Lietuvos žmogaus teisių organizacijos paskelbė viešą kreipimąsi į Prezidentą, Seimą, Vyriausybę ir visuomenę, atkreipdamos dėmesį į pastarųjų savaičių protestus prieš kultūros ministrą Igną Adomavičių. Organizacijų vertinimu, šie protestai peržengė kultūros lauko ribas ir tapo koordinuotu politinio spaudimo instrumentu, nukreiptu prieš teisėtai išrinktą valdžią.
„Vienodi plakatai, mitingų sinchronizavimas keliuose miestuose, masinė peticija ir žiniasklaidos palaikymas rodo, kad tai nėra spontaniška kūrėjų iniciatyva, o profesionaliai suplanuota akcija“, – teigiama kreipimesi.
Pasak žmogaus teisių gynėjų, protestų esmė nebe kultūros politika, o bandymas išlaikyti ideologinę kontrolę kultūros sektoriuje. Net po ministro atsistatydinimo reikalavimai „atimti iš partijos „Nemuno aušra“ teisę rūpintis Kultūros ministerija rodo, kad siekiama politinių, o ne profesinių tikslų.
Organizacijos pažymi, kad tokie veiksmai kelia grėsmę Konstitucijos principams ir valdžių pusiausvyrai:
„Ministrų skyrimas yra konstitucinis procesas – juos skiria Prezidentas, remdamasis premjero siūlymu, o Vyriausybę tvirtina Seimas. Joks mitingas ar peticija negali pakeisti šių teisinių procedūrų.“
Kreipimesi taip pat įvardyta, kad dalis gerai finansuojamų kultūros įstaigų ir projektų – tokių kaip Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, VšĮ „Sodas 2123“, Lietuvos šokio informacijos centras, „Laisvės TV“ – veikia kaip koordinuota struktūra, siekianti daryti politinę įtaką valstybės institucijoms.
„Mėgindami protestais blokuoti teisėtas procedūras, jie faktiškai kuria paralelinės valdžios modelį, kai sprendimus ima lemti ne išrinkti politikai, o neformalios grupės, neturinčios rinkėjų įgaliojimų“, – pabrėžiama kreipimesi.
Žmogaus teisių organizacijos ragina valdžios institucijas nepasiduoti emociniam spaudimui, o kultūros bendruomenę – atsiriboti nuo ideologizuotų grupių, kurios kultūros vardu siekia politinės įtakos.
„Demokratijos brandą rodo gebėjimas derinti laisvę protestuoti su pagarba teisėtam valdžios formavimo principui. Todėl raginame deeskaluoti įtampą, grįžti prie dialogo ir gerbti Tautos valią, įgyvendinamą per rinkimus bei konstitucines procedūras“, – teigiama kreipimesi.
Kreipimąsi pasirašė:
Piliečių gynybos paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė.
Kreipimosi tekstas skelbiamas žemiau
Kontaktai žiniasklaidai:
Stasys Kaušinis
Tel. +370 699 96923
El. paštas: pasakos12@gmail.com
DĖL KULTŪROS DARBUOTOJŲ PROTESTŲ
J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos kultūros bendruomenei
Žiniasklaidai
LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ ORGANIZACIJŲ
KREIPIMASIS
2025 m. spalio 9 d.
Vilnius
Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje vykstantys protestai prieš kultūros ministro Igno Adomavičiaus paskyrimą įgavo pavojingą mastą ir akivaizdžiai peržengė kultūros srities ribas, tapdami politinio spaudimo priemone teisėtai išrinktai valdžiai. Šie protestai nėra spontaniška kūrėjų reakcija – vienodi plakatai, koordinuoti mitingai keliuose miestuose, masinė peticija ir sinchronizuotas žiniasklaidos palaikymas rodo, kad tai profesionaliai suplanuota ir centralizuotai valdoma akcija.
Nors šios akcijos pretekstu buvo pateiktas tariamas nepasitenkinimas kultūros ministru, jos tikroji kryptis akivaizdžiai politinė:
Pirmiausia minėta akcija atskleidžia dvigubus standartus, nes, kai į ministrų pareigas buvo skiriami asmenys be profesinės patirties, pvz., Ewelina Dobrovolska, Arūnas Dulkys ar Aušrinė Armonaitė, jokių protestų dėl to nekilo. Todėl akivaizdu, kad dabartiniai veiksmai yra grindžiami ne kompetencijos, o ideologiniais motyvais.
Kita vertus, net po I. Adomavičiaus atsistatydinimo protestai tęsiasi, reikalaujant atimti iš partijos „Nemuno aušra“ teisę rūpintis Kultūros ministerija. Todėl protestai rodo ne kūrėjų laisvės siekį, o liberalios ideologinės grupės bandymą išlaikyti politinę kontrolę kultūros sektoriuje.
Vertindami tokią situaciją pažymime, kad panašūs politiniai reikalavimai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos principus: ministrų skyrimas yra konstitucinis procesas – juos skiria Prezidentas, remdamasis premjero siūlymu, o Vyriausybę tvirtina Seimas. Joks mitingas ar peticija negali pakeisti šių teisinių procedūrų.
