Z.Jedinskis nori visų KGB bendradarbių sarašų

Seimo kanceliarijoje įregistruota įstatymo pataisa, kurią priėmus visuomenei būtų atskleistos visų sovietmečiu su KGB bendradarbiavusių asmenų pavardės. Tokį projektą pateikė parlamentaras, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos narys Zbignevas Jedinskis.

Parlamentaras užsimojo keisti asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo 8 straipsnį. Jo pirmąją dalį siūloma pakeisti taip: „Užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos yra išslaptinami nuo 2018 m. sausio 1 d.“.

Dabar galiojančiame įstatyme duomenys apie tokius asmenis ir jų pateikta informacija yra įslaptinta 75 metams.

Paklausti iniciatoriaus, kokie įvykiai paskatino teikti pataisą, negalėjome, nes Z.Jedinskis vakar telefonu neatsiliepė.

Tačiau kokio atsakymo galima buvo tikėtis, matyti iš aiškinamojo rašto. Jame parlamentaras dėsto, iš pirmo žvilgsnio, kilnius projekto tikslus. Esą žmonės dažnai girdi apie politikų ir visuomenės veikėjų galimai buvusį bendradarbiavimą su KGB, bet įrodymų nesulaukia. Seimo nario teigimu, su KGB bendradarbiavę asmenys gali būti šantažuojami ne tik mūsų politikų, bet ir „iš išorės“. Todėl projektu siekiama „užkirsti kelią galimam tų asmenų šantažui ir poveikiui jų sprendimams, kadangi dalis tokių asmenų užėmė ir iki šiol užima aukštas pareigas valstybės valdyme ir teismų struktūrose“.

Kai kurie teiginiai apie prisipažinusius dėl bendradarbiavimo su KGB asmenis skamba tiesiog paranojiškai: „Tie žmonės yra potencialūs valstybės kenkėjai, ir niekas negali garantuoti, kad jie iki šiol nėra kaimyninės valstybės agentai“.

– Kokiomis pasekmėmis kvepia tokia pataisa, jeigu ji būtų priimta, – „Vakaro žinios“ pasiteiravo Žmogaus teisių asociacijos vadovo Vytauto BUDNIKO.

– Pirma, jeigu žiūrėtume iš teisingumo pozicijų, šitą reikėjo padaryti jau pačioje Nepriklausomybės pradžioje, mes apie tai ne kartą esame pasisakę, – sakė V.Budnikas. – O antra, tie sąrašai, kuriuos mes turime, sudaro gal tris ar penkis procentus sąrašų, ką mes galėjome turėti. Pagrindinė medžiaga buvo išgabenta iš Lietuvos.

Kitaip tariant, jeigu iš tūkstančio bendradarbiavusių mes turėsime tik 50 ar dar mažiau, ir juos paviešinsime, tai kaip bus su kitais? Koks čia teisingumas? Tai, sakyčiau, kreivas teisingumas. Mes tarsi demonstruojame, kad atstatome teisingumą tų trijų ar penkių proc. atžvilgiu, o likusiųjų atžvilgiu mes neturime galimybės teisingumo atstatyti. Tad visuomenė ir turi spręsti, ar jai toks teisingumas reikalingas. Protingi žmonės padarys išvadą, ką mes gausime žinodami dalelę to, ką turėjome žinoti. Atsiras daugiau supriešinimo, nepasitikėjimo. Mes nemanome, kad (paviešinimas – red.) tai yra blogai, bet teisingumo prasme, tai yra niekinis dalykas.

– Bet kalbama ir apie tuos asmenis, kurie yra patys prisipažinę.

– O čia jau būtų valstybės išdavystė. Valstybė prisiėmė įsipareigojimus saugoti, o jeigu paskelbs, tai jau išdavystė. Kitaip tariant, tai yra apgavystė, kuri netoleruotina, kurios tikslas būtų supjudyti mūsų žmones. Nes jeigu valstybė atsisako savo įsipareigojimų ginti tuos, kurie prisipažino, ir kurių slaptumą valstybė įsipareigojo ginti, žmonės turi absoliučią teisę nepasitikėti valstybe.

Tai vienareikšmiška – tuo siekiama pakirsti pasitikėjimą valstybe. Juk lygiai taip pat gali nutikti su įstatymu dėl liudytojų apsaugos. Koks liudytojas sutiks liudyti, jeigu žinos, kad praėjus kažkiek laiko, jis bus paviešintas. Tai faktiškai eina prieš teisingumą, prieš teisės supratimą. Šita iniciatyva, be abejonės, yra tiktai visuomenės pjudymas.

– Juk buvo žmonių, kurie tiesiog dėl susidariusių aplinkybių buvo priversti sutikti bendradarbiauti, bet nieko neįdavė ir nieko neišdavė. Toks žmogus, kažkada prisipažinęs, jau savotiškai save nubaudė.

– Gal prisipažinimo nereikėtų vertinti, kaip bausmės, o tik kaip savotišką atgailą. Bausmės tikslas yra ne bausti, o pakeisti žmogų, pakeisti jo mąstymą. Jeigu jis pasikeitė ir mąsto kitaip, teisės teorija sako, vadinasi, tikslai yra pasiekti. Bausti reikia už konkretų nusikaltimą. O jeigu jis tik buvo (bendradarbiavo – red.), bet nieko nepadarė, už tai bausti irgi neteisinga. Okupacijos sąlygomis galėjo būti įvairiai, net politiniai kaliniai, bijodami prarasti gyvybę, šeimas, prisipažindavo ir bendradarbiaudavo. Bet vieni tai darė iš baimės ir gelbėdami artimuosius, o kiti, skųsdami žmones, darė karjerą. Todėl kiekvieną atvejį reikia vertinti atskirai. O pats buvimo (bendradarbiu – red.) faktas nieko nesako. Todėl bandymas prisipažinusius paviešinti, yra apgavystė, net, sakyčiau, savotiška afera.

– Pataisą pasiūlęs parlamentaras tuos prisipažinusius asmenis vadina „potencialiais valstybės kenkėjais“?

– Bet kuris žmogus gali padaryti nusikaltimą, susiklosčius tam tikroms sąlygoms. Bet ar jis kenkia, ar imasi veiksmų, ar kažką daro, tam yra mūsų specialiosios institucijos, kurios turi informaciją ir tai gali nustatyti. Ką reiškia „potencialus“, jeigu kai kurie yra tokio garbaus amžiaus, kad iš viso nieko nebegali daryti. Tai nėra argumentas.