms bent pamėginti nors kiek ryžtingiau priešintis šiam spaudimui.

Prigimtinės šeimos pozicijos faktiškai atidavinėjamos be kovos. Sunku prisiminti bent vieną gausesnį viešą visuomenės protestą prieš genderizmo ideologijos prievartinį diegimą ir prigimtinės šeimos griovimą.

Visuotinai dejuojama ir pagrįstai būgštaujama, kad vadinamoji Gyvenimo įgūdžių programa (GĮP) bendrojo lavinimo įstaigose yra ankstyvo vaikų genderistinio indoktrinavimo ir ideologinio „perauklėjimo“ praktika, neigiamai paveiksianti ne tik jaunosios kartos moralinį ugdymą bei psichosocialinę raidą, bet pakeisianti ir pačią mūsų visuomenė sąrangą bei šeimos sampratą. Mąstanti ir pilietiškai drąsi visuomenė į tai atsakytų masinėmis tėvų ir vaikų protesto akcijomis. Jų nėra nei kvapo.

Baimė prarasti finansavimą

Galiausiai laikas prabilti apie seniausiai vieša paslaptimi esančią, bet iki šiol nutylimą visuomeninių šeimų organizacijų neryžtingumo ir praktinio neveiksnumo priežastį. Kai kurios iš šių organizacijų finansuojamos genderistinę ideologiją remiančios ir diegiančios valstybės lėšomis. Todėl virš jų nuolatos kabo Damoklo kardas — grėsmė ir baimė prarasti finansavimą už bet kokį drąsesnį „išsišokimą“ prieš genderistinę ideologiją ir ja grindžiamą valstybės šeimos politiką. Žmogiškai šią baimę lengva suprasti.

Bet ji rodo, kad neįmanoma principingai, nuosekliai ir tvirtai ginti prigimtinės šeimos būnant priklausomam nuo tų pačių finansavimo šaltinių, kurių lėšomis yra remiamos ir, beje, nepalyginamai dosniau aprūpinamos genderizmo ideologiją įtvirtinančios institucijos bei įstaigos.

Tokia nesveika priklausomybė nuo genderistinės valdžios paramos savaime tampa paskata „depolitizuotis“ ir neleidžia pereiti nuo šviečiamosios į praktinės veiklos plotmę. Apie galimybę ir pareigą organizuoti ir telkti visuomenę prigimtinei šeimai ginti apskritai tenka pamiršti.

Dešimtys ar net šimtai tekstų ir pasisakymų apie prigimtinės šeimos gėrį tėvams ir vaikams bei jos svarbą visuomenei ir valstybei, išsamiausi aiškinimai apie tokios šeimos griovimo daromą žalą, kvalifikuotos sociologinės visuomenės apklausos šiais klausimais, profesionalios studijos ir pasiūlymai demografinei padėčiai gerinti – paaiškėja, kad tokia prisitaikymo prie esamų politinių realijų strategija tiesiog neveikia.

Visos neabejotinai geranoriškos pastangos gelbėti prigimtinę šeimą neduoda rezultatų dėl tos pačios priežasties, dėl kurios sovietmečiu nieko iš esmės nekeitė ir geri prisitaikiusiųjų darbai. Tokios pastangos tada ir dabar prieštaravo valstybinei ideologijai, todėl paprasčiausiai laikomos niekam nereikalingomis. Skirtumas tik toks, kad LSSR laikais už pastebėtas „ideologiškai žalingas“ prolietuviškas iniciatyvas buvo baudžiama. Mūsų dienomis su prigimtinės šeimos gynėjais žaidžiamas „demokratijos ir tolerancijos įvairioms nuomonėms“ katės ir pelės žaidimas. Tai pripažinti labai sunku. Todėl griebiamasi gudrybės, kuri dar tvirčiau užveria ideologinės kontrolės mechanizmo spąstus.

Supratus savo bejėgiškumą yra tik dvi galimybės. Pirmoji – jį sąžiningai pripažinti atvirai pasakant sau ir visuomenei, kad genderizmo ideologinės diktatūros sąlygomis sąlyginai saugesnis prisitaikymo ir nuolankaus „bendradarbiavimo“ su genderistinę ideologiją proteguojančios valdžios institucijomis kelias veda į aklavietę.