Kartu pažymime, kad dalis gerai valstybės finansuojamų vadinamųjų kultūros veikėjų (Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, VšĮ „Sodas 2123“, Lietuvos šokio informacijos centras, „Laisvės TV“ ir kiti) veikdami kaip koordinuota struktūra, turinti finansinius išteklius, komunikacijos kanalus ir gebėjimą mobilizuoti visuomenę pagal politinį užsakymą, bando primesti Tautos išrinktam Seimui savo valią.
Mėgindami protestais blokuoti Konstitucijoje nustatytas procedūras, atsakomybę už politinius sprendimus iš legitimių valstybės institucijų jie faktiškai siekia perkelti į neformalias visuomenės grupes, sukeliant pavojingą valstybės nestabilumo riziką. Tokia sistema iš esmės siekia tapti paraleline valdžia, galinčia formuoti viešąją nuomonę ir daryti spaudimą konstitucinėms institucijoms.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos atsiriboja nuo partijos „Nemuno aušra“ politinio vertinimo, kartu pažymi: nors taikių susirinkimų ir saviraiškos laisvė yra esminės demokratijos vertybės, tačiau koordinuotas ir nuolat eskaluojamas protestų spaudimas, kuriuo siekiama daryti įtaką teisėtam ministrų skyrimo procesui, kelia realią grėsmę atstovaujamajai demokratijai ir valdžių pusiausvyrai. Jei valstybės valdymą perims neformalūs dariniai, tai reikš, kad sprendimus joje lems ne teisėtai išrinkta valdžia, o niekieno nerinktos, be rinkėjų suteiktų įgaliojimų veikiančios žmonių grupės. Tai neabejotinai reikš pavojų konstitucinei santvarkai ir pavojingą perėjimą nuo demokratijos prie minios valdymo.
Todėl Lietuvos žmogaus teisių organizacijos ragina Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę nepasiduoti emociniam spaudimui, laikytis Konstitucijos ir ginti teisės viršenybės principą. Kultūros bendruomenę kviečiame atsiriboti nuo ideologizuotų grupių, kurios kultūros vardu siekia politinės įtakos, o žiniasklaidą – elgtis atsakingai ir vengti tapti vienos krypties propagandos įrankiu. Tik sugrįžus prie demokratinės atsakomybės ir teisinės valstybės principų bus įmanoma išsaugoti politinį stabilumą, visuomenės vienybę ir valstybės suverenitetą.
Pabrėžiame, kad demokratijos brandą rodo gebėjimas derinti laisvę protestuoti su pagarba teisėtam valdžios formavimo principui, todėl kviečiame nedelsiant deeskaluoti įtampą, grįžti į teisinį ir tarpinstitucinį dialogą bei gerbti Tautos valios įgyvendinimą per rinkimus ir konstitucines procedūras.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė
Nurodytų asmenų pritarimą prašymo turiniui tvirtinu:
Piliečių gynybos paramos fondo direktorius Stasys Kaušinis
Prieš 7 d. per LRT Panoramą režisierius Kaupinis pasakas pasakojo, į kurias aš reaguoju taip: 1. Pirmiausiai, kodėl kažkokį „pavojų“ mato tik režisierius Kaupinis, ir kodėl apie tai VSD bei politologai nefiksavo? Kur tikrų specialistų kokie pareiškimai, jog N. A. kelia „pavojų valstybei“?
2. Be to, panašu, kad apie N. A. fantazijos susikurtos PER NETEISINGĄ ISTORIJOS SUPRATIMĄ, ką režisierius pademonstravo dėl sovietinės Blogio imperijos žlugimo priežasties, hiperbolizuodamas Sąjūdžio drąsą, kai sovietinės imperijos griūčiai, o, tiksliau, jos SISTEMOS SPROGIMUI buvo be galo daug veiksnių, net ir iki kompiuterio bei interneto atsiradimo, prie kurio komunistinė vienpartinė sistema privalėjo žlugti. Todėl „kultūrininkus?“ lyginti su Sąjūdžiu yra per daug neatsakinga, nes ignoruojama politinė jėga, teisėtai trečią vietą užėmusi rinkimuose ir jos ignoravimas primena fašizmą.
3. Kažką neaiškaus režisierius pasakė ir dėl pinigų nuvertinimo, kas gali taip pat būti grėsmė, nes kritus ekonomikai, kris valstybės gynybinis pajėgumas.
4. Iš šalies visa tai matosi kaip „baubo“ susikūrimas ir visas tas „protestas?“ užkurtas pagal lenininės ISKROS (kibirkšties) principą, kai KIBIRKŠTIS UŽKURIA LIEPSNĄ, o po to ir gaisrą.
5. O tas gaisras reikalingas valstybei? Ar Maskva tada nesugalvos pas mus gesinti?
Prisiminkime prieškarinės Lietuvos pabaigą. Buvo didelis demokratiškos visuomenės nepasitenkinimas ir sujudimas prieš diktatorių Smetoną. Greitai paaiškėjo kam tas nepasitenkinimas buvo naudingiausias.