Užėjau tokią ukrainiečio odę Lietuvai, kad belieka tik pasidalinti. Galima pridurti tik du dalykus:
1) ačiū Dievui ir mums visiems, kad Lietuvos elgesys šiandien nedaro gėdos, priešingai, daro mus vertais žemiau esančių žodžių;
2) visada buvome pavyzdžiu ukrainiečiams, bet šiandien viskas atvirkščiai, šiandien ukrainiečiai mums ir visiems jų išsvajotoje Europos Sąjungoje yra ar bent turi būti pavyzdys.
„Laikai, kai Ukrainos žemės priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Ukrainos metraščiuose ir istorijos apžvalgose visuomet prisimenami kaip kultūrinės ir politinės laisvės tarpsnis prieš vėliau buvusius ilgus imperinės vergovės šimtmečius. Bendri lietuvių ir rusinų (vėliau tapusių šiuolaikiniais ukrainiečiais ir baltarusiais) namai – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – dabar užima garbingą vietą Ukrainos istorijos vadovėliuose.
Panaši istorija sieja ir tautinių lietuvių ir ukrainiečių atbudimą, prasidėjusį XIX a., kai šios tautos, laikydamosi liaudies tradicijų, kūrė aukštąją kultūrą ir pamažu atgavo savo miestus, kuriuose iki tol viešpatavo užsienio kalba.
Po Antrojo pasaulinio karo didžiausią galvos skausmą sovietiniam saugumui Vakarų Ukrainoje kėlė nacionalistai sukilėliai, o Lietuvoje – „miško broliai“. Gorbačiovo reformų laikais Sąjūdis tapo Ukrainos liaudies fronto Rukh modeliu. Narsi lietuvių kova už nacionalines teises ir respublikos suverenitetą buvo pavyzdys bei įkvėpimo šaltinis Ukrainos demokratijos aktyvistams. Panašiai ir šių dienų Ukrainos valstybė ruošiasi vieną dieną, sekdama Lietuvos pavyzdžiu, įstoti į Europos Sąjungą.
Nė kiek ne mažiau nei bendra istorinė patirtis bei tautinio išsivadavimo judėjimų paralelės buvo svarbus ir laisvės pojūtis, kurį lankydamiesi Lietuvoje patirdavo skirtingų kartų ukrainiečiai. Dar būdamas jaunuolis, 1829-1831 m. Vilniuje gyveno iš baudžiauninkų kilęs ukrainiečių bardas Tarasas Ševčenka. Čia susiformavo jo asmenybė, jo meilė laisvei. Čia jis patyrė pirmąją meilę, čia pamatė, kad ir paprasti žmonės, nepaisant socialinės bei kultūrinės priespaudos, gali išsaugoti savo orumą.
Sovietmečiu kelionė į Lietuvą, į mažiausiai sovietinę iš visų Sovietų Sąjungos respublikų, į kraštą, kurio žmonės elgėsi kitaip ir buvo išsaugoję bendruomeniškumo jausmą, seniai prarastą kituose socialistinės imperijos regionuose, ukrainiečiams visada atrodydavo magiška. Ekskursijos po senąsias Lietuvos pilis taip pat primindavo praeities didybę, kadaise priklausiusią ir mums, kalbėjo apie tai, kas būtų buvę, jei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė būtų išlikusi iki mūsų dienų kaip didžiausia Europos valstybė.
Mūsų dienų ukrainiečiams apsilankymas Lietuvoje prilygsta kelionei laiko mašina – ten, kur Ukraina tikisi būti maždaug po dešimties ar dvidešimties metų, jei Oranžinės revoliucijos lyderių pažadai pagaliau būtų ištesėti. Kad ir kokia netobula šiuolaikinė Lietuva atrodo patiems lietuviams, ukrainiečiams ji – trokštama perspektyva. Kaip kadaise, taip ir šiais laikais sena draugė ir kaimynė teberodo pavyzdį.“
Serhy Jekelčyk, ukrainiečių istorikas, 2009 metai
Dieviško grožio ir tobulo simbolizmo nuotrauka – išskirtinio ukrainiečių tautos draugo Juozo Valiušaičio „Lietuvos dvasia Maidane“, per Oranžinę revoliuciją 2004 metų gruodžio 1 dieną padaryta nuo 2014 vasario 21 dieną sudegintų Kijevo Profsąjungų rūmų VII aukšto stogo. Vėliavą laiko Kijevo lietuvis Albertas Tamašauskas.