Bet tokiu atveju tektų išeiti iš minėto katės ir pelės žaidimo ir rinktis aktyvaus pasipriešinimo kelią. Antroji – toliau „kovoti“ už prigimtinę šeimą „savarankiškai“ užsibrėžiant kalbėjimo ribas. Griebtis tokios savicenzūro reiškia – vengti aiškiai ir drąsiai įvardyti susiklosčiusias ideologines ir politines realijas šeimos ir demografijos klausimų srityse.

Genderizmo ideologija kelia tikslą sunaikinti prigimtinę šeimą

Atsargiai kalbant galima toliau palaikyti iliuzijas, kad genderizmo ideologijos diktatas tėra trumpalaikis naujausios mūsų valstybės raidos epizodas ir atsitiktinis nukrypimas nuo normos. Aiškinti, kad vykstančios represijos dėl tariamų „neapykantos nusikaltimų“ tėra „ekscesai“ ar „perlenkimai“, kuriuos galima įveikti šeimos organizacijoms glaudžiai bendradarbiaujant su valdžios institucijomis ir teikiant joms konstruktyvius pasiūlymus šeimos ir demografijos problemoms spręsti.

Šitaip galima elgtis apsimetant pamiršus arba nesuprantant, kad genderizmo ideologija kelia tikslą sunaikinti prigimtinę šeimą, kai lyg niekur nieko politikai ir visuomenininkai diskutuoja apie tokios šeimos stiprinimą net iki 2050 metų

Tokios diskusijos iš tiesų vyksta, nors nepakenktų apsvarstyti, kaip pirmiausia šeimą apginti nuo nuožmaus jos puolimo ir griovimo. Pasitelkus vaizduotėje spontaniškai gimstantį hipotetinį palyginimą, tokios diskusijos būtų panašios į sovietmečio laikais iš principo galėtus aptarinėti planus plėtoti privačius valstiečių žemės ūkius, iš pačių valstiečių tuo pat metu tuos ūkius atiminėjant ir juos prievarta suvarinėjant į kolchozus.

Bėgant nuo tikrovės racionalizuojami net pragaištingi KT nutarimai. Jie apibūdinami kaip „konstitucinė krizė“, „išdavystė“ ir kitais jų ideologinę bei politinę prasmę slepiančiais terminais. Seime net surengta diskusija, kaip atkurti pasitikėjimą KT.

Jokio rimto politinio klausimo neįmanoma išspręsti nepolitinėmis priemonėmis

Tai irgi stebina. Nėra jokios konstitucinės krizės, KT nieko neišdavė. Lygiai taip pat labai abejotina, kad KT rūpi piliečių pasitikėjimas ir juo labiau jam nereikia pagalbos tam pasitikėjimui atkurti.

KT yra genderizmo „ledlaužis“ Lietuvos įstatymų leidyboje ir kitose valstybės gyvenimo srityse. Jo teisėjai puikiai supranta, kad jų tikroji užduotis yra ne žiūrėti, kad įstatymai neprieštarautų Konstitucijos normoms, bet politiškai kontroliuoti įstatymų leidybos procesą perkeliant į svarstomus įstatymus ES nuleidžiamas ideologines direktyvas, įvilktas į Teismo nutarimų formą.

Prigimtinės šeimos klausimas savo giliausia esme yra fundamentalus ideologinis ir politinis klausimas. Jokio rimto politinio klausimo neįmanoma išspręsti nepolitinėmis priemonėmis. Todėl būtent skirtingas požiūris į konstitucinę šeimos sampratą ir paties KT problemą sukuria principinę takoskyrą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo strategijų sprendžiant prigimtinės šeimos gynimo uždavinį.

Tai yra takoskyra tarp politinės ir tariamai apolitinės nuostatų minėtu klausimu. Pirmoji nuostata remiasi akivaizdžiu faktu, kad genderistinė šeimos „pertvarka“ yra aukščiausiu ES viršūnių lygmeniu Sąjungos šalims primestas ideologinis ir politinis socialinės inžinerijos projektas. Beje, savo mastais ir radikalumu niekuo nenusileidžiantis SSSR valdžios kadaise „respublikoms“ primestam tokio pat pobūdžio „komunizmo statybos“ projektui.

Todėl bet kokios pastangos stabdyti tokių projektų įgyvendinimą ne tik daro būtiną politinę kovą su tokiomis griaunamosiomis ideologijomis kaip genderizmas ir komunizmas. Jos taip pat yra neatsiejamos nuo tautų valstybingumo klausimo ir gali būti sėkmingos bei prasmingos tik tiek, kiek valstybės įstengia apginti arba susigrąžinti savo suverenią teisę vykdyti savarankišką demografinę ir šeimos politiką. Kaip rodo kai kurių Vidurio Europos šalių patirtis, atsikratyti „centro“ primetamo ideologinio diktato ar bent jį apriboti ir sušvelninti nėra absoliučiai neįgyvendinamas uždavinys.

Derėtų pripažinti, kad bet kokie mėginimai spręsti prigimtinės šeimos apsaugos klausimą vengiant ar atvirai atsisakant ideologinės ir politinės kovos yra ne tik yra akivaizdi bailumo ir konformizmo išraiška. Jie atrodo net komiškai, nes primena mėginimus su vaikiškais žaisliniais kibirėliais gesinti didelio pastato gaisrą. Konkrečiomis Lietuvos sąlygomis žymeklis tarp tikros ir imituojamos kovos už prigimtinę šeimą yra sutikimas arba atsisakymas spręsti du praktinius politinius klausimus.

Formuoti valstybinę šeimos ir demografijos politiką

Pirmasis spręstinas klausimas – panaikinti KT galimybes teisiškai galutinai konstituciniu lygmeniu įtvirtinti genderistinę šeimos sampratą ir formuoti iš jos kylančią valstybinę šeimos ir demografijos politiką.

Antrasis klausimas – surengti privalomąjį referendumą dėl šeimos sampratos apibrėžimo. Takoskyra tarp sutinkančių bei pasiruošusių asmeniškai padėti realiai spręsti šiuos du klausimus ir vengiančių juos kelti ar pritariančių tik žodžiais mūsų dienomis nėra tokia reljefiškai ryški ir akivaizdi, bet iš esmės ji yra tokia pat griežta ir gili, kokia buvo takoskyra tarp sovietmečio rezistentų/disidentų ir su režimu susitaikiusių bei prie jo prisitaikiusių piliečių.

Daugelis tų piliečių irgi norėjo kitokios Lietuvos, bet kovoti dėl jos nedrįso. Ši LSSR laikų realija – praraja tarp kovojančių ir prisitaikančių – atgimė dabartinėje Lietuvoje. Apie tai būtina kalbėti atvirai, nes kito būdo išsklaidyti visuomenėje tvyrančią slogią „patriotiškos“ ir „krikščioniškos“ veidmainystės atmosferą, kai masiškai pritariama prigimtinės šeimos gynimo reikalui, bet metai iš metų nesusirenka net kelių žmonių būreliai tam reikalui ginti darosi moraliai nepakeliama ir politiškai pražūtinga.

Būtent ši takoskyra lėmė, kad taip ir nepavyko pradėti glaudžiau bendradarbiauti su valdžią supykdyti bijančiais ir kovos imitavimo kelią siūlančiais šeimų organizacijų atstovais.

Paslėpta kapituliacinė nuostata

Ryškiausias šios liūdnos padėties pavyzdys — jau senokai įvykęs grupės šeimos gynėjų pasitarimas, kuriame buvo iškelta mintis įsteigti iniciatyvinę grupę referendumui dėl šeimos apibrėžimo organizuoti. Net buvo sudarytas pradinis tokios grupės narių sąrašas. Tačiau iniciatyva buvo numarinta potencialiems referendumo organizatoriams tyliai „nusiplovus“ nuo daug triūso turėjusio pareikalauti ir asmeniškai rizikingo reikalo.

Šis platesnis kontekstas turėtų paaiškinti NS valdybos pareiškimo dėl „Žygio už gyvybę“ priėmimo motyvus ir esminius jo teiginius. Analizuojant jau vasarą paskelbtą žygio koncepciją paaiškėjo, kad renginys* savaime ir automatiškai niekaip nėra susijęs su prigimtinės šeimos gynimu. Išankstinis jo iniciatorių ir organizatorių įsipareigojimas vengti bet kokios konfrontacijos gali būti suprastas ne tik kaip atvirai apolitiška, bet ir kaip paslėpta kapituliacinė nuostata.

Apie tylų pasidavimą brutaliai primetinėjamos genderizmo ideologijos diktatui ir atsisakymą mesti iššūkį jos faktiškai monopolinei padėčiai skatina galvoti nemaloni aplinkybė, kad žygio metu nebuvo keliami, o ir iš pat pradžių neketinti kelti, jokie politiniai reikalavimai valdžiai. Todėl atrodo, kad su genderizmo ideologijos dominavimu tyliai susitaikyta, o visiškas vienalyčių „šeimų“ įteisinimas laikomas neišvengiama visuomenės lemtimi, kuriai politiškai priešintis nebeverta.

Tokiu atveju spėtina, kad gyvybės kultūros puoselėjimas laikomas tam tikra galimybe ar net pagrindine priemone genderizmo ideologijai privačiai nepritariantiems asmenims bent iš dalies prisitaikyti prie gyvenimo sparčiai genderizuojamoje Lietuvos visuomenėje sąlygų. Prisitaikyti panašiai, kaip LSSR laikais prie „socialistinės santvarkos“ mėgino pritapti jai pasaulėžiūriškai ir ideologiškai svetimi tikintieji krikščionys.

Pabrėžiama, kad žygis nėra partinis, religinis ar apskritai politinis renginys*. Todėl jį galbūt pagrįsta laikyti pronatalistiškai orientuotu kultūriniu-šviečiamuoju renginiu. Jo dalyviai reiškė savo poziciją, kad yra verta ir skatino vieni kitus bei visuomenę įveikti vartotojiškas antinatalistines nuostatas ir drąsiai priimti iššūkį auginti bei auklėti vaikus.

Grėsmė „išleisti garą“

Be išlygų pritardama tokiai žygio dalyvių pozicijai NS Valdyba savo pareiškime vis dėlto buvo priversta priminti, kad pražūtingų antinatalistinių nuostatų idėjinis šaltinis yra genderizmo ideologija, atverianti kelią šiuolaikinėms vartotojiškoms vaikų suprekinimo ir suišteklinimo praktikoms. Todėl konstatuojama, kad sprendžiant gyvybiškai svarbią demografinės krizės problemą neįmanoma pasiekti jokių rimtų ir tvarių rezultatų kol nebus panaikintas politinis genderizmo ideologijos viešpatavimas visuomenės ir valstybės gyvenime bei neišspęstas pirmas ir svarbiausias uždavinys – užtikrinti prigimtinės šeimos apsaugą konstituciniu lygmeniu.

Jeigu „Žygio už gyvybę“ metu toks reikalavimas būtų buvęs išsakytas, būtų nekilę jokių klausimų dėl renginio tikslo ir prasmės. Belieka tikėtis, kad žygis, kurio metu faktiškai keltas tik negimusios gyvybės apsaugos, o tiksliau – nėštumo nutraukimo klausimas, netaps rimtos ir sutelktos politinės kovos už konstitucinę prigimtinės šeimos apsaugą imitaciniu pakaitalu.

Grėsmė, kad tradiciniais tapę tokie žygiai galėtų būti nesunkiai paversti priemone „išleisti garą“ ir nukreipti prigimtinės šeimos šalininkus jokios perspektyvos neturinčiu grynai „kultūrinės šviečiamosios ir dialoginės kovos“ už ją keliu, atrodo gana reali, jeigu nebus padarytos blaiviai (savi)kritiškos išvados iš pirmojo žygio metu paaiškėjusių trūkumų ir klaidų.

O svarbiausia pamoka turėtų būti ši: bet kuriais ideologinės diktatūros ir gresiančių represijų laikais kiekvienas žmogus privalo asmeniškai apsispręsti ir pasirinkti vieną iš trijų galimų moralinių ir politinių nuostatų: kovotojas, prisitaikėlis, išdavikas-kolaborantas?

Įvykęs „Žygis už gyvybę“ dar kartą parodė, kad šis pasirinkimas nepaseno ir šiandien yra aktualus kiekvienam NS nariui ir Lietuvos piliečiui.

Ir baigiant: NS narių asmeniški apsisprendimai nulems, kuo galiausiai tapsime ir būsime – sąjūdinių kovotojų už lietuvišką Lietuvą, bailių prisitaikėlių prie šio pasaulio galybių ar Lietuvos išdavikų, tautos, valstybės ir prigimtinės šeimos duobkasių partija?

NS pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas